Valerija Vilčinskienė
Taip norėtųs žydėti dar kartą...
P. Orintaitė
Saulėtame Meištų kaimelio smėlio kalnely, greta motinos, brolio Salemono, seserų Marcelės ir anelės, K. Naumiesčio kapinaitėse, Šakių rajone, tiek ilgesio dienų išgyvenus svetur, dvasios stiprybės viltimi sugrįžus namolio, amžinajam poilsiui atgulė žymi lietuvių poetė ir prozininkė Petronėlė Orintaitė-Janutienė. Amžinuoju sugrįžimu ji prikėlė mirusį gimtąjį Liepalotų kaimą, kažkada vienkiemiais nusidriekusį K. Naumiesčio pašonėje. 1905 metų vasario 18 dieną čia pasaulis pasitiko šio kaimo naujagimę. Dvasios šiluma, darbštumu, veikliu veržlumu, skaudžia emigrantės dalia, gausia kūrybos palaima mažajai Petronėlei nušvito likimo žvaigždė. Visą likusį gyvenimą ji lydės busimąją rašytoją gimtųjų Liepalotų medynų, sodintų senelio Motiejaus rankomis, šviesa, tėvų namų, kuriuose augo penketas vaikų, lietuvio žemdirbio romumu, gerosios namų dvasios ilgesiu. Skaudžia likimo nostalgija, švintančia ir gęstančia viltimi grįžti, veržliausiomis kūrybos ištakomis šis ilgesys rašytojos dvasią sotins čia ir anapus Atlanto. Ilgesio atšvaistų prisotinta rašytojos dvasia gėrio ir šviesos žodžiais sugulė į daugiau nei keturiasdešimt knygų. Jose - eilėraščiai, novelės, romanai, apysakos, kūrinėliai vaikams, pristatyti Bales Vaivorytės slapyvardžiu. Daugelis kūrinių, literatūrinių straipsnių skelbta metraščiuose, antalogijose, almanachuose, išversta į lenkų, anglų, latvių, vokiečių, švedų kalbas. Rašytojos kūryba įvertinta literatūrinėmis premijomis. Prisilietus prie jos, pajaučiama brandaus žmogaus dvasios pasaulį. Ne veltui didžiausia vertybe bendravime rašytoja brangino dvasinių interesų bendrumą. Apie šiuos jausmus, jų įtaką žmogaus gyvenimui rašytoja P Orintaitė rašė: “Žmogaus širdis - daugialypė versmė. Ir draugystės pinasi vis skirtingų spalvų gijomis, viena kitos nenustelbia, neužgožia, o lyg turtingai mišri puokštė - vis nušvinta įvairiausiais žiedais. Ir bendros valandos - žodžiai ir svajojimai, džiaugsmai ir sopuliai, dorybės ir nuodėmės - sugundo kartais atsiverti sielų sietuvas, kad pajustum, jog esi ne vienas, jog laimėjai dvasinio glaudumo dovaną... Bet visa yra trapu kaip stiklas. O laiko smūgiai išbarsto ir gražiausius bičiulystės deimantus...
Tik atsigręžk atgal: ar mokėjai skirti tikrą nuo netikro? Ar budėjai kas valandą žmoguje dieviško spindulio šušvintant ilgėdamasis?”
