Demonstracijos Čikagoje prieš Simo Kudirkos išdavikus ir kankintojus.

PAŽVELGUS Į PRAĖJUSIUS METUS ir pagalvojus, kuo jie mums buvo ypatingi, tuoj visu ryškumu prieš akis atsistoja paskutinieji tų metų įvykiai. Netekome didžio patrioto prel. Mykolo Krupavičiaus, kuriam Lietuva už daug ką bus visuomet dėkinga, bet ypač už žemės reformą. Dar greitai neužmiršime trijų mūsų tautiečių tragiško veržimosi į laisvę: Bražinskų ir Simo Kudirkos. Kai Bražinskai, pasitikėdami turkų humaniškumu, gali laukti visiškos laisvės, tai Simo Kudirkos maldaujančios rankos tiesimas į laisvės gerbimu besididžiuojančią Ameriką buvo žiauriai atstumtas. Simas Kudirka tapo nauju mūsų tautos kankiniu. Kaip Vinco Kudirkos ir kitų anų laikų veikėjų aukomis buvo pasiekta Lietuvos laisvė, nors jiems ta laisve ir neteko džiaugtis, taip ir kraujo auka pasibaigęs Simo Kudirkos laisvės siekimas tiek visame pasaulyje išgarsino Lietuvos vardą ir jos laisvės troškimą, ko tikriausiai dar nepadarė nė vienas kitas dabartinis mūsų veikėjas ar kokia nors lietuviškosios veiklos institucija. Amerikai šis įvykis buvo didelė dėmė. Visas pasaulis pamatė, kad dar daug čia yra grubios politinės ignoracijos, o gal ir blogavališko tarnavimo pasikėsintojams į jos ir kitų tautų laisvę. Amerika turėtų apie tai rimtai pagalvoti ir suprasti, kad doleris — tai dar ne viskas. Štai kaip apie tai rašo poetė Ada Karvelytė savo eilėraštyje, vardu "Išduotam broliui”: