BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.

VII. TVIRTOS ŠAKNYS

     Atostogaudami gražiame Bajėnų ūkyje 1927 m. vasarą, jauni ir entuziazmo pilni klierikai turėjo progos peržiūrėti savotiškos Kauno šeimos gyvenimą, ir kai kuriems iš jų atrodė, kad namuose yra ne tik gražių dalykų, bet ir trūkumų. Labiausiai jiems užkliuvo Gottfried Senn, tas T. Kipo ir T. Fengerio bendradarbis, kuriam tarp daugelio kitų reikalų buvo pavesta ir Bajėnų dvaro administracija. Gottlieb Senn turėjo daug pažinčių ir ryšių, buvo landus ir drąsus ir mėgo apie viską kalbėti. Atlikę rekolekcijas atostogų pabaigoj, klierikai sumanė parašyti konfidencialų laišką šeimos galvai ir jai pasakyti, kas namuose turėtų būti taisoma.

     Gavęs tą laišką, T. Kipas, matyt, jautėsi pritrenktas, nes savo dienoraštyje tą klierikų akciją apibūdino kaip sukilimą (Palastrevolution). Tačiau giliau, pagalvojęs ir nusiraminęs, jis nutarė pasikalbėti su memorandumo signatarais ir išsiaiškinti. Pasirodė, kad "kai kas buvo teisinga, daug nesuprasta ir dar daugiau perdėta, o kai kas neteisinga ir (parašyta) be pagrindo". Pasikvietęs G. Senn, T. Kipas jam taip pasakė: "Niekas kitas, kaip jūs, per 4 metus man nėra taip daug padėjęs, bet ir niekas kitas, kaip jūs nėra taip man savo indiskrecija pakenkęs.1 Kad T. Privincijolas turėtų pilną šeimos vaizdą, T. Kipas nusiuntė jam klierikų laišką. Vėliau T. Provincijolas jam pastebėjo, kad "sukilimo" organizatorius buvęs Albertas Bistras. Gruodžio 28 dieną A. Bistras paliko Kauną, gydėsi vienoje Šveicarijos sanatorijoje ir išstojo iš Jėzaus Draugijos. Visur jam atrodė negerai. Sirgdamas ir toliau kritikavęs T. Kipą. Tuo klierikai net pasipiktinę.

     Po to nemalonaus incidento, mokslo metai prasidėjo ramiai. Mokinių gimnazijoje buvo 210, bendrabutyje 100. Keturi nauji mokytojai: T. Juozas Venckus, kl. Antanas Albertas, kl. Leonas Dymek ir kl. Juozas Riethmeisteris įsijungė į gimnazijos darbą, o kl. Alfredas Fritzen perėmė iš Karolio Fulsto pirmojo bendrabučio dalinio vadovybę. Antrajam bendrabučio daliniui vadovavo J. Riethmeisteris.

     Vos tik prasidėjus mokslo metams, rugsėjo 10 dieną T. Kipas buvo pakviestas į prezidento A. Smetonos dukters Marijos vestuves. Po sutuoktuvių katedroje 7 val. vakaro vaišės prezidentūroje užsitęsė iki paryčių, ir T. Kipas galėjo grįžti namo tik 3,30 val. ryto. Bet ta gera proga jis galėjo aptarti su ministeriu pirmininku A. Voldemaru ir švietimo ministeriu Konstantinu Šakeniu keletą reikalų, ypač projektuojamos rusų gimnazijos klausimą, kuri turėjo būti

T. K. Fulstas su bendrabutiečiais

atidaryta Kaune ir pavesta tėvams jėzuitams. Rugsėjo pabaigoje Kauną pasiekė žinia, kad Romoje pasirašytas konkordatas su šv. Sostu. Vėliau arkivyskupas J. Skvireckas paaiškino T. Kipui, kad tas konkordatas buvo lenkų konkordato kopija.

     Norėdamas geriau patarnauti gimnazijai, T. Juozas Venckus paprašė T. Kipą, kad jam leistų studijuoti gamtos mokslus Kauno universitete. Su gamtos mokslais jis buvo susipažinęs jau Olandijoje, studijuodamas biologiją ir fiziką filosofijos rėmuose. Jie jam patiko. Bet jam taip pat atrodė, kad nuodugnesnis gamtos mokslų pažinimas pakeltų gimnazijos lygį ir jam pačiam būtų labai naudingas. T. Kipas pradžioje abejojo, bet, geriau persvarstęs jo argumentus, pagaliau sutiko.

