1962 GRUODIS (DECEMBER) vol. XIII, NO. 12

T U R I N Y S

KELIAS Į DIEVO SĄVOKĄ (II) — B. Markaitis, S. J............. 362

LAIKAS — K. M. Butkus, O.F.M. . . 366

KALTĖS PROBLEMA — B. Jurgutis .................. 371

NAUJAUSIEJI ANTANO MONČIO DARBAI — E. F. Fry ....... 375

DABARTIES BIOLOGŲ RELIGIJA — dr. J. Prunskis .............. 381

NUOSAVYBĖ NAUJOJOJE SANTVARKOJE—P. Daugintis, S. J. 385

KUNIGAS KARO SŪKURY (VII) — B. Krištanavičius, S. J....... 387

NAUJOS KNYGOS .............. 392

IŠ FILMŲ PASAULIO — Alė Rūta 393

1962 m. TURINYS .............. 395

LAIŠKAI LIETUVIAMS— Tėvų Jėzuitu leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redakcija — Juozas V a i š n y s, S. J.

Administracija — Petras Kleinotas, S. J.

Meninė priežiūra — Algirdas Kurauskas

Fotografija — Algimantas Kezys, S. J.

Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

“Laiškų Lietuviams” iliustracijas be redakcijos leidimo naudoti draudžiama

RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS

VIsiems gerbiamiesiems skaitytojams,

RĖMĖJAMS IR BENDRADARBIAMS,

KURIE SU MUMIS ŠIAIS METAIS DALINOSI

IDĖJOMIS, RŪPESČIAIS IR DARBAIS,

LINKIME KALĖDINĖS RAMYBĖS IR TAIKOS!

TEVIEŠPATAUJA ŽEMĖJE ANGELŲ SKELBTOJI

IR IŠGANYTOJO PAVYZDŽIU PARODYTOJI

GERA VALIA BEI ARTIMO MEILĖ!

SENIEJI METAI, EIDAMI Į UŽMARŠTĮ,

TENUSINEŠA IR VISA TAI,

KAS KLIUDO VIENAS KITĄ GERBTI, MYLĖTI

IR VIENINGAI DIRBTI BENDRĄ DARBĄ,

ARTINANTĮ MUS VISUS

IR PRIE TAIP TROKŠTAMOS TĖVYNĖS LAISVĖS,

IR PRIE AMŽINOSIOS TĖVYNĖS PAVELDĖJIMO.

 

BRUNO MARKAITIS, S. J.

ILNIAUSIAI ir įspūdingiausiai žmogus pasirodo meilėje. Mylėdamas jis greičiausiai pamiršta save ir savo naudą. Mylėdamas jis jautriausiai ir giliausiai pergyvena grožį, ką liudija nemirtingi meno kūriniai. Mylėdamas jis sudeda aukas, kurios prašoka bet kokią žemišką vertę, kurių negalima įkainuoti turtu, pinigais, garbe. Mylėdamas jis kitam visą save atiduoda, negailėdamas net savo gyvybės. Todėl ir Šv.

