POVILAS DIRKIS

AŽNYČIOS liturgija ir tikinčiųjų pamaldumas beveik kiekvieną mėnesį skiria kokios nors tikėjimo paslapties ar kokio nors šventojo ypatingam garbinimui. Pvz. kovo mėnuo yra paskirtas šv. Juozapo garbei, gegužės mėnuo — Dievo Motinai Marijai, birželio mėnuo — Dieviškosios Meilės, t. y. Jėzaus Širdies garbinimui. Ypač lietuviai, Marijos žemės vaikai, labai yra pamėgę gegužės mėnesį. Tada jie skiria pirmąsias pavasario gėles Nekaltai Pradėtajai, įrengdami namuose jai pašvęstus altorėlius ir dalyvaudami įspūdingose gegužinėse pamaldose. Būtų gera, kad ir svetimuose kraštuose gyvendami, šio gražaus papročio nepamirštume. Tai yra ne tik grynai religinis, bet ir mūsų tautinis paprotys. Prisimindami dangišką Motiną, mes neužmirštame ir savo žemiškosios Motinos — Tėvynės.

     Vieną gegužės mėnesio dieną mes pašvenčiame ir savo motinai — gimdytojai. Motinos diena dabar yra švenčiama visame kultūringame pasaulyje, bet jos kilmė dar labai nesena. Motinos dienos sumanytoja yra Ona M. Jarvis, amerikietė, kurios motina mirė antrą gegužės mėnesio sekmadienį 1905 metais. Pirmą kartą toji šventė buvo atšvęsta Crofton, W. V., miestelyje, iš kur buvo kilusi Ona Jarvis. Po to, 1908 m., Jarvis išsirūpino, kad būtų paskirta speciali diena pagerbti visoms motinoms Filadelfijos mieste. Ši šventė žmonėms labai patiko, pagavo jų širdis, todėl tuoj pradėjo plaukti laiškai atitinkamiems valdžios atstovams, kad ji būtų aficialiai įvesta visoje Amerikoje. 1913 m. Pensilvanijos valstybė paskelbė Motinos dienos šventę, o 1914 m. senatas ir kongresas priėmė reziliuciją, kad Motinos diena būtų švenčiama visoje Amerikoje gegužės mėnesio antrąjį sekmadienį. Lietuvoje ši šventė buvo pradėta švęsti 1929 m. Jai buvo skiriamas pirmasis gegužės mėnesio sekmadienis. Tad švęsdami Motinos dieną, mes prisimename tris savo motinas: Motiną — Mariją, Motiną — Gimdytoją ir Motiną — Tėvynę. Šios trys motinos turi daug panašumo, daug tokių ypatybių, kurios sujaudina žmogaus širdį. Motinos prisiminimas ne vieną, einantį klaidingu keliu, patraukė prie gėrio. Motinos įtaka kiekvieno žmogaus gyvenime yra labai didelė. Motina yra šeimos auklėtoja, jos dvasinio židinio kurstytoja ir širdis.

     Iš savo motinos mes esame gavę gyvybę, o dangiškoji Motina pasauliui yra davusi dvasinės gyvybės Šaltinį — Kristų. Dievo Motina stovėjo po kryžiumi, kai vyko pasaulio išganymo drama, ir mūsų motinos dažnai stovi po kančių kryžiumi, lydi savo vaikus gyvenimo keliais, kurie dažnai yra panašūs į Kalvarijos kalno kelią. Už savo vaiko gerovę motina nieko nesigaili, jai nėra per sunki bet kokia auka. Užtat su žydinčia gegužės mėnesio gamta sutinkame Motinos šventę ir nešame jai ne tik nuskintų darželio gėlių puokštę, bet jai aukojame ir gražiausias savo širdies gėles. Didžiausias motinos džiaugsmas yra jos vaikas. Tai yra brangiausias jos turtas, jos prigimties dalis. Jis gali ją padaryti laimingiausia pasaulyje, bet gali ir nuliūdinti jos širdį mirtinu liūdesiu.

     Sakoma, kad gražiausias žodis kiekvienos kalbos žodyne yra meilė. Bet meilė ir motina yra beveik tas pat. Motinos meilė yra pati kilniausia. Joje nėra nė lašelio egoizmo, ji yra skaidriausia, tyriausia, pasiaukojanti meilė. Joje slypi švelnumas, savęs užmiršimas, išsižadėjimas. Dante savo veikaluose vadina motiną angelu sargu, kuris savo sparnais pridengia pavojingais keliais vaikščiojančius vaikus.

     Tarp lietuvės motinos ir mūsų Tėvynės yra tamprus ryšys. Motina prie ratelio yra mūsų tautos simbolis. Tik ji išsaugojo lietuvių kalbą, lietuviškus papročius ir Lietuvos meilę savo vaikuose. Jeigu mūsų tauta per šimtmečius svetimųjų valdoma ir žudoma išliko gyva, tai yra motinų nuopelnas, jos nepabūgo nei kazokų bizūnų, nei priešo kulkų, nei vergijos, nei kalėjimų. Jų širdyse buvo giliai įleidę šaknis religiniai ir tautiniai idealai, kuriuos perdavė savo vaikams. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo akte, šalia garbingų mūsų tautos kovotojų parašų, reikėtų aukso raidėmis įrašyti ir motinos vardą.

     Šiandien Lietuvoje likusi motina eina Birutės ir Gražinos keliais. Ji yra vienintelė mūsų viltis, siaučiant bolševikiškai propagandai ir stengiantis išplėšti brangiausią mūsų tautos turtą, jos ateities laidą — jaunimą. Motina šiandien saugoja vaikus nuo melo ir nuo klastos, skelbia jiems tiesą ir skiepija tikruosius idealus, nors dažnai už tai jai tenka baigti savo gyvenimo dienas Sibire ar kalėjimuose. Tūkstančiai jų mirė dėl to, kad savo sparnais stengėsi apsaugoti nuo gresiančių pavojų vaikus. Bet jų heroiškas pavyzdys ir po mirties šviečia, neleisdamas marksistiniam materializmui nustelbti Dievo ir Tėvynės meilės vaikų širdyse.

     Tebūna ir išeivijoje gyvenančios mūsų motinos lyg gyvos knygos, iš kurių vaikai mokytųsi lietuvių kalbos, istorijos ir gražių papročių. Čia joms negresia nei kulkos, nei kalėjimas, bet jų uždavinys dėl to nėra lengvesnis. Mūsų tautos idealus slopinanti miego liga yra gal dar pavojingesnė už šaltus Sibiro kalėjimus. Bet galima tikėtis, kad heroiška motinos širdis ir čia ras kelių bei būdų, kad lyg angelas savo sparnais apsaugotų vaikus nuo tautinę sąmonę migdančių pavojų.

     Kaip Dangiškoji Motina mums davė Sūnų, atnešusį pasauliui gyvenimą, taip ir mūsų motinos išaugins sūnus, kurie dar grįš į Tėvynę papuošti gegužės žiedais Marijos altorių ir pastatyti granito paminklų mūsų tautos herojėms — motinoms.