BRUNO MARKAITIS, S. J.

ILNIAUSIAI ir įspūdingiausiai žmogus pasirodo meilėje. Mylėdamas jis greičiausiai pamiršta save ir savo naudą. Mylėdamas jis jautriausiai ir giliausiai pergyvena grožį, ką liudija nemirtingi meno kūriniai. Mylėdamas jis sudeda aukas, kurios prašoka bet kokią žemišką vertę, kurių negalima įkainuoti turtu, pinigais, garbe. Mylėdamas jis kitam visą save atiduoda, negailėdamas net savo gyvybės. Todėl ir Šv.

     Jono Evangelijoje skaitome nepamirštamus Viešpaties žodžius: "Niekas neturi didesnės meilės už tą, kuris atiduoda savo gyvybę už savo draugus”. Čia norėtume paminėti tris atvejus, kuriuose žmogus, meilės įkvėptas ir raginamas, pats save prašoka. Pirmasis atvejis yra vyro meilė žmonai, o žmonos meilė vyrui. Tai yra nuostabi ir galinga meilė. Ji nugali daug milžiniškų sunkenybių. Ji savo pasiryžimu ir valia sulaužo tėvų pasipriešinimą. Dėl jos jauna mergina palieka savo tėvų namus, savo kraštą, visa tai, kas jai prie širdies, kas sava ir suprantama, ir išvažiuoja į tolimą, nežinomą kraštą, kur jai visa svetima: kalba, klimatas, žmonės, maistas, rūbai ir papročiai. Dėl meilės karalius, kunigaikštis ar princas veda moterį iš labai kuklių namų, o milijonierius susituokia su tarnaite. Meilė suartina rases, tautas, kultūras, net religijas. Tikra meilė nugali tūkstančių mylių nuotolį, kalėjimų mūrines sienas, koncentracijos stovyklų kančias. Dėl jos vyras dirba ilgas sunkaus ir įkyraus darbo valandas, atsisako įvairių malonumų, atsispiria galingiausioms pagundoms, pasilieka ištikimas vienam asmeniui visą gyvenimą. Tai nėra dažnas reiškinys, bet taip pat ne perdaug retas. Dėl jos žmona visiškai pasišvenčia savo vyrui ir jo namams. Mylėdama ji sudeda aukas, kurios prašoka žmogaus vaizduotę. Per meilę vyras žmonai, o žmona vyrui tampa vienintelis pasaulis, prieglauda ir stiprybė, jėgos, paguodos ir džiaugsmo šaltinis, ramybės ir laimės uostas, kurio nepasiekia gyvenimo audros ir uraganai. Meilėje jie vienas kitą atranda, meilėje vienas kitą supranta, meilėje vienas kitam gyvena, aukojasi ir miršta. Ir nežiūrint žmogiškosios prigimties ribotumų, nežiūrint nesusipratimų, nusivylimų, nežiūrint sunkių ir tragiškų pergyvenimų, vargo ir nelaimių, jų meilė nugali visas sunkenybes, juos pašventina ir padaro geresniais žmonėmis. Jei tokia meilė dega trapioje ir nepastovioje žmogaus širdyje, tai ką bekalbėti apie tą, kuris ją uždegė silpnoje ir vienišoje krūtinėje!

     Antrasis atvejis yra motinos meilė savo vaikui. Atrodo, kad ji yra kilnesnė už vyro meilę žmonai, o žmonos meilę vyrui. Mat, šioje neretai nieko nepelnoma, už ją nieko negrąžinama, išskyrus širdgėlą, nedėkingumą, pamiršimą, o kartais net panieką. Vyro ir žmonos meilėje meile pasikeičiama.