     Pasitaręs su prof. Otto Volk ir gavęs jo patarimų, T. Venckus nuėjo pas prof. Zigmą Žemaitį ir paprašė dekaną, kad jį priimtų į III ar IV kursą. Prof. Žemaitis to padaryti negalėjo, nes Valkenburgo kolegija buvo privati mokslo įstaiga ir nepriklausė tarptautinei universitetų sąjungai. Taip ir teko T. Venckui pradėti gamtos mokslus nuo pirmojo kurso. Jo pavyzdžiu pasekė kl. Albertas Bistras ir kl. Leonas Dymek, įsirašydami į universitetą. Albertas Bistras studijavo kalbas. Po poros mėnesių jis studijas nutraukė ir gruodžio 28 dieną išvažiavo iš Lietuvos. L. Dymek studijavo matematiką.

     Peržiūrėdama T. Venckaus brandos atestatą, fakulteto vadovybė nustebo, kad jame nebuvo tikybos pažymio. Mat, T. Venckus baigė Voronežo gimnaziją bolševikų laikais, kai komunistai buvo panaikinę tikybos pamokas. Taip ir susidarė juokinga padėtis, kad kunigas jėzuitas negalėjo būti priimtas į universitetą dėl tikybos pažymio stokos. Tačiau fakulteto vadovybė išdėstė tą reikalą švietimo ministeriui Šakeniui. Šis atleido T. Venckų ne tik nuo tikybos, bet ir nuo lietuvių kalbos egzaminų. J. Jablonskis buvo suorganizavęs Voroneže lietuvių kalbos kursus, kuriuos lankė ir T. Venckus. To švietimo ministeriui užteko.

     Studijuodamas anatomiją, T. Venckus susipažino su prof. Jurgiu Žilinsku. Šis jį paprašė, kad pašventintų anatomikumą. T. Venckus sutiko ir lapkričio 2 dieną ten atlaikė Mišias. Mišiose dalyvavo dekanas V. Lašas, keli profesoriai ir daug studentų. Tą paprotį Vėlinių dieną ilgai tęsė studentų korporacija "Gaja".

     Besibaigiant 1927 metams, ramų tėvų jėzuitų gyvenimą paįvairino trys įvykiai. Pageidaujant prof. Pranui Kuraičiui ir dalyvaujant dviem centro valdybos atstovams, T. Kipas sušaukė vyresniųjų klasių moksleivius ir paragino juos rašytis į Ateitininkų Sąjungą. Ateitininkų kuopa Kauno Jėzuitų gimnazijoje buvo įsteigta lapkričio 11 dieną. Matydami silpnoką finansinę gimnazijos padėtį, gruodžio 4 dieną jėzuitų bičiuliai suorganizavo Kauno gatvėse rinkliavą ir surinko 2.880 litų. Gruodžio 5 dieną suėjo 250 metų nuo jėzutių istoriko Vijūko Alberto Kojalavičiaus mirties, ir toji sukaktis buvo iškilmingai paminėta jėzuitu bažnyčioje, Kauno katedroje ir Rotušės Namų salėje. Po poros dienų Kojalavičių paminėjo ir karininkai savo ramovėje. Paskaitą apie Kojalavičių skaitė prof. M. Biržiška. Kadangi minėjime dalyvavo ir prezidentas A. Smetona, T. Kipui buvo nepatogu nenueiti. Susirinkusiųjų tarpe kilo sumanymas pavadinti pro tėvų jėzuitų bažnyčią einančią gatvę Brolių Kojalavičių vardu.

