ANTANAS MARČIULAITIS
Visi turime vienokių ar kitokių pareigų. Vieni daugiau, kiti mažiau. Vienų pareigos labai atsakingos (ypač valstybės veikėjų), kitų - dažniausiai asmeninio, buitinio pobūdžio. Tačiau kokios pareigos bebūtų, kiekvienas jas vykdantis asmuo privalo jausti atsakomybę už tinkamą ir sąžiningą jų atlikimą. Pareigos atlikimo kokybė turi visuomet ir besąlygiškai remtis į sąžinę. Darbuotojas su prigesinta sąžine savo pareigą atliks atsainiai, paviršutiniškai, be ypatingo atsakomybės jausmo. Jam labiau rūpės siauri egoistiniai interesai, negu visuomeniniai ar valstybiniai reikalai.
ČLM penktokai su mokytoja Zita Dubauskaite.
Jei visi žmonės sąžiningai, su giliu atsakomybės jausmu atliktų savo pareigas, nereikėtų tiek daug kontrolierių. Platonas yra pasakęs: “Kas nesielgia neteisingai, tas yra garbingas; bet dar garbingesnis, jei ir kitam neleidžia tai daryti”. Prie šios minties galėtume pridurti tokią frazę: garbingiausias yra tasai žmogus, kuriam niekados nereikia jokių kontrolierių, kuriuo galima visur ir visada pasitikėti. O tokių žmonių net ir labai apgadintoje mūsų visuomenėje tikrai yra, ir ne tiek jau mažai. Tik gal ne visada juos pastebime, nes jie paprastai nelinkę savo sąžiningumo ir pareigos suvokimo reklamuoti, dirba tyliai ir su dideliu atsakomybės jausmu.
Ten, kur pareigos atlikimas paremtas prievarta, sunku tikėtis gerų rezultatų. Tai įrodė baudžiavinė santvarka, vėliau - sukolektyvintas bei suvalstybintas žmogaus darbas, kai buvo išmušta iš sąmonės asmeninė iniciatyva ir įdiegtas prievartos būdas, kai žmogus dirbo be ypatingos paskatos ir ne sau, o nežinia kam. Štai tada ir prireikė tūkstančių kontrolierių žmogaus darbo kiekybei ir kokybei tikrinti. O šiuos kontrolierius imdavosi tikrinti aukštesnieji kontrolieriai, stengdamiesi rasti tikrinimo pažaidų. Šitaip buvo žlugdomas pasitikėjimas, šitaip buvo brukama iškreipta, prievartinė pareigos samprata: jei esu kontroliuojamas - dirbu patenkinamai, - jei ne - kam čia stengtis, kam plėšytis.
Socialistinis realizmas (taip jį vadino liūdnai nusišaukusio socializmo teoretikai) visose visuomeninės ir valstybinės veiklos srityse rėmėsi tik prievarta ir kontrole. Tai buvo žmogaus prigimčiai svetimas vadovavimo būdas, ne tik slopinantis asmens iniciatyvą, bet ir žeminantis žmogiškąjį orumą. Prievarta ir kontrolė - tai policinės priemonės, tai žmogaus dvasios žlugdymas, stūmimas į sąstingį ir anarchiją. Tokios priemonės buvo ypač brutaliai naudojamos konclagerinėje sistemoje, kur žmogus paverstas darbiniu gyvuliu, kur galima iš jo tyčiotis, galima jį maksimaliai išnaudoti iki visiško sunaikinimo.
