CHIARA LUBICH
"Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave” (Mk 10,52).
Kai Jėzus ėjo iš Jericho ir gausi minia Jį sekė, aklasis elgeta, sėdėjęs prie kelio, pradėjo garsiai šaukti: "Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” Daugelis iš minios draudė jį, kad nutiltų, bet jis šaukė dar garsiau. Jėzus liepė ji pašaukti. Kai jis prisiartino, Jėzus jį paklausė: "Ko nori, kad tau padaryčiau?” Neregys atsakė: "Mokytojau, kad praregėčiau!” Tuomet Jėzus jam tarė: "Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”.
Pastebime, kad šitame pagydyme, kaip ir daugelyje kitų, prieš darydamas stebuklą, Jėzus reikalauja tikėjimo. Galėtume pagalvoti, kad Jis darė stebuklus, norėdamas sustiprinti žmonių tikėjimą. Tačiau Jo žodžiuose matome tikėjimo reikalavimą dar prieš stebuklą.
Jėzus reikalauja tokio tikėjimo, kurs nėra kažkokia magiška galia ar koks psichologinis ligonio paruošimas gydymui. Jėzus kai kada atlygina už kito asmens tikėjimą, pavyzdžiui, šimtininko, kurs prašė pagydyti jo tarną. Jėzus reikalauja tikėti Tą, kuriam viskas įmanoma. Tikėdami mes aiškiai rodome, kad nesiremiame savimi, bet Tuo, kurs yra galingesnis. Nepasitikėdami savo galiomis, mes kreipiamės į Dievą, laukdami iš Jo visko ir leisdami Jam veikti. Kaip minėjome, tokio tikėjimo pavyzdys yra šimtininkas, kurs mato savo paties nevertumą. Jis žino esąs bejėgis ir išpažįsta visišką pasitikėjimą Dievu: "Viešpatie, nesu vertas, kad Tu užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks” (Mt 8,8).
Pagijimui tikėjimas yra būtinas, nes Dievas gerbia asmens orumą ir laisvę, užtat veikia tik prašomas. Mes žinome, kad šiais moderniais laikais daug kas mano, jog neginti savo nepriklausomumo ir atsiverti Dievo galybei reiškia savęs nuvertinimą ir nebuvimą savimi pačiu. Tačiau reikalas yra toks. Jei siekiame ginti savo nepriklausomumą, užsidarome savyje ir neišvengiamai susiduriame akis į akį su savo ribotumais. Bet jei atsiveriame Dievui, priimame pas save Tą, kurs yra didesnis už mus ir tikrai gali mums padėti. Bet šis mūsų tikėjimas, kurs yra būtina pradžia Dievo veikimui mumyse, yra tik pirmas žingsnis vykdyti tai, ko Dievas iš mūsų nori.
Pasitikėjimas, prašant Dievo pagalbos, veda žmogų į artimesnį ryšį ir bendravimą su Dievu. Pagydytą moterį Jėzus vadina dukterimi, lyg norėdamas pasakyti, kad Jam yra svarbiau ne tiek kūną pagydyti, kiek duoti jai dievišką gyvenimą, kurs ją visiškai atnaujintų.
"Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”. Ką tai reiškia mūsų gyvenimui? Kai mus ištinka koks nors svarbus reikalas, parodykime visišką pasitikėjimą Dievu. Žinoma, tai nemažina mūsų atsakomybės, tai neatpalaiduoja mūsų nuo savo dalies atlikimo. Tik tada, kai darome viską, kas mums įmanoma, galime tikėtis specialios Dievo pagalbos. Mūsų tikėjimas turi būti bandomas. Tai matome iš kraujoplūdžiu sergančios moteriškės atvejo. Ji pergalėjo minios spūstį, kuri ją skyrė nuo Mokytojo. Taip buvo ir su Jericho neregiu, kurs nepabūgo savo šauksmais pykinti minios, ir su raupsuotuoju, išdrįsusiu prisiartinti prie Jėzaus, nežiūrint draudimo peržengti kai kuriuos religinius apribojimus. Kai mus ištinka bandymai, mūsų tikėjimas neturi svyruoti.
Mes turime parodyti Jėzui, kad supratome, kokią neįkainojamą dovaną Jis mums atnešė — dieviškąjį gyvenimą. Turime Jam rodyti dėkingumą ir naudoti gautąsias malones. Jei taip darysime, tai ir mes galėsime prašyti malonių savo žemiškam gyvenimui ir išgirsti: "Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”.
Iš anglų kalbos išvertė K. P.
• Amerikos katalikų universitetui Vašingtone vadovauti nauju prezidentu paskirtas jėzuitas William Byron.