Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

KIPRO PETRAUSKO 90-TOSIOS GIMIMO METINĖS

    "Literatūros ir Meno" savaitraštyje Genrikas Zimanas rašo prisiminimus apie Kiprą Petrauską.

    Pirmoje dvidešimtojo amžiaus pusėje Kipras Petrauskas buvo talentingiausias Lietuvos operos tenoras. Kaune jį vadindavo tiesiog Kipru. Visi suprasdavo, apie ką kalbama, nes anais laikais jam niekas negalėjo prilygti.

    Scenoje darė labai didelį įspūdį. Buvo didingos išvaizdos, iškilmingos elgsenos, santūrus ir kupinas vidinės didybės, lyg kažkoks antžmogis su nežemiška jėga. Nuostabaus aksominio tembro jo balsas skambėdavo neapsakomai žavingai, kuris tarsi glamonėdavo ir pavergdavo klausytojus, sukeldamas savotiškai saldų bei malonų graudulį. (Jo balsas girdimas ir šiandien išlikusiose plokštelėse, bet kažkaip silpniau). Tolygiai su dainavimu ir vaidindavo. "Carmen" operoje jis dažnai suplėšydavo marškinius ne teatrališkai, o tikrai. Gyveno tokiu laikotarpiu, kai nebuvo televizijos, o radijas buvo mažai paplitęs. Žmonės nedaug tegalėjo klausytis pasaulio garsenybių. Jei jis gyventų dar šiandien, apie jį žinotų visas pasaulis.

    Vokiečių okupacijos metais Kipras atsitiktinai liko Lietuvoje. G. Zimanas pasakoja, kad 1941 m. pirmą karo dieną Kipras su savo automobiliu buvo pašauktas karinei tarnybai. Visi pašauktieji su automobiliais stovėjo eilėje Laisvės alėjoje, priešais Įgulos bažnyčią. Šie automobiliai buvo paruošti išvežti Lietuvos komunistus į Sovietų Sąjungą. Pro šalį eidamas G. Zimanas, tais laikais "Tiesos" redaktorius, Kiprą iš tos vilkstinės ištraukė. Pasilikęs tęsė dainavimą Lietuvos valstybės operoje. Slėpė ir augino Lietuvos operos ir baleto dirigento Leibos Hofmehlerio dukterį.

    1944 m. G. Zimanui sugrįžus į Lietuvą ir susitikus Kiprą, šis jam priekaištavo, kad, 1941 metais išvažiavęs į Rusijos gilumą, būtų kaip reikiant pagarsėjęs.

    Lietuvių visuomenės Kiprui teikiamą pagarbą bolševikai panaudojo savo pažiūrų skleidimui. Kipras buvęs labai geras pasakotojas. Mažiausi jo gyvenime įvykėliai pasilikdavo ilgai jo atminty. Ypatingai su dideliu užsidegimu ir noru pasakodavo apie savo jaunystę.

    — Buvau vargonininkas, — pasakojo Kipras, — kartu ir giedodavau. Klebonas Šidagis labai mėgo manęs klausytis. Pradėjo man keistis balsas (mutacija). Klebonas labai nusiminė ir sako šeimininkei: "Mano aniuoliukas balsą prarado". Pasikeitus balsui, pradėjau storiau dainuoti, bet balsas vis tiek liko gražus. Klebonas apsidžiaugė ir šaukia šeimininkei: "Nešk, Petronėle, vyno, užkandos, mūsų lakštingala vėl pragydo". Klebonas ir parapijiečiai grožėjosi mano balsu ir mėgo pasiklausyti, bet aš nenorėjau likti užkampyje. Nuvažiavau pas brolį į Petrogradą. Brolis mokėsi muzikos pas konservatorijos profesorių Habelį. Šis patikrino mano balsą ir sako: "Reikia daug dainuoti, praktikuotis, bet į konservatoriją jūs jau priimtas". Mokslas man sekėsi. Dar nebuvau baigęs konservatorijos, o mane jau priėmė į imperinį "Marijos" teatrą. Kai ruo-šiauši laikyti baigiamuosius konservatorijos egzaminus, pasišaukė mane konservatorijos direktorius ir sako: "Jokių egzaminų tau nereikia, eik pasiimk diplomą".