     Dažnai gi atsitinka, kad jei vyro meilė žmonai, ar atvirkščiai, susilpnėja, apgęsta, žiūrėk, jie vienas kito ima nebesuprasti, nebevertinti, nebegerbti, vienas nuo kito nutolsta, kol net po vienu stogu begyvendami, tampa tolimi, svetimi žmonės. Bet ne taip su motinos meile. Motina myli nemylima. Ji gero linki iš visos širdies, kai jai negeru, net piktu atsimokama. Kas įvertins, pavyzdžiui, našlės motinos vargą, kietą darbą, begalinį pasiaukojimą, širdį graužiančią vienatvę, nesuprastas ašaras? Kiek jai rūpesčių, kiek jai sunkenybių, kokia jos vargo našta. Ir visa iš meilės savo vaikams. Ir niekada savęs neklausiama, ar jau per daug nepadariau, ar jau per daug nekentėjau. Ir jei didelis nusivylimas, baisus sielvartas ir triuškinantis vaiko nedėkingumas širdį užlieja visą džiaugsmą atimančiu kartėliu, vis tiek meilė pergali visas sunkenybes. Net tamsiausioje naktyje, net aštriausiame skausme, net giliausiame nusivylime ji dega šviesi, tyra, amžina.

     Prieš metus laikraščiai rašė, kaip keliolikos metų berniukas bandė taisyti šeimos automobilį, pakėlęs geležiniu keltuvu užpakalinius automobilio ratus, jis palindo po juo ir dairėsi sugedusios dalies. Bet automobilis susverdėjo, keltuvas neišlaikė, ir užpakaliniai ratai prislėgė berniuką. Tai pamačiusi jo motina skubiai pribėgo, griebė automobilį už užpakalinio bumperio ir tiek jį pakėlė, kad berniukas galėjo saugiai išsigelbėti. Automobilis svėrė apie 2,800 svarų. Tiesa, tokio didelio svorio kėlimas sutraiškė kelis stuburkaulio kaulus. Bet tokį neįtikimą dalyką gali padaryti tik motinos meilė, kuri mato savo vaiką nelaimėje. Suprantama, kodėl motinai yra sukurta nuostabiausių meno kūrinių: gražiausių novelių, dailiausių poezijos eilių, akį veriančių paveikslų ir nepamirštamų muzikos kompozicijų. Ir kiekvienas žmogus, nežiūrint jo ar jos didelio menkumo, nuodėmingumo, net niekšiškumo, pagalvojęs apie savo motiną, šiltai ir jautriai prisimins jos meilę ir ne vieną ašarą nubrauks.

     Jei tokia meilė žėri neužgesinama žmogaus širdyje, ką kalbėti apie tą, kuris iš meilės sutvėrė visatą, žemę ir žmogų!

     Trečiasis atvejis yra žmogaus meilė aukojant gyvybę už savo tėvynę. Manytume, kad ši meilė yra pati kilniausia. Mat, net motina, nežiūrint savo vaiko nedėkingumo, vis dėlto myli savo kūno ir kraujo dalį, tai, kas jai artimiausia, brangiausia. Meilė tėvynei, ypač aukoje už tėvynę, yra tikrumoje gyvybės auka už žmones, kurių mes net nepažįstame, apie kuriuos, gal būt, nieko nežinome, su kuriais mus kartais jungia tik žmogiškumo, tik žmogaus prigimties ryšys.

     Kiekvienos tautos istorijoje skaitome apie jos garsius didvyrius. Apie juos sukurta dainos, kurios tebėra gyvos daugelio lūpose. Apie juos net legendas nežinomi dainiai sukūrė, kuriose aprašyti jų žygdarbiai, jų kilnus būdas, riteriška dvasia. Kartais tie žygdarbiai jau fantastišku pasakos rūbu apvilkti, bet vienas dalykas, atrodo, pasilieka tikras ir teisingas, būtent, jų meilė savo tėvynei ir savo žmogui. Jiems abiems nuo priešo apginti jokia kova nebuvo per baisi, jokia kančia nebuvo per didelė, jokia auka nebuvo neįmanoma.

