JUOZAS PRUNSKIS

     Savo raštuose toli nuo Bažnyčios, net ir nuo Dievo, buvo nutolęs Renanas. Kartą vienas to meto rašytojas, Gaston Vallier, savo vasaros atostogas praleido Bretaniįos kaimelyje, kur gyveno ir Renanas. Vieną dieną, eidami drauge, jiedu sutiko bažnytinę procesiją. Žinodamas Renano nusistatymus, rašytojas Vallier labai nustebo, kai tas nusiėmė skrybėlę ir palenkė galvą prieš kryžių. Stebėdamasis rašytojas paklausė, ar Renanas pasikeitęs ir sugrįžęs prie Dievo. Šis atsakė:

     —    O, ne! Mes tik kartkartėmis vienas kitą pasveikiname, bet niekada nesikalbame tarp savęs.

     Ir tikinčiųjų tarpe yra tokių, kurie nesikalba su Dievu — nei maldos formule, nei šiaip šiltu žodžiu ar mintimi. Bet žiūrėkime, kaip toliau buvo su tuo Renanu. 1892 metų spalio 1 d. jis gulėjo mirties patale. Ilgu pabrėžtinu sakiniu mirštantis Renanas, kiek pajėgdamas, sušuko:

     —    Būk gailestingas man, Dieve, būk gailestingas!

     Bet argi reikia žmogui laukti mirties valandos, kad prakalbėtų į Dievą?

     Žymus Australijos lakūnas Hans Bertram yra parašęs knygą: "Skridimas į pragarą". Tai lyg jo gyvenimo išpažintis. Net 26 metus jis gyveno be Dievo ir tikėjosi, kad taip ištvers iki galo. Ir tada atėjo didžioji katastrofa, kurią jis taip aprašo:

     —    Šešiolikta diena, kai mes klaidžiojame. Nebėra nei maisto, nei vandens. Argi mes išprotėsime, ar jau mirsime? Betgi mes taip jauni dar. Mes turime gyventi! Mano akys įsminga į žvaigždėto dangaus begalybę. Net negalvodamas, seku krintančias žvaigždes. Ir tada aš atrandu kelią, vienintelį — pradedu melstis. Nakties tyloje kartoju vieną po kito Tėve mūsų žodžius ir savo likimą perkeliu į Viešpaties rankas. Tą valandą atrandu paprasčiausią gyvenimo tiesą, kurios mes, žmonės, veltui taip ilgai ieškojome, kol ji pati apsireiškė, kai lyg koks uždangalas nukrito nuo akių. Ta tiesa, kurią dabar šaukdamas skelbiu pasauliui, yra: žmogau, tau reikia valios ir tikėjimo. Stipriausia valia paluš kurią dieną, jei neturėsi tikėjimo!

     Tokius žodžius yra ištaręs ne vien anas buvęs aviacijos garsenybė — ateistas. Iš kruvinos Prancūzų revoliucijos, kada tikinčiųjų kraujas upėmis tekėjo, ir giljotina kapojo galvas kaip kopūstus, mes prisimename vieną iš aktyviausių revoliucionierių — Mirabeau. Jis 1791 m. balandžio 2 d. jau gulėjo mirties patale. Buvo tokia graži pavasario diena. Mirštantysis paprašė jo lovą atkelti prie lango, kad galėtų matyti slėnį, šiltuose saulės spinduliuose apsidengiantį žalumu. Lyg primiršęs savo ateistinę pasaulėžiūrą, jis sušuko:

     —    Argi visas šis grožis neturi būti sukurtas Dievo?!

     Savo toli siekiančiomis liberalinėmis pažiūromis buvo plačiai žinomas Vokiečių karalius Fridrichas Didysis. Kartą jis su savo armija žygiavo sunkiu kalnuotu keliu. Su juo buvo ir narsusis generolas Schmettau. Visas dalinys slinko pamažu. Karalius ėmė nervintis, pasidarė priekabus ir ėmė juokauti iš generolo religinių įsitikinimų. Gen. Schmettau atsiliepė:

     —    Pone, jūs esate įsitikinęs, kad esu geras karininkas, ir manau, kad neklystate, bet, jeigu atimtumėte iš manęs tikėjimą, liktų iš manęs tik apgailėtinas tvarinys, tik vėjo siūbuojama nendrė, kuria jūs negalėtumėte remtis nei diskusijose, nei kovose.

     Fridrichas valandėlę tylėjo. Tada skirtingu tonu paklausė:

     —    Taigi, pasakyk man, generole, koksai yra Jūsų tikėjimas?

     Gen. Schmettau atsiliepė:

     —    Aš tikiu savo nuodėmių atpirkimą, tikiu Apvaizda... Tikiu palaimingą gyvenimą po mirties.

     —    Ar tikrai tai tiki, visu pilnu įsitikinimu? — paklausė Fridrichas.

     —    Visu tikrumu, mano pone.

     —    Esi laimingas, — atsiliepė susijaudinęs Fridrichas Didysis.

     Įsimąstymu, įsiskaitymu ugdydami savo tikėjimą, mes augsime laimėje bei viltyje dabarčiai ir amžinybei.

     Kartą vienas botanikos specialistas Alpėse pastebėjo labai retą gėlę, augančią stačioje prarajoje. Niekaip negalėdamas pats pasiekti, apjuosė savo sūnelį virve ir nuleido žemyn, kad tas retą gėlę nuskintų.

     — Ar nebijojai? — kažkas po to paklausė berniuką.

     —    Ko gi aš bijosiu? Juk mano tėtė laikė virvę!

     Mūsų gyvenimo siūlas yra Dievo rankose, stipresnėse ir labiau mylinčiose, negu mūsų tėvo.

