1971 / SPALIS -OCTOBER /VOLUME XXII, NO. 9

PRIEŠ KĄ KOVOTI? Juozas Vaišnys, S. J.    291

IŠ JAUNOSIOS AFRIKOS POEZIJOS P. Gaučio vertimas    293

ŽVILGSNIS Į MENĄ (VI) Feliksas Jucevičius    296

AR TEISINGA KRYPTIMI EINAME? Pr. Razminas    299

ŽYGIAI ETNINIŲ GRUPIŲ KLAUSIMU Kun. K. Pugevičius    303

AŠ TIKIU, BET NESISTENGIU ĮTIKINTI R. Petkevičius    308

KALBA Juozas Vaišnys, S. J.    311

DAUGTAŠKIS TIES ABORTAIS... Al. Gimantas    313

VEDĘS VYRAS IR IŠTEKĖJUSI MOTERIS Juozas Venckus, S. J. 314

GYVENIMO FAKTŲ MOZAIKA    J. Prunskis    317

SIMBOLIAI AR ŽMONĖS?    Nijolė Jankutė    318

SKAMBA, SKAMBA KANKLĖS...    D. Brazytė-Bindokienė    320

TĖVYNĖJE    D. Bindokienė    321

Šis numeris iliustruotas P. Rauduvės grafikos darbais. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio. 305 psl. užsklanda — Jūratės Eidukaitės. Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J., Marija Smilgaitė, Nijolė Užubalienė.

Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir A. Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

JAUNIMAS KARTAIS ATRODO LYG VĖJO SŪKURYS,

KURS LENKIA PRIE ŽEMĖS MEDŽIUS IR GRIAUNA NAMUS;

O KARTAIS — LYG UPĖS VERPETAN PATEKĘS ŠAPELIS,

SUKAMAS IR BLAŠKOMAS, BE JOKIO PASIPRIEŠINIMO.

KARTAIS JIS YRA LYG DRĄSUS LIŪTAS,

BE BAIMĖS ŽVELGIĄS VISIEMS Į AKIS;

O KARTAIS — LYG BAILUS IR DREBĄS KIŠKIS,

KURS BĖGA, IŠSIGANDĘS NET SAVO ŠEŠĖLIO.

KARTAIS, LYG GALINGAS KALNŲ ERELIS,

JIS SKRENDA AUKŠTYN JAUNYSTĖS SPARNAIS;

O KARTAIS — KAIP VISŲ MINDŽIOJAMAS SLIEKAS,

JIS BE JOKIŲ AMBICIJŲ RĖPLIOJA ŽEME.

JAUNIMUI TINKA PATIES TVĖRĖJO IŠTARTI ŽODŽIAI:

“NEGERA ŽMOGUI BŪTI VIENAM!”

JAM REIKIA KITO, KURS JO SIELĄ SUPRASTŲ,

KURS JAM ASMENYBE IR PAVYZDŽIU ŠVIESTŲ,

KURS BŪTŲ JAM RAMSTIS, VADOVAS IR PATARĖJAS.

P. Rauduvė  Kryžkelė (1962)

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Rusiškajam komunizmui šeimininkaujant mūsų šalyje, mes visi, gyvenantieji laisvajame pasaulyje, esame pasiryžę kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Kartais teko girdėti, kad akademinis jaunimas šiek tiek pasišaipo iš mūsų per dažnai asmenuojamo žodžio kovoti ir per daug linksniuojamo žodžio kova. "Ką gi reiškia kovoti", jie sako, "argi mes stengsimės įsigyti laivų, lėktuvų, tankų, kulkosvaidžių ir eisime kovoti prieš rusus ar komunistus?" Žinoma, toks šaipymasis yra perdaug paviršutiniškas ir neapgalvotas. Juk kovoti galima ne tik šaunamaisiais ginklais. Dažnai mes kalbame apie "šaltąjį karą", sakome, kad turime kovoti už savo idealus, už gražesnį ir prasmingesnį gyvenimą ir pan. Tad mes galime ir turime kovoti už savo tautos laisvę. Mūsų darbas, veikla, pastangos ir yra toji dvasinė kova.

     Bet kartais ne vienas kelia klausimą, prieš ką mes turime kovoti. Prieš rusus, ar prieš komunistus? Žinoma, kovodami prieš rusus, mes drauge kovojame ir prieš rusiškąjį komunizmą, bet ar turime kovoti prieš lietuviškąjį komunizmą? Į šį klausimą tuoj galima atsakyti, kad lietuviškojo komunizmo nėra. Mūsų tautiečiai Lietuvoje dabar laikosi rusiškojo komunizmo; jeigu jie pradėtų išpažinti kokį nors lietuviškąjį komunizmą, tuoj atsidurtų darbo stovyklose arba kalėjimuose. Šios rūšies pavyzdžių netrūksta, ypač satelitinėse valstybėse.