Inž.K. Šakenis

     Gruodžio 8 dieną buvo padalinta Vakarų Vokietijos provincija į dvi provincijas: Vakarų ir Rytų Vokietijos. Tas padalinimas lietuviams jėzuitams nebuvo reikšmingas, nes jie pasiliko to paties T. Bley jurisdikcijoje, tapusio dabar Rytų Vokietijos provincijolu. Bet kai T. Kipas pranešė arkivysk. J. Skvireckui apie tą padalinimą, arkivyskupas pareiškė viltį ir norą, kad ir Lietuvos jėzuitai sudarytų atskirą provinciją. Sužinojęs apie tą arkivyskupo pageidavimą, T. Bley paprašė T. Kipą, kad prel. Faidutti pareikštų tuo reikalu savo nuomonę raštu. Kai 1928 m. pradžioje T. Bley atvyko į Kauną vizituoti jėzuitų, vasario 5 dieną jis ir T. Kipas užėjo pas prel. Faidutti aptarti, ar galima būtų dabar steigti atskirą Lietuvos jėzuitų provinciją.

     Paprastai atskira jėzuitų provincija steigiama tik tada, kai tame krašte jau yra bent 100 ordino narių. Lietuvoje tuo tarpu jų buvo tik 12, ir 24 studijavo užsienyje. Iš tokio mažo būrelio dar nebuvo galima sudaryti pajėgaus vieneto, kuris be kitų pagalbos būtų galėjęs išsilaikyti. Iš tiesų, 1928 metais Kauno jėzuitų gimnazija išsilaikė tik Vokiečių jėzuitų pagalba. Jų buvo 10, o lietuvių tik 3. Kadangi T. Andruška pastoviai dirbo kunigų seminarijoje, tie du lietuviai nebūtų galėję išlaikyti gimnazijos ir bendrabučio ir dar steigti numatytą naujokyną. Dėl tos priežasties nepriklausomos provincijos klausimas turėjo būti atidėtas ateičiai.

     1928 m. vasario 10 dieną T. Provincijolas ir T. Kipas aplankė ministerį pirmininką A. Voldemarą. Jis taip pat iškėlė atskiros Lietuvių jėzuitų provincijos klausimą. Jam buvo atsakyta, kad atskira provincija be naujokyno yra neįmanoma. Tuokart abejų pusių buvo sutarta, kad prof. Voldemaras parūpins pastatą naujokynui, o T. Bley judins atskiros provincijos steigimo klausimą pas T. Generolą. Apsvarstęs tą reikalą iš visų pusių, T. Bley kovo 28 dieną apsisprendė už Lietuvos provincijos atkūrimą. Toji jaunoji provincija, jo nuomone, turėjo dar būti priklausoma nuo Rytų Vokietijos provincijos, nes, plečiantis gimnazijai, tik ji galėjo parūpinti daugiau mokytojų.

     Iš tiesų, gimnazijoje savo jėgų buvo tiek maža, kad klierikas Jonas Kidykas kovo 8 dieną turėjo nutraukti filosofijos studijas ir grįžti į Kauną. Balandžio 13 dieną į Kauną grįžo ir klierikas Stasys Rimkevičius. Net kandidatas Jurgis Smilgevičius, buvęs matematikos studentas, o dabar pasišovęs tapti jėzuitu, turėjo kurį laiką mokytojauti jėzuitų gimnazijoje ir negalėjo išvažiuoti į naujokyną. Kadangi T. Bružikas ir T. Venckus visą gavėnios laiką praleisdavo provincijoje, vesdami misijas ar rekolekcijas, klierikai juos pavaduodavo ir užpildydavo spragą. Važiuodamas vesti rekolekcijų, T. Venckus kiekvieną kartą turėdavo gauti dekano leidimą. Bet jis jam netrukdydavo.

     Pasibaigus semestro egzaminams, prof. Tadas Ivanauskas paklausė T. Venckų, ar jis negalėtų parūpinti įvairių inkilėlių paukščiams ir juos iškabinti Kauno apylinkėse. 30 įvairaus dydžio inkilų padarė Br. Schwartz, o juos iškabino jėzuitų gimnazijos mokiniai. Tai, rodos, buvo pati pirmoji "Paukščių diena" Lietuvoje.