     Jono Evangelijoje skaitome nepamirštamus Viešpaties žodžius: "Niekas neturi didesnės meilės už tą, kuris atiduoda savo gyvybę už savo draugus”. Čia norėtume paminėti tris atvejus, kuriuose žmogus, meilės įkvėptas ir raginamas, pats save prašoka. Pirmasis atvejis yra vyro meilė žmonai, o žmonos meilė vyrui. Tai yra nuostabi ir galinga meilė. Ji nugali daug milžiniškų sunkenybių. Ji savo pasiryžimu ir valia sulaužo tėvų pasipriešinimą. Dėl jos jauna mergina palieka savo tėvų namus, savo kraštą, visa tai, kas jai prie širdies, kas sava ir suprantama, ir išvažiuoja į tolimą, nežinomą kraštą, kur jai visa svetima: kalba, klimatas, žmonės, maistas, rūbai ir papročiai. Dėl meilės karalius, kunigaikštis ar princas veda moterį iš labai kuklių namų, o milijonierius susituokia su tarnaite. Meilė suartina rases, tautas, kultūras, net religijas. Tikra meilė nugali tūkstančių mylių nuotolį, kalėjimų mūrines sienas, koncentracijos stovyklų kančias. Dėl jos vyras dirba ilgas sunkaus ir įkyraus darbo valandas, atsisako įvairių malonumų, atsispiria galingiausioms pagundoms, pasilieka ištikimas vienam asmeniui visą gyvenimą. Tai nėra dažnas reiškinys, bet taip pat ne perdaug retas. Dėl jos žmona visiškai pasišvenčia savo vyrui ir jo namams. Mylėdama ji sudeda aukas, kurios prašoka žmogaus vaizduotę. Per meilę vyras žmonai, o žmona vyrui tampa vienintelis pasaulis, prieglauda ir stiprybė, jėgos, paguodos ir džiaugsmo šaltinis, ramybės ir laimės uostas, kurio nepasiekia gyvenimo audros ir uraganai. Meilėje jie vienas kitą atranda, meilėje vienas kitą supranta, meilėje vienas kitam gyvena, aukojasi ir miršta. Ir nežiūrint žmogiškosios prigimties ribotumų, nežiūrint nesusipratimų, nusivylimų, nežiūrint sunkių ir tragiškų pergyvenimų, vargo ir nelaimių, jų meilė nugali visas sunkenybes, juos pašventina ir padaro geresniais žmonėmis. Jei tokia meilė dega trapioje ir nepastovioje žmogaus širdyje, tai ką bekalbėti apie tą, kuris ją uždegė silpnoje ir vienišoje krūtinėje!

     Antrasis atvejis yra motinos meilė savo vaikui. Atrodo, kad ji yra kilnesnė už vyro meilę žmonai, o žmonos meilę vyrui. Mat, šioje neretai nieko nepelnoma, už ją nieko negrąžinama, išskyrus širdgėlą, nedėkingumą, pamiršimą, o kartais net panieką. Vyro ir žmonos meilėje meile pasikeičiama.

KĘSTUTIS M. BUTKUS, O.F.M.

     Be pertraukos, dieną ir naktį, nuo amžių auksinės aušros iki purpuro sutemų vilkstinės, perkrautos šypsniais ir ašarom, kalte ir malone, gėda ir garbe, laiko dykuma į amžinybę traukia žemyn...

     S. Johnson savo "Žiemos Odėje” ragina: "Tad suprask, o suprask praeinančią valandą; tobulėk kiekvieną akimirką, kai ji lekia! Gyvenimas yra trumpa vasara, žmogus — gėlė; jis miršta — gaila! Kaip greitai jis miršta!” Ir šio gyvenimo, ir amžinybės šviesoje mes turime žvelgti į laiko esmę, kad paliktume pėdsakus ant jo smėlio ir savo atbaigtos asmenybės vertybėmis iškiltume virš jo, kur laikas nebepajėgs išdildyti mūsų vardo, nei dulkės — paslėpti karūnos.

Laikas šio gyvenimo šviesoje

     Laikas teoriškai.Objektyvus laikas yra kintamos būties trukmė. Jei tokia būtis iš laiko nepereina į amžinybę, ji kinta, yra ir juda nebūties link. Be tokio kitimo, irimo ir judėjimo nebūtų nė laiko. Laikas yra ne kas kita, kaip nuolatinis iš priežasties pasekmės kilimas, kuri pati tampa kitos pasekmės priežastimi. Kadangi priežastis visada yra anksčiau už pasekmę ir atvirkščiai (pvz. tėvai yra savo vaikų priežastis), todėl laiko kryptis tegali būti iš praeities per dabartį į ateitį. Dabartis yra iš priežasties pasekmės arba iš veikėjo veiksmo kilimas. Su šv. Augustinu mes turime sutikti, kad tikrenybėje yra tik dabartis, nes praeityje ir ateityje jokios kintamos gyvos ar negyvos būties nėra ir tuo pačiu negali būti egzistuojančios realios praeities ir ateities, kurios abi egzistuoja tik mūsų vaizduotėje. Tiksliau būtų sakyti, kad yra trys laikai: nebeegzistuojančios būties dabartis, esančios būties dabartis ir būsimos būties dabartis. Yra jau praėję, ko daugiau nebėra; yra dabar, kas yra dabarties nedimensiniame taške tarp praeities ir ateities; yra būsima, ko dar nėra, bet gali būti arba įvykti.