     Tad kokia iš visa to išvada? Ar, kovodami prieš rusiškąjį komunizmą, mes turime kovoti ir prieš tuos lietuvius, kurie priklauso komunistų partijai? Čia vėl atsakymas gali priklausyti nuo to, kaip mes tą kovą suprantame. Taip pat reikėtų žinoti, kokie motyvai, kokios priežastys juos verčia priklausyti partijai. Kai kurie, dabar gyvendami Lietuvoje, priklausydami partijai ir užimdami svarbias vietas, gali daug daugiau pasitarnauti lietuvybei ir laisvės viltims, negu mes, gyvendami toli nuo savo šalies. Tad prieš tokius lietuvius, nors ir priklausančius partijai, o kartais ir atliekančius tokius veiksmus, kurie iš pirmo pažvelgimo gali atrodyti priešingi mūsų laisvės siekiams, mes neturime kovoti, bet jų tylią ir atsargią kovą, kiek galėdami, remti. Bet kaip elgtis su tais, kuriuos mes vadiname parsidavėliais, išsigimėliais, kurie gerinosi ir laižosi Maskvai, kad galėtų užimti aukštesnes vietas? Jie kartais net yra pavojingesni už pačius rusus, jie pasiryžę kopti į patogesnes ir pelningesnes vietas, žengdami net per savo brolių lavonus. Šiurpas ima ir pasibiaurėjimas kyla prieš tuos lietuvius, kurie žudė ir išdavinėjo partizanus, kurie niekino ir naikino mūsų tautą. Aišku, jeigu galvojame apie grynai dvasinę kovą, tai prieš juos turime visokiais būdais kovoti, kaip kovojame ir prieš savo blogus palinkimus, kaip kovojame prieš blogais keliais pradėjusius eiti savo šeimos narius. Bet ar mes juos turėtume žudyti, jeigu pasitaikytų proga? Be abejo, ne! Vis dėlto jie yra mūsų broliai, mūsų tautos nariai. Jeigu mes vieni kitus pradėsime žudyti, tai mūsų visa tauta tuoj pavirs kapinėmis. Ne kovoti prieš juos turime, bet jų gailėtis. Čia labai tinka prisiminti ir tuos Sibiro maldaknygės žodžius, kai toji ištremta lietuvaitė meldėsi: "Viešpatie, palaimink ir tuos, kurie mus persekioja ir žudo. Duok ir jiems pažinti savo meilės saldumą!" Ne žudyti ir naikinti juos turėtume, bet stengtis, kad jie grįžtų ir prisidėtų prie mūsų tautos atgaivinimo.

VALENTE MALANGATANA

NERIMAUJANČIAI MOTINAI

Ant tavo rankų aš atsidūriau,
kai tu pagimdei mane nerimdama
tą baisią akimirką,
bijodama, kad Dievas gali mane pasiimti.
Visi tylėdami laukė,
norėdami žinoti, ar gimdymas yra tvarkingas;
kiekvienas plovėsi rankas,
kad galėtų priimti ateinanti iš Dangaus,
ir visos moterys buvo tylios ir išsigandusios.
Tačiau kai išnirau
iš tos vietos, kurioje taip ilgai mane globei,
iš karto aš atsikvėpiau,
o tu pravirkai džiaugsmo ašarom.
Pirmoji mane pabučiavo senelė.
Ir tuoj ji paėmė mane
ir laikė paslėpusi; visiem
uždraudė įžengti i mano kambarį,
nes visi jie neskaniai kvepėjo,
o aš toks naujutis, toks šviežutis,
švelniai alsavau, įvyniotas į vystyklus.
Tačiau senelė, kuri atrodė lyg pamišusi,
vis mane saugojo, vis dabojo,
nes musės sukinėjos aplink mane,
o mašalai nedavė man ramybės.
Dievas, kuris taip pat saugojo mane,
buvo mano senelės didelis draugas.

V. Malangatana gimė portugališkosios Afrikos Mozambiques provincijoje 1936 m. Labai anksti susidomėjo tapyba. Vienas architektas jam suteikė sąlygas ir studiją, tad jis galėjo be rūpesčių kurti. “Aš mėgstu meną ir poeziją”, sako jis. “Poezija rašoma ant balto popieriaus pasikartojančiom bespalvėm raidėm, bet tapyboje poezija gauna gyvybę, kvapą ir judėjimą”. Po pirmosios parodos jis buvo laikomas vienu daugiausia žadančių naujosios kartos Afrikos dailininkų.

FELIKSAS JUCEVIČIUS

VI. TOMO AKVINIEČIO GROŽIO TEORIJA JAMES JOYCE ESTETIKOJE

     Iki šiol mes domėjomės grožio esme, kaip tai suvokia metafizikai ir ypač platonistai. Tačiau mes susiduriame tiesioginiai ne su esmių, o su apraiškų pasauliu. Mūsų betarpiškasis ir kasdieninis pasaulis yra iš tikrųjų apraiškų pasaulis. Pirmiausia mes susižavime ne su "anapus", bet su "šiapus" grožiu. Mus žavi pavasario spalvos, vasaros kaitros mirguliavimas, formos išraiškos pilnybė kūriniuose, ir štai kodėl yra verta pažvelgti į grožio klausimą pasaulio apraiškų atžvilgiu. Šiuo atveju mes susiduriame ne tiek su metafizika, kiek su fenomenologija, esmių pažinimą pakeičiančia pažinimu, kurį mes įgyjame patyrimu. Fenomenologinio pažinimo objektas yra ne daiktas savyje, o daiktas savo apraiškose.

     Bet kas yra tas grožis savo apraiškose? James Joyce "A Portrait of the Artist as a Young Man" skaitytojas tikriausiai prisimena Stephen Dedalus grožio teoriją. Iš tikrųjų, tai nėra jo teorija, o Tomo Akviniečio. Būdamas tiek pat logiškas, kaip realus. Tomas laiko grožiu tai, kas akiai patinka — id quod visum placet.19 O tai reiškia, kad grožis yra tai, ką mes matome savo akimis. Bet ką akimis matome, tai protas turi visada interpretuoti. Todėl mūsų grožio viziją paveikia tai, ką mes jau esame patyrę ar išmokę. Dažnai dailininkas sako: "Aš piešiu, ką matau". Bet ką jis mato, tai dažnai daug priklauso nuo to, kokiame amžiuje jis gyvena, arba nuo to pažinimo, kuris yra pasiektas jojo amžiuje. Štai kodėl skirtinguose amžiuose dailininkai mato skirtingai.