    Kipras, dirbdamas "Marijos" teatre, susidraugavo su rusų pasaulinio garso solistu — bosu Šaliapinu. Rusijoje įsigalėjus bolševikų valdžiai, Šaliapinas apsigyveno Paryžiuje. 1934 m. Šaliapinas Kipro buvo pakviestas į Lietuvos valstybinį teatrą, kuriame dainavo kartu su Kipru.

    1937-38 m. Kipras buvo išvykęs į Italiją ir Milane Scalos teatre dainavo bei vaidino.

    1936 m. Lietuvos vyriausybės buvo apdovanotas Gedimino pirmo laipsnio ordinu. Tais pačiais metais gruodžio 22 d., švenčiant jo sceninio darbo 25 m. sukaktį, lietuvių visuomenė jam padovanojo Rainių dvarą, Telšių valsčiuje, kuris pagarsėjo bolševikų įvykdytomis žudynėmis. 1941 m. prasidėjus vokiečių-rusų karui, Rainių miškelyje žiauriausiu būdu buvo nukankinti iš Telšių kalėjimo atvežti 73 kaliniai ir užkasti keturiose duobėse.

    Rusams okupavus Lietuvą, Kipras buvo išrinktas liaudies seimo deputatu, o vėliau Sovietų Sąjungos aukščiausiojo sovieto nariu. 1955 m. profesoriavo Vilniaus konservatorijoje. Komunistai Vilniuje jam dovanojo vilą. Gyvenimo pabaigoje buvo beveik netekęs regėjimo. Turėdamas 68 m. amžiaus, dar dainavo "Carmen" operoje.

    Genrikas Zimanas savo atsiminimus apie Kiprą baigia šiais keliais liūdnais sakiniais: "Lėta eisena, dabitiškai kiek nusmaukęs skrybėlę į šoną, jis žingsniuodavo, rytą išeidamas, pavakare grįždamas. Dažnai matydavau šį vaizdą ir dabar kartais psijuntu, kad su širdgėla jo pasiilgstu, nors ir žinau, jog jis negrįžtamas".

LIUDVIKO RĖZOS 200 METŲ GIMIMO SUKAKTIS

    Liudvikas Rėza gimė 1776 m. Kuršių Nerijos Karvaičių kaimelyje, šiandien smėlio užpustytame, lietuvių žvejų šeimoje. Jis buvo tautosakininkas, poetas, kultūrininkas. Būdamas penkerių metų amžiaus neteko abiejų tėvų. Našlaitį priglaudė giminės žvejai. Užaugęs tapo Karaliaučiaus universiteto profesorium ir net rektorium. Gerai kalbėjo lietuviškai ir latviškai. Savo raštuose tvirtino, kad lietuvių tauta yra didesnės kultūros už prūsus. Smerkė tais laikais buvusią baudžiavą. Savo eilėraščiams pagrindines mintis ėmė iš lietuvių dainų ir tautosakos. Juose yra apdainavęs ir savo gimtinę — Karvaičius. Didžiausias jo nuopelnas lietuvių grožinei literatūrai yra pirmą kartą išspausdinimas Kristijono Donelaičio "Metų". Vėliau "Metus" ir lietuvių liaudies dainas išvertė į vokiečių kalbą. Į lietuvių kalbą vertė Ezopo ir Gelerto pasakėčias.

    L. Rėza buvo sutelkęs apie dešimtį to meto šviesuolių, kurie užrašinėjo savo gyvenamose apylinkėse žmonių dainas ir siuntė jam, kurias jis išspausdino, pavadindamas "Dainos oder Lithauische Volkslieder". J.V. Gėtė ir J. Grimas, rašydami apie lietuvių dainas, naudojosi L. Rėzos leidiniais.

