(Gyvenimo vaizdeliai iš reporterio užrašų)
VYTAUTAS KASNIS
Jei beveik kasdien linksniuojame žodį kova, tai ir savo religiniame gyvenime jo neišmetame iš žodyno. Tiesa, niekam negrasiname, ginklais nežvanginame, bet savo dvasinėje būsenoje kovojame savyje ir dienos užsiėmimuose, ir nakties sapnuose. Kovojame, siekdami tiesos, grožio, pilnutinės meilės. Tokių aš daug sutinku gyvenime. Toks esu ir aš gimimo metrikuose užrašytas, įjungtas į krikščionių - katalikų šeimą. Daug kas šiandien kviečia atsinaujinti dvasiniame gyvenime. O tai jau yra kova prieš blogį, prieš pagonišką raugą, prieš pelėsiais apkerpėjusį dvasinį gyvenimą.
— Štai šventasis atsirado, pamokslauti užsigeidė, — gal ne vienas šyptels, pradėjęs skaityti šiuos reporterio užrašus.
Galima šypsotis, galima ir akmenį sviesti į jo pusę, bet jis rašys, ką pats išgyvena, ką sutinka ir mato kasdienybės sūkuriuose.
* * *
Mes mėgstame pasižmonėjimus, susitikimus, pasikieminėjimus. Progų daug, o jei nėra, tai susirandame. Visa tai lydi nuoširdus vaišingumas. Tas vaišingumas niekad nebūna mažybinis — kartais net per kraštus varvantis. Daug juoko ir linksmybių. O jei kalbų žodžius pasvertume, marias pri-pildytume. Būna paikų pasikalbėjimų, bet netrūksta ir rimtų. Tokiais atvejais pasisakoma nuoširdžiai ir atvirai. Kalbama dienos temomis, apie visuomeninį, kultūrinį gyvenimą, apie politiką. Viena pilis griaunama, kita statoma. Neapsieinama be pasikarščiavimų, lengvų pykčių.
Iš savo užrašų išbraukę viską, kas lengvai nugarma į jūros dugną, gyvenimo vaizdeliuose paliekame deimančiukus.
* * *
Mūsų draugėje yra ir kunigas. Kalbame religinėmis temomis. Kvepia kava. Lūpose tirpsta pyragaičiai. Juozaitis ir sako:
— Karšta, juoda kava man visada primena pragarą. Kylą garai — tai dejonių šauksmas. O saldūs pyragaičiai — gyvenimo grožis su visais atributais.
— O kad tu prasmegtum, — įsiterpia jo žmona, — mat, kur jis atrado gyvenimo grožį. Pyragaičiai — tai galvažudžiai. Aš nuo jų į sijonus nebetelpu. Tokiais pasakymais tu tik nuodėmę darai. Eik išpažinties!... (Garsus juokas.)
— Taip žmona ir gainioja mane. Čia nuodėmė, ten nuodėmė. Eik išpažinties. Tu persirijai, tu persigėrei, tu persimylėjai. O kunigas, išpažinties klausydamas, kartą ir sako: "Ar neturi ko nors rimtesnio pasakyti?"
— Dabar ir jaunimą sunku priprašyti eiti išpažinties, — įsiterpia Kazėnas. — Mes gi einame žmonų varomi. Ir labai dažnai. Kartais tikrai nėra ko ir sakyti. O kai skubi, nėra laiko nė pasiruošti.
— Dažna išpažintis, — aiškino dr. Lapenas, — veda prie kasdienėjimo. Nebesurandi dvasinio atsigaivinimo. Ar nereikėtų grįžti prie senų tradicijų: velykinės ir kalėdinės išpažinties? Per ilgesnius mėnesius ir "rimtesnių" nuodėmių prisirenka, ir gali geriau pasiruošti. Po tokios išpažinties, atrodo, lyg akmuo nuo krūtinės nukrinta. Su džiaugsmu tada eini ir prie Dievo stalo.