     Iš tolimesnių samprotavimų ne visai aišku, ar Dedalus tai suprato, t. y. kad matyti reiškia pažinti. Tiesa, cituodamas Platoną, pagal kurį grožis yra tiesos žavesys, jis pripažįsta tiesos ir grožio artimumą: "Tiesą išvysta protas, kurį nuramina labiausiai įtikinantys sampratos santykiai. Grožį išvysta vaizduotė, kurią nuramina labiausiai įtikinantys pojautos santykiai. Pirmasis žingsnis tiesos link yra suprasti proto struktūrą ir užmojį, suvokti pažinimo aktą... Pirmasis žingsnis grožio link yra suprasti vaizduotės struktūrą ir užmojį, suvokti estetinės pagavos aktą".20 Taigi Dedalui tiesa priklauso proto sričiai, o grožis — vaizduotės ir pojūčių. Tačiau jei jis norėtų būti labiau preciziškas, tai turėtų dar pridurti, kad nėra tiesos pažinimo be pojūčių, ir be proto nėra grožio pažinimo. Kaip tiesa, taip ir grožis yra iš esmės proto objektas, nes niekas kitas nepažįsta tikrąja šia žodžio prasme, kaip tik protas. Kartu reikia pripažinti, kad grožio pažinimas skiriasi nuo tiesos pažinimo. Pastarasis mus apšviečia, kai tuo tarpu estetinis pažinimas sukelia mumyse malonumą. Kai mes suvokiame pirmuosius mokslo principus, kaip pvz. energijos tvarumo dėsnį, tai mums aišku pasidaro, o kai mes įsijaučiame į impresionistinio paveikslo spalvų tonų vienovę, tai pajuntame malonumą. Gražus daiktas iššaukia malonumą, bet šis malonumas slypi ne pačiame pažinimo akte, o labiau pažinimo objekte.

PR. RAZMINAS

IEŠKOME KELIO

     Jeigu mes ieškome kelio, tai reiškia, kad esame paklydę. Paklydusiems reikia žemėlapių ir kompasų, padedančių laikytis reikiamos krypties. Rengiantis kelionei, reikia gerai išstudijuoti kelius ir kelių ženklus, nes pasimesti kelionėje gali būti labai pavojinga. Aiškiai nesuvokdami savo kelionės tikslo ir krypties, jau ne vienas išmėtėme atsivežtus dvasinius lagaminus.

     Esame kelyje, kur labai gausu įspėjančių ženklų, tik reikia mokėti juos skaityti. Kai mūsų tauta pagrindiniame savo kelyje rašo savo kančios istoriją, tai mes šalia jos šalutiniais keliais stumiamės į priekį. Tai mūsų nežemina, tik verčia nuolat budėti ir stebėti ženklus, kad visai nenutoltume nuo pagrindinio tautos kelio be vilties vėl būti savo tautos istorijos kūrėjais. O pavojų nevengiam. Puolame šen, puolame ten, tačiau kartais užmirštame, kad turime atlikti tam tikrus darbus, kurių kiti negali atlikti, kurie mums yra pavesti. Mūsų yra tiek maža tame audringame vandenyne. Ar būtų tikslu plaukti kitų gelbėti, palikus savuosius mirčiai? Kitų vis tiek neišgelbėsime, o savųjų neteksime. Mes esame stiprūs, dirbdami savo tautai, bet labai silpni, kai nuo jos nuklystame. Besimėtydami j kraštutinumus, sugaištame daug laiko ir paliekame už savęs daug neatliktų darbų. Kur tik pažvelgsi, pamatysi dirvonuojančius laukus, o mes, kaip našlaičiai, sėdime ir verkiame, kad į mūsų būtinų darbų laukus įsisuko svetimi vėjai. Mums prieš akis vis tebestovi toli paliktieji metai, svetima padangė vis dar tokia svetima ir nesuprasta, širdyje vis nešiojama sugriauto gyvenimo kančia. Bet kančia mums turėtų būti didelių darbų, kūrybos ir vienybės įkvėpėja.

     Tad kur mes esame, kokia yra dabartinė mūsų padėtis, jeigu ieškome kelio į kūrybingesnį ir vieningesnį darbą? Jau turime savo namelius, nors kartais ir be skonio sulipdytus, bet vis tiek vadinamus rezidencijomis. Juk taip iškilmingiau. Ir milijonieriai gyvena ne namuose, o rezidencijose. Juk seniau ir mūsų ponai gyveno rūmuose, o kunigaikščiai pilyse. Jau ir bažnyčioje įmetame į krepšį dolerį, o jeigu kuris neduodame, tai lengvai pasiteisiname — negauname to, ko teisėtai prašome. Jau daug kas suskubome pakeisti vyrus ir žmonas, sekdami dabartinę madą. Savo religinį lėkštumą bandome užtušuoti patriotiškomis reklamomis. Kiekvienas mūsų parengimas, susirinkimas ar meno parodos skęsta dūmuose, nors salėse aiškiai parašyta, kad negalima rūkyti. Mums yra beverčiai visi tie darbai, kur mūsų nedalyvauta, kur mūsų "svarus" žodis netartas.

SUTARIMAS RENKANTIS KELIĄ

     Atrodo, kad vieningai pasirinkti kelią, vieningai spręsti ir panaudoti visas jėgas kūrybingam darbui nėra taip lengva. Kūrybingumas yra lietuvio ypatybė. Tuo turėtume didžiuotis. Jo tiek turime, kad net kitiems ne tik skoliname, bet ir dovanojame. Tas mūsų kūrybinių jėgų dosnumas tęsiasi per visą tautos istoriją.

