P. DAUGINTIS, S.J.

     Maždaug prieš metus Čikagos lituanistinės mokyklos mokiniams buvo pateikta anketa. Tarp kitų klausimų buvo ir šis: "Ko jūs labiausiai norite iš savo tėvų?” Labai didelis nuošimtis atsakė, jog norėtų, kad tėvai skirtų daugiau laiko su jais pabūti, juos išklausyti, jiems padėti. Taip pat ir suaugusieji nori paramos ir meilės iš savo šeimų, giminių ir draugų. Taip buvo visada, bet ypač tai galioja mūsų laikais. Žymus JAV katalikų rašytojas ir veikėjas R. Martin tvirtina, kad modernaus kataliko žymė yra aktyvus gyvenimas krikščioniškoje bendruomenėje. Tad šiame rašinyje ir pasvarstysime, kas yra toji tikra krikščioniškoji meilė ir kaip siekti, kad mūsų šeima, giminė, būrelis, draugija, parapija... būtų mums padedančios ir palaikančios visuomeninio gyvenimo formos.

KETURI TARPSNIAI

     Jėzus su savo mokiniais ir Marija pakviestas nueina į vestuves Kanoje. Ten, Marijos prašomas, išgelbsti jaunavedžius iš nemalonios padėties pirmuoju savo stebuklu, paversdamas vandenį vynu. Tai buvo lyg jo vestuvinė dovana jaunajai porai.

     Jėzus pamilo savo mokinius, ir mokiniai jį labai mylėjo. Kristus paskutinės vakarienės salėje jiems pareiškė: "Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia šeimininkas. Jus aš draugais vadinu!” Apaštalai ypatingu būdu pajuto didelę, draugišką Kristaus meilę, kai pirmą kartą priėmė komuniją ir taip artimiausiai susivienijo su juo.

     Taigi tikra žmogiška meilė turi keturis tarpsnius: 1. simpatija, pamėgimas to asmens, juo grožėjimasis, 2. pamėgimo išreiškimas žodžiais, dovanomis, darbais, 3. abipusė, draugiška meilė, siekianti būti drauge su pamėgtu asmeniu, su juo kalbėtis, jausti jo įvertinimą, pagarbą, meilę, 4. vienijanti meilė, siekianti bendro gyvenimo, vienas kitam atsidavimo, susijungimo dvasia ar net kūnu.

     Meilė pačia savo esme ir psichine sąranga siekia, kur tik galima, aukštesnių meilės tarpsnių, ir mylintis asmuo — meilės pilnatvės. Tuo labiau jos siekia pastoviuose bendravimo junginiuose, sambūriuose. Užtat nepatenkintas, pavyzdžiui, šeimoje jaučiasi vyras, jeigu žmona, paruošusi gerus pietus, nepasako jam nė vieno malonaus žodelio. Teko girdėti ne vieną žmoną skundžiantis: "Mano vyras viskuo mane aprūpina, net dar pinigų duoda, tačiau jis nelaiko manęs savo mylima žmona”. Tai dar trečio meilės tarpsnio, draugiškos meilės, nepasiekusi ar atšalusi meilė. Dėl to šeimos ar kito sambūrio nariai yra nepatenkinti, skundžiasi, pradeda kitur meilės ieškoti.

PAGONIŠKA IR KRIKŠČIONIŠKA MEILĖ

     Kartą apaštalai stebėjo tokį įvykį. Kambaryje prie žmonių apsėsto Mokytojo prisigrūdo vienas stambus vyras. Jis pranešė Jėzui: "Tavo motina ir broliai laukia tavęs lauke”. Apaštalai pamatė, kaip Jėzus apsižvalgė aplinkui. Tada išgirdo jį sakant: "Kas klauso Dievo žodžio, tas mano motina ir mano broliai, seserys!” Tai atrodė keista apaštalams — jų Mokytojas Jėzus savo klausytojus laiko svarbesniais už motiną ir brolius, seseris; kraujo giminystę laiko menkesne už dvasinį ryšį ir dvasinę giminystę. Dar keistesni atrodė apaštalams Kalno pamoksle išgirsti Kristaus žodžiai: "Jeigu jūs sveikinate savo brolius, ką ypatingo jūs nuveikiate? Argi to nedaro ir pagonys? Jeigu jūs mylite tik tuos, kurie jus myli, ką gi užsitarnaujate?