     Nugirdę apie A. Voldemaro ruošiamą mokyklų reformą, balandžio 8 dieną prel. Faidutti ir T. Kipas aplankė ministerį pirmininką ir jį paklausė, ar jis iš tiesų norįs suvalstybinti visas privačias mokyklas. Voldemaras jiems atsakė, kad išimtis bus padaryta jėzuitų gimnazijai. Mat, anais laikais privačių mokyklų turėjo "Saulės" ir "Žiburio" draugijos, kurias tautininkų valdžia įvairiomis priemonėmis vėliau stengėsi suvalstybinti ir daugelį jų suvalstybino.

     Įsijungęs į gimnazijos darbą 1927 m. rudenį, kl. Stasys Rimkevičius rado keletą skautų ir pradėjo juos organizuoti. Sekančiais metais jis galėjo su jais jau gražiai pasirodyti. T. Kipas laikė St. Rimkevičių skautų įkūrėju jėzuitų gimnazijoje ir rašė, kad pirmasis skautų pasirodymas buvęs įspūdingas. Labai gražiai pasirodžiusi ir visa gimnazija gegužės 11 ir 14 dieną. Kai kas ją laikęs net pirmąja Kaune.2

     Giedrią pavasario nuotaiką sudrumstė du skaudūs įvykiai: gegužės 25 dieną nusišovė buvęs jėzuitų mokinys Volodka, o gegužės 30 dieną buvo nušautas žymus visuomenininkas ir buvęs teisingumo ministeris Liudas Noreika. Aplankęs antrą kartą Volodką, T. Bružikas galėjo išklausyti jį išpažinties. L. Noreikos sūnus mokėsi jėzuitų gimnazijoje ir, T. Venckaus liudijimu, buvęs puikus berniukas. Jo klasės draugai palydėjo tėvą į kapines.

     1928 m. vasarą į Kauną atvyko du nauji mokytojai, ką tik pabaigę filosofijos studijas Valkenburge: klierikas Konradas Lerch (Lerkis) ir klierikas Wilhelm Greefrath. Liepos 22 dieną atvyko taip pat ir du kunigai: busimasis naujokų magistras Povilas Boeg-ner ir mokytojas T. Augustinas Klein. Su jais atvažiavo ir Neudeutschland ekskursija, lydima T. Hoffmann, S.J. Jauni vokiečiai moksleiviai nuvyko į Bajėnus, kur atostogavo didžioji komuniteto dalis. Ten kl. K. Fulstas, tyčia kalbėdamas laužyta vokiečių kalba, keletą dienų juokino ekskursantus iki ašarų. Moksleiviams atsisveikinant su Bajėnais, K. Fulstas pradėjo kalbėti taisyklinga vokiečių kalba ir dar kartą padarė jiems staigmeną.

     Liepos 24 dieną T. Kipas aplankė internuncijų Riccardo Bartoloni, kuris paprašė laikyti jį savo žmogumi ir įspėti, jei padarytų klaidingą žingsnį. Liepos 31 dieną T. Fengeris vedė Kauno kunigams rekolekcijas. Tą vasarą abu tėvai retai galėjo išvažiuoti iš Kauno, nes T. Kipas turėjo reikalų su nuncijum,3 o T. Fengeris negalėjo palikti namų.

     Nepaisant didelio palankumo tėvams jėzuitams ir jų įstaigai, švietimo ministeris K. Šakenis reikalavo, kad visi svetimtaučiai mokytojai išlaikytų lietuvių kalbos egzaminus. Išimtis buvo padaryta tik T. Kipui. Bet kai jis liepos 10 dieną užėjo pas švietimo ministerį ir paprašė kitiems lengvatų, ministeris nenusileido, ir vokiečiai jėzuitai turėjo laikyti egzaminus. Egzaminai įvyko rugpiūčio 16 dieną. Jų rezultatai buvo menki: egzaminus išlaikė tik kl. K. Fulsas. T. Fengeris, matyt, pageidaujant A. Smetonai, buvo praleistas. Tačiau, laikant egzaminus antrą kartą, suklupo tik vienas klierikas.

     1928-1929 mokslo metai prasidėjo su įprastom pamaldom bažnyčioje. Gimnazija turėjo 224 mokinius septyniose klasėse. Pradžioje antroji klasė buvo padalinta į dvi, nes turėjo 52 mokinius. Nubyrėjus mokinių skaičiui, ji vėl buvo sulieta į vieną. Bendrabutyje gyveno 120 mokinių.

