FELIKSAS JUCEVIČIUS
XV. EUROPIETIŠKOJO EKSPRESIONIZMO EPOPEJA
GEORGES ROUAULT
Tai buvo septyniasdešimtųjų vasara. Grįždamas iš Graikijos, sustojau dar Paryžiuje. Miela vėl būti Louvre, Notre Dame, bulvaruose. Be muziejų, tą vasarą buvo dar galima pamatyti porą neeilinių parodų: Matisso ir europietiškojo ekspresionizmo. Matisso retrospektyvinę parodą buvau matęs porą metų anksčiau Londone, o ekspresionistai, ypač šiaurės kraštų, man buvo tikra naujiena. Kas yra ekspresionizmas, sunku pasakyti. Mėginsiu tik apibūdinti. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje pradėjo formuotis meno pasaulyje stipri atoveika realizmui ir pozityvizmui. Visų pirma buvo nukreiptas dėmesys į apraiškas ir įspūdžius. Tai darė impresionistai. Sekanti menininkų karta ėjo dar toliau — ji nusprendė išreikšti abstrakčias idėjas, jausmus ir net anapus nuojautas. Jai buvo simbolis svarbiau, negu simbolizuotasis daiktas. Tik prisiminkime Gauguin ir Van Gogh. Ekspresionistai laikėsi to paties principo. Niekada ekspresionistai nebuvo organizuota grupė nei mokykla su nustatyta doktrina.
Šiuo atžvilgiu jie skyrėsi nuo fauvizmo, kubizmo ir surrealizmo. Net pats ekspresionizmo terminas nėra jau taip aiškus. Iš pradžių buvo naudojamas pažymėti avangardistus dailininkus, kaip Matisse, Derain, Picasso. Vėliau jis įgavo aiškesnę prasmę. Vokiečiams jis reiškė Künstlerseele plus Wirklichkeit. Bet paprastai dailininko vidaus pasaulis svarbiau negu tikrovė. Tik tiek reikalinga tikrovė, kiek ji padeda dailininkui save išsakyti. Net stiliaus ir formos problemų sprendimas liko pas juos antroje vietoje. Taip suprastas ekspresionizmas ypač gyvavo Vokietijoje ir šiaurės kraštuose, mažiau Prancūzijoje.
Goyą reikėtų laikyti ekspresionizmo pradininku. Jo siautulingi kontrastai, smarkūs potėpiai, deformuotos figūros reiškė naujos meno vizijos užuominą. Bet jo parodoje nebuvo. Pirmtakų salė buvo skirta Edvard Munch, James Ensor, Van Gogh ir Paul Gauguin. Tikras internacionalas. Paskui ėjo fauvistai, t.y. prancūziškieji ekspresionistai, ir man mažiausiai pažįstami die Brücke ir der Blaue Ritter atstovai. Amžiumi fauvistai ir "tiltininkai" daugiausia dar jauni. Jų menas — tai himnas gamtai ir gyvenimui, nors ir lengva pastebėti, kad to himno tonai skaidresni prancūzų ir melancholiškesni vokiečių. Der Blaue Ritter apėmė Kandinsky, Jawlenski, Klee, Marc, Feininger, kuriuos labiau rišo darugystė, bendras noras laisvai kurti, negu kokie aiškiai apibrėžti tapybiniai principai. Flamandus atstovavo Permeke, Van den Berghe, Tytgat, de Smet, o olandus Mondrian ir Werkman. Kaip muzika nereikalinga vertėjų, taip ir ekspresionizmas. Tai ano meto maištingoji Europa, kurią iškalbingai simbolizuoja Edvard Muncho "Šauksmas".
Henri Matisse Kavinukas, karafa ir vaisių lėkšte
Menas neboja tautinių ribų. Jis tik pripažįsta, kaip sako Kandinsky, visą žmoniją. Žmoniją pripažįsta ir ekspresionizmas, bet tai netrukdo kiekvienam dailininkui išsaugoti tautinį bruožą. Žvelgdamas į tuos kūrybiniu vitališkumu ir jaunatvišku maištingumu alsuojančius kūrinius, lankytojas negalėjo nepastebėti Georges Rouault. Jo penki neeiliniai kūriniai, kurių tarpe "les Baigneusses", "l'Acrobate", "l'Apprentiouvrier" ir septyniolika "Miserere" graviūrų atstovavo neužginčijamai geriausiai prancūziškajam ekspresionizmui, nors jis pats tikriausiai savęs nebūtų jojo atstovu laikęs.