     Iškalbinga yra Anglijos karaliaus Henriko VIII kanclerio Wolsey pamoka. Jis, rūpindamasis savo karjera, visur pataikavo Henrikui VIII. Bet karalius nužudė daug nekaltų žmonių. Pagaliau jis nepagailėjo nė Wolsey. Patekęs į kalėjimą, jis prabilo:

     -— Nelaimingas aš žmogus! Nesirūpinau Dievu ir neieškojau Jo malonės, o taikiausi prie savo karaliaus. Dabar abudu praradau: ir Dievo malonę, ir karalių.

     Tai pamoka visiems. Senoje danų pilyje, Kronberge, šalia kits kito buvo sukabinti keturi paveikslai, vaizduojantieji žmogaus gyvenimo eigą. Pirmame, vaikystės paveiksle, nupieštas burinis laivas, išplaukiąs iš uosto į jūrą. Laively sėdintis vaikutis stebi žaismingas bangas. Jis gali ramiai sėdėti, nes angelas jį globoja. Antras paveikslas vaizduoja jaunystę. Jaunuolio akys įbestos į paslaptingą ateitį, kuri jam nežinoma, bet viltinga. Jis tebėra angelo globojamas, tačiau ir piktasis artėja prie vairo, kurį nori pagriebti į savo rankas.

     Trečiame paveiksle vaizduojamas vyro amžius. Įsitempęs jis visomis jėgomis kovoja su audra. Jūra tamsi, žmogaus veidas apsiblausęs. Vairas rankose piktojo, kuris šypsodamasis suka laivelį į dar didesnes audras. Pagaliau ketvirtame paveiksle sulinkęs senelis plaukia burlaiviu. Uostas arti. Audra praėjusi. Nusileidžiančios saulės spinduliai nušviečia taką vandeny. Senojo veidas ramus. Čia vėl vairuoja angelas.

     Daug teisybės tuose paveiksluose. Jaunaisiais metais reikalingas didžiausias budrumas, kad gyvenimo vairas nepatektų į pikto rankas. Čia žmogui dialogas su Dievu daug galės padėti.

     Garsusis astronomas Leverrier buvo labai sėkmingas savo profesijoje. Be moderniųjų kompiuterių jis apskaičiavo Jupiterio ir Saturno orbitas. Paskutinieji jo raštų žodžiai prieš mirtį buvo citata iš Šv. Rašto (Luko 2, 29):

     — Dabar atleiski, Viešpatie, savo tarną ramybėje.. .

     Su Dievu širdy praleistas gyvenimas jam ir pačioje tamsiausioje pabaigos valandoje dvelkė ramybe.

     Ne taip buvo su tais, kurie gyvenime neįstengė vesti dialogo su Dievu. Kai Henrikas VIII atstūmė savo teisėtą žmoną, kad galėtų vesti rūmų damą Anne Boleyn, jis visą savo šalį atplėšė nuo Bažnyčios. Ir jo sąžinė nebuvo rami. Kartą Henrikas VIII iš savo rūmų lango stebėjo žibančias žvaigždes. Šalia jo buvo ir ta Anne Boleyn. Naujoji karalienė, sujaudinta vaizdo, prabilo:

     —    Kaip gražus yra žvaigždėtas dangus! Ir kaipgi turi būti gražu anapus žvaigždžių, danguje, su Dievu!

     Tai išgirdęs karalius ją paėmė už rankos ir nuvedė tolyn nuo lango, tardamas:

     —    Tai ne mums...

     Kas gyvas būdamas neįstengia vesti nuoširdaus dialogo su Dievu, kas jam prieštarauja, argi gali tikėtis ramybės anapus?! Nuoširdus dialogas su Dievu yra didelė atrama paskutinėse valandose, kurios ateis. . . Italijos Rivieroje buvo pastatyta nuostabaus grožio vila. Praeiviai su pavydu į ją žiūrėdavo, kol perskaitydavo lemtingą žodį ties įėjimu:

     —    Relinquenda... Reikės ją palikti...

     Tik kas gyvendamas susirišęs su Dievu, paskutinėse valandose randa stiprybės tame ryšyje. Karalienė Marija Teresė, gyvo tikėjimo moteris, gyvenimo pabaigoje galėjo pasakyti:

     —    Man mirimas yra kaip perėjimas iš vieno kambario į kitą...

     Didysis elektros tyrinėtojas Amperas, kurio vardu ir elektros matavimo vienetas pavadintas, prieš mirtį įprašė savo antkapyje iškalti du žodžiu:

     —    Tandem felix... Pagaliau laimingas...

     Šitaip gali žmonės jausti ir kalbėti tik tada, jeigu jie savo gyvenime mokėjo vesti nuoširdų, paklusnų dialogą su Dievu.

     Olandų geležinkelio stotyse buvo matomos iškabėlės:

     —    Jei tiki Visagalį Dievą, gerbk Jo vardą ir neminėk be reikalo. Jei netiki, tai irgi neminėk Jo vardo, nes kitaip tik save žemintum ir įžeistum kitus.

     Tuo pabrėžiamas reikalas Viešpatį pagerbiančio dialogo, išlaikant visą meilę Kūrėjui, kurio vardą ištardamas astronomas Newton visada kepurę pakeldavo. Vienas iš pirmaujančių matematikų, Couchy, ruošdavo vaikus pirmajai Komunijai. 1925 m. mirė švento gyvenimo 12 m. berniukas Guido Fontgalland. Su vaikišku naivumu jis vaizdžiai išreiškė Dievą mylinčios sielos kelią tardamas:

     — Gražiausias žodis, kurį mes Dievui galime pasakyti, yra — taip.

     Šia kryptimi turi būti vystomas mūsų dialogas su Dievu.