Vytautas Kasniūnas

     Prologas. Viename susibūrime žinoma ponia, kuri aktyviai darbuojasi literatūros baruose, įsisiūbavus kalboms apie šeimas, vyrus ir moteris mūsų raštijoje, staiga paklausė vyrus: "Ar jūs įsigyvenate, įsijaučiate į moters tragediją, kai ji yra išprievartaujama? Kokius vaizdus jums sukelia šis žodis? Ką jūs darytumėte, jei tai atsitiktų jūsų žmonai, dukrai?”

     Vyrai suūžė, kaip užpultas bičių avilys. Nebuvo nenorinčio atsakyti, pasisakyti. Vyko gana įdomios žodinės rungtynės: vyrai vienoje pusėje, moterys — kitoje. Nepasidalinome laimėjimo laurais. Kiekviena pusė jautėsi stipri savo pasisakymais ir išvadomis, daug pasimokiusi viena iš kitos. Vienas kitą klausėme, kodėl apie tai tyli rašliava.

     Kai kalba nukrypo, ar kas nors iš mūsų asmeniškai kalbėjosi su šią tragediją išgyvenusia moteria, aš papasakojau, kaip viena moteris paskambino į Lietuvių radijo forumo studiją, pasisiūlydama pasikalbėjimui. Ji buvo išniekinta. Paprašė apie pasikalbėjimą pagalvoti ir pažadėjo vėl paskambinti po kelių dienų.

     Paskambino sutartu laiku. Pasikalbėjimo tikslas turėjo būti, kad moterys, išgirdusios išgyventos tragedijos gyvus liudininkės žodžius, visada būtų pasiruošusios apsiginti. Vieną kartą susitardavome dėl rekorduoto telefoninio pasikalbėjimo, kitą kartą atšaukdavo. Baiminosi, kad gali atpažinti balsą. Negelbėjo įtikinėjimai, kad balso pakeitimas elektroniškai lengvai įveikiamas.

     —    Ar tu ją pažinojai? —mane paklausė.

     —    Ne!

     —    Ar daug telefoninių pasikalbėjimų turėjai?

     —    Daug. Tiksliai negaliu pasakyti, bet tikrai buvo daug.

     —    Ar nebandei asmeniškai susitikti ir pasikalbėti?

     —    Bandžiau. Ir dar kaip. Atsakymas buvo tas pats: "Dabar tuo reikalu negaiškime laiko. Kai norėsime susitikti, pranešiu”.

     —    Sakai, kad turėjai daug pasikalbėjimų. Tai ką ji sakydavo?

     —    Daug pasakodavo, bet aš negalėdavau suvesti galų su galais.

     —    Kaip tai?

     —    Daviau žodį, kad pasikalbėjimų nerekorduosiu, neužsirašysiu ir neduosiu jokių klausimų.

     —    Tai koks tikslas buvo tęsti tuos pasikalbėjimus, kurie tau atrodė, lyg palaida bala?

     —    Kai paskambina ir kalba, negi gali pasakyti, kad neskambintų. Aš supratau, kad ji nori, bet negali savęs išsakyti. Dažnai įtardavau, kad kalba išgėrusi stiklą vyno. Vieną ar du kartus prisipažino.

     —    Kodėl pasirinko tau skambinti?

     —    Nemanau, kad ji mane asmeniškai pasirinko. Ne. Ji norėjo tą pasikalbėjimą perduoti Forumo radijo klausytojams. Aš buvau tik tarpininkas. Bet man niekada neatrodė, kad aš be reikalo tais pasikalbėjimais gaišinu laiką.

     —    Kodėl?

     —    Aš supratau, kokią baisią tragediją išgyvena išniekinta moteris, kaip jai sunku grįžti į tas siaubingas dienas ir gyvu žodžiu išsakyti visa tai, ką išgyveno.

     —    Taip viskas ir baigėsi gerais norais, ar ne?

     —    O aš labai tikėjau tais gerais norais, nes paskutiniame pasikalbėjime ji pažadėjo, kad raštu, telefonu ar gyvu žodžiu "parodys savo sužeistos širdies žaizdas”, — baigiau savo pasakojimą apie moterį, kuriai daviau Elenos vardą.

     Praėjus septyneriems metams nuo paskutinio pasikalbėjimo su Elena, susiklostė šis moters gyvenimo vaizdelis.