Tarp Rouault ir šiaurės ekspresionistų yra toks pat skirtumas, koks yra tarp pietų ir šiaurės, germanų ir lotynų. Jo ryšys artimesnis su fauvistais, kurie pasisakė už spalvą ir formą. Fauvistams spalva atlieka dvi funkcijas — nusako daiktus bei jų apraiškas ir sukelia emocijas. Ne vienas matė, tur būt, Andre Derain "Londono tiltą" (the Museum of Modern Art, New York) ir Matisso "Cafetiere, carafe et compotier" (Heremitažo muziejus, Leningradas). Viename ir kitame paveiksle sąmoningai atsisakyta imituojančių spalvų, kaip tai pastebime ir Paul Gauguin kūriniuose. Nuo objektų "nepriklausoma" spalva, formos laisvė, formos tarsi karikatūrinė stilizacija yra fauvistų tikėjimo dogmos. Kad Rouault duoda spalvai ir formai tą pačią reikšmę, kaip fauvistai, nėra abejonės. Jis pats sako: "Forma ir spalva — štai mūsų kalba".52 Bet pats dailininkas gynėsi esąs fauvistu. Jis sakėsi buvęs jų draugas. Toliau ieškant paralelės tarp Rouault tapybos ir kitų meno apraiškų, galime nurodyti romaniškąsias mozaikas ir gotiškuosius vitražus. Taip daro ne vienas meno kritikas, nors Lionello Venturi mano kitaip. Pagal jį, Rouault "forma, kuri yra visad nelaukta, ir jo spalva, kuri yra turtinga vertybėmis, neduoda pagrindo materialiniam palyginimui su romaniškuoju menu".53 Aišku, tai galioja ir gotikai. O kaip su primityviuoju menu? Kad savo formomis ekspresionizmas, kaip modernusis menas apskritai, turi panašumų su juo, būtų sunku užginčyti. To neleidžia daryti ir Rouault kūryba. Mes žinome, kad primityviojo meno formą diktavo būtinybė atvaizduoti tai, ko iš tikrųjų negalima padaryti, būtent, atvaizduoti antgamtę gamtą, dievus žmogumi, dvasią medžiaga. Žodžiu, primityviojo menininko tikslas buvo tai, kas nematoma, pavaizduoti tuo, kas matoma. Mes taip pat žinome, kad Rouault irgi siekė tapybon įvesti matymo būdą, kuris yra ne kūninis, o dvasinis. Kaip matome, vieno ir kito tikslas yra tas pats, ir todėl nenuostabu, kad ir forma vieno ir kito yra panaši. Adomas Jakštas tikrai neapsilenkė su tiesa, kai ekspresionizmą palygino su mūsų dievdirbių menu, kurio žemaičių Vyskupijos sinodas 1752 metais nenorėjo įsileisti į bažnyčias. Ar Rouault "Išjuoktasis Kristus" nepanašus į mūsų Rūpintojėlius? Ar Afrikos bei Naujosios Gvinėjos menas nėra gausus tais elemenais, kurie sudaro ekspresionistinės formos esmę? Aišku, Rouault, kaip ekspresionistų apskritai, formų pasaulis yra sudėtingesnis ir subtilesnis, negu žemaičių dievdirbių ar Afrikos skulptorių. Bet jokiu būdu nedrįsčiau tvirtinti, kad didžiųjų meistrų menas yra gilesnis už liaudies meną. Formos sudėtingumas ne visada reiškia minties gilumą.
Šiaip ar taip joks dailininkas nėra izoliuota sala, ir Rouault nėra išimtis. Kaip nėra izoliuotų genijų moksle, taip jų nėra ir mene. Žinoma, tai nereiškia, kad Rouault lengvai leidžiasi įspraudžiamas į kokios nors meno srovės rėmus. Būtų netikslu laikyti jį ekspresionistu ar fauvistu. Visą laiką jis laikėsi nuošaliai nuo visų meno srovių. Jis buvo pasirinkęs savitą kelią ir ištvermingai juo ėjo.