     Žydų tauta iki šios dienos mini Judą Makabiejų, kuris gynė savo žmones nuo skaitlingų priešų. Kai jis žuvo nelygioje kovoje, jo raudojo senas ir jaunas. Graikai su pasididžiavimu mini Spartos karalių Leonidą, kuris su 300 vyrų sustabdė persų milžinišką armiją

     Termopilų sąsiauryje. Nors jie žuvo su visais savo vyrais, bet graikų kariuomenė gavo kelias būtinas dienas pasirengti lemiamam mūšiui. Ispanų istorijoje randame garsųjį EI Cid, kuris padėjo karaliui ir visai tautai nugalėti arabų invaziją ir tokiu būdu amžiams išgelbėti Ispanijos ateitį. Legendos sako, kad jis buvo kilniausias ir tyriausias iš visų riterių. Jis paaukojo savo šeimą ir savo gyvybę už tautos pergalę. Lietuviai mielai prisimena Pilėnų kunigaikštį Margį, kuris paaukojo savo gyvybę, kovodamas prieš kryžiuočius. Amerikos istorijoje, tarp daugelio didvyriškų asmenų, skaitome apie savanorius Alamo forte, kurie paaukojo savo gyvybę, sulaikydami skaitlingą kariuomenę, kuriai vadovavo generolas Santana, ir tokiu būdu duodami generolui Houston kelias brangias dienas pasirengti lemiamam mūšiui, kuris išgelbėjo Texas valstybės nepriklausomybę. Kai mes vartome pageltusius istorijos puslapius ir skaitome šių didvyriškų asmenų žygdarbius, mums nesuprantama, iš kur žmogui tokia drąsa, toks kilnumas, tokia dvasios stiprybė, toks begalinis pasiaukojimas, tokia ribų nepažįstanti meilė.

     Čia mes susimąstome ir prisimename visagalį dangaus ir žemės Viešpatį, iš kurio begalinės jėgos ir begalinio asmens išėjo visa tai, kas gera, gražu ir tiesu, kuris yra ne tik visagalis, visažinąs, visamatąs, amžinas, teisingas, visame tobulas, nuostabus, nesuprantamas, bet kuris yra pati meilė: šventa, amžina, begalinė. Štai kur yra pagrindinis dieviškosios prigimties bruožas: meilė. Be jos Dievas yra visiškai nesuprantamas, visiškai neprieinamas, visiškai neįmanomas. Jei Dievas nėra meilė, žmogus nėra žmogus, gyvenimas — tik sapnas, o žemė — žiauri pasaka. Bet kadangi jis yra meilė, žmogus žiūri į ateitį, kuri siekia amžinąjį gyvenimą, su šviesia ir niekada nesvyruojančia viltimi.

     Nors Dievas yra begaliniai geras, gailestingas, visa suprantąs, atjaučiąs, nors Jis visiems gero linki ir visus laimina, nors iš Jo tveriančios prigimties išplaukia bet koks gėris, tiesa ir grožis, nors pagrindinis Jo giliausios esmės bruožas yra visa atleidžianti ir kiekvieną priglaudžianti meilė, vis dėlto Dievas nėra meile apsvaigęs silpnuolis, gėriu persisotinęs senelis, kuris pataikauja žmogaus silpnybėms, kuris pro pirštus žiūri į pasaulyje ir žmoguje esantį blogį, kuris maža dėmesio kreipia į neteisybę, skriaudas, neturtingo žmogaus vargą. Ne. Kiekviena dieviškosios prigimties ypatybė yra tobula ir begalinė. Kaip Jo visagalybė ir gailestingumas yra begalinis ir tobulas, taip Jo meilė ir teisingumas. Nors Jis begaliniai išmintingas, visažinąs ir kantrus, bet Jis niekada nepritaria blogiui, nuodėmei, skriaudai. Jis atleidžia kiekvieną nuodėmę kiekvienam žmogui, bet Jis tuo nesako, kad nuodėmė yra geras dalykas. Jis pateisina kiekvieną žmogų, bet Jis griežtai ir neatšaukiamai pasmerkia blogį. Ir kiek Jis myli gėrį, tiek Jis nepakenčia blogio, nes blogis yra ne kas kita, kaip gėrio trūkumas, o nuodėmė yra ne kas kita, kaip gėrio griovimas, naikinimas. Tiek žmoguje, tiek pasaulyje.