     Jei koks nors astrologas norėtų patirti "po kokia žvaigžde” aš gimiau, tai turbūt atrastų dar greičiausiai niekam nežinomas dvi žvaigždes, kurias turėtų pavadinti "Pašto” ir "Laiško” vardais. Atrodo, kad tie du vardai man yra įgimti. Aš augau mamos pasakojimais, kaip tėvelis, gyvendamas Amerikoje, jai siųsdavo kas savaitę laiškus ir kaip ji jų laukdavo. Laukdavo parašytų vyro žodžių, o taip pat dolerių šeimai išlaikyti. Taip ir aš laukdavau per dienų dienas tarpvartėje ateinančio laiškanešio, kad, gavęs iš jo laišką, perduočiau mamai. Liūdėdavau, jei laiškanešys praeidavo pro namus, nieko man nedavęs, džiaugdavaus ir krykštaudavau, jei gaudavau laišką. Paskiau mes, keturi vaikai, išsisklaidę gyvenome laiškų ilgesiu. Ir dabar man blogiausios dienos, jei paštas yra uždarytas. Džiugi diena, kai gaunu netikėtą laišką, lyg iš to "nematyto, negirdėto pasakų pasaulio”. Toki laišką visai neseniai gavau. Skubiai atplėšiau ir skaitau:

     "Gerbiamasis, man atrodo, kad lyg tiktų pridėti žodį "mielasis” arba "brangusis”, nes kai tau prieš daugelį metų skambindavau telefonu, tu visados noriai išklausydavai mano pasakojimų. Dažniausiai aš tau skambindavau, kai būdavau išgėrusi, nes tada turėdavau daugiau drąsos. Tu niekados neužkabinai telefono ragelio, nepasakei pikto žodžio. Vis laukei, kad aš ką nors įdomesnio ir geresnio pasakysiu. Dabar aš tau turiu kai ką pasakyti”.

     Laiškas labai sunkiai išskaitomas. Nepilni žodžiai, nebaigti sakiniai, matyt, labai drebančia ranka parašyti. Kiek geriau įskaitoma laiško pradžia. Galas labai iškrevezotas.

     Vėl užsimezgė telefoniniai pasikalbėjimai. Kartą ji paklausė, kodėl ją vadinu Elena. Atsakiau, kad į klausimą atsakysiu, kai susitiksime.

     Graži, šilta pavasario diena. Spaudžiu durų skambutį, rankose laikydamas laukų gluosnio besiskleidžiančius "kačiukus”.

     Butelis nedidelis. Du kambarėliai ir maža virtuvėlė. Baldai seni. Tabako dūmų — nuo grindų iki lubų. Galėtum dūmuose ir kirvį pakabinti. Pasisveikinau su senute ir per rūkstančius dūmus pamačiau kitą senutę, sėdinčią lovoje.

     —    Matai žmogų, buvusios moters gyvą šešėlį, — pasigirdo drebantis balsas. — Matai, kas liko iš manęs po vienos baisios tragiškos nakties, po kelių valandų teroro. Aš buvau išžaginta...

     Kiek palūkėjus, kvapą atgaudama, ji tęsė:

     —    Baisus tas žodis, ar ne! ? — lyg sudrebėjo visos sienos nuo spiegiančiai garsaus balso.

     —    Taip, baisus žodis, — atsakiau. — Galima juk surasti pakaitalą. Ir redaktorius prašė, kad to žodžio nevartočiau.

     —    Oi ne! Oi ne! — ji skausmingai suvaitojo. — Aš juk sakiau, kad nesutinku kalbėtis, jei to žodžio neparašysite antraštėje. Aš matau, kad poetai ir poetės, teologai ir mokslo daktarai, rašytojai, žurnalistai, redaktoriai neįsijaučia į šį žodį...

     Užsidegusi kitą cigaretą, lyg dūmų debesyse pasislėpusi, ji kalbėjo:

     —    Aš parafrazuosiu vieno poeto žodžius, — išskėtusi aukštyn rankas, deklamavo:

     "Nežaiskime žodžiais, žmonės!
     Nežeiskime vienas kito jausmų!”

     Po minutės tylos tęsė:

     —    Vienos jaunos poetės žaidimas tuo žodžiu privertė mane pasisakyti. Jeigu ji būtu rašiusi apie išniekintą ar išprievartautą moterį, būčiau tylėjusi. Bet kai dabar ji pasirinko tą baisųjį žodį, kai jaunos ir vyresnės moterys, teologai ir rašto žmonės ėmė jį apkaišyti gražiais vainikais, aš nutariau papasakoti išžagintos moters istoriją, atidengti jos kančių gyvenimą. Minėta poetė rašo:

     "Kareiviai ją išžagino
     ir pririšo išskėstomis kojomis
     prie kedro ties upeliu.
     Ji prisikėlė ir pagimdė žmogų”.