2
Devynioliktojo amžiaus pabaigoje pasirodė Leon Bloy romanas La Femme Pauvre. Vienas jo herojų yra daug kuo panašus į Rouault. Tai Lazare Druide. Jis yra dailininkas visa savo būtimi. Kaip liūtas yra liūtu, ryklys rykliu, kaip yra žemės drebėjimas ir potvynis, ir niekas daugiau ar mažiau, lygiai taip absoliutiškai Lazare Druide yra dailininkas, bet gana savotiškas. Visa tai, kas turi ką nors bendra su tapyba, kaip tapybos "sintaksė", jos reikalavimai ir jos metodai, jos dėsniai, jos kanonai, rubrikos ir dogmos, jos liturgija ir tradicija, niekad negalėjo peržengti šio dailininko slenksčio,
Jis praktikavo tapymo meną, kaip kiti praktikuoja evangeliškąsias dorybes, t.y. visko atsižadėdamas. Tai tikrai pranašiška Rouault vizija.
Vėliau Leon Bloy sutiko "tikrąjį" Druide Rouault asmenyje, bet neatpažino jame didžio dailininko. Jis nepajėgė suprasti jo tapybos, nė jos įvertinti. Rouault tapyba atrodė jam biauri, ir manė, kad dailininkas serga "šlykštumo svaiguliu". Tuomi nesistebėkime. Jis laikė ir Cezanną apgailėtinu dailininku, ir tai todėl, kad jis nemokėjo realizuoti. To meto kalboje realizuoti reiškė duoti paveikslui "akademinį atbaigtinumą", ką Cezannas vadino "pusgalvių atbaigtinumu". Vis dėlto Leon Bloy turėjo didelės įtakos Rouault, ne savo pažiūromis į meną, o į krikščionybę. Primityvinė krikščionybė buvo Bloy idealas. Jis manė galėsiąs ten surasti evangeliškąjį tikėjimą, tikėjimą absoliutinį ir spontanišką, tikėjimą be civilizacinės naštos. Jis pasisakė už barbariškąją krikščionybę. Rouault rado Bloy asmenyje tai, ko neturėjo nė jo mokytojas Gustave Moreau, nė Joris-Karl Huysmans. Vieno ir kito asmenybė patraukli, bet jųjų krikščionybė — tai intelektualų krikščionybė, perleista per estetinę prizmę. Bloy krikščionybė neestetinė, grubi, bet gryna, tai krikščionybė be sausų formulių, be kompromisų. Kaip tik šitokia krikščionybė buvo Rouault prie širdies. Jis bodėjosi sumaterialėjusiu pasauliu, ypač neapkentė buržuazinio veidmainiškumo.
Kalbėdami apie asmenis, susijusius su Rouault draugystės ryšiais, turime prisiminti Jacques Maritain ir Andre Suares. Mūsų amžiaus didysis katalikų filosofas buvo vienas iš pirmutinių, jei ne pirmutinis, kuris atpažino dailininko genijų. Jo manymu, Rouault tapyboje menas apsireiškiąs pirmapradiniu grynumu, ir todėl jis patarė filosofams susidomėti jo kūryba. Su Andre Suaręs jis susirašinėjo beveik per keturiasdešimt metų. Kas nori geriau pažinti Rouault asmenį bei jo kūrybinę evoliuciją, tas turi būtinai susipažinti su ta korespondencija.
Nepamirškime nė jo mėgstamųjų autorių — Dostojevskio, Paskalio, Beaudelairo. Rouault labai vertino rusų rašytojo talentą, grožėjosi meniniais vaizdais, kuriais autorius atskleidė epochos pasaulėžiūrinius prieštaravimus bei pažemintųjų pagiežą beširdiškam pasauliui. Paskalio "Pensees", svyruojančios nendrės sklaida, dar labiau pagilino jojo krikščionybę. Beaudelairo įtaką jaučiame "Miserere" tematikoje. Stipriais juodais ir baltais tonais sukuria pasaulį, neapsakomą ir neužmirštamą, kurį dailininkas mato ne kaip koks teisėjas, o kaip vizijonierius sub specie aeternitatis.