Toksai sovietinis palikimas, kur be kontrolės neįmanoma normali veikla, Lietuvoje išsilaikė iki šių dienų. Kad iš tikrųjų taip yra, galima įrodyti faktais. Bene labiausiai krenta į akis teisėsaugos institucijų darbas. Ar galima vadinti tinkamu pareigų atlikimu kai kurių (ne daugumos?) prokurorų, teisėjų neveiklumą, nusikalstamą delsimą, bylų vilkinimą, svarstant stambias vagystes, grobstymus, plėšikavimus, korupciją, nužudymus ir kt. Kiek išvogta bankų, kiek neteisėtai privatizuota (“prichva-tizuota”) turto, o bylos sąmoningai marinamos, dangstantis įprastine teisine formuluote: nerasta nusikaltimo sudėties. Ir kur čia ją atrasi, jei dešimtys ir šimtai tūkstančių litų įkrenta į plačias sąžinę praradusių teisininkų kišenes! Žinoma, šis teiginys taikytinas ne visiems prokurorams ir teisėjams. Premjero G. Vagnoriaus vyriausybė bandė skatinti teisėjus, prokurorus, gerokai padidindama jau ir taip nemažus jų atlyginimus (nors, tiesą pasakius, teisininkų atlyginimų kėlimas ne vyriausybės, o įstatymus leidžiančiosios valdžios - Seimo prerogatyva). Teisėjų atlyginimų kėlimas lyg ir turėjo šiokį tokį loginį pagrindimą. Manyta, jog gaudami solidžius atlyginimus, toli pralenkiančius net aukščiausių valstybės pareigūnų atlyginimus, teisininkai vengs kyšininkavimo, suaktyvins savo veiklą, paspartins itin svarbių bylų nagrinėjimą ir kuo teisingesnį sprendimų priėmimą. Tačiau rezultatai beveik nepagerėjo, o kai kur gavosi netgi atvirkščiai. Pasirodo, apetitas atsiranda bevalgant: teisėjų, tardytojų, prokurorų, papirkinėjimai kai kur ne sumažėjo, o dar labiau išaugo, kišenės dar labiau prasižiojo. O kai Seimas sukruto svarstyti, ar nevertėtų tuos išpūstus atlyginimus kiek apkarpyti, teisėsaugos pareigūnai pareiškė nepasitenkinimą. Tad sakykite, gerbiamieji, ar galima tokiais teisininkais toliau pasitikėti? Kai pernelyg apsvaigstama nuo milžiniškų atlyginimų, Temidės akys dar tamsesniu raišalu uždengiamos, kad nepastebėtų negražių dalykų.
Valstybiniu mastu reguliuojant Lietuvos žemės ūkį, reikėjo įveikti nemažai sunkumų.
Kelias iš sukolektyvinto žemės ūkio j individualų buvo nelengvas: reikėjo keisti ne tik jo valdymo struktūrą, bet ir buirokratų atgyvenusią mąstyseną. Žemės ūkiui gelbėti buvo skirta valstybinių subsidijų, tačiau tarpinės grandys (be jų kažkodėl neapsieinama) tas subsidijas nukreipė ne ten, kur reikėjo. Tai vėlgi pareigos ir atsakomybės nebuvimo rezultatas.
Visose veiklos srityse atsirado mėgėjų lengvai papinigauti kitų sąskaita. Imkime kad ir Lietuvoje gaminamos elektros teikimą į Baltarusiją. Jei Baltarusija už elektros energiją moka tik apie 30 procentų to, ką tenka už tą patį kiekį sumokėti Lietuvos vartotojams, ir dar buvo už elektrą įsiskolinus Lietuvai apie keturis šimtus milijonų litų, tai ar ne tarpininkų manipuliacijų dėka?! Aiškinimas, kad esą tokia ekonominė politika, ir nieko čia gudriau nesugalvosi, mūsų nė kiek neguodžia. Priešingai, parodo atsakingų už tokią ekonominę netvarką pareigos ir atsakomybės nebuvimą. Šitaip knaisiojantis po ne savo kišenę, kai kas stebėtinai greitai pralobo ir toliau lobsta, o dauguma nuskurdo. Ir tik dėl to, kad nuolat trūkinėja pareigos ir atsakomybės saitai. J.V. Gėtės mintis, jog “nebūtina visuomet būti didvyriu, bet privalu visuomet išlikti žmogumi”, šiandieninėje Lietuvoje lyg ir neteko tikrosios prasmės. Gobšumas, egoizmas, siekimas kuo greičiau ir bet kokiomis priemonėmis pralobti, paminant visas dorovines vertybes, ne vieną nustūmė į karštligišką ir dažniausiai pražūtingą turtomaniją.
