VINCO KRĖVĖS “RAGANIUS”
Praėjusių metų gruodžio 3 d. buvo tradicinė Jaunimo Centro vakarienė. Meninėje programoje buvo suvaidintas Vinco Krėvės “Raganius”. Vakarienėje dalyvavo ir trys jaunųjų žurnalistų kursų dalyvės: Emilija Pakštaitė, Ina Stravinskytė ir Ramunė Kubiliūtė. Jos, kiekviena savaip, aprašė “Raganiaus” vaidinimą. Čia dedame jų rašinėlius į šiais metais įvestą naują “Teatro” skyrių. Laukiame šiam skyriui ir daugiau bendradarbių.
Redakcija
Čikaga — lietuvių kultūrinis centras, kurioje sutelktos jėgos įstengia suruošti koncertus, operas, parodas ir minėjimus. Deja, Čikagos lietuviai negali pasididžiuoti drama. Nėra nuolatinio vieneto, kuris mus nustebintų naujomis idėjomis ir premjeromis. Kartais su dideliu entuziazmu laikinai susikuria dramos būreliai, bet retai kada jie pakyla virš mėgėjiškumo ir netrukus vėl išsiskirsto.
Yra ir išimčių. Jaunimo kongreso metu Dalios Juknevičiūtės režisūra mums padovanojo Kosto Ostrausko “Kvartetą”, o scenos darbuotojų sąjunga parodė Balio Sruogos spalvingą kūrybą. Aktorių ir režisierės Dalios Juknevičiūtės gabumus publika patvirtino tyla, susikaupimu ir nuoširdžiu plojimu.
Jaunimo Centro 15 metų jubiliejiniame vakare gėrėjomės Vinco Krėvės “Raganiaus” pastatymu. Veikalo centre — Raganius, paprastas, apsukrus ir neperkalbamas kaimietis. Šį vaidmenį atliko Jonas Kelečius, sužavėjęs publiką savo energija ir išradingumu. Jo talentus matėme scenovaizdyje, kostiumuose, režisūroje. Leonas Barauskas įtikinančiai suvaidino bailų Raganiaus draugą. Jųdviejų darni ir subtili vaidyba nulėmė pastatymo pasisekimą. Harmoningai į veikalą įsiliejo ir Arnoldas Alekna, Andrius Barauskas, Stasė Kelečienė. Apšvietimą gražiai tvarkė Č. Rukuiža, o muziką — V. Aleknienė. Žiūrovai jautė vidinę vaidintojų šilimą ir po to klausė: “Kodėl gero daikto taip maža?”
Spaudoje dažnai matome įvairių įvykių aprašymus bei recenzijas, pilnas bereikalingų pasaldymų ir išgyrimų, o tikrai kritikai, kurios labiausiai mums reikia, nebėra vietos. Mąstydama apie “Raganiaus” pastatymą, negalėjau surasti jokių pasiūlymų, kuriuos būtų galima pritaikyti šiam pastatymui, nebent pradėčiau knistis į neesmines detales, kuriose ir pati paklysčiau.
Čikaga laukia daugiau panašių “Raganių” ir raganių režisierių, kurie savo patirtį ir sugebėjimą perduotų dramos išsiilgusiems ir norintiems vaidinti.
Emilija Pakštaitė
Nuostabu, stebuklinga, žavu — tai tik iš dalies tokie išsireiškimai apibūdina Krėvės “Raganiaus” vaidinimą Jaunimo Centro vakarienės metu. Beveik trūksta žodžių aprašyti šį puikiai atliktą veikalą. Grynu malonumu apsupta, visa publika įsitraukė į vaidinimo nuotaiką bei mintį.
Jau anksčiau pasižymėjusieji aktoriai, Leonas Barauskas ir Jonas Kelečius, palaikė ir iki pabaigos ištęsė gyvą bei linksmą veikalo eigą. Prie to prisidėjo ir Arnoldas Alekna, Andrius Barauskas, Stasė Kelečienė. Dangus buvo stengtasi atvaizduoti puikiomis dekoracijomis. Linija ir spalva susijungė, palikdamos eterinį, neregėtą įspūdį.
Ina Stravinskytė
Šiame veikale Vincas Krėvė humoristiškai atvaizdavo pomirtinį gyvenimą. Senas skerdžius Gugis grįžo namo gerokai išgėręs. Staiga prieš jį atsirado neseniai miręs Kukis. Pirma jis manė, kad tai sapnas, bet ne — numirėlis prabilo. Juodu drauge nuėjo į Gugio namelį. Namelyje buvo labai šalta, ir skerdžius sušalęs mirė. Dabar jis drauge su Kukiu keliavo į pomirtinį pasaulį. Pamatė, kad yra trys keliai: į dangų, į skaistyklą ir į pragarą. Skerdžius norėjo keliauti į dangų, bet Kukis atkreipė jo dėmesį, kad tuo keliu beveik niekas neina, o į skaistyklą, ir ypač į pragarą, eina minios. Tais keliais ėjo net kunigai ir vyskupai. Tad ir Kukis patarė eit drauge su visais. Bet skerdžius jokiu būdu nesutiko, jis buvo tikras, kad esąs vertas dangaus, nes nieko blogo niekam nėra padaręs.
Pagaliau abudu priėjo prie dangaus vartų. Pasibeldė. Išėjo storas, barzdotas šv. Petras ir paklausė, ko jie nori. Jis girdėjęs, kad mirė Kukis, bet apie Gugį nieko nežinąs, jo nebuvo jo sąrašuose. Bet Gugis taip greitai nenusileido. Jis būtinai norėjo su savo draugu įeiti į dangų. Gugis pasirodė esąs labai iškalbingas, net šv. Petras negalėjo jo nuginčyti, tad į pagalbą pasišaukė mokytą vyskupą Mikalojų. Bet ir jis dažnai neturėjo ką atsakytį į skerdžiaus iškalbingumą ir jo vartojamus labai paprastus argumentus. Visi ilgokai diskutavo, derėjosi, kol pagaliau šv. Petras, neturėdamas kitos išeities, turėjo ir vieną, ir kitą įleisti į dangų.
Scena buvo paprasta, bet simboliška. Aktoriai tiko savo vaidmenims ir juos labai gerai atliko. Publika atsidėjusi klausėsi ir sekė vaidybos eigą, tik gal vienas kitas, kaip dažnai mūsų parengimuose įvyksta, kartais nelabai kultūringai elgėsi. Visiems buvo maloniai praleistas vakaras, o aš pati pirmą kartą pamačiau humoristiškai atvaizduotą pomirtinį gyvenimą.
Ramunė Kubiliūtė