     Buvo pasklidę gandai, kad į jėzuitų bendrabutį siunčiami tik nedrausmingi ir nesuvaldomi vaikai. Todėl jame, kaip kokiuose pataisos namuose, viešpataujanti griežčiausia drausmė. Tie gandai buvo neteisingi. Bendrabutis nebuvo nei pataisos namai, nei prieklasė į vienuolyną. Tiesa, kasmet pasitaikydavo nedrausmingų ar išlepintų vaikų, kuriems atrodė, kad valgis yra prastas, drausmė nepakenčiama, suvaržymų per daug. Bet tokių auklėtinių buvo maža, ir daugelis tėvų bei klierikų pageidavo, kad T. Kipas lengviau atleistų iš gimnazijos ir bendrabučio išdykėlius. Tačiau ir tie tariamai nesuvaldomi vaikai, pagyvenę bendrabutyje porą mėnesių ir matydami, kad neturi pasekėjų, aprimdavo ir įsijungdavo į bendrą tvarką. Dažnai pasitaikydavo, kad mokinių tėvai dėkodavo tėvams jėzuitams už sūnaus perauklėjimą, kuris jiems labiau krito į akis negu patiems auklėtojams. Iš tiesų, bendrabutis buvo gera auklėjimo priemonė. Atvykę iš žalio kaimo, mokiniai čia išmokdavo švaros, tvarkos, mandagumo prie stalo, punktualumo ir sugyvenimo. Kiekvieną šeštadienį po pietų T. Kipas viešai perskaitydavo kiekvieno auklėtinio klaidas, pastebėtas gimnazijoje ar bendrabutyje, ir tas skaitymas darydavo įspūdį. Pindamas juokus ir rimtas pastabas, jis nieko neužgaudavo, sukurdavo šiltą nuotaiką ir įkvėpdavo pagarbos mokytojams bei įstaigos tvarkai. Jo žodžiai būdavo taiklūs, teisingi ir tėviški. Jis retai tepakeldavo balsą ir duodavo suprasti, kad ateinantį šeštadienį sulauks geresnių rezultatų. Taip dažniausiai ir būdavo.

     Žiūrint į praeitį, reikia pastebėti, kad bendrabučio patalpos buvo ankštokos ir kad kai kurie vėliau atvykę auklėtojai — Arbačiauskas, Misiūnas ir Bilitevski — buvo ne pedagogai. Kai kurių dalykų, pvz. pasivaikščiojimų, mokiniai nemėgo. Pamaldų buvo per daug. Apskritai, T. Kipas nešėsi į kiekybę, o ne į kokybę. Bet bendrabutis vis dėlto gerai atliko jam skirtą uždavinį.

     Apie bendrabučio tvarką štai kaip rašo vienas buvęs auklėtinis jėzuitų gimnazijos dešimtmečio leidinyje: "Į bendrabutį įstojau 1925 metų rudenį. Tais metais buvo jau gana daug mokinių bendrabutiečių. Vienos miegamos salės visiems neužteko. Todėl "ramiesiems" buvo paskirta gretima salė, o su "išdykėliais" kartu miegojo bendrabučio auklėtojas. Nakties metu kartais vienas kitas pamėgindavo paišdykauti, ypač kai pajusdavo, kad auklėtojas kur išėjo ar užmigo. Nubudindavo ir vieną kitą savo draugą. Bet paprastai gerai išsimiegodavom.

     Rytą apsirengę eidavom į mažąją salę antrame aukšte, kur 15 minučių buvo skaitomi pedagoainio bei dvasinio turinio veikalai. Skaitydavo balsu vienas iš mokinių. Taip pvz. perskaitėme Papinio "Kristaus Istoriją", Šatrijos Raganos pedagoginius raštus ir daug kitų.

     Po skaitymo eidavom į bažnyčią klausyti šv. Mišių, kurių metu giedodavom ir melsdavomės. Beveik pusė mokinių kasdien eidavo šv. Komunijos.

     Po Mišių — pusryčiai, paskui poilsio metu vieni žaisdavo kieme, kiti šiaip sau vaikščiodavo.