 (Pranešimas Kunigų Vienybės seimui 1971 m.) KUN. K. PUGEVIČIUS

     Pernai, Kunigų Vienybės seimo metu, dalyviams teko susipažinti su tada išleistu JAV Katalikų konferencijos pasisakymu etninių grupių Amerikoje klausimu. Ta pačia proga buvo pranešta, kad Vašingtone organizuojama vadinamasis National Center for Ethnic and Urban Affairs, vadovaujant monsinjorui Geno Baroni, kurio dėka Katalikų konferencija susidomėjo tautinių mažumų klausimu. Taip pat ir lietuviai buvo kviečiami susirišti su naujuoju sąjūdžiu.

     J. E. vysk. V. Brizgys pranešė, kad atitinkamas asmuo tam tikslui jau buvo paskirtas. Minėto centro valdybos sąstate yra vienas Amerikoje gimęs lietuvis, lietuviškai nekalbąs ir labai mažai žinąs apie lietuvius, bet pilnas geros valios, Richard Krickus, kuris labai daug rašo etninių grupių klausimu Amerikos spaudoje.

     Po Kunigų Vienybės suvažiavimo a. a. kun. Jutkevičius, tuometinis Vienybės pirmininkas, raštu prašė šio pranešimo autorių palaikyti ryšį su minėtu etninių grupių centru K. Vienybės vardu. Nuo to laiko šiam atstovui teko porą kartų ilgiau pasitarti tuo reikalu su mons. Baroni, dalyvaujant dviejuose svarbiuose posėdžiuose Vašingtone ir pakviesti monsinjorą šiuo klausimu padiskutuoti radijo bei televizijos programose Baltimorėje. Taip pat teko susipažinti su sparčiai augančia literatūra, kuri kelia viešą susidomėjimą tautinių mažumų vaidmeniu Amerikoje. Naujausias pavyzdys yra rugsėjo mėn. pasirodęs plačiai skaitomo Harper's žurnalo numeryje M. Novak straipsnis "The Ethnics versus the System".

     Čia trumpai pateiksiu svarbesnius duomenis, liečiančius baltųjų etninių grupių Amerikoje stiprėjančią sąmonę, kuri, daugelio nuomone, tiek pat svarbi, kaip ir panašus sąjūdis mūsų juodųjų brolių tarpe.

     1. Pirmojoje šio šimtmečio pusėje Amerikoje vyravo vadinamoji "Melting-pot" (tirpdymo katilo) teorija. Daugumas amerikiečių manė, kad visi ateiviai Amerikoje privalo ir nori nutausti arba, kitaip sakant, užmiršti visus iš Europos atsivežtus savitumus (kalbą, papročius, kultūrą) ir pasisavinti šio krašto kultūrą. Kai kurie manė, kad imigrantui neįmanoma pasilikti tokiu, koks jis buvo Europoje: norėdamas ar nenorėdamas, ateivis bus savaime paveiktas vyraujančios anglosaksų kultūros, o likutis jo ankstyvesnės kultūros tik papildys nejučiomis vyraujančią kultūrą.

P. Rauduvė   Vilnius (medžio raiž.) 1970

P. Rauduvė  Ganykloje

Petras Rauduvėgimė 1912 m. Biržų apskrityje. Grafikas, knygų iliustratorius. 1938 m. baigė Kauno meno mokyklą. Nuo 1939 m. dalyvavo meno parodose. Dirbo knygų apipavidalinimo, iliustravimo ir plakato srityse. Grafikos technika - ofortas, medžio ir lino raižiniai. Iliustravo Janonio "Juodojo milžino žmones", L. Dovydėno "Užrašus", P. Cvirkos "Ąžuolo šaknis", A. Baranausko "Anykščių šilelį", T. Tilvyčio "Artojėlius" ir kt. Gyvena Lietuvoje.

R. PETKEVIČIUS

     Aš tikiu, kad gali įvykti stebuklų taip pat ir mūsų laikais, taip pat ir mūsų asmeniniame gyvenime, bet nesiryžtu įtikinti kitų, o tik noriu atvirai ir paprastai pasipasakoti, kas yra įvykę mano gyvenime. Kas nori, gali tikėti, kas nenori, gali iš manęs pasijuokti, bet noriu tik tiek pasakyti, kad šiuose pasakojimuose nėra nė kiek melo ar perdėjimo, taip pat aš nesu ligonis — nesergu kokiomis nors haliucinacijomis.

     Pradėsiu nuo kūdikystės dienų. Esu kilęs iš religingos šeimos. Tėvai, pastebėję, jog esu gabus moksle, nutarė mane leisti į kunigus. Aš taip pat to troškau ir net verkdavau iš džiaugsmo, pagalvojęs apie kunigystę, deja, jos man nebuvo lemta pasiekti.

     Pirmojo pasaulinio karo metu ganiau gyvulius. Tada neturėjome ko valgyti nei apsirengti, dėl to teko daug vargti ir kentėti. Mano kojos būdavo visuomet suskirdusios ir dažnai ne tik kojos, bet ir visas kūnas būdavo apaugęs votimis. Šaltis ir baisūs skausmai mane kankino ir dėl to dažnai melsdavausi, prašydamas Dievą, kad jis leistų man numirti. Galvojau, kad esu vaikas, didelių nuodėmių neturiu, tad galėsiu eiti į dangų. Tuo metu mūsų apylinkėje nemaža žmonių mirė badu, tačiau man nebuvo skirta mirti. Galvojau, kad Dievas nenori išklausyti mano prašymo. Vieną rytą, nebegalėdamas pakęsti šalčio ir skausmų, nebekalbėjau atmintinai išmoktų poterių, bet meldžiausi šiais žodžiais: "Dieve, jeigu tu neleidi man mirti, tai sušildyk man kojas ir atimk tuos baisius skausmus arba bent pasakyk, už ką aš turiu taip baisiai kentėti". Ir tuo momentu pajutau, kad visas mano kūnas pradėjo kaisti, daugiau nebejaučiau nei šalčio, nei skausmų. Džiaugiausi ir dėkojau Dievui, kad išklausė mano prašymo.

