Buvusi SIBIRO TREMTINĖ

     Tuščioj lygumoj aidi Tavo žodžiai, o žmonės negalvoja apie namus ir poilsį. Tavo žodžiai... Tai jie iškvietė žmones iš namų ir atvedė čia. Dėl jų minia pamiršo duoną ir artėjantį vakarą. Žvejys negalvoja apie tinklus ir valtį, o muitininkas apie pelną. Visi jie jaučia nurimusį ilgesį — tą ilgesį, kuris visais keliais lydėjo žmogų nuo rojaus vartų, kol atvedė čia, prie Tavo žodžių.

     O vieta tuščia, ir nuo tolimų pakraščių jau kyla miglos. Kažkur yra namai ir duona ant stalo, o čia tik tyrai ir Tavo žodžiai. Dieve, kaip norėtume būti toje minioje — alkani ir pavargę, kad tik galėtume išgirsti Tavo "Gaila man..." Juk taip retai išgirstame šitą žodį. Mūsų niekas nesigaili. Net mes patys nemokame savęs gailėtis. O esame vargingesni už aną minią. Jai trūko tik duonos, bet ji turėjo Tave. O mes dažnai pritrukstame Tavo žodžių, ne tik duonos. Dažnai paliekame Tave kalbėti tyrams, keturioms sienoms — dėl duonos, dėl monetos, dėl vienos valandos džiaugsmo. Rūpestis duona—mums pirmoje vietoje. Tada mums pritrūksta visko: alkani ir pasiklydę atsiduriame tyruose. Ir jei tada neištarsi "Gaila man. ..” — kaip tada pasieksime Tėvo namus?

     Viešpatie, dabar visas pasaulis yra alkana minia prie Tavo kojų. Visi esame alkani — duonos, laisvės, Tavo žodžio. Kada labiau buvo reikalingas duonos padauginimas! Dieve, padaugink tą duoną, kurią įstatymo raidė paduoda kaliniui. Padaugink tą paskutinę riekelę, kurią motina su rūpesčiu dalina savo vaikams. Tegul ji pasibaigia tik tada, kai vaikų akyse užges alkis. Padaugink savo žodžio ilgesį, kad nebijotume išeiti į tyrus. Neleisk, kad jį girdėtų tik akmenys.

     Tu turi begalinius išteklius. Anuomet Tu galėjai dykumos akmenis duona paversti. Bet Tu panorėjai minią pasotinti ta duona, kurią bevardis vaikas Tau išsaugojo. Ir mano rankos nėra visiškai tuščios. Žiūrėk— turiu truputį geros valios, meilės ir labai daug didžių norų. Kūrenti Tavo ugnis. Siūbuoti Tavo varpus. Tai nedaug — tik trupiniai, surinkti iš didesnių išteklių. Ar Tu nenori paimti šituos trupinius? Tai mažiau negu miežinė duona, bet argi Tau ne vis tiek? Leisk man būti tuo bevardžiu vaiku, kurio maži ištekliai pripildė apaštalų rankas ir pasotino minią. Palaimink mano išteklius, kad niekada nepavargtų iš alkio tie, kuriuos pavedi mano globai.