     Po pietų, jei oras būdavo gražus ir žemė sausa, žaisdavom kur nors užmiesty futbolą, muštuką, kumščiasviedį arba eidavom po Kaimo apylinkes pasivaikščioti. Žiemą čiuoždavom ir žaisdavom ant ledo. Kai šlapia būdavo, aplankydavom muziejus, įstaigas, fabrikus. Jei po pietų lydavo, pasilikdavom salėje, atsinešdavom patefoną, įvairių žaidimų; kiti knygas skaitydavo.

     Pamokas ruošdavom auklėtojo prižiūrimi; tik aštuntokai mokėsi savo klasėje be priežiūros.

     Ypatingos bendrabuty dienos, kurios skirdavosi nuo kitų savaitės dienų, būdavo šeštadieniai ir sekmadieniai.

     Šeštadieniais po pietų — maudymasis, o po to ateidavo T. Rektorius ir viešai perskaitydavo kiekvieno savaitinius elgesio, stropumo ir drausmės pažymius. Vienam būdavo džiaugsmo, o kitam tekdavo "pipirų". Paskui eidavom išpažinties, ruošdavomės kuopelių susirinkimams, skaitydavom knygas arba iš anksto ruošdavom pamokas, kad sekmadienį liktų daugiau laisvo laiko.

     Sekmadienį — iškilminga nuotaika, bendros mokinių Mišios, kuopelių susirinkimai, daug laiko knygoms skaityti, ilgesnis pasivaikščiojimas, žodžiu, visi jausdavosi šventadieniškai.

     Daugumas bendrabutiečių dalyvavo ateitininkų, sodalių, skautų organizacijose. Organizacijos pasiskirstė darbą: ateitininkai daugiau domėjosi literatūra, o skautai sportu. Susirinkimus darydavom gana dažnai.

     Nuotaika bendrabutyje, apskritai sakant, buvo gera. Geros valios mokiniams buvo malonu čia gyventi. Nuobodžiauti nebūdavo laiko".4

     Bendrabutiečiai valgydavo pirmame vienuolyno aukšte, miegodavo trečiame, o pamokas ruošdavo "Perkūno Namuose", antrame aukšte.

     Rudeniop, registruojant vaikus pradžios mokyklai, ne vienas pasiturįs tėvas ir motina pageidavo, kad jų vaikams būtų įsteigtas specialus skyrius, atskirtas nuo neturtingųjų vaikų. Jų nuomone, neturtingųjų vaikai yra nešvarūs bei išdykę ir daro blogą įtaką kitiems. Ar negalėtų gimnazijos vadovybė atidaryti geresniems vaikams atskirą skyrių?

     Toks tėvų pageidavimas T. Kipui buvo staigmena ir jis prižadėjo apie tai pagalvoti. Pasitaręs su tėvais ir gavęs jų pritarimą, 1928 m. rugsėjo 10 dieną jis atidarė pradžios mokykloje vadinamąjį "švariųjų" skyrių ir patenkino daugelio prašymą. Mokytojos ir mokymo priemonės, žinoma, pasiliko tos pačios visiems. Nors tas nenatūralus vaikų atskyrimas jėzuitų tarpe sukėlė tik juokų, bet T. Provincijolas pažiūrėjo į tai rimčiau ir pareiškė savo abejonę. Pamatęs, kad daugumas tėvų pritaria tai "švariųjų" grupei, jis nusileido. Tą opią "klasių" problemą geriausiai išsprendė patys vaikai paprastu būdu, būtent žaisdami kartu. Ilgainiui tam sprendimui pasidavė ir tėvai jėzuitai, ir mokinių tėvai.

     Pasibaigus mokinių rekolekcijoms ir pašventinus šv. Aloyzo bei šv. Kazimiero paveikslus, spalio mėn. 7 dieną atėjo iš prezidentūros žinia, kad prezidentas A. Smetona nori dalyvauti sekmadienio pamaldose tėvų jėzuitų bažnyčioje. Atvykus prezidentui pirmą kartą, T. Kipas jį oficialiai sutiko, perbėgo trumpai kolegijos istoriją, parodė naujuosius paveikslus ir po pamaldų išlydėjo prie durų. Už durų prezidento laukė didžiulė žmonių minia, sveikindama jį spontanišku valio. Bet tie prezidento apsilankymai tvėrė ne ilgai.5

     Baigiantis 1928 metams, T. Kipas vėl pergyveno mažą namų "revoliuciją", panašią kaip 1927 m. Šį kartą T. Kipą kritikavo T. Klein. T. Kipo laimei, 1929 m. pradžioje į Kauną atvyko T. Provincijolas Bley ir nuramino abi partijas. Tuo nesusipratimai ir

Prof. A. Voldemaras

baigėsi. Iš tiesų, didžioji tėvų jėzuitų dalis labai vertino T. Kipo asmenį ir darbus.