Ryškiai šie jausmai busimąją rašytoją lydėjo ir ugdė visą gyvenimą. Begalinį žinių troškulį, ilgesį, meilę tėvų namams, darbštumą, valią mažoji Petronėlė savyje jautė, kai po sunkios darbo dienos tėvas atskleisdavo Lietuvos ūkininką, Šaltinį, o vaikams duodavo jo priedą Šaltinėlį. Nuo vyresniųjų neatsilikdavo ir Petronėlė, skaityti išmokusi tik ketverių būdama. Palaima tada nušvisdavo gimtoji gryčia, žiemos vakarais daug laikraščių, kalendorių versdavo antrą, trečią kartą... o jų namuose visada ne mažai būdavo. Todėl būsimajai rašytojai bemiela buvo Keturnaujienos pradžios mokykloje. Nepajuto, kaip “išaugo” į mažąją pirmąją mokyklėlę, įstojo į K. Naumiesčio Žiburio gimnazijos antrąją klasę. Džiugina miesto grožis, skaudžiai minti kruvini knygnešių keliai, kuriuos gyvus tebejaučia jos siela. Laiminga, galėdama tai išgyventi. Kiekviena pėda čia skamba V. Kudirkos Varpu, garsusis Kudirkos tiltas, Šešupės vingiai, Kudirkos kapas, paminklas su obrasiteliu iškapotu V. Kudirkos himno posmu. Kiekviena pėda - gyva, skaudi istorija, mūsų pačių iškentėta, mūsų pačių kurta. Mažučiu daigeliu visa tai bręsta mažosios gimnazistės širdelėje. Po to nuo 1922 metų mokslą tęsia Vilkaviškio Žiburio gimnazijoje. Čia gimsta primieji kūrybiniai bandymai, nauji draugai. Širdimi pamilusi K. Naumiestį, čia jaučiasi svetima, nepritampa prie turtingų bendraamžių, pasigenda jų dvasios bendrumo, slegia miesto skurdas. 1925 metų pavasarį baigia gimnaziją ir išvyksta į Lietuvos Kauno universiteto humanitarinį fakultetą studijuoti lituanistiką ir pedagogiką. Begalinis imlumas žinioms, virtęs tiesiog mokslo goduliu, galutinai užvaldo busimąją rašytoją, formuojasi kaip tvirtas bruožas, padedąs išlikti, sunkiausiais gyvenimo momentais dirbti kitiems, kurti.
Universitete Petronėlė, kiek begali, skaito, renkasi paskaitas, dėstytojus, atskiras įvairių dalykų temas. Čia ji patenka į gilų kūrybinio visuomeninio gyvenimo sūkurį, į save įtraukusį tiek daug jau žinomų kūrėjų, menininkų. Tarp jų didelis būrys dėstytojų: Krėvė, Putinas, Sruoga B. Herbačiauskas, Vaižgantas, J. Eretas, S. Šalkauskis. Čia aktyviai reiškėsi ir vyresnieji studentai: Alina Petrauskaitė, Julija Paltarokaitė, Emilija Kvedaraitė, Emilija Tamulytė, Aglelė Asevičiūtė, Bronė Liudžiūtė, aktorė Helė Vilčinskaitė, Juozas Paukštelis, Ignas Malinauskas, Juozas Grušas, Jonas Grinius, Salomėja Nėris. Čia plėtėsi tautos kultūros samprata, rašytoja augo protu ir dvasia. Čia giliai pajaučia mokslo galią, savo protinius ir kūrybinius sugebėjimus, suvokia žmogaus būties esmę ir šalia, kaip būtinybę, iškelia darbštumą. Šie jaunystės atradimai rašytoją lydės visą likusį gyvenimą. Gal todėl po pedagoginio darbo Tauragės, Mažeikių, Šiaulių, Vilkaviškio gimnazijose, Augsburgo lietuvių pabėgėlių gimnazijoje, po begalinio atsidavimo savo pareigai ir aplinkai esantiems, kaskart savo buvimu siekiant, jog šalia esantiems būtų šviesiau, geriau, visos likusios žemėje dienos nuo 1949 metų, kai rašytoja su šeima apsigyvena JAV, buvo apgaubtos artimiausio, mylinčio žmogaus vyro Kazio Januto meile, rūpesčiu, globa, sudarant visas sąlygas kurti, auginti sūnelį Donatuką. Su