Subjektyvus laikas yra asmeninis išorinio ir vidinio laiko pergyvenimas.

BRONIUS JURGUTIS

VENTASIS RAŠTAS sako, kad mūsų pirmieji tėvai, nusikaltę Dievui, tuojau pajuto gėdos jausmą, kitaip tariant, pasijuto kalti. Istorija mums nepasako, ką Adomas su Ieva tuo reikalu tarpusavy kalbėjo. Tik logiško galvojimo keliu galime suprasti, kad šis reikalas jųdviejų tarpe lengvai negalėjo praeiti. Išvyti iš Rojaus, netekę gero ir patogaus gyvenimo, buvo išstatyti visokiems pavojams, vargams ir net kūno mirčiai. Kas svarbiausia, jie neteko tų neapsakomai didingų malonių, kurias Dievas ypatingai gausiai suteikė pirmiems žmonėms. Netenka abejoti, kad jie sunkiai tatai išgyveno ir negalėjo apie tai nekalbėti.

     Kaltės atsiradimas buvo didžiausia žmogaus nelaimė ir kančia. Pasijutę nelaimingi, Adomas ir Ieva be abejo stengėsi suprasti savo nelaimių ir kančių priežastį. Gal būt, Adomas priekaištavo Ievai, kam ji, nuskynusi uždraustą vaisių, ne tik pati valgė, bet ir jam davė. Tenka prileisti, kad Ieva jam aiškino, jog čia ne jos kaltė, bet Adomo, kuris nerūpestingai kuriam laikui ją vieną palikęs ir tuo davęs progos žalčiui ją sugundyti. Gal pagaliau jie abu priėjo išvados, kad ne tiek jie patys kalti, kaip tasai žaltys, kuris juos į tokias nelaimes ir vargus įvėlė. O pastarasis gal vertė kaltę Sutvėrėjui, kuris pastatė jį į tokią išimtinai galingą padėtį, kad jis susigundė ir išdrįso pasakyti savo Viešpačiui: "Netarnausiu!” Galima taip pat prileisti, kad, kančios naštos slegiami, Adomas ir Ieva stengėsi savo pačių kaltę pateisinti arba bent surasti jų kaltę lengvinančių aplinkybių, pakaltinant Dievą tuo, kad Jis galėjo jų prie to neprileisti. Ir šiandien pasitaiko žmonių, kurie priekaištauja Dievui, kad Jis galėjo neleisti pasaulyje blogio. Žinoma, tokie priekaištai yra didžiausia nesąmonė ir didelis Dievo įžeidimas.

     Yra pasakyta, kad Dievas sukūrė žmogų panašų į save. Kuo tad žmogus yra panašus į Dievą? Dievas savo svarbiausiems kūriniams, angelams ir žmonėms, iš savo begalinės meilės išteklių suteikė savo, kaip individo, kaip asmens, pajautimą. Davė jiems galią kurti, o taip pat laisvą valią. Pats pirmasis nusidėjėlis Liucipierius buvo vyriausias ir galingiausias angelas. Po angelų, aukščiausias ir tobuliausias kūrinys buvo žmogus, žemės valdovas. Bet tiek Liucipierius, tiek žmogus savo "aš esu” (ego sum) pajautimą pavertė savimeile, egoizmu, kuris pagimdė troškimą, kad jų Sutvėrėjas, kuriam jie turėtų tarnauti, jiems tarnautų. O jei tatai neįmanoma, tai bent būtų Jam lygūs. Iš to kilo puikybė, kuri yra viena didžiausių žmogaus nuodėmių, kuri paprastai iššaukia eilę kitų nuodėmių. Kaip kontrastas tam, Kristaus žodžiais, tarnas nėra didesnis už savo Viešpatį. Jis negali būti nė lygus. Jis tegali būti tik mažesnis. Kūrinio pareiga savo Sutvėrėjui ištikimai tarnauti ir tik tuo keliu laimėti sau visas malones, kurių Viešpats jam nesigailėdamas gausiai teikia. Žmogaus užduotis tokia ir buvo ir dabar tebėra tokia pat. Netarnauti Viešpačiui reiškia blogį, tarnauti Jam reiškia neišpasakytą, didingą gėrį.