     Kartą netikėtai dalgiu persipioviau koją. Nors žaizda po ilgesnio laiko užgijo, bet koją šiek tiek pritraukė, dėl to eidamas turėjau šlubuoti; taip tęsėsi apie porą metų. Bet kartą, tetos įkalbėtas, nuėjau į Gruzdžių bažnyčią ir ten tris kartus keliais apėjau apie šv. Roko altorių. Koja išgijo ir iki šiandien tebėra sveika.

     Bet mano vargai nesibaigė. Po kelerių metų susirgau kažkokia širdies liga ir ilgą laiką nieko negalėjau dirbti. Ėjau pas gydytojus, širdies specialistus, bet viskas veltui. Vieni atsisakė gydyti, manydami, kad liga nepagydoma, o kiti bandė gydyti, bet tai nieko nepadėjo. Ir šaukiant į kariuomenę, gydytojų komisija mane pripažino visiškai kariuomenei netinkamu ligoniu. Grįžęs namo, išmečiau visus vaistus ir nutariau prašyti Dievą pagalbos.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

DAR VIS TURIME VILTIES...

    Praėjusį kartą rašėme, kad vis dėlto dar turime vilties, kad mūsų rašytojai ir laikraštininkai atkreips dėmesį į kai kurias nuolat jų kartojamas kalbos klaidas, apie kurias jau esame rašę šiame skyriuje. Ten pakartojome pačias pagrindines klaidas, stambiomis raidėmis išspausdinome kai kuriuos tikrai nevartotinus žodžius ir posakius.

    Šiame numeryje tęsiame tą pradėtą darbą.

    TAMPRUS. Šis žodis yra susijęs su veiksmažodžiu tempti. Jis reiškia atsparus, stangus, elastingas. Šis žodis netinka tokiuose sakiniuose: Tarp jų šeimos narių yra labai tamprūs (— glaudūs) ryšiai. Amerika ir Kanada labai tampriai (=. glaudžiai, artimai) bendradarbiauja.

    NEDATEKLIUS, NEDASAKYTI, NEDAEI-TI. Šie veiksmažodžiai yra nevartotini, nes jų priešdėlis da yra ne lietuviškas, o slaviškas. Nedateklius = nepriteklius; nedasakyti — nepasakyti iki galo, šį tą nutylėti; nedaeitineprieiti ir t. t.

    SEKANTIS. J. Jablonskis taisydavo posakius: sekantį kartą, sekančią dieną, sekančiais metais. Vietoje sekančio jis siūlė šiais atvejais vartoti ateinantį arba kitą. Daugumas kalbininkų dabar jau leidžia čia vartoti ir sekantį. Vis dėlto yra atvejų, kur joks kalbininkas neleis vartoti sekančio. Kartais gali pamatyti mūsų spaudoje tokių sakinių: Valdybos nariai pareigomis pasiskirstė sekančiai. Pas mus buvo atėję sekantys asmenys. Buvo paskirta sekančios sudėties komisija. Šie sakiniai yra nevartotini, juos galima taip pataisyti: Valdybos nariai taip pasiskirstė pareigomis. Pas mus buvo atėję šie asmenys. Buvo paskirta tokios sudėties komisija.

    SAVISTOVUS yra nevartotinas žodis, jo vieton reikia sakyti savarankiškas.

    PILNAI. Šis žodis dažnai neteisingai vartojamas vietoj visai, visiškai, pvz.: Juo galima pilnai (— visai, visiškai) pasitikėti. Jis jau yra pilnai (— visai, visiškai) subrendęs.

AL. GIMANTAS

     Prieš kiek laiko šiame ir kituose leidiniuose teko pasisakyti prieš negimusiųjų gyvybių žudymą. Neilgai trukus, atėjo ir pirmieji gana trankios reakcijos atgarsiai. Kad ir kaip atrodytų keista, neteko susilaukti bent vienos vienintelės nuomonės už, visi pasisakė prieš, t. y. už visišką abortų pateisinimą, esant tam tikroms aplinkybėms.

     Kai kurie pasisakymai buvo triuškinančiai drastiški ir atviri. Vienas taip rašė: "Jei Paties nepilnametė dukra nešiotų povainikį, įdomu, kaip tada šnekėtum apie abortus?" Kitas taip pasisakė: "Nekalbėkim apie aplinkybes, bet nagrinėkim faktus. Štai, sakykim. Tavo šeimoje kokia paauglė belaukianti juodo kūdikio. Kaip tada elgtumeis?"

     Tai, žinoma, labai kraštutiniai ir iš dalies bekompromisiniai atvejai, dar kartą rodą, kokia gili ir plati yra ta problema. Tai žmogiškosios tragedijos atvejis, jokiu būdu negalimas išspręsti keliais plunksnos brūžiais arba ir dešimtimis straipsnių, graudenimų, grasinimų ar moralizavimų. Gyvenant laikais, kai išvis bandoma nepaisyti moralės normų ir įstatymų, net kai tie įstatymai bandomi švelninti, lengvinti ar visiškai keisti, atleidžiant beveik visus varžtus, aišku, pasimetimas ir disorientacija sumaišo priimtas ir nusistovėjusias žmogiškąsias vertybes. Dėl to daugelis, ypač jaunesnioji karta, stokoja pavyzdžių bei principinių nuostatų tąsos ir pradeda nebejausti realaus pagrindo po kojomis.