didžiuliu dėkingumu ir meile apie tai pažįstamiems ir artimiesiems užsimena pati rašytoja. Būdama 90 metų, ji rašo romaną. Ir anūkė Daina Januta pasidžiaugia a.a močiutės šviesia mintimi, darbštumu, tokio garbaus amžiaus sugebėjimais. Rašytoja rašo. Džiaugiasi, kad yra laisva, nepriklausoma, niekam neįsipareigojusi. Galbūt tai ir yra likimas, gyvenimo palaima, kai rašytoja, eidama skaudžiais gyvenimo keliais, neišdavė, neapleido, o visapusiškai ugdė ir išnaudojo Aukščiausiojo talento dovanas. Po skaudžių klajonių, ieškojimų, būdama anapus, dvasia gyveno Lietuvoje, gimtuosiuose Liepalotuose, kur per jūrmylę šviečia senelio Motiejaus sodinti medynai, pievos alpsta žiedų reginiu... Gal todėl pažįstamiems rašytoja dažnai sakė, kad ir mirti norėtų vasarą, kai tiek daug žiedų... Gal todėl nenorėjo būti sudeginta, o karste grįžti į Lietuvą, brandžiausiu vasaros žiedu -savu gyvenimu ir sava kūryba dar kartą sužydėti gimtajame K. Naumiesčio mieste, šalia gimtųjų Liepalotų, kuriems šilčiausius sentimentus neužgesino ir žiauriausios pasaulio kelių vėtros. Nors mirė žiemą 1999 gruodžio 16 dieną, tačiau galutinė kelionė žemele baigėsi vasarą, kai aplink tiek daug žiedų...
Ši trapi, lengvutė, tarsi perregima zanavyke, taurios ir didžios dvasios moteris atgulė greta dvasios milžino Vinco Kudirkos... Gal todėl anot marčios Barbaros tai nerimstanti, tai mieganti mažiausioji anūkėlė pavadinta Orinta... Gal, kad artimieji, likę vieni, jaustų mylimos močiutės dvasios šviesą iš tos šalies, į kurią tiek ilgesio akimirkų skubėjo Petronėlė Orintaitė-Janutienė. Gal todėl ir grįžo ji tik šiandien, birželio 10-ąją... Gal todėl su žinia, kad mirė rašytoja Petronėlė Orintaitė, rašytojas Juozas Kundrotas padėjo tašką nuostabioje knygoje (skirtoje jai) Gyvenimas kaip legenda, talpinančioje rašytojos artimųjų ir jos pačios atskleistas esmingiausias gyvenimo akimirkas. Tikiu, mums visiems, pažinojusiems ją, jos kūrybą, dar tik susipažinsiantiems su ja, paliko didelę dovaną - patiems eiti prie jos, ją auginti, ją atrasti...
Susikaupimo rimtis, amžinybės skraistė virš velionės rašytojos, po tiek metų kasdien mintimis skubėjusios gimtinėn, skubėjusios ir grįžusios...
V. Kudirkos muziejuje, kur ir buvo pašarvota velionė, šiltu ir mielu žvilgsniu visus, įžengusius pro duris, pasitiko miela p. Snieguolė Jurskytė, 54 metus išgyvenusi JAV ir grįžusi į Lietuvą. Su meile ji kalba apie Augsburgo gimnazijos savo buvusią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Petronėlę Orintaitę. Ji su P. Domu Akstinu Atminties leidyklos vadovu, velionės lankytojams dovanojo knygeles su rašytojos sveikinimo žodžiais Lietuvos Rašytojų sąjungai, miestams, kuriuose rašytoja gyveno. Džiugu, kad ši leidykla prikelia iš užmaršties, atranda mažai ar visai nežinomus žmones. Ženklūs ir prasmingi darbai... Sugrįžo Petronėlė Orintaitė į Lietuvą visiems laikams. Lyg niekur ir nebuvo išėjusi. 1992 metais ji pasiprašė į Lietuvos Rašytojų sąjungą. Džiaugėsi Kauno Gyvojo žodžio almanacho Ąžuolynas veikla, laiškais bendravo su jo pirmininke Daiva Kazlauskiene, su Bronele Sakalauskiene, Romute Vyšniaveckiene, G. Čepaitiene ir daugeliu kitų...