EDWARD F. FRY

     PASKUTINIAISIAIS trejais metais (1959-1962) Mončys iškilo kaipo vienas iš nedaugelio autentiškų platesnių talentų šių laikų skulptūroje. Nebūdamas nei vaizdinis, nei "objet trouvė" estetikos skulptorius, jis realizuoja grynai plastinius skulptūros galimumus. O tai šiandieniniame skulptūros pasaulyje yra retenybė, nepalyginama nei Cesario dažnai vaizdinėm sąvokom, nei dadaistiniams Tinguely ir kitų darbams, nei ekspresionistiniams ir kai kada literariškiems motyvams sekančiųjų Giocometti įkurtą, o Richier tęstą tradiciją.

     Visai skirtingai Mončys, kaip menininkas, kuria savo daug grynesnį, griežtesnį pasaulį, kuris, gal būt, iš pradžių yra sunkiau prieinamas, bet vėliau teikiąs daugiau pasitenkinimo. Tai grynos kūrybos pasaulis, kuriame santykiaujančios medžiagos įgauna simultaniškos muzikos savybes. Kaipo toks, Mončys yra Brancusi (ypatingai kaipo medžio skulptoriaus) ir kubistų dvasinis palikuonis. Jis studijavo kartu su skulptorium Zadkine, kuris, nors pats nekubistas, laikėsi jųjų daugelio idėjų. Ir vis dėlto Mončys, palyginus su Arp, Cauvin, Gilioli bei kitais, kurie paveldėjo ir tebetęsia šią formalinę grynumo idėją skulptūroje, turi tiek talento, kad sukuria visai nuosavą stilių. Jis labiausiai stengiasi organizuoti apimtis į sintezes, sudėtingesnes negu randama šių laikų skulptūroje. Tuo pačiu metu jis ieško didžiausio sąveiksmio tarp erdvės ir masių, suderinto su stipria akivaizdine kokybe kūrinio visumoje.

     Šios skulptūros ekvivalentu galėtų būti kompleksas atvertų kristalų, sulietų ne matematiškai bet intuityviniai, ir taip erdvėje išdėstytų, kad sukuria apčiuopiamą plastinę fugą. Ta prasme Mončys yra vienas nedaugelio tikrų kubistų idealo sekėjų; tačiau jis kubistus pralenkia. Jo darbai neturi tikrų pavadinimų: jie yranuo mūsų pojūčių patirties pasaulio nepriklausomos tikrovės, architektūros, konkretumai. Jie patys yra nauji išgyvenimai mūsų žmogiškiems pojūčiams. Šio tikslo (kuris skiriasi nuo kubistų mene visada esančio rezidencinio nurodymo išoriniam pasauliui) jis siekia kartu su daugeliu šių laikų skulptorių. Tačiau išsiskirianti Mončio vertėtai jo struktūrų kokybė. Kaip tik šiuo pagrindu yra vertinama skulptūra, ypač neobjektyvi skulptūra. Čia gi Mončys kaip tik pasižymi. Dėl šios struktūros aukštos kokybės jo kūriniuose jaučiamas monumentališkumas, kuris pastebimas net jo mažiausiuose darbuose, pvz. jo kūrinyje nr. 8, kurio aukštis tesiekia 10 cm.