Ypač atsakingos pareigos tenka valstybės prezidentui. Prieš priimdamas bet kokį sprendimą, prezidentas turi gerai apsvarstyti to sprendimo pasekmes. Tai sunki atsakomybė, reikalaujanti aštraus proto ir psichologinio lankstumo, tvirto įsitikinimo, kad visa, ką jis nusprendžia ir vykdo, yra teisinga, logiška, humaniškai ir teisiškai pagrįsta, Taip, prezidento sprendimuose neturi būti nė menkiausio blaškymosi ir abejonių. Imkime pavyzdį. Buvusio prezidento A. Brazausko nukrypimas nuo logikos, svarstant Lietuvos ir Latvijos valstybinių sienų Baltijos jūros šelfe klausimą, kada vardan geros kaimynystės buvo neatsargiai padarytos latvių derybininkams tam tikros nuolaidos, sukėlė nemažą politinį skandalą. Gerai, kad laiku apsižiūrėta ir A. Brazausko klaida atitaisyta, politinis konfliktas likviduotas. Dabartinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus irgi neapsiėjo be politinių kazusų. Pirmasis kazusas -tai palikimas prezidentūroje beveik visų buvusių A. Brazausko patarėjų, tarp kurių yra ir liguistų intrigantų. Prezidentas negali vadovautis ambicijomis, simpatijomis ir antipatijomis. Jis visur ir visada privalo remtis tik loginiais sprendimais, nors galbūt ir nepalankiais jo emocijoms. Neturėdamas rimtų motyvų, o tik kažkam pataikaudamas, prezidentas nušalino iš švietimo ir mokslo ministro posto akademiką, profesorių, visame pasaulyje gerai žinomą filologą Zigmą Zinkevičių. Argi gerb. Zinkevičius labai jau nusikalto, jei stiprino lietuvių kalbos dėstymą mokyklose, nepažeisdamas tautinių mažumų teisių, pietryčių Lietuvoje, kur daugiausia gyvena lenkų ir baltarusių tautybės žmonių? Toks prezidento poelgis sukėlė visuomenėje sumaištį ir pasipiktinimą. Vienas iš paskutiniųjų prezidento V. Adamkaus miglomis aptrauktų taktinių ėjimų - buvusios KGB agentės Šatrijos (Kazimieros Prunskienės) ir buvusio KGB pulkininko Marijono Misiukonio apdovanojimas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinais. Ar nevertėjo prezidentui rimčiau įsigilinti į šių dviejų apdovanotojų, buvusių kadrinių KGB darbuotojų, biografijas ir pasverti, ko jie daugiau davė Lietuvai: naudos ar žalos?! Turbūt ne be reikalo apdovanojimų ceremonijoje dalyvavusios politinės kalinės, vienuolės Nijolės Sadūnaitės nervai, neišlaikė ir ji pareiškė prezidentui viešą nepasitenkinimą. Apdovanojant buvusius Okupantų kolaborantus, liko pamiršti tikrieji patriotai, ilgą laiką kovoję už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ir dėl to netekę sveikatos ar net gyvybės. Lieka neaišku, kas vertė Jo Ekscelenciją Prezidentą išprovokuoti tokį politinį skandalą. Bet kad pritrūko jam pareigos ir atsakomybės - tai tiesa...