     O redaktorius rašo: "Šį eilėraštį spausdinu, nes jame neįžiūriu nei nepagarbos, nei nemoralumo”. Aš taip pat buvau pririšta prie parko medžių išskėstomis kojomis, ties ežeru. .. Ne kareiviai ėjo vienas paskui kitą, ėjo vyrų būrys. .. Po to jokia moteris nebegali prisikelti ir pagimdyti žmogų... Ne! Ne! — suriko baisiai klaikiu balsu.

     Po kelių sekundžių ji pradėjo pasakoti savo istoriją:

     "Mano mokslas užsitęsė, nes dirbau ir mokiau. Sunkiai sekėsi pasirinkti profesiją. Mėčiausi nuo vienos prie kitos. Universiteto kredito valandų turėjau daug, bet daug jų netiko pasirinktam diplomui. Pagaliau susitaupiusi pinigų, atsisakiau tarnybos, pasinėriau į studijas. Mokslas sekėsi. Draugai juokėsi iš manęs, kad aš taip visą gyvenimą ir studijuosiu, šeimos nesukursiu. Meilėje man nesisekė. Kas mane mylėjo, to aš nemylėjau. Kas man labai patiko ar net buvau įsimylėjusi — manimi nesidomėjo. Jei pradėčiau pasakoti visas meilės istorijas, knygos lapų pritrūktų.

     Vieną pavasario popietę, išlaikiusi paskutiniuosius egzaminus, išėjau pasivaikščioti į parką, esantį prie ežero. Buvau nepaprastai geros nuotaikos. Vakarą buvau paskyrusi pasimatymui. Jis, kurį vadinsiu Jonu, buvo už mane dvejais metais jaunesnis, toks pat alkanas studijoms, kaip ir aš. Aš buvau jį įsimylėjusi. Sakau "buvau”, nes kai vėliau sužinojau, kad jis vedęs ir išsiskyręs, atšalau. Norėjau save įtikinti, kad reikia užgniaužti meilės jausmus. Po kiekvieno pasimatymo aš save tikindavau, kad reikia baigti meilės draugystę, ir jam tai pasakydavau. Bet kai kitą dieną vėl su juo susitikdavau, lyg ledas sutirpdavo mano nutarimas, ir vėl viską atidėdavau kitai dienai.

     Būdama parke, mačiau, kad, man einant dviratininkų keleliu, kelis kartus pravažiavo automobiliai, pilni vyrų. Jie, mane pralenkdami, švilpavo, šūkavo, mosikavo rankomis. 'Papuskite man į nosį’, atsimenu, kaip jiems tyliai pasakiau. Prisiminusi liaudies dainą, aš pradėjau ją niūniuoti ir, pasiėmusi nuo kaklo krintančią skepetėlę, pasišokinėdama jąja sumosikavau, tardama dainos žodžius: 'dar, dar, bernužėli, dar ne tavo valia...’ Staiga sugirgždėjo automobilio ratai, ir aš pasijutau vyro glėbyje. Delnu užėmė burną, ir pajutau šone peilio dūrį.

     — Jei netylėsi, suvarysiu peilio ašmenis! — suriko vienas vyras.

     Mėginau gintis, bet pajutau smūgį į galvą. Iki sutemo, jie mane laikė išrengtą automobilyje ir lankė vienas paskui kitą. Sutemus nusinešė į krūmus, pririšo kojas. Vyrų buvo daug. Smūgiais į galvą jie mane svaigino, kai atsibusdavau. Atsimenu, kad aušo rytas, kai jie vėl kartojo savo užmojį.

     Atsibudau ligoninėje. Tikrino gydytojas. Mieguistas ir išvargęs. Skundėsi, kad ilgos jo darbo valandos. Matyt, buvo nelauktai prižadintas. Atėjo policininkas, kramtydamas gumą. Man jis atrodė kaip rašomoji mašinėlė. Mažai klausinėjo, tik pildė paruoštas formas, vartė lapus. Man atrodė, jog aš buvau kalta, kad medicinos personalui reikėjo mane plauti, tvarstyti žaizdas. Juk dėl manęs buvo prikeltas iš saldaus miego gydytojas. Policininkas pyko, kad reikėjo užpildyti blankus...