     Turbūt ir mums keisti šie Jėzaus žodžiai. Tačiau Kristus nepaneigė iš kūno ir kraujo kylančios giminystės vertės; jis nesakė, kad tokia meilė, toks gera darymas kitiems yra blogas. Jis tik pasakė, kad tokia meilė pagoniška, grynai žmogiška, prigimtinė. Ji reikalinga žmonių tarpusavio bendravimui ir bendradarbiavimui. Tai aukso taisyklė: daryk kitam tai, ko norėtum, kad kitas tau darytų; ir nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad kitas tau darytų. Tai prigimties įstatymas, įrašytas į žmogaus prigimtį. Mat žmogus iš prigimties jau yra linkęs į save, yra individualistas, egoistas; jis yra ir socialus, bendruomeniškas, linkęs į kitus, altruistas,

     Kristus savo naujuoju įsakymu įsako aukštesnę meilę: "Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite jiems gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. .. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas netgi nedėkingiesiems ir piktiesiems. . . Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės už to, kuris guldo gyvybę už savo draugus... Aš guldau gyvybę už savo avis... Aš tikras vynmedis. Jūs vynmedžio šakelės. Pasilikite mano meilėje!”

     Jėzus mylėjo didele žmogiška ir dieviška meile visus žmones, net savo priešus. Kaip apaštalai, taip ir visi tikintieji yra dieviško vynmedžio šakelės. Kaip Kristuje, taip ir juose visuose sruvena dieviško gyvenimo srovė. Kristus yra juose ir jie Kristuje. Anot šv. Pauliaus žodžių, jie yra Kristaus paslaptingojo kūno nariai. Tad kas padaroma jiems, nariams, padaroma ir Galvai — pačiam Kristui. Taip pasidaro suprantami ir Kristaus-Teisėjo žodžiai: "Ką padarėte vienam mano mažiausiųjų brolių, man padarėte!”

     Kristus, Dievo Sūnus, myli mus, žmones, žmogiška ir dieviška meile. Taip ir mes, jo nariai, su juo susivieniję vynmedžio šakelės, pajėgiame jį, Dievą, ir žmones taip pat mylėti žmogiškai dieviška meile. Tai aukštesnė, krikščioniška meilė. Ji apima net priešus, siekia didele, pasiaukojančia ir vienijančia meile jungtis su visais. Tokios meilės meldė saviesiems Kristus, Vyriausias Kunigas, paskutinėje vakarienėje: "Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegu jie būna viena mumyse, kad jie pasiektų tobulą vienybę, kad pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs”.

TIKINTĮJĮ PALAIKANČIOS BENDRUOMENĖS

     Mes esame susirūpinę, ar neatšals mūsų tikėjimas, ar išsilaikysime tikrais katalikais iki pat mirties, ypač ar mūsų vidurinioji ir jauniausioji karta, vaikai ir anūkai, bus geri žmonės, praktikuojantys, tikri katalikai. Mat aplinka vis labiau nukrikščionėja. Blogasis pasaulis, milžiniška propaganda vilioja žmones į nuodėmę. Viešoji opinija ir daugybė žmonių nelaiko net nuodėme ar nusi-kaltimu paleistuvystės, svetimavimo, skyrybų ir milijonų nekaltų kūdikių žudymo abortais!

     Pirmųjų amžių krikščionys gyveno visai pagoniškoje aplinkoje ir visuomenėje. Jos papročiai buvo dar blogesni. Kai kur net dievus garbindavo paleistuvystėmis. O jie vis tiek atsilaikė! Jie išliko krikščionys, nors būdavo persekiojami, tremiami, kišami į kalėjimus ir žudomi. Kodėl atsilaikė? Atsakymą duoda jų gyvenimo aprašymas Apaštalų darbų knygoje: "Visas tikinčiųjų būrys turėjo vieną širdį ir vieną sielą. Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalindavo visiems, kiek kam reikėjo. Jie kasdien sutartinai buvodavo šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien gausino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą”.