Arba imkime liūdnai nugarsėjusią parko Grūto miške istoriją. Kažkoks buvęs kolūkio pirmininkas Viliumas Malinauskas sumanė neva pasipelnyti iš sovietinių monstrų, naikinusių mūsų tautą, jų statulas susigabenęs į Grūto parką ir sustatęs ant postamentų: štai žiūrėkite ir gėrėkitės, nes tik jie nešė jums “žemiškąjį rojų” su Stalino “saulės” kaitra. Šitaip tyčiojamasi iš tūkstančių žmonių kančių ir pirmalaikių mirčių. Daug kas kreipėsi į Prezidentą, Seimą ir vyriausybę motyvuotais pareiškimais, griežtais protestais: ir dvasininkai, ir mokslininkai, ir meno žmonės, ir įvairūs visuomeniniai sąjūdžiai bei organizacijos. O Seimas ir vyriausybė ligi šiol kažkodėl tyli. Gal bijo šitai politizuotai nesąmonei padėti galutinį tašką, kad tie kruvinieji monstrai neatgytų ir neimtų kerštauti? Baikime drebinti kinkas, baikime taikstytis su buvusios komunistinės nomenklatūros liekanomis. Jei kam labai patinka Leninas, Stalinas, Dzeržinskis, Sniečkus ir visa plejada žemesniųjų tautos genocido įkvėpėjų ir vykdytojų, tegu išsispausdina albumą su jų nuotraukomis ir “nuopelnų” aprašymais ir laiko po pagalvėmis, kad būtų ramiau miegoti. O mes, dauguma dorų Lietuvos žmonių, kovosime, kad būtų nutraukta žudikų, plėšikų ir išdavikų invazija į mūsų tautos kultūrą, į žmonių sąmonės bukinimą!
Atsigręžkime į netolimą mūsų tautos praeitį ir įžvelgsime joje daugybę herojiškų pareigos ir atsakomybės pavyzdžių. Mūsų partizanai, prisiekę ginti savo tėvynę, žinojo, kad kova prieš stipriai ginkluotus okupantus bus labai sunki, bet savo pilietinės ir patriotinės pareigos neišdavė, atsakomybės už tėvynės likimą neprarado. Netgi mirties akivaizdoje nepalūžo. Pagarbiai lenkiame galvas prieš ryžtingus, drąsius Lietuvos dvasininkus Alfonsą Svarinską, Juozą Zdebskį, Vincentą Borisevičių, Sigitą Tamkevičių, Bronių Laurinavičių ir daugelį kitų. Neįmanoma čia jų visų suminėti. Tai jie kėlė visuomenės dvasią, ugdė patriotines nuotaikas. O kas besuskaičiuos visus pasauliečius, pakilusius į kovą prieš neteisybę ir vergystę, paaukojusius savo sveikatą ir gyvybę už aukštus idealus. Jokie medaliai ir ordinai neatsvers jų žygdarbių. Ir nevalia užmiršti, jog visus juos vertė kovoti už brangiausią žmogaus teisę laisvai gyventi, dirbti ir kurti, rizikuojant savo pačių laisve ir gyvybe, ne garbės ar turto godulys, o tik gilus supratimas, kokia yra svarbi ir neįkainojama, patriotinė pareiga ir atsakomybė. Kas gi kitas, jei ne jie gynė ir saugojo amžininkų ir ateities kartų laisvę, aukštus idealus, žmogaus garbę bei orumą!
“Yra pasaulyje žmonių, kurie gyvena be jokio tikslo, praslenka kaip šapeliai upėje: jie neina, juos neša” (Seneka). Tai nejaugi mes išvirtome į šapelius, ieškančius ramaus užteko savosios buities upėje ir negalvojančius apie tikrąsias bei amžinąsias vertybes? O visas vertybes galima pasiekti tik atkakliu darbu, giliu pareigos ir atsakomybės suvokimu. Ypač svarbu visa tai įsisąmoninti valstybės veikėjams, turintiems didžiulę atsakomybę už dvasinį ir ekonominį mūsų tėvynės suklestėjimą.
Iš sutemų, iš prieblandų išeikit,
uždegit nauja ugnį širdyse,
vergams palikit vargo naktį klaikią!-
šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.
Bernardas Brazdžionis