Iki šiol tylėjęs psichologijos magistras Juodakis, jau persiritęs per trisdešimtį, pradėjo dėstyti savo nuomonę. Jis manąs, kad tiek mes, tiek kai kurie kunigai išpažinties prasmės, reikalingumo ir svarbos tinkamai neįvertina. Mes guodžiamės, kad neturime ką sakyti, o kai sakome, tai kunigui kalbame taip, lyg norėdami išsisukinėti ir save pateisinti. Užmirštame, kad kalbame Dievui, kuris viską mato ir žino. Tokiu būdu mes meluojame pačiam Dievui ir padarome dar didesnę šventvagystės nuodėmę. Tiesa, vieni turi bėdos išsakyti save, bet kiti ieško gražbylystės, švelnindami ir išsisukinėdami.
Toliau jis nukrypo į kunigus. Daugumas jų esą klausykloje geri Dievo tarnai. Blogų gal ir nėra. Kiti (kaip ir tinka kunigui, tik ne šiuo atveju) yra per geri. O mes tokių ir ieškome. Jis paminėjo ir porą pavyzdžių:
— Žiūrėk, prie kun. Pustelninko klausyklos didžiausios eilės, bet jos, lyg ratais nededamos, greitai trumpėja. Gavai atgailą ir eik. O prie kun. Širvaičio eilės trupa labai pamažu. Jis tau padeda atverti širdį ir veda tikruoju išpažinties keliu. Tad man atrodo, ar neužmirštame patys save paklausti, ko ieškome: ar tikrai prasmingos išpažinties, ar tik jos formos, savęs apgaudinėjimo. Žiūrėk, dažnai einu išpažinties. Tuo ir save paguodi, ir žmonas nuramini. Todėl jei p. Kazėnas sako, kad jaunimą sunku priversti ar prikalbinti eiti išpažinties, tai aš jų daugelio vardu galiu pasakyti, kad mes ieškome ir laukiame išpažinties reformų. Būtinų, didelių reformų. Universitete, kur aš ruošiu doktoratą, kartais bandomos bendros išpažintys.
— Na, gerai, — sako Jautokienė, — jūs kaltinate, kad mes, sijonėlius pasiraitę, vyrus gundome. Pasakysiu atvirai — jeigu jau vyrai tokie aviniukai, tai tegul ir nuodėmiauja. Kas to ieško, tai gundymų susiras, net ir moteriai į avies kailį įsivyniojus. Mes madas gainiojome, grožio ieškome, o ne apie gundymus galvojame. Vyrai palieka vyrais. Šimtas jų nematė. Tegu jie sako, kad nuodėmių neturi, bet tik ne mums, moterims, girdint. Mes esame geriausios liudininkės. Bet ką gi kalbėti apie mus, moteris? Ką gi mes turime sakyti kunigui, eidamos išpažinties? Pasiguodžiam jam, pakalbam apie savo vargus, tai ir viskas. Juk visos mūsų dienos panašios. Pradėkime, pavyzdžiui, nuo ankstyvo ryto. Kartais pramiegame ir vyrui pusryčių neparuošiame. Paskiau kartais su draugėmis per ilgai telefonu pakalbame, kartais per ilgai pas kaimynę užsibūname. Gal namų ruošą kartais apleidžiame. Paskui vakarienė. Na, paerziname vyrus, pasibarame. Žiūrėk, jau ir vėlus vakaras. Tad, ir labiausiai knibinėdamasis, nuodėmių nesurasi. Sakau, tokių riebesnių, kad būtų ką ir išpažinti.
— Jeigu jau mano žmona tokia šventuolė, — sako Jautokas, — tai ar ne tokie patys esame ir mes? (Kambaryje nuskamba garsus juokas.) Bet, rimtai kalbant, su išpažintimi nėra viskas tvarkoje. Mes į ją žiūrime labai paviršutiniškai. Jei sakoma, kad šventasis septynis kartus per dieną nusideda, tai ką bekalbėti apie mus. Nemanau, kad reikėtų visokias smulkmenas į juodus sąrašus traukti, bet, antra vertus, iš smulkmenų pripildomas ir maišas, iš mažos sėklos išauga didelis medis.
