JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

AI ŽMOGUS skiriasi nuo savo artimųjų ir su jais drauge praleidžia jau paskutiniąsias minutes, stengiasi kalbėti apie tai, kas svarbiausia, ieško tokių žodžių ir tokių minčių, kad galėtų tinkamiausiai išreikšti giliausius savo širdies troškimus. Panašias nuotaikas pergyveno ir Dievas — Žmogus, kai su savo mylimais mokiniais ėjo iš Paskutinės Vakarienės salės į Alyvų Darželį kentėti ir mirti. Jis jau buvo įsteigęs vienybės ir meilės sakramentą — Eucharistiją. Dabar ėjo atpirkti žmonijos ir savo pavyzdžiu parodyti didžiausią meilę — mirti už savo mylimuosius.

     Meilės apaštalas šv. Jonas savo evangelijoje plačiai aprašo tas paskutiniąsias minutes, kai Kristus dar buvo drauge su visais savo ištikimais mokiniais. Pakeliui į Alyvų Darželį, tylint susimąsčiusiems apaštalams, Jis kalbėjo ir kalbėjo. Kalbėjo vienintele tema, nuolat vis kartodamas tuos pačius žodžius: vienybė ir meilė. Tai buvo Jo paskutiniai žodžiai, tai buvo didžiausias Jo širdies troškimas, tai buvo Jo žmonijai paliktas testamentas.

     Matyt, apie šiuos Kristaus žodžius, apie šią krikščioniškojo tikėjimo esmę dabartinis popiežius Jonas XXIII bus dažnai mąstęs, kai dar nebuvo įkopęs į šv. Petro sostą. Kai taip netikėtai, tiesiog Dieviškosios Apvaizdos lėmimu, jis tapo Bažnyčios galva, pirmasis jo iškilmingas žodis pasauliui buvo Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo paskelbimas. Svarbiausias šio susirinkimo tikslas — meile paremta visų krikščionių vienybė. Be abejo, niekas negalvoja, kad po šio susirinkimo tuoj susijungs visi katalikai, stačiatikiai ir protestantai į vieną avidę, klausydami vieno ganytojo. Vieną kartą taip turės įvykti, bet iki tos visuotinės tobulos vienybės kelias dar tolimas. Šaukdamas šį dvidešimt pirmąjį Visuotinį Bažnyčios Susirinkimą, popiežius nori tik pakviesti visus krikščionis į vienybę, nori visam pasauliui garsiai paskelbti, kad Bažnyčios vartai yra plačiai atviri kiekvienam, norinčiam kovoti po Kristaus vėliava. Dabartinis popiežius dešimt metų yra buvęs Apaštališkuoju Delegatu Bulgarijoje, kur 85% gyventojų yra stačiatikiai. Išvykdamas iš Bulgarijos, savo atsisveikinimo kalboje jis prisiminė seną airių paprotį, kai Kalėdų naktį kiekviena šeima savo namų lange uždega žvakutę, tuo norėdama parodyti, kad jų namai yra atviri Juozapui ir Marijai, kad jie mielai priims gimsiantį Kūdikį. Priminęs šį gražų paprotį, jis kalbėjo: "Kur tik aš bebūčiau, žinokite, kad mano lange bus uždegta žvakutė kiekvienam prieglaudos ieškančiam bulgarui, nesvarbu, ar jis bus katalikas, ar stačiatikis. Užtenka tik, kad jis pasisakys esąs mano brolis iš Bulgarijos, ir mano namuose visuomet patirs šilčiausią vaišingumą.”

     Kai buvęs Bulgarijos Apaštališkasis Delegatas tapo visos Bažnyčios galva, savo namu lange uždegė žvakutę kiekvienam geros valios žmogui, nesvarbu, kokiai tikybai jis priklausytų. O dabar, spalių mėn. 11 dieną, jis uždegs šviesų žibintą šv. Petro bazilikos bokšte, kad jis šviestų visam pasauliui ir visus kviestų į Kristaus įsteigtąją Bažnyčią. Tikrai šis antrasis Vatikano susirinkimas bus lyg meilės ir vienybės kvieslys, kad visi tikintieji jungtų savo jėgas prieš didžiausius šių dienų tikėjimo priešus, kad visi pilnai įsijungtų į Mistinį Kristaus Kūną ir būtų gaivinami Jo malonės, kad visos šakelės vėl prigytų prie didžiojo Vynmedžio ir sužaliuotų nauja gyvybe.