DR. JUOZAS PRUNSKIS

AUGUMAS dabartinių žymių biologijos srities mokslininkų yra giliai tikį žmonės. Jie nesigėdi viešai išpažinti savo religijos. Pavyzdžiui, biochemikas Frank Allen,dėstąs Manitobos universitete, Kanadoje, yra fiziologinės optikos specialistas. Savo straipsnyje, vardu "The Origin of the World — by Chance or Design", jis rašo, jog mintis, kad pasaulio medžiaga ir energija atsiradusi savaime, iš nieko, yra absurdiška. Toliau jis sako, kad termodinamikos dėsniai rodo, jog visata artėja prie tokio stovio, kada visi kūnai bus tos pačios kraštutinai žemos temperatūros ir energija išsibaigs. Tada gyvybė jau bus negalima. Jeigu pasaulio medžiaga ir energija būtų buvusi nuo amžių, tai toji temperatūrų susilyginimo padėtis jau būtų įvykusi. Jis taip rašo: "Šilta žemė ir žvaigždės, o taip pat žemė su savo turtinga gyvūnija, labai aiškiai kalba, kad visata atsirado laike, tam tikru nustatytu laiko momentu. Dėl to visata turi būti sutverta. Turi egzistuoti didžioji Pirmoji Priežastis, amžina, visagalė ir visažinanti — Sutvėrėjas. Visata yra Jo rankų darbas".

    Toliau, nupasakodamas vandens savybes, žemės dydį, jos nuotolį nuo saulės ir elementų savybes, jis visur randa nuostabią tvarką, o ypač stebisi gyvybe. Savo straipsnį baigia šiais žodžiais: "Tik Beribė Mintis, tai yra Dievas, galėjo pramatyti, kad tokia molekulė gali būti gyvybės būstinė, tik Jis galėjo ją sutverti ir jai įkvėpti gyvybę".

Žvelkime i faktus be prietaru

    San Francisco universiteto biologijos fakulteto dekanas, biologijos profesorius Edward Luther Kesselyra Kalifornijos Mokslo Akademijos pareigūnas, "Wasmcmn Journal of Biology" ir kitų biologijos mokslo leidinių redaktorius, vabzdžių embriologijos specialistas, zoologas ir entomologas. Jau kitą kartą minėtame dr. Monsma veikale "The Evidence of God in an Expanding Universe" savo straipsnį jis pradeda šiais žodžiais: "Paskutiniųjų metų moksliniai tyrimai suteikia naują aiškumą, remiantį tradicinius filosofijos Dievo buvimo įrodymus". Remdamasis aukščiau minėtu termodinamikos dėsniu, ir jis tvirtina, kad visata negalėjo būti amžina: kūnų temperatūra vienodėja, pasaulis artėja prie padėties, kai visur temperatūra susivienodins ir nebeliks naudingos energijos. "Dėl to mokslas, nė to nesiekdamas, įrodo, kad visata turėjo pradžią, ir taip įrodo, kad visata atsirado vieno kuriančio sprogimo metu prieš penkis bilijonus metų... Toks sukūrimas negalėjo įvykti be Dievo... Studijavimas atvira mintimi mus veda prie Dievo... Kaip atviros minties mokslininkas turi vadovautis faktų aiškumu ir pripažinti, kad turi būti Dievas, taip ir nemokslininkas turi nusilenkti tam aiškumui ir pripažinti, kad kuriančioji evoliucija buvo Dievo panaudotas sutvėrimo būdas, kai Jis sukūrė medžiaginį pasaulį su jo įstatymais. Kūrybinė evoliucija yra vienintelis išaiškinimas, sutinkąs su aiškinimu, kurį mums teikia Gamtos Knyga... Mes esame priversti priimti išvadą, kad evoliucijos mechanizmas buvo suplanuotas, ir jis reikalauja protingo Planuotojo".

    Jis pakartotinai pabrėžia, kad studijos jį veda prie Aukščiausios Išminties, ir evoliucija tėra tvėrimo tarpsnis... Būtų priešinga logikai priimti evoliuciją ir atmesti Dievo realumą. Savo straipsnį šis mokslininkas baigia tokiu sakiniu: "Dar kartą aš sakau, kad mokslinės studijos, atliekamos atvira mintimi, veda prie būtino tikėjimo Dievu".

