Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

TAUTINIU BEI RELIGINIU ŠVIETIMU BESIRŪPINANT

Juozas Masilionis

     Amerikoje didelė reikšmė skiriama reklamai. Pro televizijos, kompiuterio ir interneto aparatus ji braunasi į privačius namus, pro krautuvių langus kviečia pirkėją užeiti į vidų bent pasidairyti; per reklamų mišką skverbiasi keleivis, važiuodamas miesto gatvėmis ar skubėdamas greitkeliu. Reklamų dėka Kalėdas “švenčiame” ir kalėdinės muzikos klausomės daugiau kaip mėnesį... O vis dėlto viena reklama, kuria visą rugpjūčio mėnesį puošiasi krautuvių langai, kurių buvo pilna tada visuose laikraščiuose, ir man patinka: “Back to school” - Vėl į mokyklą! Pasiruoškite lankyti mokyklą!

     Lietuvis nuo senų laikų be reklamų, be raginimų veržėsi į mokslą. Simonas Daukantas XIX a. pradžioje pėsčias nuėjo iš Žemaitijos į Vilnių, nes norėjo studijuoti jo universitete. Vals-

ČLM Vasario 16-osios minėjimas prie Laisvės paminklo Kalba mokyklos vedėja Jūratė Dovilienė.

tiečiams neleidžiant siekti aukštojo mokslo, Motiejus Valančius ir Antanas Baranauskas susibajorino. O to aukštojo mokslo, uždarius Vilniaus universitetą, Lietuvoje ir nebebuvo. Tuos laikus, kada lietuviams teko studijuoti tolimuose ir svetimuose universitetuose, gražiai pavaizdavo poetas Pranas Vaičaitis:

     Oi, eisime, broliai, į tolimą kraštą
      Gudrumo ieškoti, tėvynę vaduoti,
     Iš ten mes parnešime brangiąją naštą
     Ir vargstantiems broliams galėsim paduoti.

     Jau lengvesnėmis sąlygomis lietuvis siekė mokslo nepriklausomos Lietuvos laikais (1918-1940): pradžios mokyklos už 3-4 kilometrų, miestuose dar arčiau, progimnazijos ir gimnazijos už 10-20 km; universitetas, žinoma, tebuvo vienas, tolokai, Kaune, betgi savame krašte. Niekas nebeklausė, ar tu bajoro, ar tu valstiečio, ar tu miestiečio vaikas. Tiesa, nemokamo aukštesniojo ir aukštojo mokslo dar nebuvo. O pradžios mokyklų lankymas jau buvo privalomas. Tiek tėvai, tiek vaikai tada rodė didžiulę meilę mokslui ir lietuviškai mokyklai. Ir išaugo tada mokyta ir patriotiška lietuvių karta, kurios nereikėjo raginti “vėl į mokyklą!”

     Bet tai jau tolimi praeities laikai. Tėvai, kurie mus leido j mokslus, jau mirę, o daugelis iš mūsų, kurie su entuziasmu tada mokėmės lietuviškose mokyklose, jau daugiau kaip 50 metų esame (ar vienu, ar tikru vardu pavadinsime) senosios tėvynės išeiviai.

     Mokslo meilė neužgeso ir priverstinėje išeivijoje, Vokietijoje ir Austrijoje, kur daugiausia buvo susitelkusių lietuvių, pasitraukusių nuo bolševikinės okupacijos. Karui pasibaigus, be jokių perspektyvų ateičiai, buvo įkurtos visų laipsnių lietuviškos mokyklos: vaikų darželiai, pradžios mokyklos, progrimnazijos ir gimnazijos. Ir jas lankyti nereikėjo reklamų, didelio raginimo. Laiko buvo daug, o viskas čia pat, toliausiai gal, dainos žodžiais tariant, “tūkstantis žingsnelių”... Programos kaip ir Lietuvoje, mokytojų netrūko. Tik trūko vadovėlių ir mokymo priemonių, tik mokyklų patalpos dažniausiai buvo ne mokyklinės, “barakinės”, “vargo mokyklos”. Tačiau rezultatai nuostabūs: baigto mokslo pažymėjimai ir atestatai nuolatiniai apsigyventuose kraštuose buvo pripažinti. (Plačiau: Red. Vincentas Liulevičius, Lietuvių švietimas Vokietijoje, 1969).

     Prasidėjus emigracijai į nuolatinio apsigyvenimo kraštus, JAV, Kanadą ir kitur, lietuviškosios mokyklos Vokietijoje ir kitur užsidarė. Naujuose kraštuose tuoj tėvai ir mokytojai pradėjo tyrinėti, kokios naujuose kraštuose perspektyvos lietuviškai mokyklai. Tuoj įsitikinta, kad tokių lietuviškų mokyklų, kokios buvo Lietuvoje ir pabėgėlių stovyklose, čia išlaikyti nebus įmanoma. Vaikai turės lankyti vietines mokyklas, o, norint jiems duoti lietuviškų žinių, reikia ieškoti kitų būdų. Ilgai ieškoti nereikėjo: pradėtos jau 1949 m. steigti lituanistinės mokyklos, kuriose bus dėstomi tik lietuviškai lituanistiniai dalykai: tikyba, lietuvių kalba ir literatūra, Lietuvos istorija bei geografija, žodžiu, tai, ko vietinės mokyklos nemoko. Pirmame dešimtmetyje (1949-1959) tokių lituanistinių šeštadieninių mokyklų buvo labai daug, beveik prie kiekvienos lietuviškos parapijos. Ir vaikų darželių, ir pradžios mokyklų, ir aukštesniųjų. Netgi ir Pedagoginis lituanistikos institutas. Dirbta daugiausia šeštadieniais, kai kur sekmadieniais, kai kur įsisprausta į normalių pamokų lenteles.