     Katalikų Bažnyčioje abortų atveju dviejų nuomonių, atrodo, nėra, neskaitant vienos kitos išimties, kur neaiškiai formuluotomis nuomonėmis įnešama šiek tiek maišaties. Bet toks svarbus reikalas kaip gimimų kontrolė, turįs tiesioginį ir neatskiriamą ryšį su abortais (kalbant apie vedusiųjų gyvenimą), dabar yra patekęs į tokią painiavą, kad eiliniam žmogui yra beveik neįmanoma susigaudyti ir pasidaryti aiškias išvadas. Galima teigti, kad, ieškant nurodymų gimimų kontrolės reikalu, vienoks atsakymas bus duotas vienoje vyskupijoje ar parapijoje, kitoks — kitoje. Panašiai yra ir su katalikiškosios spaudos balsais. Atsakymai priklausys nuo to, kas rašo ir kas leidžia bei redaguoja vieną ar kitą leidinį. Tai tikrai kebli padėtis, kai pradedi nebetikėti, kad du ir du yra keturi. O bent iki šiol tai žinojai ir tikėjai.

J. VENCKUS, S. J.

     Gal niekados apie žmogų tiek daug nesužinai, negu tada, kai išgirsti šiuos žodžius: "Esu vedęs". Tada sužinai, kad jis turi žmoną, vaikus, šeimą, kurią turi išlaikyti. Moterystė yra "full time job". Yra didelė atsakomybė turėti šeimą, bet kartu ir didelis paties asmens auklėjimasis: reikia paklusti žmonai, reikia laiku pareiti namo pietums ir vakarienei, savaitgalį reikia kur nors išvežti žmoną ir vaikus. Jeigu neprisitaikysi prie šeimos gyvenimo, tai ją sugriausi ir būsi nelaimingas. Šeima yra šventykla ir mokykla, kur išmoksti ir mylėti, ir pakentėti, ir pasišvęsti, o paskui ateis ir atlyginimas, ir laimė. Šeima yra altorius, ant kurio sudedi savo maldas, aukas, pasišventimą.

     Kai mokiniai paklausdavo Sokratą, ar verta vesti, jis atsakydavo: "Būtinai veskite — jeigu gausi gerą žmoną, būsi tikrai laimingas, bet jeigu blogą, tai tapsi mokslininku ir filosofu". Jis pats buvo gavęs blogą, žmoną, užtai tapo filosofu. Jo žmona buvo Ksantipė. Šis vardas tapo piktos, kerštingos ir užsispyrusios moters simboliu. Dar gerai, kad Sokratas, turėdamas blogą žmoną, tapo filosofu, bet kiti tokiais atvejais tampa girtuokliais ir valkatomis.

KUNIGYSTĖ IR MOTERYSTĖ

     Šie du luomai yra labai ryškūs. Juose reikia pasilikti iki mirties. Ilgainiui juose susikuria labai ryškūs tipai su geromis ir blogomis savybėmis. Kunigo luomas labai panašus į gydytojo. Kunigui dažnai prikiša, kad jis per maža rūpinasi žmonių vargais, kad per mažai teikia paguodos patekusiam į nelaimę. Dažnai atsitinka, kad koks nors jaunas žmogus, pvz. studentas, ateina pas kunigą arba pas gydytoją prašyti materialinės pagalbos, nes jis užsikrėtęs venerine liga arba jo draugė tapusi nėščia, o jis pinigų šiems tikslams neturįs. Be abejo, padėtis yra liūdna, bet jeigu kunigas ar daktaras šioms problemoms išspręsti turėtų leisti pinigus iš savo kišenės, tai turėtų būti milijonierius, bet ir tie milijonai gal greitai išsektų, nes tokių nelaimingų atvejų yra labai daug. Kai pamokslų ar paskaitų metu apie tai kalbame, tai tie jaunuoliai nekreipia jokio dėmesio, o kai nepaklusdami protingiems perspėjimams patenka į tragišką padėtį, tai iš kunigo ar daktaro laukia tikrų stebuklų. Kai dėl vieno ar kito šeimos nario sugriūva šeima, tai vyras, atėjęs pas kunigą ar pas psichologą, prašo pasakyti smarkų pamokslą žmonai, o žmona — vyrui. Bet jiems geriausias pamokslas ar patarimas būtų šis anglų priežodis: "Irk pats savo gyvenimo laivelį ir pats pūsk į savo dūdą". Jeigu pats nesistengsi sau padėti, tai ir kitų pastangos nieko nepadės.

•    Apskaičiuojama, kad JAV kasmet sudaužoma 960 milijonų lėkščių ir stiklinių. Jų kaina — 720 milijonų dolerių. Kiekviena amerikiečių šeima vidutiniškai per metus sudaužo 24 lėkštes ar stiklines. Išmokdami daugiau dėmesio kreipti į mažmožius, galėtume išvengti daug stambių nuostolių.

•    Niujorko telefonų bendrovė paskelbė tokius patarimus kalbantiems telefonu: rodyk kitam dėmesį; asmuo, su kuriuo kalbi, bus dėkingas, jei būsi su juo mandagus; vartok žodžius "prašau, ačiū, malonu"; šypsokis kalbėdamas, nes tai atsilieps ir balse; vaizduokis asmenį, su kuriuo kalbi, kad jaustumeis kalbąs su asmeniu, o ne su telefono rageliu; jeigu jūsų balsas bus šiltas, mandagus, taktiškas, tai su jumis kalbantysis jaus malonumą.