P. DAUGINTIS, S.J,

IKRAI žmoniškos visuomeninės santvarkos sukūrimas reikalauja naujos dvasios ir esminių reformų ūkiniame bei socialiniame gyvenime. Jų ypač reikalinga dabartinė nuosavybės forma, neatliekanti savo paskirties. Tai labai gerai išreiškė vienas eilinis žmogelis, sakydamas, kad Dievas Tėvas sutvėrė pasaulį visiems savo vaikams, tad kodėl vieni turi alkti, kai kiti per daug visko turi? Iš tikrųjų, Dievo sukurtos žemės su visomis jos gėrybėmis paskirtis yra tarnauti visų žmonių išlaikymui.Tad tos gėrybės ir turi būti paskirstytos pagal teisingumą ir meilę tarp visų žmonių. Jų žemėje dar yra pakankamai aprūpinti visus žmones tikrai žmonišku pragyvenimu. Tačiau apie du trečdaliai žmonijos alksta, ir net ūkiškai išsivysčiusiuose kraštuose didelė žmonių dalis kenčia nepriteklių.

    Taigi, dabartinis tų gėrybių paskirstymas privačia nuosavybe yra neteisingas. Privačią nuosavybę reikia būtinai kitaip pertvarkyti.

Žmogiškumo garantija

    Be abejo, mes neneigiame privačios nuosavybės teisės. Ji yra prigimta žmogaus teisė, būtinai reikalinga dėl įvairių priežasčių. Svarbiausias jų paminėsime.

    Visi daiktai ir žemės gėrybės yra Dievo sukurtos protingai būtybei — žmogui. Jų privati nuosavybė yra žmoniško pragyvenimo ir ateities saugumo laidas. Dėl įdėto darbo žemė bei daiktai tampa tartum asmeniška žmogaus dalis ir teikia teisę į darbo vaisius. Tačiau iš darbo kylanti teisė remiasi tuo pirmykščiu žmogaus santykiu su medžiaginiais daiktais — protingai tenkinti savo gyvybinius būtinumus. Kitaip tariant, ji kyla iš žmogaus dvasinės prigimties, todėl ji yra žmogaus prigimtoji teisė.

    Nors teoriškai galvojant atrodo, kad visi žmonės, bendrai dirbdami, galėtų patenkinti tuos gyvybinius būtinumus, tačiau gyvenimo praktika rodo, kad ten, kur viskas yra bendra, kyla amžini nesutikimai, barniai, mažai prižiūrimas turtas. Tad privati nuosavybė yra reikalinga tvarkos bei ramybės saugojimui ir šeimos išlaikymui. Taip pat ji yra didelis asmeniško intereso ir privačios naudos paskatinimas. Dėl to ir gėrybių daugiau pagaminama. Tai visiems išeina į naudą.

B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

 (Paskutinės vokiečių dienos)

    Šiurpi žmonių medžioklė įvyko penktadienį, gegužės 26 dieną. Sekmadienį, gegužės 28 dieną, turėjau paruošti pirmos komunijos šventę. Laiko beliko tik viena diena, ir reikėjo gerai pasispausti, kad viskas vyktų sklandžiai.

    Šeštadienį pasitariau su seselėms, ar nereikėtų atidėti šventę vienai savaitei. Vatikanas dar neatsiuntė vaikams drabužių, o tėvai buvo gerokai įbauginti. Tačiau, antra vertus, kažin ar sulauksime ramesnių laikų. Girdėjau, kad sąjungininkai buvo pralaužę frontą prie Cassino ir artinosi į Romą. Sąjungininkų aviacija ir čia buvo labai veikli. Jei lauksime, kol frontas priartės prie stovyklos, kažin ar galėsime vėliau suruošti komunijos šventę. Ką tad daryti?

    Seselės patarė šventės neatidėti. Prižadėjo 10 valandą surinkti vaikus katekizmo egzaminams ir apraminti tėvus. Jei reikės, joms galės padėti ir mokytojos.

    Vos tik pradėjau egzaminuoti vaikus, kai atbėgo viena davatkėlė ir ėmė tvirtinti, kad vokiečiai pradėjo rinkti vaikus darbams Vokietijai. Žinojau, kad žmonės buvo įbauginti, bet tokio gando nelaukiau. Nusijuokęs jai atsakiau, kad vaikus renka ne vokiečiai, bet seselės, ir ne darbams Vokietijai, bet katekizmo egzaminams. Juk ateinantį sekmadienį bus pirmoji komunija.

    Trečią valandą pradėjau klausyti vaikų išpažinčių. Ir vėl atbėgo viena moteris su panašiu gandu. Bet ir šį kartą pavyko atvėsinti baimės įkaitintą fantaziją.