     1928 m. lapkričio 27 d. Kun. Juozas Vailokaitis pasakė T. Kipui tokį komplimentą: "Jėzuitai sugyvena gražiai su visais, taip pat ir su tautininkais".6 Tokia buvo T. Kipo linija ir laikysena; jo pavyzdžiu sekė ir kiti jėzuitai.

     Vasario 9 d. T. Kipas aplankė švietimo ministerį K. Šakenį ir paprašė jį dviejų dalykų: kad palengvintų vokiečiams jėzuitams lietuvių kalbos egzaminus, reikalaujant tik 4 klasių žinių ir, antra, kad leistų laisvai samdomiems mokytojams eiti klasės auklėtojų pareigas. Į tą "laisvai samdomų mokytojų"7 kategoriją įėjo visi svetimtaučiai jėzuitai. Švietimo ministeris patenkino abu T. Kipo prašymus balandžio 24 d., matyt, tik įsiterpus prezidentui A. Smetonai.8

     Gavėnios pradžioje T. Bružikas ir T. Venckus išvyko į provinciją vesti rekolekcijų ir misijų. Kadangi tuo metu T. Fenge-ris aplankė savo mirštantį tėvą, T. Boegneris sėdo į klausyklą ir padėjo T. Kipui klausyti išpažinčių. Kovo viduryje jėzuitų bažnyčioje buvo suruoštos rekolekcijos studentėms. Balandžio 1 d. T. Kipas pažymi savo dienoraštyje, kad tą dieną pirmieji jo penitentai buvo prezidento duktė ir jos vyras. To paties mėnesio 18 dieną jį pakvietė prezidentas A. Smetona ir taip nusiskundė nuncijum, vyskupais ir krikščionimis demokratais, kad T. Kipas jautėsi nejaukiai. Ta proga T. Kipas išdėstė savo rūpesčius. Prašomas nuncijaus, balandžio 23 d. jis vėl aplankė A. Smetoną ir galėjo išaiškinti kai kuriuos nesusipratimus. Tuo tarpu Gottlieb Senn apžiūrėjo kitados Mykolui Römeriui priklausiusį Pagryžuvio dvarą ir pranešė T. Kipui, kad jis labai tinkąs numatytam naujokynui. Pagryžuvis patiko T. Boegneriui ir T. Provincijolui, atvykusiam į Kauną gegužės pradžioje. Gegužės 8 dieną tėvai jėzuitai nusprendė įvesti lotynų kalbos kursus tiems mokiniams, kurie stoja į jėzuitų gimnazijos penktą klasę. To paties mėnesio 15 ir 26 d. T. Kipas vėl lankėsi prezidentūroje ir paprašė trijų dalykų: leisti atidaryti gimnazijoje paraleles klases, suteikti seselių širdiečių mokytojų seminarijai pašalpą ir leisti iškeisti Buktininkų ūkį į Pagryžuvį. Kadangi čia pat buvo ir švietimo ministeris, prezidentas jį iškvietė iš posėdžio, kad apsispręstų pirmuoju reikalu. Tas prašymas buvo patenkintas.

     Gegužės 26 d. Kaune visų mokyklų skautai turėjo sporto rungtynes, kuriose kl. St. Rimkevičiaus suorganizuoti skautai laimėjo pirmąsias premijas. Gegužės pabaigoj jėzuitų gimnazijos skautai suruošė savo šventę Pažaisly, pašventino savo vėliavą ir priėmė 15 naujų narių. Kl. St. Rimkevičius vadovavo ir jaunesniems Marijos Sambūrio nariams, Marijos Sodalicijos Karžygių Kongregacijai.9 Vyresniųjų sodalių dvasios vadas buvo T. J. Bružikas, o ateitininkų — kl. K. Fulstas.