     Kartais ne vienas žmogus išsireiškia, girdi, jei Dievas toks geras, gailestingas, visa suprantąs ir visa žinąs, jei Jis pilnas meilės ir visagalio noro padėti kiekvienam žmogui laimėti pilną ir amžiną laimę, kaip Jis gali žmogų bausti už nuodėmes ir nusikaltimus, kaip Jo meilė ir tobulai gailestinga širdis gali pasmerkti žmogų, gali jį atmesti amžinu ir neatšaukiamu sprendimu?

     Norėdami suprasti kai kuriuos dalykus, liečiančius Dievą ir Jo begalinę prigimtį, ieškokime bent tolimų panašumų savame apčiuopiamame pasaulyje, patyrimuose ir pergyvenimuose, kurie mums gerai žinomi ir suprantami. Pavyzdžiui, prisimindami savo vaikystę ir labai jaunas dienas, prisimename taip pat ir visa tai, ką negero esame padarę. Tėvai mus baudė. Kartais ta bausmė buvo didelė, skaudi, sunkiai pamirštama. Prisiminę bausmę, prisiminkime ir tėvų meilę, nes jie mus mylėjo, kaip mokėjo. Ir gero mums labai linkėjo, ir laimės geidė. Dirbo, meldėsi, pinigus taupė, brangesnio rūbo, gardesnio kąsnio išsižadėjo, kad vaikų ateitis būtų užtikrinta, kad durys būtų jiems atdaros į geresnį darbą, į mokslą, į pelningesnį amatą. O vis dėlto, pamatę savo vaikus bloga darant, į blogį linkstant, įspėjo, grasino, baudė. Ir baudė ne juokais, nes tėvo diržas buvo kietas, o jo ranka muskulinga. Mat, meilė nėra silpnybė. Mylėti nereiškia vaikų silpnybėms pataikauti. Gero linkėti nereiškia akis užmerkti blogiui, nededant rimtų ir tikrų pastangų jį sunaikinti, užgniaužti pačioje pradžioje, kol ugnis maža, kol žaizda neužsikrėtė, nepradėjo gesti ir pūliuoti.

     Jungtinės Amerikos Valstybės yra laisva šalis, kuri kiekvienam piliečiui garantuoja pilną laisvę. Ir čia laisvė yra ne tik žodis ant popieriaus, ne tik greitas pažadas rinkimų metu, bet apčiuopiama, nuolat gyva ir nesikeičianti gyvenimo tikrovė. O vis dėlto, Amerikoje, nežiūrint didelės ir tikros laisvės, yra daug dalykų, kurių negalima daryti. Ne tik negalima. Už tai baudžiama. Ir kartais bausmė gali būti labai didelė, ir labai skaudi, ir neatšaukiama, pavyzdžiui, mirties bausmė. Nežiūrint laisvės, čia negalima kito skriausti, kito mušti, kito šmeižti. Čia gali tikėti, gali netikėti, bet čia negali persekioti nei to, kuris tiki, nei to, kuris netiki. Čia negalima nei sukti, nei vogti. Čia negalima kreivai prisiekti, negalima priesaikos sulaužyti. Nors čia didelė laisvė, bet negalima važiuoti automobiliu per raudoną šviesą, negalima taip važiuoti, kad kito gyvybę į pavojų pastatytum. Nors čia tikra laisvė, bet negalima šiukšlių ant gatvės mesti, negalima kitam ant galvos pamazgų pilti. Už visus šituos dalykus, ir daugelį kitų, valdžia baus. Bausmės bus nelygios, pagal nusikaltimo dydį, bet jos bus paskirtos tam, kas nusikalto prieš įstatymą, nes įstatymas yra ne kas kita, kaip bendro ar privataus gėrio apsaugojimas. Draudžiama per raudoną šviesą važiuoti ne todėl, kad policininkui raudona šviesa nepatinka, bet tik dėl to, kad tai yra labai pavojinga. Žmogus gali ne tik pats susižeisti ar užsimušti, bet jis gali ir kitus sužeisti bei užmušti. Šiukšles ant gatvės mesti negalima ne todėl, kad toks miesto patvarkymas, bet pirmoje eilėje tik dėl to, kad visas miestas nepavirstų vienu dideliu šiukšlynu. Vogti negalima ne dėl to, kad žmogus maža turi, ne dėl to, kad jis daugiau turėti nori, bet pirmoje eilėje dėl to, kad jis ima tai, kas kitam priklauso ir tokiu būdu kitą skriaudžia, ypatingai tada, kai jis vagia iš to, kas labai mažai turi, kai jis vargšui atima paskutinį sutaupytą dolerį, paskutinę atsargą ligoje ir senatvėje.