     Lietuviui vaikui reikėjo lankyti dvi mokyklas: vietinę valdišką ar privačią, privalomą, ir lituanistinę, neprivalomą, apsisprendus.

     Nuo nenoro mokytis, lankyti mokyklą valstybė apsidraudžia privalomo mokslo įstatymais: nori ar nenori, jaunuolis iki tam tikro laipsnio ar tam tikrų metų turi eiti mokyklon. Bet ir tokioms sąlygoms esant, atsiranda nemažai “iš-kritėlių” iš mokyklų, nes privilioja lengvai uždirbamas doleris ir kita.

     Laisvajame pasaulyje apsigyvenusiems lietuviams nėra rašyto ir kokiomis nors pabaudomis paremto įstatymo, kuris priverstų lietuvius vaikus būtinai lankyti, be vietinės, dar ir lietuviškąsias, lituanistines, mokyklas. Pačiam lietuviui tėvui ar motinai reikėjo ir tebereikia apsispręsti, ar jo vaikui lietuviškos mokyklos lankymas ir baigimas privalomas, ar ne, ar manyti, kad tie dalykai gadina vaiko angliškąjį akcentą ir gali pakenkti jo būsimai karjerai.

     Išeivijos lietuviukui teko lankyti dvi mokyklas: privalomą, kuria ar kuriomis tu ruošiesi savo profesijai, pragyvenimui, karjerai, ir lituanistinę, iš kurios mokslų tu greičiausiai ateityje nei pragyvenimo neuždirbsi, nei karjeros nepadarysi. Ji idealistinė. Idealizmą čia rodo ir tėvai, leisdami vaikus į lituanistinę mokyklą, idealizmą rodo ir mokytojai, joje dirbdami, idealizmą rodo ir mokiniai, ją lankydami, ir visuomenė, ją remdama.

     Idealistinė mokykla, bet ją lankyti vis dėlto propagandos, įtikinėjimų reikėjo. JAV ilgiau ar trumpiau veikė apie 80 lituanistinių mokyklų, Kanadoje - apie 30. Jas baigė tūkstančiai jaunuolių. (Plačiau: Red. Juozas Masilionis ir Stasė Petersonienė, Lietuviškasis švietimas Šiaurės Amerikoje, 2000).

     Be lituanistinių mokyklų būtų daug tamsiau mūsų išeivijos lietuviškame gyvenime. O jei kas skeptiškas lietuviškojo švietimo rezultatais, teprisimena, kad ne visur ir ne visada pasiekiami šimtaprocentiniai rezultatai. Kas be ko, dalis lietuviškų ąžuoliukų ir liepaičių nudžiūvo, prapuolė iš lietuviško gyvenimo, bet didelė dalis įsijungė į visuomeninį, organizacinį ar ir į mokyklinį gyvenimą. Žvelgiant į paskutiniuosius lituanistinių mokyklų duomenis, matoma, kad dabar (mokyklų dar yra apie 20!), vaikus į lituanistines mokyklas leidžia daugiausiai tie tėvai, kurie jas patys kadaise lankė. Buvę mokiniai mokykloms vadovauja, Tėvų komitetuose dirba. Tai rodo, kad lituanistinių mokyklų svarba ir nauda anksčiau ar vėliau buvo pajusta ir stengiamasi ateinančiai kartai perduoti.

     Veikia dar apie 20 lituanistinių mokyklų. Po vieną jų turėtų veikti kiekviename didesniame lietuvių telkinyje. Tėvai, ne mokykla, turi išmokyti vaiką gražiai lietuviškai kalbėti, tada nebus vargo ir mokyklai. Tėvai, ypač motina, turi išmokyti poterių ir suteikti pagrindines tikėjimo tiesas, tada nebus vargo kapelionui.

     Lituanistinių mokyklų nerašytas šūkis buvo Maironio žodžiai:

     Vaikeli, mokinkis,
     Lietuviu vadinkis...
     Tik žemei tėvų
     Negamink svetimų dievų.

     Prasideda nauji mokslo metai, ir mes čia, išeivijoje, baiminamės, kad neužsidarytų lituanisitinė mokykla, kad nemažėtų mokinių skaičius. Rūpestį kelia ir Lietuva: daug universitetų, daug aukštųjų mokyklų, o pradžios mokyklų lankomumas vis mažėja, nes vaikas basas ir alkanas. “Eina garsas nuo pat Vilniaus”, kad nepriklausomos Lietuvos mokyklose vengiama tautinio ir religinio auklėjimo. Ar tokios nepriklausomos Lietuvos tikėjomės?