     Iš tų trumpų aprašymų suvokiame, kad pirmieji krikščionys sudarė Jeruzalėje vieną darnią bendruomenę, lyg besimylinčią didžiulę šeimą. Jie mylėjo Dievą ir vienas kitą didele meile, skatinančia net visą savo turtą išdalinti kitiems. Ta miela, džiugi, vienas kitą palaikanti bendruomenė ir padėjo jiems atsilaikyti visuose sunkumuose.

     Taigi ir mums reikia tokių bendruomenių, kuriose gyvendami ir veikdami, vienas kitą palaikydami, vienas kitam padėdami, galėtume išsilaikyti gerais katalikais šiais sunkiais laikais. Kaip jau minėjome, ir tas JAV katalikų veikėjas Ralph Martin tvirtina, kad modernaus kataliko žymė yra aktyvus gyvenimas tokiose krikščioniškose bendruomenėse.

     Pirmiau bendruomene buvo laikoma šeima, o taip pat vienuolynai, t.y. po vienu stogu gyvenančių ir drauge dirbančių žmonių junginys. Dabar bendruomenėmis yra

“Laiškus lietuviams” ir konkurso laimėtojas sveikina generalinė konsule Juzė Daužvardienė.

laikomos įvarios grupės, turinčios dvi pagrindines žymes: 1. tikslas, kuris sujungia žmones drauge ko nors siekti, 2 draugystė, t.y. draugiškas būdas siekti to tikslo. Vienas kitą turi mėgti, susirišti asmeniškais bičiulystės ryšiais, vienas kitą palaikyti, turėti vienas nuo kito priklausomumo sąmonę.

     Tokiuose pastoviuose draugiško bendravimo sambūriuose pirmiausia turi viešpatauti didysis bendruomeniško gyvenimo principas — meilė. Meilė yra simpatija kitam, jo vertinimas, nes jis yra asmuo, Dievo vaikas, Kristaus brolis, sesuo. Meilė yra jam gero linkėjimas, jo laimės ir gėrio statymas aukščiau už savo; pastangos daryti jam gera, duoti jam dovanų, savo turtą, net patį save. Jeigu taip nedarytų, jis jaustų, kad jis gali būti laikomas savimyla, egoistu, o ne didžiadvasišku, pilnu meilės ir atsidavimo kitiems.

     Žinoma, praktikoje nereikės dažnai kito gėrį statyti aukščiau už savo, ypač už savo gyvybę. Tačiau reikia turėti tokį ryžtingą nusistatymą ir norą, pvz., šeimoje būsimai motinai vyras turėtų būti pasiryžęs išleisti net visą savo turtą, kad tik galėtų išgelbėti jos ir vaiko gyvybę ar sveikatą. Kunigas, teikdamas ligoniui sakramentus, neturėtų bijoti užsikrėtimo pavojaus.

     Nesavanaudiška, kilni pasiaukojanti meilė skatina ir palaiko kitus bendruomenės narius bei jų pastangas dirbti, veikti, aukotis. Taip galvojant ir elgiantis, pamažu visą bendruomenės gyvenimą perima meilės dvasia, ir meilė tampa pagrindiniu bendruomenės įstatymu. Žmogui bus miela ir malonu gyventi tokioje bendruomenėje, ar tai bus šeima, ar vienminčių draugų būrelis, klubas, draugija, parapija...

KAIP PAKEISTI IŠKREIPTĄ SUPRATIMĄ?

     Daug kam nepatinka tokiose bendruomenėse gyventi, nors ir norėtų. Tokių žmonių bendruomeninio gyvenimo supratimas dažniausiai yra iškreiptas, klaidingas, todėl jie ir nesistengia į tokias bendruomenes įsijungti arba vien tik iš išorės joms priklauso. Toks žmogus gal taip galvoja: "Gyvenant kokioje nors bendruomenėje, kitų problemos taps mano problemomis, o aš noriu gyventi sau ramus, nepriklausomas, nesirūpinti kitų bėdomis. Taip pat daugumas žmonių rūpinasi tik savo reikalais, tad neapsimoka gaišinti laiką, bendraujant su jais. Jei ką gero padarysi, kiti nebus tau už tai dėkingi ir tave stengsis toliau išnaudoti. Savo žodžiais ir elgesiais aš galiu užgauti kitus, dėl to jausiuos atsakingas, jų nemėgstamas. Su kai kuriais žmonėmis nenoriu artimiau bendrauti: jie man labai nesimpatiški ar norintys pasirodyti didesni už mane”.