     Atvažiavo kita policijos mašina, ir mane nuvežė į butą. Policininkas palydėjo iki durų. Atrakinęs duris, pastovėjo ir, pamatęs kavinuką, pasisiūlė užvirti kavą. Mudu gėrėme kavą ir rūkėme. Pirmą kartą paėmiau į burną cigaretę. Jis mažai kalbėjo. Atsimenu jo žaibuojančias akis ir... aš pyliau jam į akis puoduką kavos...

     Iš ryto skambino mama, klausė, kur buvau vakar naktį, nes mėgino prisiskambinti iki vėlumos. . . Po pietų skambino tėvas, skundėsi, kad daug rūpesčio sudariau jiems, gyvendama viena, atskirai... Tėvams pasakiau, kad man daugiau neskambintų, nes ruošiuosi baigiamiesiems egzaminams (melavau) ir, kai turėsiu laiko, aš pati jiems paskambinsiu. Telefono skambutį išjungiau iki minimumo.

     Savaitę, dvi, tris buvau aš viena, užrakintas kambarys ir, kaip niekuomet, nuolatos skambantis telefonas. Aš kalbėjau kambario sienoms, o telefonas zirzė. Išsibaigė šaldytuve mamos prikrautas maistas. Po kelių savaičių pirmą kartą išėjau į gatvę. Baisu. Man atrodė klaikūs vyrų žvilgsniai, norintys mane pagrobti, kiti lyg pašaipiai juokėsi, o moterys nusukdavo galvas, mane pamačiusios.

     Po trijų savaičių pirmą kartą atsiliepiau, suskambėjus telefonui. Skambino Jonas, mano buvęs mylimasis. Susitarėme pasimatyti. Vakarieniavome. Pirmą kartą gėriau 'martinį’. Kartojau. Patiko. Paskiau vyną. Jis palydėjo mane namo. Įėjo į butą. Atsiminiau, kad turiu vyno, kurį buvau gavusi darbovietėje Kalėdų proga. Pavaišinau svečią. Vaišinaus ir aš. Atsirišo liežuvis, ir taip norėjosi jam išsipasakoti išgyventą tragediją. Norėjosi nuritinti nuo krūtinės akmenį. Nusirito akmuo, bet užgriuvo kalnas. Išklausęs mano pasakojimo, jis gana džiaugsmingai pasakė:

     — Nenorėjai mylėtis su manimi, tai mylėjaisi su kitais. Dabar galėsi laisvai mylėtis, su kuo tik nori.

     Kai kitą rytą atsibudau, negalėjau nuo skausmo pakelti galvos. Kambarys atrodė kaip po bombardavimo. Išvartytos kėdės, staliukai, sudaužytas veidrodis. Kai, atėjusi į vonios kambarį, pamačiau kraujo žymes, prisiminiau, kaip, gindamasi nuo Jono, paleidau jam į galvą vyno butelį.

     Po kelerių metų ištekėjau. Alkoholis privedė prie vedybų. Gėrė ir vyras. Su juo mylėdavausi tik primušta. Jis mirė nuo narkotikų. Susirgau nervų priepuoliu. Metus buvau ligoninėje. Dėl manęs išsiskyrė tėvai. Mirė motina. Tėvas vedė, gyvena Kolorado kalnuose.

     Kai prieš kelerius metus skambinau į Forumo radijo studiją, aš buvau alkoholikė. Mama mane prašydavo, kad skambinčiau ir papasakočiau savo tragediją, tikėdama, jog tokiu būdu padėsiu kitoms moterims ir mergaitėms. O dabar, matote, jauna poetė žaidžia žodžiais.. . Ach, tiek to.. .

     Su manimi gyvena mamos sesuo, o aš — gyvas lavonas. Tetai aš esu sunki našta, ji žengia į aštuoniasdešimtuosius metus, o atrodo už mane dvigubai jaunesnė. Teta norėjo, kad aš tau viską papasakočiau. Atlikau”.

     Mes susitarėme susitikti kitą kartą. Rašyti ji negali. Reumatizmas susuko pirštus. Pažadėjo pamėginti pasikalbėti viena pati su rekordavimo aparatėliu.

     —Iki! — atsisveikinau.

     — Iki pasimatymo! — palydėjo mane du balsai.

     Gatvė pilna skubančių žmonių. Labai norėtųsi skaityti žmogaus istoriją: jauno ir seno, kiekvieno sutikto žmogaus...