Kaukė (Naujosios Gvinėjos primityvus menas)
Trys poeto pagrindiniai herojai — poetas, kunigas ir karys — užima jame centrinę vietą. Žmogus, kuris dainuoja, žmogus, kuris aukoja, ir žmogus, kuris aukojasi — tai žmonija apskritai, tai visa žmonija savo būties gelmėje. "Miserere" graviūros buvo sukurtos pirmojo didžiojo karo metu, bet galutinė jų versija pasirodė tik 1948 metais.
3
"Ar norėtume, ar ne, kaip mikliais žonglieriais ar magikais save belaikytume, ar griežtais ir standžiais, meno kūrinys lieka prisipažinimu ir išpažinimu to, kas mes tikrai esame".54 Tai paties Rouault žodžiai, ir tai jo paties atžvilgiu, jis yra teisus. Rouault tapyba — tai Rouault žmogus. O tas žmogus yra krikščionis, giliai tikintis, kokių gal buvo daugiau anais senais laikais, o ne XX amžiuje. Rouault tikėjimas grynas, griežtas, paskališkas, daug reikalaujantis iš kitų, ir dar daugiau iš savęs. Tikėjimas giliai įsišaknijęs jo būtyje ir lygiai taip pat jo kūryboje. Per tikėjimo prizmę žvelgė į save, į žmogų, į pasaulį, ir per tą pačią prizmę žvelgė į meną. Kartą rašė Suaręs: "Be deklamacijos sieksiu kurti meną, nelengvabūdišką ir religinį; aš bodžiuosi lengvamaniais, pirklišku žodžių žaidimu''.55
Rouault yra vienas iš tų menininkų, kuris nepaprastai domisi savo laikotarpiu. Jo generacijos žmogus yra jo kūrybinė aistra. O kas yra ano meto žmogus? Kai žvelgiame į jo kūrybą, visą kūrybą, tai tuojau pastebime, kad jo pagrindinė tema, tas siužetas, prie kurio jis nuolatos grįžta, yra pažemintas žmogus, žmogaus be Dievo skurdas, nukrikščionėjęs žmogus. Tai būdingai paskalinė tema, tai tema, su kuria jis susidūrė, skaitydamas Dostojevskį ir Beaudelairą, tai amžinojo žmogaus tema. Niekada Rouault nebandė sukurti "serafiniško" meno, malonaus tik akiai. Kaip visi didieji menininkai, jis kreipė savo žvilgsnį į žmogaus esminę prigimtį, jo dėmesio centre buvo žmogiškosios buities gelmės. Kiekvienas jo kūrinys, nuo "Surakintojo Samsono" iki "Senojo Karaliaus", byloja žmogaus dvasinę dramą. "Gyvenimas yra aistringai galingas ir stiprus spektaklis, jei pajėgiama iš jo ištraukti kūrybinės substancijos, kuri tūli išvystyti mintį ir širdį", sakė jis.56 Tą gyvenimo spektaklį matome skausminguose prostitučių veiduose, kaip "Moteryje prieš veidrodį", "Puolusioje Ievoje", "Nusigėrusioje moteryje". Šičia jo potėpių griežtumas atitinka jo širdies kartėlį. Visas gyvenimas panašus į viešuosius namus. Ne visi jame pardavinėja meilę, bet daugelis lengva širdimi parduoda tiesą. Paskui tą gyvenimo spektaklį liudija jo klaunai, kurių išgrimuoti veidai rodo gąsdinantį nuoširdumą. Ypač nuo 1930 metų jis sukuria visą eilę kūrinių iš cirkininkų gyvenimo, kupino gilios melancholijos, nuoskaudos jausmo ir groteskinio dramatiškumo. Tai "Nykštukas" (Art Institute, Čikaga), "Klauno galva" (Museum of Fine Arts, Bostonas), "Pierrot" (Privati kolekcija, Paryžius). Rouault liko ištikimas visą savo gyvenimą pamėgtiems personažams, ir "Petriukas" yra vienas iš jų. Jo pailgas veidas, sutraukti, vos matomi pečiai, įstulbusios akys — tai nemeluotos žmogiškosios buities paveikslas. Savo forma primena rytietiškas mozaikas ar viduramžių vitražus, o savo forma taip artimi Nekaltajam tarp dviejų latrų. Simbolinis prasmės perkėlimas? Tikrai užuomina apie neteisybę, kurią patiria pažemintieji nužmogintame pasaulyje. Su ta užuomina susiduriame taip pat autoportrete "l'Apprenti ouvrier", kur dailininko melancholinis veidas tarsi bodisi neteisingu pasauliu. Pagaliau tą gyvenimo spektaklį liudija buržuazinis pasaulis su savo valdininkais, turtuoliais ir teisėjais. Rouault netiki žemiškaisiais teismais. Jis netiki teisėjų pajėgumu teisingai teisti. "Trys teisėjai" (Museum of Modern Art, New York) yra taip šlykštūs, kaip ir jo girtuokliai bei valkatos.