     Be abejo, veiklus dalyvavimas šios ar kitos bendruomenės gyvenime reikalauja pastangų, o kartais ir aukų. Tai nepatinka neapsigalvojančiam žmogui ir dviem didžiosioms jo individualinės prigimties galioms:

     1. gyvybiniam polinkiui (gyventi, maitintis, daugintis) ir iš jo kylančiam kūniškam malonumui; 2. galios arba valdymo polinkiui ir iš jo kylančiam savo didelės vertės suvokimo ir savigarbos jausmui. Nepatinka taip pat ir baimės jausmui, skatinančiam žmogų vengti atsakomybės, kad nepatektų į aplinkybes ar pavojus savo gyvybei, sveikatai, garbei, netekti pamėgtųjų malonumų. .. Todėl vis neapsisprendžiama veikti, nesiimama planuoti ir t.t.

     Toks žmogus, vis dėlto norintis gyventi bendruomenėje, kad pajustų jos narių vienas kitą palaikančią meilę, kad būtų mylimas ir mylėtų, bet turintis didelių psichologinių sunkumų, turi pagalvoti, jog Kūrėjas-Dievas taip sukūrė žmogų, kad, netrumparegiškai žiūrint, didieji individualinės pusės polinkiai laimi, jeigu jie įsijunga į socialinės žmogaus prigimties didžiosios galios — meilės veiklą.

     Kaune gyvenęs didelis studentų vargšų šelpėjas ir inteligentų patarėjas Tumas-Vaižgantas tai yra išreiškęs plačiai pagarsėjusiu posakiu: "Kitiems gera darydamas, pats laimingas tapau”.

Iš tikrųjų gera darymas kitiems, meilės ir laimės nešimas savo bendruomenės nariams, teikia laimę ir pačiam žmogui. Juk toks žmogus yra kitų labai vertinamas, gerbiamas, mylimas, turintis autoritetą. Jis jaučiasi gyvenąs sveiką ir laimingą gyvenimą. Reikia ne tik prieiti prie tokio stipraus įsitikinimo, bet nuolat sau kartoti: kaip Tumas-Vaižgantas, kaip anas ar kitas mano pažįstamas tapo laimingas, gera darydamas kitiems, taip ir aš tapsiu laimingas, eidamas šiuo keliu!

     Jeigu kas dėl iškreipto bendruomenės supratimo yra nutraukęs (jeigu ir ne oficialiai, bet praktiškai) bendravimą su kai kuriais bendruomenės nariais ar su visa bendruomene, tai reikia siekti tą ryšį ir bendravimą atstatyti. Stebėjimas, patirtis ir psichologai terapistai nurodo, kad, tą dalyką apgalvojus, reikia elgtis priešingai. Imkime, pavyzdžiui, tautietį, kuris nenori aktyviai dalyvauti kokioje draugijoje ar net priklausyti lietuvių bendruomenei, kuriai anksčiau priklausė ir ją vertino. Pagalvojęs, jis gal suprastų, kad yra dėl ko nors užsigavęs. Gal kiti nariai nepriėmė jo nuomonės, gal jį pajuokė ar įžeidė. Gal jam dėl to buvo skaudu, gal jis pajuto savo menkumą, netinkamumą. Jam būtų galima pasiūlyti tokius patarimus:

     1.    Surasti įrodymų, kad jis nesąs menkavertis, kad jis sugeba daug ką atlikti.

Rūta Pakštaitė dainuoja “Laiškų lietuviams” renginyje,

     2.    Prisiminti kokį nors konkretų asmenį, kurį jis gerbia ir vertina. Tada pagalvoti, kad ir jis pats gali būti į jį panašus savo veikla.