— Teisingai, — pritaria Butvila, žinomas humoristas. — Sutinku su Jautoku, kad mes besikalbėdami susismulkinome ir kalbamės, lyg strausai, į smėlį galvas sukišę, kad savęs nebematytume. Keliame save į aukštumas, lyg ant altoriaus sau vietos ieškodami. O artimo meilę, patį didžiausią įsakymą, taip ir rauginame, į statines supylę, lyg tą vyną, guosdamies — kuo senesnis, tuo geresnis; mažiau vartosi, ilgiau užteksi. Ir lipame vieni kitiems ant galvos, pykstamės šeimose, pykstamės ir visuomeniniame gyvenime. Skaldomės, draskomės, vis manydami, kad mes geri, o kiti blogi. Tolerancijos aureole apsivainikuojame tik į karstą atsigulę.
Kai mes ir šaltai, ir įsikarščiavę kalbėjome apie išpažintį, kunigas visą laiką tylėjo. Dabar staiga visi sužiurom į jį.
— Ateikite išpažinties, ir tada plačiau išsikalbėsime, — sako jis. — Parašysiu ir straipsnį.
O mes, lyg mietą prariję, užspringome žodžiuose. Nei klausti, nei ką sakyti. Taip ir išsiskirstėme.
REDAKCIJOS PAAIŠKINIMAS
Tikrai, gal viena labiausiai dabar pokalbiuose nagrinėjamų religinių temų yra išpažintis. Ji dar nėra nei panaikinta, nei pakeista. Žmonės dar ir dabar kartais vis pakalba apie tas "bendras išpažintis", gerai nesuprasdami, ką tai reiškia. Bendra išpažintis tai būtų pati sunkiausia ir nemaloniausia išpažinties forma, nes žmonės turėtų visi viešai išpažinti savo nuodėmes. Kas tai išdrįstų, ypač jei turėtų tų "riebesnių" nusikaltimų? Bet kai žmonės kalba apie "bendrą išpažintį", jie turi galvoje ne bendrą išpažintį, o tik bendrą išrišimą be jokios išpažinties. Tokį bendrą išrišimą be asmeniškos išpažinties kunigas gali duoti tik labai retais atvejais, pvz. kai gresia mirties pavojus bombardavimo metu arba misijų kraštuose, kur labai retai atvyksta kunigas, o yra labai daug norinčių atlikti išpažintį. Bet ir tokiais atvejais pasilieka pareiga atlikti asmenišką išpažintį, kai tik atsiras proga.
Kartais žmonės ta "bendra išpažintimi" laiko ne sakramentinę išpažintį, bet tam tikras atgailos apeigas (penitential rite). Tai nėra išpažintis, o tik įvairios maldos bei apeigos, padedančios geriau įsigilinti į atgailos prasmę ir pasiruošti sakramentinei išpažinčiai.
Dabar jau pamažu norima įvesti tam tikrų pakeitimų ir išpažintyje. Dabar šis sakramentas jau nebevadinamas atgailos sakramentu, bet susitaikymo sakramentu. Kaip tik norima labiau pabrėžti tą susitaikymo mintį. Netrukus manome šiuo klausimu plačiau parašyti ir supažindinti skaitytojus su svarbiausiais pakeitimais.
• Laose komunistinė vyriausybė nusavino katalikų mokyklas, našlaitynus, parapijų ir misijų namus, bažnyčias. Sostinėje Vientiane tik viena bažnyčia dar atdara kasdien, kitose tik sekmadieniais leidžiamos pamaldos. Vientiane veikė 87 budistų maldos namai. Dabar atdari tik du. Visose mokyklose uždraustas tikybos dėstymas. Budistų patriarchas pašalintas iš pareigų.