Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

AVERKIME SAVO ŠIRDŽIŲ DURIS

Dalia Staniškienė

     Štai aš stoviu prie durų
     ir beldžiu: jei kas
     išgirs mano balsą ir
     atvers duris, pas jį
     užeisiu ir vakarieniausiu su juo,
     o jis su manimi.

      (Apr 3,20)

     Šventasis Tėvas pradėjo Jubiliejinius metus, kūčių vakarą iškilgmingai atidarydamas Šventąsias duris Šv. Petro bazilikoje Romoje.

ČLM pirmas skyrius su mokytoja Giedre Starinskiene

     Atviros durys... Malonės metas... Atsivėrimo Jam ir pasitikėjimo Juo simbolis... Mūsų visada laukiančio Dievo ženklas... Ar pasiektų mus Jo malonė, jei mūsų durys būtų uždaros? Ar gautume tų malonių, j ei mes patys plačiai neatvertume savo širdžių?

     Šiais Jubiliejiniais metais to atvirumo Kristus ypač laukia! Kaip atsiliepsim?

     Tačiau kaip galime būti atviri Jam, jei nepajėgiame atsiverti vienas kitam, savo artimui?

     A. Schweitzer rašė: “Daug šaltumo tarp žmonių yra dėl to, kad mes nedrįstame pasirodyti tokiais nuoširdžiais, kokie esame”. O nuoširdumas reikalauja atvirumo.

     Sunku šiais laikais būti atviram. Vyrauja vienas kitu nepasitikėjimo jausmas, baimė, savanaudiškumas, dažnai nemaloni patirtis, bandant būti atviresniam, skeptiškumas, kartais net atvira pajuoka. Atsimušdamas į šias sienas, dažnai žmogus dar daugiau užsidaro savyje, pergyvena skausmą ir dar didesnį nepasitikėjimą savo artimu ir visa aplinka. Juk kadaise net ir durų rakinti nereikėjo, o dabar dažnai ir artimiausiu kaimynu nepasitikim! Pažinojau senukų porą, kurie visą savo amžių, gyvendami didmiesty, gretimų namų kaimynų nepažinojo, gyveno vieni, užsidarę, lyg saloj, ir, nelaimei ištikus, neturėjo į ką kreiptis... Kokia tragedija: gyventi greta vieni kitų, lyg tų kitų išvis ten nebūtų!

     Todėl ir kyla klausimas: kaip gali žmogus atsiverti Dievui, kurio nemato, jei nepajėgia atsiverti žmogui, su kuriuo kasdien susitinka? O kiek šeimų , kuriose vyras ir žmona visiškai užsidarę savy, neieško nieko bendro ir gyvena, svetimi... Ir plaukia jie per gyvenimą, augindami vaikus, dirbdami, veikdami visuomenėje, tarytum du laivai naktyje - šalia viens kito, bet ne kartu, niekada tikrai nesusitikdami. Kokia tragedija! Kiek daug jie praranda, tokį gyvenimą gyvendami, o neretai tokia šeima ir išyra.

     Manau, kad nepajėgdami atverti savo širdžių kitam žmogui, ne tik kenkiam sau ir jam, bet išvis rizikuojam prarasti gyvenimo džiaugsmą.

     Žmonės, su kuriais kasdien susiduriam, reikalingi mūsų laiko, paskatinimo, užuojautos, supratimo, draugystės ir maldų. Bet kaip visa tai jiems duoti, jei nebūsim atviri ir nuoširdūs?

     Sun-Young Park kartą rašė (laisvas vertimas): Lyja... Gal greit nepraeis tas lietus... O juk ir gyvenimas - tai lietingų dienų grandinė... Ir ne visada turim skėčius, po kuriais nuo lietaus pasislėpti. Tada reikia žmonių, kurie paskolintų savo skėtį sušlapusiam nepažįstamajam... Eisiu pasivaikščioti su savo skėčiu...

     Kodėl žmogui taip sunku atsiverti kitam? Manau, kad didžiausia kliūtis yra baimė: baimė būti nesuprastam, pajuoktam, atstumtam. Žinoma, tai gali atsitikti. Bet ar neverta rizikuoti? Juk atvirumas, net ir ne visai priimtas ar suprastas, padaro žmogų tikru, mylinčiu, atjaučiančiu individu ir padeda kitam atsiverti, išlįsti iš savo uždarumo kiauto.

     Yra ir kita baimė: pasirodyti, kad esi tikrai žmogiškas žmogus, su įvairiom ydom, silpnybėm... Bet juk visi tokie esam; visi silpni žmonės, visi kartais nupuolam, klystam, tad kodėl bijom tai vienas kitam parodyti?! Juk, atverdami savo širdis, padedam viens kitam atsikelti ir kartu keliauti toliau gyvenimo keliais ir klystkeliais.

     “Močiute, kodėl? kada? Močiute, aš bijau, dar pabūk su manim...” Anūkėlio nuolatinis čiauškėjimas ir atviras pasitikėjimas kelia nuostabą ir džiaugsmą. Kodėl, kada tą nekaltą atvirumą ir pasitikėjimą kitu prarandame? Juk ir Evangelijose Kristus ragina būti lyg vaikas. O mes skubame užaugti, to vaikiškumo atsikratyti, pasidaryti išmintingais. Skubame uždaryti savo širdies vartus ir giliai paslėpti savo intymiausius jausmus...