    Lietuvoje surastas ir paskelbtas jo atsišaukimas "Lietuvių literatūros bičiuliams". 1958 m. išleistas dainynas su išsamiais paaiškinimais. 1964 m. paskelbtos visos L. Rėzos sukauptos ir rankraščiuose likusios dainos.

KOMUNISTAI NEPRIPAŽĮSTA ĮPRASTINIŲ KATALIKŲ ŠVENČIŲ

    Lietuvoje religinės šventės panaikintos ir paskelbtos darbo dienomis. Komunistų kova prieš Bažnyčią ir religiją tapo tikru lietuvių tautos naikinimu. Vietoje Kristaus gimimo šventės komunistai įsteigė žiemos senio šventę. Puošiamos eglutės ir duodamos dovanos tik per Naujus metus.

    Didžiausia ir aukščiausia eglė buvo papuošta Vilniuje, Gedimino aikštėje. Ji buvo atvežta iš Užtrakių miško, 27 metrų aukščio, ir apatinis šakų vainikas 12 metrų pločio. Ant jos šakų buvo pakabinta 600 spalvotų elektros lempučių ir septyni tūkstančiai blizgučių bei žaislų.

    "Tiesa" džiaugiasi, kad šios eglutės džiugino vaikų ir suaugusių širdis. Šventė greit praėjo, ir eglutės sudžiūvo. "Tiesa", jas vadinusi Naujų metų džiaugsmo ir laimės reikšmenimis, staiga susirūpino. Vogčiomis, sulaukus gilios nakties, gyventojų jos išme-tamos į kiemą. Šiukšlių surinkėjai jų neima, nes jos užkemša mašinas. Taip jos pasilieka vėjo raičiojamos po kiemų kampus. "Tiesa" prašo patarimo, primindama, kad eglutes parduodant, niekas nepagalvojo, kur reikės jas dėti, kai jos atliks savo užduotį.

KAIP LIETUVOJE PRALEIDŽIAMI ILGI ŽIEMOS VAKARAI

    Lietuvoje gruodžio ir sausio mėn. dienų ilgis apie septynios su puse valandos. Vakarai labai ilgi, kuriuos žmonės praleidžia labai įvairiai. Vieniems jie yra nuobodūs, pilki, antriems laukiami ir jaukūs.

    "Tiesoje" rašoma, kad daugelis kolūkiečių ir darbininkų džiaugiasi galį paskaityti laikraščius ir knygas. Kiti nuvažiuoja į didesnius miestus ir aplanko operos bei baleto teatrus. Daug yra ir tokių, kurie ilgais vakarais girtuokliauja, užkabinėja praeivius, varto suolus ir šiukšlina gatves.

    Chuliganizmas yra vienas būdingiausių komunizmo apraiškų. "Tiesa" nesidrovi rašyti, kad Lazdijuose ir kolūkių centruose, Seirijuose, Leipalingyje, Veisiejų miestelyje, yra daug paauglių, kurie ilgais žiemos vakarais nebežino, kaip ir kur sunaudoti savo jėgą. Ramūs gyventojai mato netvarką, bet vietinė valdžia nerodo jokių pastangų šiems neklaužadoms sudrausti. "Tiesa" siūlo, kad darbo įstaigos, mokytojai ir tėvai pagalvotų, kokią naudingą veiklą galėtų šiems chuliganams pasiūlyti.

KOMUNISTŲ BŪDAI IŠNAUDOTI DARBININKĄ

    Pavargusį darbininką komunistai mankština, kad įvykdytų nustatytus penkmečių kiekius. Komunistai mano, jog pilnoje dulkių įmonėje mankšta yra veiklus poilsio būdas išnaudojamo darbininko sveikatai ir darbingumo pakėlimui.