•    Alė Rūta. PRIESAIKA. Romanas. Aplanką piešė P. Jurkus. Išleido Liet. Knygos Klubas. 310 psl., kaina $3.25.

    Tai yra antrasis “Didžiosios meilės” serijos romanas, nukeliąs skaitytoją į Vytauto laikus ir Žalgirio mūšio laimėjimą. Šis kūrinys — tai iškarpa Lietuvos gyvenimo, kurį autorė čia atkuria savo lakia fantazija ir sodriu žodžiu.

•    Juozas Kralikauskas. TITNAGO UGNIS. Premijuotas romanas. T. Valiaus aplankas. Išleido Liet. Knygos Klubas. 205 psl., kaina $2.50.

    Šiame romane autorius mėgina prikelti iš istorijos dulkių mūsų praeitį, kalbą, tarpusavio santykius, kovas, meilę, kerštą ir visą žmogiškumą, pasireiškiantį mūsų tautos būdo bruožuose.

•    Alfonsas Vambutas. TRYS SAKALAI. Pasakos ir padavimai. Iliustravo V. Stančikaitė. Išleido Liet. Knygos klubas. 186 psl., kaina $2.00.

    Liet. Mokytojų Sąjungos premijuotas veikalas, susidedąs iš keleto rinktinių kūrinių, tinkamų jaunimui.

•    Jonas Grinius. GULBĖS GIESMĖ. Šešių veiksmų istoriška drama. Išleido Liet. Knygos Klubas. 222 psl., kaina $3.00.

    Barboros Radvilaitės is Žygimanto Augusto meilės ir bendro gyvenimo drama, turėjusi reikšmės jungtinės Lietuvos -Lenkijos valstybės viešajame gyvenime, yra patraukusi ne vieno rašytojo dėmesį dėl savo giliai žmogiškų aspektų — meilės, mirties, ištikimybės ir patriotinių jausmų. Panašių pergyvenimų lietuviams gausiai suteikė ir antrojo pasaulinio karo pabaiga. Tai autorių ir paskatino parašyti šią dramą.

ALĖ RŪTA

BARABBAS

     Nobelio premiją 1951 metais gavusio Pär Lagerkvist romanas “Barabas” rado vietą Hollywoode. Rimtų filmų gamintojas Dino De Laurentiis (Columbia Studijoj) sukūrė vertą pažiūrėti ekrano veikalą, vaizduojantį Kristaus laikus ir sprendžiantį žmogiškos klaidos problemą. Barabo rolei parinktas Anthony Quinn atlieka savo uždavinį gerai. Dramatiškesni veidą ir žmogiškai nuoširdesni sunku būtų šiuo metu ekranuose pamatyti. Kiekvienas šio artisto judesys yra prasmingas, kiekviena veido dalelė išreiškia nusistebėjimą, ar panieką, ar gailestį ir ypač — skausmą. Neblogai čia vaidina ir Silvana Mangano, Katy Jurado, biblinių moterų vaidmenyse.