     3.    Progai pasitaikius, pakalbėti su kitais tos draugijos nariais ir pasiteirauti, dėl ko buvo atmesta jo nuomonė, dėl ko su juo buvo taip pasielgta ir pan. Reikia stengtis išsikalbėti, išsiaiškinti.

     4.    Reikalinga ir pasimelsti, pakelti savo dvasią prie Dievo, padėkoti jam už suteiktus talentus, pasidžiaugti ir paprašyti pagalbos uoliai juos panaudoti savo ir kitų draugijos narių gerovei bei džiaugsmui.

     Tokiems, kurie turi sunkumų labiau įsijungti į bendruomenės gyvenimą, labai svarbu žinoti ir vis atsiminti, kad bendruomenė nėra pati sau tikslas. Ji yra priemonė kitiems tikslams siekti: šeimoje auginti vaikus, subrandinti jaunimą ir pan. Tad negalima reikalauti, kad ši ar kita bendruomenė būtų tik man. Reikia ne tiek galvoti, ką man gali duoti bendruomenė, bet ką aš galiu jai duoti.

SIEKIANT TIKROS KRIKŠČIONIŠKOS MEILĖS

     Labai svarbu bet kokioje bendruomenėje išklausyti kito nuomonę ar pasipasakojimus. Žmogus nori būti įvertintas, tad reikia pasidžiaugti kitų pastangomis ir pasiekimais. Dažnai jau vien tik išsikalbėjimas padeda sucementuoti ir išlaikyti bendruomenes. Gali daug padėti tik koks nors draugiškas gestas: rankos paspaudimas, apkabinimas ir pan.

     Labai svarbus dalykas bendruomenėje— atsivėrimas kitam, pasidalinimas savo įspūdžiais ir asmeniškais pergyvenimais. Tai suartina žmones ir sukelia pasitikėjimą vieni kitais, duoda pajusti savo ir kito žmogaus vertę. Tada žmogus pamilsta kitą ne tik dėl to, kad anas yra įdomus ir mielas, bet ir dėl to, kad, su juo būdamas, ir jis pats pasijunta esąs vertingesnis, kokiu anas jį laiko.

     Vienam lengviau, antram sunkiau atsiverti kitam žmogui. Tačiau verta atsiverti ir dėl savęs, ir dėl kito asmens. Nereikia baimintis pasikalbėti tiek apie savo darbus, pastangas, tiek apie savo silpnybes bei klaidas. Juk ir kitas žmogus turi panašias bėdas. Jis visai nesistebės, bet supras, užjaus, padės. Pasidalintas vargas kažkaip palengvėja; papasidalintas džiaugsmas — tai dvigubas džiaugsmas!

     Bendruomenės gyvenime reikia nepasiduoti apkartimui ar piktumui dėl kitų daromų išsišokimų ir užgavimų. Atlaidumas yra graži krikščioniškos meilės savybė. Atlaidumas bendruomenėje turi būti kiekvienam prie širdies. Mes save vis pateisiname, suklydę ar puolę, tad atleiskime ir kitiems! Norime, kad kiti mus vertintų, priimtų ir mylėtų tokius, kokie esame, nežiūrėdami mūsų silpnybių. Tad ir mes stenkimės kitus mylėti ir priimti tokius, kokie jie yra.

     Neapsimoka nė bandyti kitus pakeisti, ypač užsigavus ar supykus. Reikia save pakeisti jo atžvilgiu. Pirmiausia pagalvoti: jeigu jis supyko, tai tikriausiai daugiau ar mažiau tai iššaukiau aš, po to aštriai atkirtau, kietai reagavau. Jeigu jis perdėjo, be abejo, tai jo silpnybė, bet ir aš jų turiu. Šiaip juk jis neblogas žmogus, geras draugas, ne kartą yra ir man, ir kitiems padėjęs. Tad ateityje vėl būsiu su juo malonus, kalbus ir jam padėsiu. Taip gana greit pykčio aistra aprims, ir atmintis vaizduotei pateiks malonų jo vaizdą. Taip pat ir jis atsilieps teigiamai.

