Vienišo žmogaus - ieškotojo psichologiniai bruožai

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

     Bevartydamas Vytauto Alanto naujų novelių rinkinį "Nemunas teka per Atlantą", atkreipiau dėmesį į mįslingai ir intriguojančiai pavadintą novelę "Viešpats ieško Viešpaties". Mano susidomėjimas buvo neapviltas. Ši novelė vaizduoja įdomų Lietuvos istorijos laikotarpį, atskleidžia gyvą lietuvio valdovo - ieškotojo charakterį ir gabiai seka žmogaus gyvenimo painius vingius.

VAIŠVILKAS, MINDAUGO SŪNUS

     Viešpaties ieškotojas yra Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas. Palinkęs į vienatvę, vis besiilgįs dieviškos artybės, jis nuo jaunų dienų lankydavo ramoves ir net pats galvojo pasistatyti ramovę ir tapti kriviu. Aplinkybės pakreipė jo gyvenimą kita linkme. Karaliaus Mindaugo išsiųstas į Naugarduką valdyti Juodosios Rusijos, savo noru jis apsikrikštijo rytų apeigomis: jį patraukė atgailos dvasia, kurioj jis pats tikėjosi nuplauti savo paties, tėvo bei kitų prasižengimus. Trejus metus jis užsidarė vienuolyne ir net keliavo į tolimąją Graikiją kaip piligrimas.

     Po Mindaugo nužudymo Lietuvoj kilo suirutė. Įsigalėjo jo žudikas Treniota. Kaip paskutinysis Mindaugaitis, Vaišvilkas, lietuvių kviečiamas, su Voluinės kunigaikščių parama, nužudžius Treniotą, grįžo Vilniun užimti Lietuvos sosto, tikėdamasis Lietuvą geruoju apkrikštyti.

     Netrukus, nusivylęs valdymu ir pasiilgęs vienuolyno ramybės, atsistatydino ir, perleidęs sostą savo sesers vyrui, rusų kunigaikščiui Švamui, pats užsidarė vienuolyne Nemuno pakrantėj ruoštis amžinybei.

     Deja, ramybe ilgai negalėjo džiaugtis. Pasikvietęs pas save, Švarno brolis kunigaikštis Levas jį nužudė iš keršto, kad ne jam atidavė Lietuvos sostą.

     Tai toks painus ir spalvingas Vaišvilko gyvenimo kelias. Jo vidaus kelias dar painesnis ir spalvingesnis. Pats autorius jį taip charakterizuoja: "Jei Mindaugo asmenybėje ryškiausiai įsikūnijo XIII amžiaus Lietuvos politinis genijus, tai Vaišvilko asmenybėje aiškiausiai atspindėjo toji Lietuva, kuri ėmė dairytis naujojo tikėjimo. Žengęs pirmąjį žingsnį, Vaišvilkas nebesustojo pusiaukelyje, kaip jo tėvas, bet ėjo pasirinktuoju keliu, nors ir svyruodamas ir kniubdamas, nes atsiplėšti nuo savo prosenelių tūkstantmečių tradicijos ir pasisavinti visiškai svetimą pasaulėžiūrą jam nebuvo lengva" (204-205 pusi.).

DIEVYBĖS IEŠKOTOJAS

     Šioje novelėje vis dėlto įžvelgiu ne tiek Vaišvilko pastangas "atsiplėšti nuo savo prosenelių tūkstantmečių tradicijos", ne tiek jo krikščioniškos - pagoniškos sąmonės ir sąžinės susikirtimus, kiek daugiau visuotinį, visalaikį žmogaus gyvenimo prasmės klausimą — tikėti ar netikėti. Ir tas klausimas novelėj aštrinamas, parodant visuotines kliūtis, tiek "iš Dievo pusės", tiek iš tariamai jį išpažįstančiųjų...

     Dievas tyli, neparodo jokio ženklo. Tariamai tikintieji jo irgi neliudija: nepaisydami savo tikėjimo, elgiasi nežmoniškai.

     Vaišvilkas yra gyvenimo prasmės, dievybės ieškotojas. Charakteringa, kad jo ieškojimas pasireiškia ne darbais, ne ryšiu su žmonėmis, bet apdūmojimu, įsigilinimu, susikaupimu savy. Jis ne veiklos, bet minties žmogus. Jaunystės dienose jį traukia ramovės; vėliau — vienuolio - atsiskyrėlio būtis. Kai, tapus Lietuvos valdovu, jam atsiranda didžiausia galimybė veikti ir daryti gera, jis labiausiai susmunka savo neryžte ir neveikioj, kol pagaliau atsistatydina.

     Krikščionybė jį patraukia vien tik atgaila už nuodėmes. Būdamas jautrus, jis graužiasi savo jaunystės prasižengimų — miške praleidęs naktį su vaidilos dukra Šile, už tai jį išplūdusį jos tėvą įsikarščiavęs užmuša. Spaudžia jį ir jo tėvo Mindaugo bei kitų nusižengimai. Visa tai parodo jo jautrų, bet kartu ir niūrų būdą. Iš graužimosi ir atgailos dvasios jis neišsivaduoja iki pat savo gyvenimo pabaigos. Bet tai užtemdo kitas, šviesesnes ir esmingesnes krikščionybės tiesas. Jis jų nei pats nesugeba įžvelgti, nei tie, kurie jam krikščionybę žodžiu atskleidė, nesugeba krikščionybės šviesos esmės įtikinančiai mokyti, ypač kad jų pačių darbai prieštarauja Kristaus skelbiamai meilei.