     Barabas buvo minios išvaduotas iš mirties bausmės, kai Kristų galutinai pasmerkė: “Nukryžiuoti Jį”! Barabas išėjo laisvas, nes prieš žydų Velykas, pagal paprotį, pasigailima vieno nusidėjėlio, minios simpatijų išrinkto. Barabas vėliau stebi Kristaus mirtį ant kryžiaus ir pajunta, kad kažkas čia ne taip... Bet jis netiki jokiu Dievu ir nenori tikėti. Jis ir toliau nusideda, jis žudo, jis brutalus ir egoistas. Jo mylimoji Rachelė, pasidariusi krikščione, ir žūsta, minios apmėtyta akmenimis. Barabas visa tai stebi ir visa ima į širdį. Nors jis netikėjo Rachelės žodžiais, nors netikėjo paties apčiuopiamai stebėtu Kristaus prisikėlimu, bet visa jis stebi, ir viskas kraunasi jo viduje. Jis ir toliau žudo, nusideda, pagaunamas į kalėjimą, išsiunčiamas į katorgą, pasižymi kūno stiprumu, net laikomas nenugalimu, beveik nemirtingu, už tai pastebimas kūno stiprumą garbinančių romėnų ir jų proteguojamas. Pagaliau jam tenka iš arti stebėti krikščionių kankinimus ir jų mirtį. Jis nesupranta, kodėl ir už ką krikščionys taip didvyriškai žūsta, tačiau visomis sukauptomis jėgomis nugali didžiausią krikščionių budelį ir jį nužudo. Ne, jis vis tiek dar netiki krikščionių Dievu; jis nenori jokio Dievo, bet jo vidus pilnas gyvenimo stebėjimo, pilnas jo priešingybių ir bundančios tiesos. Barabas yra tamsus žmogus, grubus ir brutalus, beveik kaip gyvulys, bet jis budria akimi ir budria savo siela visą gyvenimą kažko ieško. Ir štai išėjęs laisvas iš kalėjimų bei vergystės, pamatęs Romos didįjį gaisrą ir išgirdęs, kad tą gaisrą sukėlė krikščionys, norėdami po jo sukurti geresnį pasaulį, jis apsisprendžia pagaliau eiti su krikščionimis, jiems padėti. Jis pradeda padeginėti namus, kareivių sugaunamas, prieš kareivius kovoja ir šaukia, kad jis krikščionis, kad jis dabar kurs geresnį pasaulį... Bet jis greit sužino savo baisią klaidą: jis krikščionims nepadėjo, o labai pakenkė, nes dabar tikrai romėnai turi progos juos kaltinti gaisro pradėjimu ir masiniai žudyti, prikalant prie kryžių. Pats Barabas, jau kaip krikščionis, kantriai miršta ant kryžiaus, pasivesdamas Dievui. Mirties momentą jis buvo ir baisiai nelaimingas, nes pamatė savo klaidas, ir labai laimingas, nes pagaliau surado Dievą ir Jį įtikėjo. Tame momente ir susikryžiuoja pilnutinės žmogiško gyvenimo prasmės spinduliai, skaistūs ir skausmingi, tarytum saulės žiežirbos ir tarytum erškėčių dygliai vainike.

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI
 
 
IDĖJOS IR ŽMONĖS
 
 
PRIE ŠEIMOS ŽIDINIO
 
 
JAUNIMO PASLAPTYS
 
 
RŪPIMIEJI KLAUSIMAI
 
 
KNYGOS, FILMAI, SKAITYTOJU LAIŠKAI
 
 
Į turinį nėra įtraukta atskirų filmų aprašymų ir kai kurių kitų smulkesnių dalykėlių.
 
“Laiškai Lietuviams” leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos — rugpiūčio dvimėnesinį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Adresas: 2345 W. 56th St. Chicago 36, Illinois, USA.
 

     “Laiškai Lietuviams” skelbia konkursą parašyti straipsniui apie kurią nors asmenybę ugdančią savybę. Tai yra, reikia rašyti apie kurią nors dorybę. Norėdami padėti konkurso dalyviams, paminėsime kai kurias dorybes: atvirumas, draugiškumas, nuoširdumas, ištikimybė, pasitikėjimas, gailestingumas, paprastumas, natūralumas, pasiaukojimas, kantrumas, pastovumas, ištvermė, drąsumas, kuklumas, mandagumas, taktiškumas, riteriškumas, vyriškumas, moteriškumas, pagarba (Dievui, tėvams, vyresnybei), ryžtingumas, taurumas, kilnumas, religingumas, meilė (Dievo, tėvynės, artimo), paklusnumas, susivaldymas, nuolankumas, nuosaikumas, protingumas, tiesumas (kalboje), demokratiškumas, žodžio laikymas, pažado tesėjimas, apdairumas, skaistumas, linksmumas ir t. t.

     Konkurso dalyviai pasirenka rašyti apie vieną kurią nors čia paminėtą ar kurią kitą dorybę. Kadangi praeitis parodė, kad daugelis mėgsta rašyti beletristine forma, tai ir dabar šią formą leidžiame vartoti. Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip trys tūkstančiai žodžių ir turi būti tinkamas spausdinti “Laiškuose Lietuviams”.