    Kūno mankšta žmogų vargina, kaip ir įmonės darbas. "Tiesoje" įžūliai reikalaujama, kad pertraukų metu, o ypač prieš darbo pabaigą, kai darbininkai labiau pradeda jausti nuovargį, būtų daroma mankšta. Tai būdingas komunistų pažiūrų skleidimas ir apgaulus sveikatos aiškinimas jungan įkinkytam darbininkui.

TRŪKSTANT PREKIŲ, JOS GROBSTOMOS IŠ ĮMONIŲ

    "Tiesoje" aprašoma, kaip saugoma socialistinė nuosavybė Lietuvos įmonėse. Su pasididžiavimu giriamasi, kad "Drobės" įmonėje socialistinės nuosavybės apsaugai skiriamas didelis dėmesys. Sustiprinta tikrinimas darbo vietose ir rengiami netikėti patikrinimai bei turto surašymas.

    "Drobės" draugiškasis teismas per dvejus metus yra išnagrinėjęs 42 bylas dėl smulkaus valstybinio turto grobimo. "Tiesoje" rašoma, kad bylos teismui paruošiamos kruopščiai, tačiau jos atidėliojamos. Jų susirenka daug ir neįmanoma su kiekvienos bylos turiniu supažindinti prokurorą. Tokiu būdu asmenys, pakartotinai pagrobę socialistinį turtą, gali išvengti baudžiamosios atsakomybės.

    Liaudies draugovės per 1974-75 m. sulaikė 36 grobstytojus. Iš jų tik septyni svarstyti draugiškame teisme, o likusieji truputį pabarti įmonės skyrių susirinkimuose.

    "Tiesa" verkšlena, kad priemonių ir būdų kovoti su socialistinio turto grobstymu yra pakankamai, bet liūdna, kad įmonių vadovai nusikaltėliams jų netaiko, ir šie, lyg girtuokliai prie taurelės, vis tiesia ranką link valstybės aruodo.

    Juk įmonių vadovai patys aruodus ištuština, o darbininkams atitenka tik nuobiros.

TIK LIAUDŽIAI AUKŠTOS KOKYBĖS PREKĖS!

    Panašius šūkius, kurių po kelis užtinkame kiekviename "Tiesos" numeryje, kasdien perskaito pavergtos Lietuvos žmonės.

    Šį šūkį paskelbė Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Liaudies vartotojų prekių komisija. Šios grupės žmonės, vertindami Lietuvos gaminius, teigia, kad įmonėse nemažai dėmesio skiriama prekių kokybei gerinti, tačiau jos vis dar labai prastos ir su trūkumais.

    Vilniaus Eidukevičiaus odos avalynės įmonių susivienijime liaudžiai netinkamų batų pagaminama 15-20%. Alytuje "Dainavos" siuvykloje netinkami siuviniai sudaro 6,6%, o moterų apsiaustai net iki 12%.

     Po šiuo šūkiu rašoma, kad įmonės yra tobulinamos, darbininkai apmokomi, bet gyventojai vis neaprūpinami aukštos kokybės prekėmis. Vienintelis žinomas komunistams būdas pagerinti gamybą — tai vykdyti darbininkų ir inžinerijos įgūdžio darbuotojų socialistinį lenktyniavimą už geresnę gaminamų prekių kokybę.

PANEVĖŽIO 2-JI VIDURINĖ MOKYKLA ŠVENČIA SEPTYNIASDEŠIMTMETĮ

     1934-33 m. šioje mokykloje mokytojavo Salomėja Nėris. Septyniasdešimtmetė "senutė" mokykla sutiko savo auklėtinius, pasipuošusi išorėje Salomėjos Nėries bareljefu. Du darbo kambariai skirti poetės atminimui. Šios mokyklos mokinių surinkti S. Nėries kūrybos pavyzdžiai, apie ją prisiminimai, nuotraukos. Albume eilėraštis, kurį mokinės siuntė savo mokytojai, išvykus jai kitur. Poetė atsakiusi mergaitėms taip pat eilėraščiu, kurį jos po eilutę išsidalijusios. Iki šiol eilėraščio likimas nežinomas.