Tik vakar karstas, atkeliavęs iš Vilniaus, minutei sustojo pasisveikinti ir atsisveikinti su pradžios mokykla Keturnaujienoje, tik vakar jį pasitiko V. Kudirkos muziejus K. Naumiestyje, jo direktorė mokytoja Natalija Manikienė, tiek daug popiečių muziejuje skyrusi pažinčiai su rašytoja Petronėle Orintaite-Janutiene. Tik vakar čia vyko poezijos valanda. O šiandien susikaupę, susimąstę, paskutines buvimo kartu akimirkas tartum pasveriame, įvertiname, kiek daug gali duoti žmogus, kai siela pats veržiasi į šviesą. Prie karsto artimieji: vyras Kazys Janutas, sūnus Donatas su žmona Barbara, su dukromis Daina, Viltimi, Marcele, Andrėja, Orinta. Atsisveikinimo ir pagarbos akimirkoms sustoja K. Naumiesčio vidurinės mokyklos mokiniai, visuomenės atstovai, pažįstami, draugai, artimieji. Prasmingus padėkos ir atsisveikinimo žodžius išsako Kauno Ąžuolyno grupė, kalba rašytoja Marija Macijauskienė, aktorė Liucija Zorūbaitė. Salės skaudančioje, iškilmingoje tyloje smuiko stygas virkdo Tomas Strimaitis. Virš visų minčių, susitikimo ir atsisveikinimo plevena “Ave, Marija”...
Tyli paskutinė kelionė į K. Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, kur šventąsias mišias aukos vicedekanas, kanauninkas Donatas Jasulaitis. Mielas, iki širdies gelmių pažįstamas takelis rašytoją šiandien veda į šviesųjį pašešupių kalnelį, kviečia prisiglausti prie taip išsvajotos, pasiilgtos žemelės amžinajam poilsiui šalia dvasios milžino V. Kudirkos, šalia artimųjų, šalia buvusių, esančių ir būsimų tėviškėnų...
Kalba Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas, vicedekanas kanauninkas D. Jasulaitis, K. Naumiesčio seniūnas A. Damijonaitis, išreiškia užuojautą artimiesiems, giminėms. Kapų tyloje liūdesio ir dvasios atgaiva nuvilnija “Viešpaties angelo” giesmė...
Kanauninkui D. Jasulaičiui palaiminus gedulingų pietų stalą, kalba pažįstami, artimai bendravę su velione. Sūnus Donatas su dukra Marcele, užrašę autografą, dovanoja kiekvienam į paskutiniąją kelionę palydėjusiem jo mamą, nuostabią, širdimi sušildytą rašytojo J. Kundroto knygą Gyvenimas kaip legenda. Anūkė Daina Januta, paklausta, ką jaučia, čia palikdama močiutę, atsakė: “gaila, nes kapas labai toli, bet išpildėm jos norą. Labai gražios jūsų kapinės, tokioje garbingoje vietoje ją paliekame, kad daugiau džiaugsmo negu liūdešio”.Menasi rašytojos Petronėlės Orintaitės eilutės: “Taip norėtųs žydėti dar kartą...” Nuostabi sugrįžimo diena, tėviškės vasara, marguojantis vaikystės pievų žiedais... Išsipildė rašytojos viltys ir svajonės: mirti vasarą, kai daug žiedų, sugrįžti tėviškėn, grįžti ne pelenų sauja, o karste, būti kartu su savaisiais, drauge, nes čia gimtieji Liepalotai ir Keturnaujiena, čia gimtinės kapinės, čia literatūrinės gelmės... čia - šventoji Pradžių Pradžia, iš kurios visi ateiname ir, saulelei gęstant, į ją sugrįžtame... Prasmingas, šviesus, visą gyvenimą didžiąja meilės ir ilgesio viltimi augęs grįžimas į lengvąją tėviškės žemelę, į tėviškėnų širdis...