     Mokiniams išvažiavus atostogų, T. Kipas vedė rekolekcijas kunigams Gižuose, Telšiuose, Panevėžy ir Kaune. Kai birželio 24 d. T. Fengeris nuvyko į ligoninę parsivežti po operacijos besveikstančio T. A. Klein namo, šis sukrito tarp durų ir kitą dieną numirė. Pasklidus mieste gandams, kad jis buvo antiklerikalų nunuodytas, valstybės gynėjo akivaizdoje turėjo būti padarytas lavono skrodimas. T. Klein palaidotas Kaune. Kapinėse atsisveikinimo žodį tarė T. B. Andruška, kuris 1928-1929 metais parašė vieną knygą (Romos popiežius) ir vieną brošiūrą (Ar tik nebūti man kunigu). Po laidotuvių klierikai išvyko atostogų į Bajėnus. Tą vasarą T. Boegneris, kl. J. Kidykas ir brolis Dreisewerd pradėjo remonto darbus Pagryžuvyje, kl. K. Fulstas ir kl. A. Fritzen išvyko studijuoti teologijos, o iš Vokietijos į Kauną atvyko kl. Leonas Behlau, kl. Povilas Bilitevski, brolis Adolfas Šimkevičius ir brolis Juozapas Hoffe. Jis buvo ilgametis virėjas. Truputį anksčiau į Kauną atvyko broliai: Juozas Jonkus, Simonas Liaukus, Valerijus Švytra ir Jurgis Želvys.

     Tas iš jaunų žmonių susidedąs komunitetas buvo pilnas energijos, iniciatyvos ir idealų. Apžvelgdamas tuos darbo metus, T. Venckus pasisakė, kad jie buvę patys gražiausieji jo gyvenime. O gal ir kitiems? Darbo buvo daug, bet ir vaisių nemažai. Pagryžuvyje greitai turėjo būti atidarytas naujokynas, kad nebereikėtų kaimynų pagalbos.

     1929 m. vasarą Lietuvos jėzuitų provincija buvo panaši ne į daigą ar atžalą, bet į jauną medį su tvirtom šaknim derlingoje Lietuvos žemėje. Jį rūpestingai prižiūrėjo T. Bernardas Bley, kuris jau kovo 28 dieną buvo apsisprendęs už atskirą Lietuvos viceprovinciją. Atidarius Pagryžuvio naujokyną, jo ir lietuvių jėzuitų norai galėjo būti įvykdyti.

1.    Kipp, Litauen, 35 p.

2.    Ten pat, 40 p.

3.    Ten pat, 41 ir 42 p. Rugpiūčio 5 dieną T. Kipas aptarė su nuncijum filosofijos-teologijos fakulteto reformą. Rugpiūčio 13 dieną jis paruošė R. Bartoloniui memorandumą apie Katalikų Akciją, o rugpiūčio 15 dieną turėjo dalyvauti nuncijaus ingrese į Kauno katedrą.

4.    Kauno Jėzuitų Gimnazija. Pirmasis dešimtmetis, 88 ir 89 p.

5.    Apie A. Smetonos religinę praktiką žiūr. Kun. M. Vaitkus, Nepriklausomybės saulėj, VI tomas, antroji dalis, 86 p. Į Kalėdų sveikinimą 19 dienų prieš savo mirti A. Smetona T. J. Kidykui taip atsakė: “Šv. Kalėdų ir Naujųjų 1944 metų proga aš ir manieji siunčiame Tamstai geriausios kloties linkėjimų, kad laukiamieji metai būtų iš Apvaizdos, pasaulio Išvaduotojo, malonės laimingesni Lietuvai ir Žmonijai, kad Tamstos, Kunige, malda už mus pasiektų Visagalio klausą”.

6.    Kipp, Litauen, 44 p.

7.    Palyg. T. Kipo tarnybos lapą, 5 p.

8.    Kipp, Litauen, 47 p.

9.    Kauno Jėzuitų Gimnazija. Pirmasis dešimtmetis, 110 p.