     Vadinasi, tiek tėvai, kurie myli savo vaikus, tiek valstybė, kuri turi rūpintis tiek atskiro, tiek visų krašto piliečių gerove, budi gėrio sargyboje ir baudžia tuos, kurie prieš tą gėrį kėsinasi. Baudžia pirmoje eilėje už tai, kad žmogus bloga daro ir, bloga darydamas, griauna gėrį, naikina tai, kas kitiems laimę, sveikatą ir gerbūvį teikia. Tėvai yra susirūpinę savo vaikų ateitimi ir gerove, o valstybė — savo piliečių. Meilė ir gėris reikalauja, kad žmogus kovotų prieš blogį ir neteisybę.

     Visi šitie palyginimai, kaip anksčiau sakėme, yra tik netobuli panašumai. Bet jie mums duoda šiokį tokį vaizdą, kad ir labai nepilną, kas Dievas yra, kokie yra Jo prigimties esminiai bruožai. Deja, susikurti pilnesnį vaizdą mes vargiai įstengiame, nes neturime priemonių prisiartinti prie pačio tiesos šaltinio, praverti paslapties šydą ir pasižiūrėti, kas yra kitoje šydo pusėje. Bet jeigu ir galėtume šydą praverti, vis tiek maža ką suprastume. Kaip gi ribotas žmogus supras begalinį Dievą? Kaip gi silpnas supras visagalį? Kaip mirtingas supras amžinąjį?

     Labai dažnai matome ir girdime mažus vaikus, klausiančius įvairių dalykų, kurie jiems nežinomi. Tėvai bando aiškinti. Bando vienaip, bando kitaip. Renka paprasčiausius žodžius, aplinkui dairosi pavyzdžių, palyginimų. Bet vaiko akys didelės, nustebusios ir netikros. Ir galų gale, po daugelio kasdienių pastangų, tėvas ar motina atsidūsta ir sako: "Palauk, vaikeli, kai paaugsi didesnis, suprasi”.

     Bandydami suprasti Dievą ir Jo begalinę prigimtį, mes pasijuntame maži vaikai. Ir čia prisimena dažnai girdėtas atsitikimas Šv. Augustino gyvenime. Vieną dieną jis vaikščiojo pajūriu, labai susimąstęs, visas proto ir dvasios jėgas įtempęs, bandydamas suprasti Šv. Trejybės paslaptį. Ir jam niekaip nesisekė. Pakėlęs akis, jis pamatė mažą vaiką, sėdintį smėlyje prie pat jūros, išsikasusį mažą duobelę ir šaukštu pilantį jūros vandenį į tą mažą duobelę. Paklaustas, ką jis darąs, labai tvirtai atsakė: "Noriu supilti visą jūrą į šią duobelę.”

     Mes stovime prieš begalinę jūrą, kuri mus apstulbina savo dydžiu, savo jėga, savo paslaptimis. Esame vaikai. Jei kas mums prieš 30 — 40 metų būtų pasakęs, kad ateityje skraidys sprausminiai lėktuvai, kurie perkels žmogų iš Niujorko į Londoną per 6 valandas, bus televizija, žmogus skris aplink pasaulį per 92 minutes, skrisdamas 17,610 mylių greičiu į valandą, mes būtume jokiu būdu netikėję. Bet šiandien tikime, nes matome ir suprantame. Neatmeskime to, ko nematome ir ko nesuprantame.