AMŽINA TYLA

     Visi krikščionys, su kuriais Vaišvilkas savo vingiuotam gyvenime artimiau susiduria, yra ne tik nekrikščioniški, bet ir nežmoniški. Ir katalikiška Roma, ir stačiatikė Voluinė varžosi dėl Lietuvos, siekdamos ją pavergti. Krikščionybės skleidimas yra tik priedanga tiems kėslams. Krikščionims Voluinės valdovams Švarnui ir Levui terūpi tik Lietuvos sostas. Ne geresnė nei pakrikštyta Vaišvilko sesuo Švarnienė. Gi stačiatikių archiriejus Timotiejus spiria Lietuvos valdovu tapusį Vaišvilką lietuvius krikštyti kardu. Visa tai pergyvenęs, Vaišvilkas ir klausia: "Ar tie, kurie tariasi esą krikščioniško Dievo kareivos, nežudo ir neprievartauja, ieškodami tik savo naudos?" (241 pusl.).

     Žmonės neliudija Dievo. Betgi nei pats Dievas neliudija apie save. Jei pirmasis faktas jautrų Vaišvilką pritrenkia, tai antrasis visiškai jį pribaigia. Jis nori ženklo. Stebėtina, kad jis, kuris pats tėra mąstytojas, ne vykdytojas, trokšta ir tiesiog reikalauja, kad Dievas būtų ne vien apmąstomas, bet pats apie save paliudytų. Ir ne paprastai, bet įtikinančiai — perkūnu sugriaudamas, stebuklu pritrenkdamas. Dėl to Vaišvilkas Graikijoj ant Atoso kalno pasninkauja ir meldžiasi, bet, kaip jis pats nusivylęs sako, "dangus neprasivėrė" (219 pusl.). Ir Šilei jis prisipažįsta: "Aš beldžiausi į gerųjų ir piktųjų dievų duris, bet visur mano kumštis atsitrenkė į amžiną tylą" (241 pusl.).

     Dėl to Vaišvilkas yra nusivylęs savo ieškojimu ir visais dievais, neišskiriant nei krikščionių Dievo.

     Vienu metu jis net galvoja pats esąs dievu. Bet ši pagunda yra trumpalaikė: per daug akis jam veria jo paties menkystė. Galų gale jis pasiduoda likimui. Atsisakęs Lietuvos sosto, jis užsidaro vienuolyne prie Nemuno ruoštis amžinybėn. Ženklo taip ir nesulaukia.

VIENIŠO ŽMOGAUS PSICHOLOGIJA

     Vaišvilko charakteristika yra vientisa, ir jo elgesys yra psichologiškai pagrįstas. Jis yra vienatvės apimtas žmogus. Jis buvo vienišas nuo pat mažens. Su pagrindu jis įtarė, kad Mindaugas buvo jam tik patėvis, nužudęs jo tikrąjį tėvą Vismantą ir vedęs motiną Mortą. "Mindaugui jis niekad nejautė sūniškos meilės, o ir' Mindaugas nerodė jam gilesnio tėviško prieraišumo" (202pusi.). O ir pati motina "juo mažai tesirūpino: ji turėjo pakankamai rūpesčių su savo jaunesniais vaikais (202pusi.). Visa tai jautriam Vaišvilkui turėjo palikti neišdildomą įtaką. Jis buvo vienišas nuo pat mažens. Žmonių artumo kaip ir nepatyrė. Artimų draugų kaip ir neturėjo.

     Dėl šių faktų labiau suprantamas yra jo troškimas dievybės artumo. Kas žmonių artumo nepatiria, gali labiau pasigesti ir labiau trokšti dievybės artumo. Aiškiau suvokiama ir tai, kodėl jis laiko savo trumpalaikį buvimą su Šile miške savo gyvenimo laimingiausiom valandom. Vis dėlto koks skaudus likimas! Nors po keliolikos metų jie viens kitam tebelinki gero, Šilė jo visai nesupranta, kai jis atidengia jai tai, kas jam opiausia — savo gyvenimo ieškojimus. Ji gi tegalvoja, kad "tur būt, jį bus apžavėjęs jo naujasis Dievas" (243 pusl.).

     Galų gale, dėl viso to aiškiau suprantamas yra ir Vaišvilko reikalavimas ženklo iš dievų ir iš Dievo. Jei kas juo rūpinasi, tas turi tai įrodyti; kitaip, jis anuo nesirūpins — netikės. Tuo labiau tragiškas yra likimas šio vienišo žmogaus, pasismerkusio ieškoti, bet nesurasti; laukti, bet nesulaukti galutinio ženklo.

     Tokios mintys kilo, skaitant šią novelę. Josios pagrindinį veikėją Vaišvilką trumpai apibūdinčiau kaip ieškotoją, vis ieškantį, bet ir pasismerkusį galutinai nesurasti. Kaip tik dėl to taip tinka tos novelės pavadinimas (nežinau, ar autoriaus ta prasme taikomas) "Viešpats ieško Viešpaties", būtent, kad Vaišvilkas ne vien dėl savo politinio valdymo buvo viešpats. Jis buvo viešpats savo ieškojime. Ieškodamas jis statė sąlygą: reikalavo ženklo. Deja, šitokiam viešpatavime yra silpnybė. Statant sąlygas, užsikertamas kelias surasti. Jis ženklo nesulaukė, nebent Viešpats jo pasigailėjo, kaip Tomo, apaštalo, irgi stačiusio sąlygas savo tikėjimui. Kas vyko Vaišvilko viduje paskutinėmis jo gyvenimo dienomis, valandomis ar net minutėmis, novelėje neužsimenama.