•    Vienas golfo žaidėjas net keturis kamuoliukus vieną po kito paskandino vandenyje. Jis taip supyko, kad sumetė į vandenį golfo lazdas ir vežimėlį. Po valandėlės draugai pamatė jį brendantį į vandenį ir džiaugėsi, kad jis apsigalvojo. Tačiau jis tik ištraukė maišą su lazdomis, atidarė kišenėlę, išsiėmė automobilio raktus ir maišą įmetė dar giliau į vandenį. Ką jis nubaudė savo nesuvaldomu pykčiu?

Parinko J. PRUNSKIS

 (Kalbant apie A. Kairio "Ištikimąją žolę)

NIJOLĖ JANKUTĖ

     Simbolika — kietas riešutas. Ne visiems autoriams ji lengvai pasiduoda, o simboliais parašytas romanas ne visada pavyksta. Jei tie simboliai per komplikuoti — suprantami tik jų autoriui, jei gyvenimo srovės gerai nuzulinti ir jų reikšmė skaitytojui žinoma, kaip atvirukas su raudona širdim Valentino dieną, simboliai palieka simboliški, deja, irgi tik autoriui. Pastarojo simbolizmo neišvengė nė A. Kairio "Ištikimosios žolės" romanas, apimąs skaudžiuosius 1940-44-jų metų įvykius.

     Apie šį lietuviams tragišką laikotarpį romanų turime daug. Tačiau kiekybė nedžiugina, kai kokybė menka. Po V. Ramono "Kryžių", po M. Katiliškio "Išėjusiems negrįžti", B. Pūkelevičiūtės "Aštuonių lapų" ir A. Barono "Trečiosios moters", 1940-44-jų metų laikotarpiui, atrodo, vis dar pašykštima literatūriško tvirto žodžio. O tokio žodžio verktinai reikia, nes mūsų jaunoji karta, iš Lietuvos išnešta ant mamos rankų arba gimusi čia, komunizmo nepažįsta net teorijoj, nekalbant jau apie praktiką. Gi įvykiai, kurių jie neatsimena, tėvų lūpose skamba nusibodusia pasaka.

     Gaila, bet "Ištikimoji žolė", rašyta, be abejo, su geriausiomis intencijomis ir nuoširdumu, nepapildo mūsų romanų lentynos gyvąja knyga, kuri skaitoma daugelį kartų, kuri verčia susimąstyti ir giliai pajusti ten pavaizduoto laikotarpio pulsą.

     "Ištikimoji žolė" šneka prakalbiniais simboliais, krėviškos poringės tonu. "Didelis buvo Tylėnų kaimas ir turtingas. Gyveno ten žmonės darbštūs, stiprūs ir drąsūs, nepavaduojami pavyzdžiai didvyrių legendoms kurti (8 psl.). Iš tenai ėjo tasai užmigti neleidžiąs balsas, sakytum pačios jaunystės šauksmas, žaisdamas vėjuje, pasisupdamas medžių šakose''... (24 psl.). Deja, tik Krėvei toks tonas ir tinka.

D. BRAZYTE - BINDOKIENĖ

     Tėvo laidotuvių dieną, kai visa šeima skendi giliame skausme, jauniausias sūnus paima kirvį ir nukerta savo tėvo sodintą beržą. Jis ir pats nesupranta, dėl ko tą šventvagišką darbą atlikęs. Iš to beržo jis padaro "pailgą dėžę, kurios viršuje pragręžę penkias skylutes, įkalė kuolelius, viduryje išpiovė žvaigždelę ir ištempė penkias išsuktas avino žarnas; surišo siaurajame gale, o po jomis pakišo paukščio kojos kaulą... Ilgai Dainius svarstė, kaip pavadinti tą grojančią dėžę, bet negalėjo tinkamo vardo sugalvoti. Kartą begrodamas įsiklausė į girdimus garsus, tokius savotiškus: kan, kan, les, ir, sudėjęs garsus, linksmai sušuko: "Tebūna tai kanklės!" (138-139 psl.).

     Taip apie kanklių atsiradimą pasakoja Vanda Frankienė-Vaitkevičienė naujai išleistoje knygoje "Užburtos kanklės". Knygoje yra septyniolika tokių padavimų - pasakojimų apie senovės laikus Lietuvoje, kai dar pagoniškieji dievai — Žemyna, Laima, Perkūnas, Bangpūtis ir kt. — gyveno šventuosiuose ąžuolynuose ir valdė lietuvio likimą. Autorė pasakoja ir apie kai kurių vietovių, upių, ežerų atsiradimą (pvz. Nemunas, Neris ir Vilnelė, Kilučių ežeras); kalba apie Linelę - audėją, kuriai rankdarbių gražumo net laumės, garsiosios audėjos, pavydėjo, kuri mums tautinių raštų margumynų kraitį sukrovė.

     Pasakojimai skiriami mokyklinio amžiaus (maždaug 10-14 m.) lietuviukui ir Švietimo Tarybos rekomenduojami skaitymui lituanistinėse mokyklose.

     Vanda Vaitkevičienė jau senokai reiškiasi mūsų literatūriniame gyvenime. Jos novelės ir straipsniai spausdinti mūsų periodikoje. Ji yra laimėjusi ne vieną "Laiškų Lietuviams" žurnalo premiją. 1965 m. išleista jos vaidinimų knygelė jaunimui, o visai neseniai — "Šokoladinis kiškelis" mažiesiems, kurie autorę gerai pažįsta iš "Eglutės" puslapių.

Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ

LIETUVOS PRAMONĖ IR EKSPORTAS

    "Gimtasis Kraštas" rugp. 5 d. laidoje rašo, kad Lietuvos pramonės gaminių prekyba su užsienio valstybėmis plečiama ir lietuviškos prekės garsėja pasaulyje. Stambiausiu prekių eksportu yra mėsos ir pieno pramonė, bet taip pat padidėjo mašinų statybos, chemijos ir žuvies produkcija.