Turėdamas prieš akis Rouault personažų pasaulį, Gustave Moreau vadino dailininką Shakespearo giminaičiu. Joks kitas kūrinys nėra, tur būt, labiau šekspyriškas, kaip "Senasis karalius". Užbaigtas tais pačiais metais kaip Picasso "Guernica" ir Braquo "Duo". Karaliaus griežti bruožai nepajėgia nuslėpti melancholijos. Jo galia lygiai taip trapi, kaip ir tos kietoje rankoje
Georges Rouault Pierrot (1948)
laikomos gėlės. Simbolinė žmogiškosios galybės drama, ta įtampa tarp karališkosios valdžios ir žmogiškosios menkystės, išgauta magiškų spalvų turtingumu, cezanniškai laužyta linija, stilizuota forma, kuri primena iš dalies Noldo "Pranašą". Žalias ir geltonas fonas rudomis ir raudonomis spalvomis įrėmintas. Apsiaustas raudonas ir juodas, karūna ir papuošalai geltoni ir žali. "Senasis karalius" priklauso prie didžiausiųjų šedevrų. Lionello Venturi vadina jį "absoliutiniu šedevru", Giuseppe Marchiori "belaikiniu unikumu".
Mes pažįstame Dievą per Jėzų Kristų. Nuolatos teigė tai Paskalis. Rouault tiki taip pat Jėzumi Kristumi, ir jo Kristus — tai Izaijo "Skausmo Vyras":
"Paniekintas ir paskutinis iš žmonių,
Skausmo vyras, pažinęs negalią,
Jo veidas, lyg paslėptas ir paniekintas.
Todėl į jį nekreipėme nė dėmesio.
Tikrai jis ėmė sau mūsų skausmus
Ir nešė mūsų sopulius,
Andrė Derain Londono tiltas
O mes laikėme jį tarsi raupsuotu.
Dievo užgautu ir pažemintu".57
Šį Skausmo Vyrą atpažįstame tuojau "Šventajame Veide" (Musee National d'Art Modeme, Paryžius). Didelės atvertos akys, kaip Kristaus bizantiniškose mozaikose, veidas skausmingo liūdesio. Paveikslo jėga glūdi tobuloje kompozicijoje ir spinduliuojančiuose tonuose. Ne vienas šio paveikslo akivaizdoje pajunta gilias emocijas. Koks ramus, kaip dieviškai liūdnas "Išjuoktojo Kristaus" veidas, kiuris yra Museum of Modern Art, New Yorke. Šiame Kristaus paveiksle, primenančiame mums Žemaitijos Rūpintojėlius, Rouault sujungia Skausmo Vyro paniekinimą su visų paniekintųjų nedalia. Spalvos prieš tai dar niekur nematytos. Venturi vadina jas fosforinėmis. Ieškodamas "tikrojo tono", Rouault dengė vieną spalvą kita ir tokiu būdu išgavo magišką koloritą, kuris tarsi spinduliuoja šviesa. Kai kas mano, kad "Miserere" graviūrose, kur yra išgauta niekur nematyta išraiška vien juodais ir baltais tonais, Rouault pasiekė savo kūrybos viršūnę. Su tuo kažkaip nesinori sutikti. Kaip nuostabios bebūtų "Miserere" graviūros, jos nepasiekia "Senojo karaliaus", nei "Išjuoktojo Kristaus" ar "Šventojo Veido" techninio išradingumo spalvos ir formos sąveika.
