Palaiminti, kurie padeda man atgyti, klausydamiesi mano pasakojimų apie praeitį, ir nesako; "Tai jau esame girdėję".

     Palaiminti, kurie nesiskubina kritikuoti to, ką aš darau, norėdami pabrėžti, kad aš jau nieko nesugebu.

     Palaiminti, kurie paaukoja truputį savo brangaus laiko ir, sutikę mane gatvėje, bent trumpai sustoja manęs pakalbinti.

     Palaiminti, kurie man papasakoja savo džiaugsmus, nes tiki, kad aš tai suprasiu ir įvertinsiu.

     Palaiminti, kurie nesiteirauja, ar man ko netrūksta, kai iš tikrųjų man nieko netrūksta, o tik jų pačių.

     Palaiminti, kurie į mane žvelgia švelniai ir maloniai, norėdami išskaityti tai, ką sako mano akys, o ne raukšlėtas veidas.

     Palaiminti, kurie mane pasveikina su gėlėmis, manydami, kad aš dar nesu toks senas, kuriam tinka tik erškėčių spygliai.

     Palaiminti, kurie šv. Mišių metu, palinkėdami ramybės, nesidrovi ištiesti man ranką pirmiau negu kitiems.

     Palaiminti, kurie pagerbia mano sunkius žingsnius ir nebėga prieš mane, versdami ir mane nepajėgiantį skubėti drauge.

     Palaiminti, kurie man nepriekaištauja, sakydami, kad aš esu kurčias, kurie kalbėdami nekelia balso ir nesišnabžda savo tarpe, kad aš negirdėčiau.

     Pagaliau būsiu palaimintas ir aš pats, jei šioje gyvenimo "tuštumoje” pasivesiu Tau, Viešpatie, ir liksiu jaunas amžinajame gyvenime.

    Palaimintasesi, Viešpatie, duodąs visiems jaunystę ir senatvę. Tu esi nesikeičiantis gyvenimas. Tu - amžinasis gyvenimas!

     Palaimintas, Viešpatie, suteikęs man gyvenimo meilę ir supratimą to, ko anksčiau nežinojau. Dabar, senatvėje, suprantu, ką reiškia gyventi. Gyvenimas yra nuolatinė dovana, pilna Tavo meilės, ypač senatvės dienose. Tikiuosi pasiekti gyvenimo pilnatvę, kai atsistosiu ant amžinojo gyvenimo slenksčio.