    1970 m. mėsos ir pieno produktai buvo eksportuojami į 16 šalių, tarp jų net į aštuonias "broliškas" respublikas. Tais pačiais metais išvežamų mašinų ir metalo apdirbimo produkcijos taip pat daugiausia eksportuota į "socialistines šalis", o tik likučiai į kitas valstybes, net į Afriką ir Aziją. Iš Lietuvos buvo siunčiami įvairūs įrengimai ir aparatūra į Jungtinėje Arabų Respublikoje sovietų pinigais statomą užtvanką. Taigi, nors netiesioginiai, Lietuvos pramonės gaminiai vis tiek eina per dabartinių jos šeimininkų rankas ir tarnauja jų naudai. Nors komunistinė Lietuvos spauda džiugiai didžiuojasi taip plečiama Lietuvos pramone, tačiau visai nutyli tikslus, kuriais ta pramonė didinama.

SAUSA VASARA LIETUVOJE

    Šių metų vasara Lietuvoje itin buvo sausa. Kilo daug sunkiai užgesinamų miško gaisrų, bet kolūkių šeimininkai džiaugiasi sausa rugiapiūte ir šienapiūte, nes geresnės javų nuvalymo sąlygos užtikrins tinkamą "duoklių" atidavimą.

SUPAŽINDINO SU D. SADŪNAITĖS KŪRYBA

    "Gimtojo Krašto" 32 nr. supažindina skaitytojus su mūsų poete Danguole Sadūnaite, pateikdamas trumpą jos biografijos apybraižą ir eilėraščių ištraukas iš ciklo "Tetos ir Dėdės". Viskas perspausdinta iš lietuviškosios išeivijos spaudos.

STENGIASI APSAUGOTI LIETUVOS VERTYBES

    Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija jau ketvirti metai renka lėšas iš kooperatinių profsąjunginių ir kitų organizacijų bei pavienių asmenų kultūros paminklams apsaugoti, restauruoti arba jų aplinkai sutvarkyti. Šiuo metu yra paskelbti keturi objektai: Vilniaus Kreivosios pilies kalno šlaitų sutvirtinimas, D. Poškos Baublio apdengimas (jau įvykdytas), buvusios Dimitravo politinių kalinių stovyklos sutvarkymas ir vertingų liaudies architektūros paminklų mokslinis inventorizavimas.

P. Rauduvė (1959)

“GELTONOSIOS SPAUDOS” KILMĖ

    Nuolat mes vartojame įvairius keistus išsireiškimus, kurių prasmę šiaip taip suvokiame, bet visiškai nežinome jų kilmės. Gal panašiai yra ir su “geltonąja spauda”. Taip mes vadiname prastą, nepadorią, menkos vertės spaudą. Bet iš kur šis išsireiškimas yra kilęs, ką bendro geltonumas turi su menkumu ar nepadorumu? Šio išsireiškimo kilmė buvo labai paprasta. 1895 metais Niujorko laikraštis “The World” išsispausdino kelis juokingus piešinėlius. Vienas piešinys vaizdavo kūdikį su geltonais marškinėliais. Po piešiniu buvo keli juokingi posakiai, kuriais vaikiukas turėjo linksminti laikraščio skaitytojus. Tas geltonmarškinis vaikiukas buvo išspausdintas su įvairiais juokingais posakiais ir kituose laikraščio numeriuose. Jo autorius buvo grafikas Richard Outcault. Šis vaikiukas su savo juokais labai patiko skaitytojams, tad ir kitas Niujorko laikraštis “New York Journal” pasiryžo panašiai pajuokinti savo skaitytojus.

    Jis persispausdino tą geltonmaršknį berniuką su įvairiais apačioje parašytais juokais. Tai pamatę “The World” leidėjai labai įpyko ir apkaltino “New York Journal” leidėjus vagyste. Tarp abiejų laikraščių užvirė smarkus ginčas ir arši kova. Vienas laikraštis sakė, kad tas berniukas — tai jų nuosavybė, todėl kiti negali juo naudotis, o kitas laikraštis aiškino, kad tokią teisę ir jie turi. Tie ginčai taip visiems įgrįso, kad pagaliau laikraščio “New York Press” redaktorius, pasipiktinęs savo kolegų kvailu ginču dėl to geltonmarškinio berniuko, jų laikraščius niekinamai pavadino geltonąja spauda. Kaip tas geltonmarškinis berniukas, taip ir šis naujas išsireiškimas daugeliui labai patiko, ir nuo to laiko menkavertė, nepadori spauda pradėta vadinti šiuo vardu.

IŠ KUR “KROKODILO AŠAROS”?

    Įdomu, iš kur kilęs posakis “verkia krokodilo ašaromis”. Šitoks pasakymas atsirado iš žmonių tikėjimo, kad krokodilas, norėdamas prisivilioti auką, verkia kaip mažas vaikas. Žmogus kur nors prie kranto išgirdęs tokį “verksmą”, skuba gelbėti į pavojų atsidūrusio ar skęstančio vaiko ir patenka tiesiai į krokodilo nasrus.

    Pirmą kartą krokodilas tokiu baisiu veidmainiavimu buvo apkaltintas Konstantinopolio patriarcho Fotijaus jo parašytame veikale IX amžiuje. Vėliau “krokodilo ašaras” užtinkame ir Erazmo bei Šekspyro veikaluose. Juos pasekė ir kiti rašytojai, ir greitai šis posakis pateko į žmonių šnekamąją kalbą. Jeigu kas verkia nenuoširdžiai ir apgaulingai, tai sakoma, kad jis verkia krokodilo ašaromis.