     Buvusieji Bažnyčios susirinkimai dažniausiai buvo šaukiami, norint išsaugoti tikrąjį krikščionybės mokslą ir apginti nuo įvairių erezijų, kurios ypač siautė pirmaisiais krikščionijos amžiais, besikėsindamos griauti pačius krikščionybės pamatus. Dėl to dažnai tų buvusiųjų susirinkimų nutarimai baigdavosi žodžiais: "Si quis dixerit... anathema sit” (jei kas sakytų... tebūna atskirtas nuo Bažnyčios). Žinoma, tai buvo būtinai reikalinga, nes krikščionybės tiesų pritaikymas atskiriems, kartais gana komplikuotiems atvejams nebuvo visiems aiškus. Krikščioniškasis mokslas dar buvo toks naujas, nenusistovėjęs, todėl kiekviena klaida galėjo jam labai pakenkti. Praktika parodė, kad reikia tam tikro griežtumo, norint išsaugoti tikėjimo vienybę, nes kai kiekvienas jį pradeda aiškintis, kaip jam patinka, tada žūva tikėjimo vienybė ir atsiranda šimtai viena kitai priešingų sektų.

     Tačiau dabar, kai mūsų Bažnyčios tiesos yra aiškiai aptartos ir išaiškintos, kai jau negresia pavojingesnės erezijos, atėjo laikas užmiršti defenzyvą ir pradėti pozityviai žmonėms rodyti tikėjimo grožį, ieškoti naujų metodų skleisti krikščionybės tiesoms, kad jos visus patrauktų ir persunktų kiekvieno tikinčiojo gyvenimą, lyg tos evangelijoje minimos mielės. Šiame susirinkime, tur būt, nebus per daug vartojami žodžiai "anathema sit”, nebent prieš tuos, kurie tik sau norėtų rezervuoti išganymo monopolį. Čia bus kalbama ne apie tuos, kuriuos reikia atskirti nuo Bažnyčios, bet apie būdus ir metodus, kaip būtų galima visus pritraukti prie Bažnyčios. Šis susirinkimas šaukiamas ne tam, kad dar kartą būtų pasmerkti, apkaltinti ir eretikais ar schizmatikais pavadinti visi atsiskyrusieji nuo Katalikų Bažnyčios, bet bus prisipažinta, kad kaltės buvo iš abiejų pusių. Buvo kalti tie, kurie atsiskyrė, bet negalima pilnai pateisinti nė tų, nuo kurių atsiskyrė, nes jų gyvenimas gal nebuvo persunktas tikrąja krikščionybės dvasia, gal daugumas krikščionių tada savo gyvenimu kitų prie savęs netraukė, bet atstūmė.

     Tad gal vienas svarbiausių šio susirinkimo uždavinių ir bus sukrikščioninti krikščionis, kad jie savo gyvenimu pajėgtų pritraukti savo atsiskyrusius brolius. Šiam tikslui bus reikalingos įvairios reformos, prisitaikymas prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų, kad krikščionybės mintis persunktų mūsų visuomenę, gyvenimiškai atsakytų į modernias žmogaus ir žmonijos problemas, žinoma, nekeičiant Kristaus mokslo esmės, nes jis tinka visiems žmonėms ir visiems laikams. Daugelio žmonių širdžių jis šiandien nepasiekia tik dėl to, kad ten nešamas ne sprausminiais lėktuvais, bet jau seniai iš apyvartos išmestomis pasenusiomis susisiekimo priemonėmis.

     Tad kiekvienas tikintysis, nors jis į Romą ir nevažiuos, gali dalyvauti šiame Bažnyčios susirinkime ir aktyviai prisidėti prie jo siekiamo vienybės tikslo, jei pasistengs sukrikščioninti savo gyvenimą ir savo pavyzdžiu sužavėti bei patraukti kitus. O taip pat, atsimindamas, kad mūšy gyvenime yra svarbu ne tik žmogaus pastangos, bet ir Dievo malonė, gali daug prisidėti prie susirinkimo pasisekimo ir savo malda.

     Kai kurie iš šio susirinkimo labai daug tikisi, kiti — šiek tiek skeptiškai žiūri, bet apie tam tikrą ir gana svarbų pasisekimą galima kalbėti jau ir dabar. Juk yra tikrai džiugu, kad Bažnyčios vadovai suprato, jog yra jau labai pribrendęs laikas šaukti Bažnyčios susirinkimą, kad visi mato, jog reikia ką nors daryti, reikia ką nors keisti, tobulinti, kad krikščionybė turėtų daugiau įtakos šių dienų labai pažangiai technikoje, bet labai pasimetusiai dvasinėje srityje žmonijai. Yra labai didelė pažanga, kad jau suprasta, jog netinka šnairai žiūrėti į mūsų atsiskyrusius brolius, netinka jų vengti, juos niekinti, bet reikia visiems parodyti krikščionišką meilę, su visais bendradarbiauti ir įvertinti jų gerą valią.

     Klaidos mes neturime toleruoti, bet turime mylėti žmogų, kuris dažnai visiškai ramia sąžine klaidoje gyvena. Turime ieškoti tų sričių, kuriose su jais galėsime nuoširdžiai bendradarbiauti. Tik artimo meilė, tik vieni kitų supratimas, tik gili pagarba kiekvienam žmogui kada nors prives prie visų taip trokštamos vienybės. Esame tikri, kad šis susirinkimas bus didelis žingsnis tos vienybės kryptimi.