Bet turime nepamiršti Rouault peizažų. Kartą Andrė Suaręs jam rašė: "Mano supratimu, Jūs galite padaryti tai, kas nuo seniai nebuvo daryta — peizažą. Corot yra malonus pagonis, Watteau savo amžiaus. Cezannas yra didis krikščionis, paveikslo kankinys. Bet mistinio peizažo joks dailininkas nepajėgė sukurti nuo amžių, nuo Rembrandto".58 Atrodo, kad Rouault įsidėjo šiuos draugo žodžius giliai į širdį. Nuo pat pradžios jis mėgo peizažą, nes tai yra puiki gamtos studija. Nors gamta nėra verta meno kūrinio, kaip jam įtaigavo Suaręs, bet lygiai taip pat be jos nėra nė meno.
Rūpintojėlis
Tik stebint gamtą, nuoširdžiai ir su dėmesiu, galima sukurti gyvą meną. Po pirmojo didžiojo karo jis skiria peizažui dar svarbesnę vietą, gal todėl, kad matė reikalą dar stipriau atsiremti į gamtą. Tačiau kai žiūrime į jo peizažus, mes nesusidarome įspūdžio, kad tai būtų gamtos studijos. Jie turi ryšio ne tiek su tuo, ką matome, kiek su tuo, ko nematome, kas yra anapus apraiškų pasaulio. Rouault tarsi nuima skraistę nuo gamtos, tą skraistę, kuri neleidžia matyti gamtos pirmapradiniame grynume. Tai ypač galioja peizažams, sukurtiems po 1932 metų. Tai naujo tipo peizažai, jo paties vadinami bibliniais, persunkti rytų vizija. Kartais matome rausvus saulėlydžius, kartais ežero pakrantes, kartais kelius su kiparisais. "Sutema", "Kristus ir žvejai", "Kristus Tiberiados ežero pakrantėje", "Kristus peizaže" — tai lyriniai gamtos vaizdai, nežemiško didingumo. Visas pasaulis — žemė, vanduo, medžiai, saulė ir žmonės alsuoja kažkuo, kas nežemiška, ką mes matome tiktai El Greco ar Rembrandto peizažuose.
Rouault sukurtasis pasaulis yra prieš mus. Prieš mus iškyla ir pats Rouault, kaip didis dailininkas, vienintelis krikščionis dailininkas nukrikščionėjusiame pasaulyje. Būdamas krikščionis dailininkas, jis yra kartu ir krikščionybės liudininkas, iškalbingas, nuoširdus, galingas, tos krikščionybės, kuri ir nukrikščionėjusiame pasaulyje yra gyva ir kūrybinga. Rouault pasaulis — tai mūsų laikų spektaklis, mūsų laikų meniškai sudabartinta drama, kuri yra, ar mums patinka, ar ne, krikščioniška, nepaneigiamai religinė. Kai kas jau kalba apie mūsų laikus kaip pokrikščionišką erą. Tai teigimas, kuris nesiremia tikrove, tai netikslus išsireiškimas. Kaip nužmogėjimas nėra dar žmogaus mirtis, taip nukrikščionėjimas nėra krikščionybės mirtis. Tai tik agonija, tik nesibaigiantis merdėjimas, tik gyvenimo kova su mirtimi. O kova nėra mirtis, bet gyvenimas. Kaip Dantė, kaip Rembrandtas, kaip Paskalis, kaip Claudel, Rouault žinojo, kad žmogaus esmė glūdi ne mirtyje, o gyvenime, ir jis tai žinojo iš Kristaus, Skausmingojo Vyro, kurį jis atpažino, kaip tai padaro tik šventieji, prostitutėse, klounuose, nuskriaustuose ir pažemintuose, net ir pačioje gamtoje. Kiekviename iš jų Rouault matė Kristaus paveikslą ir kartu žmonijos paveikslą, nukrikščionėjusios žmonijos, bet kartu neatšaukiamai sudievintos.
52Georges Rouault-Andrė Suarès, Correspondence, Gallimard 1960, p. 231.
53 Lionello Venturi, Georges Rouault, Albert Skira editeur, Paris 1948, p. 40
54 Georges Rouault, Souvenirs du jeune age sont graves dan mon coeur. Le Point, Aout-Octobre 1943, p. 32.
55 Georges Rouault -Andrė Suarès, min. viet., p. 61.
86ten pat, p. 5.
57Iiz 53,3-4.
58Georges Rouault-AndréSuarès, ten pat, p. 174.
Georges Rouault Senas karalius