     Yra žmonių, kurie nustebina savo nuoširdžiu atvirumu. Nekalbu apie šeimos narius ar draugus; kalbu apie visai nepažįstamus. Prieš keletą dienų gėriau kavą vienoj ramioj kavinėj ir rašiau. “Turbūt knygą rašai?” - užkalbino prie gretimo staliuko sėdintis malonus ponas. “Ne, -sakau, - dienoraštį”. “Tai kokią mintį užrašei šiai dienai?” - po kiek laiko jis vėl klausia. “O koks tavo reikalas?” - galėjau atsakyti. Bet nutariau būti nuoširdi: “Rašiau, kokia laiminga esu, kad pabudau šį rytą, kad šviečia saulė, kad galiu čia sėdėt, gert skanią kavą ir dėkoti Dievui už naujos dienos dovaną...” Žmogus nušvito: “O taip, ir aš turiu tiek daug už ką Jam dėkoti!” Ir jis pradėjo pasakoti apie sergančią vėžiu savo uošvę, apie tai, kokia ji pikta ir irzli dėl to, kad nenori priimti jo pagalbos, kaip jam gaila jos... Ilgai klausiau, o kai baigė kalbėti, sakiau, jam, kad suprantu ir atjaučiu, nes ir aš jau penkti metai su ta liga kovoju... Jis pažadėjo pasimelsti už mane, o aš - už jo uošvę. Ir nuostabu: nežinau to žmogaus vardo, tikriausiai daugiau niekad jo gyvenime nesutiksiu, bet penkių minučių pokalbis ir nuoširdus abipusis atsivėrimas mus suartino ir pastiprino. Tapom brolis ir sesuo Kristuje ir pagarbiai abu minėjom Dievo vardą. Ačiū Tau, Viešpatie, už žmones - nepažįstamus, bet artimus!

     Tik vienas Dievas težino, kiek mes padedam viens kitam, atsiverdami apie Dievo veikimą mūsų gyvenime. Kasdien tą Jo nuostabų veikimą išgyvenu ir jaučiu Jo nuolatinį paskatą dalintis savo išgyvenimais su kitais. Kaip gali nesudalinti tuo, kas suteikia tiek džiaugsmo, kas padaro kiekvieną dieną, net sunkiausią ir skausmingiausią, prasminga?

     Man atrodo, kad nuo tos dienos, kai vėl pradėjau kovot su vėžio liga (su ta liga buvau susidūrus prieš eilę metų), mano gyvenimas pasikeitė: kiekvieną dieną branginu ir stengiuosi gerai išgyventi. Kiekvienas naujas rytas - nauja Jo dovana, už kurią kasdien dėkoju. Ar už ligą, skausmą galima dėkoti?! Ne, ligų nelaukiam, ir aš netikiu, kad Dievas mus “baudžia”, kaip kai kurie žmonės galvoja. Liga - tai mūsų žmogiškumo dalis ... Tačiau galiu dėkoti už tai, kad liga man padeda suprasti ir atjausti kitus, įvertint gyvenimą, kad ji man atvėrė akis į nuostabias dovanas mano kasdienybėj. Prieš ligą gyvenimas buvo lyg gražus juodas baltas filmas, dabar tas pats filmas - nuostabiausių spalvų nušviestas! Kiekviena nauja diena atneša naują džiaugsmą, didelį ar mažą: anūkėlio pirmąjį gimtadienį, sūnaus vestuves, draugės laišką, naują rožės žiedą darželyje, pirmąją spindinčią snaigę, gatvėj sutikto žmogaus šypseną, anūkėlės balsą telefono ragelyje: “Močiute, kada atvažiuosi, mes labai laukiam...” ir neišsakomą žodžiais ramybę širdyje... Anot kažkur skaityto posakio... nežinau, kiek rytojų man beliko, bet tikrai žinau, kieno Rankoje mano rytojus!

     Kiekviena mano diena pripildyta žmonių gerumo - tų, kuriuos myliu ir kurie mane myli. Be jų, be jų maldų, be atvirumo Dievui ir žmogui negalėčiau gyventi ir būti laiminga.

O vėžys? Dalinuosi kasdienine savo malda, laisvai versta iš anglų kalbos;

     Vėžys yra toks bejėgis...
     Jis negali suluošint meilės,
     sutriuškinti viltį,
     pagraužti tikėjimą,
     atimti ramybę,
     nužudyti draugystę,
     nutildyti drąsą,
     įsirėžt į sielą,
     pavogt Amžinąjį Gyvenimą,
     nugalėti dvasią...

     Ar atvirumas žmogui padeda ar kenkia? Paklauskime tai savęs su visišku nuoširdumu ir visiškai atverkime savo sielas, lyg tas Jubiliejinių metų duris, savo artimui ir Dievui. Ir leiskime sau išgyventi tikrą, pilnutinį dvasinį jubiliejų, ir raskime “kampelį Dangaus” jau čia, žemėje, šiandien, dabar.

     Baigiu šv. Pranciškaus Asyžiečio malda, kuri tarsi įkūnija tikrą atvirumą:

     Aš noriu nešti Tavo taiką;
     Kur neapykanta, leisk sėti Tavo meilę;
     Kur įžeidimas, Tavo atlaidumą;
     Kur abejonė, tikėjimą Tavim;
     Kur neviltis, leist skleisti viltį;
     Kur tamsuma, leisk skleisti Tavo šviesą;
     Kur nuliūdimas, tikrą džiaugsmą Tavyje...