     Tikra krikščioniška meilė iš išorės reiškiasi darbais ir pagalba kitiems visuomenės ar bendruomenės nariams. Veikli meilė reikalauja daugiau pastangų ir savo netvarkingos savimeilės bei tingumo nugalėjimo. Užtat daug žmonių skundžiasi, kad jie      neprieina prie darbais pasireiškiančios asmenų ir bendruomenės meilės.

Tokie žmonės turėtų save stipriau įtaigauti ir tokiu būdu išsijudinti. Įtaigavimo veiksmas turėtų būti maždaug toks:

     1. Įsikalti į galvą stiprią ir aiškią idėją, pvz., tikra krikščioniška meilė būtinai turi reikštis darbais. Tad aš noriu kitus mylėti ne žodžiais, o darbais.

     2.    Aš noriu būti ne koks nors svajotojas, bet tikrai mylintis žmogus, tikras bičiulis, mylinti dukra, žmona, motina (gyvas vaizdas atminčiai ir vaizduotei).

     3.    Mylėdamas darbais, parodysiu savo meilę ne tik šiai bendruomenei, ne tik jos nariams, bet ir pačiam Išganytojui, visų mūsų dangiškam Tėvui.

     4.    Taip elgdamasis, greitai pajusiu, kad kitus myliu ir esu jų mylimas.

     5.Pradedu    tuoj pat, šiandien. Prašysiu ir Dievą suteikti man reikalingą pagalbą.

     Tokiu ar kitu panašiu būdu galima save įtaigauti pradėti ar dar labiau mylėti kitus veiklia, darbais pasireiškiančia krikščioniška meile.

     Jūs galbūt esate stebėjęsis kokiu nors vyru, jaunuoliu, moteria, motina ar mergaite, o gal kokiu nors kunigu, kurie yra visų gerbiami, vertinami, mylimi, kurie turi autoritetą, kuriais kiti seka. Aš pažįstu nemaža tokių asmenų. Juos stebėdamas ir apie juos galvodamas, priėjau prie tokios išvados: šalia malonaus būdo, jie yra labai paslaugūs kitiems, kartais tiesiog didžiadvasiški savo patarnavimais kitiems. Jie tikrai yra laimingi žmonės!

     Tai gali daryti kiekvienas. Kiekvienas galime padėti kitiems, nors kartais ir neturėdami didelių talentų ar sugebėjimų. Pažinojau vieną tautietį, kuris dalyvaudavo įvairiuose lietuvių sambūriuose. Jis negrojo juose pirmuoju smuiku, nes neturėjo nei organizacinių gabumų, nei iškalbos, tačiau visada jis padėdavo įvairioms draugijoms paruošti renginius: suveždavo savo automobiliu pirkinius, kitokius įvairius daiktus, žmones; sutvarkydavo stalus, kėdes, gėrimus ir t.t.; paremdavo dar ir pinigine auka. Užtat buvo visų mėgstamas ir gerbiamas; ir jis pats jautėsi laimingas.

     Šiame straipsnyje nebuvo aprašyta, kaip susidaro ir veikia krikščioniškos bendruomenės: šeimos, draugijos, įvairūs rateliai. Buvo tik norėta parodyti, kas yra tikra krikščioniška meilė, vienas kitą palaikanti, vienas kitam padedanti. Buvo stengtasi parodyti, kaip nugalėti įvairius sunkumus, kad pajėgtume tokią meilę išlaikyti ir stiprinti savo bendruomenėse. Tokia meilė kaip tik pajėgs išlaikyti mūsų bendruomenes. Tokios bendruomenės jau daug kam yra padėjusios. Jos padės ir mums, ypač jaunajai kartai, išsilaikyti gerais katalikais, gerais krikščionimis nukrikščionėjusioje XX amžiaus visuomenėje.

     P.S. Apie čia tik prabėgomis nagrinėtus klausimus puikių minčių ir praktiškų patarimų pateikia šios knygos:

     Jean Vanier. Community and Growth, Our Pilgrimage Together, Paulist Press, New York, 1979, 214 psl.

     John Powell, S.J., and Loretta Brady. The Fully Alive Experience. Dvi knygelės: Notebook ir Guidebook ir pritaikytos juostelės. Argus Communications, 1980.

     Dr. Donald Curtis. Science of Mind in Daily Living. N. Hollywood, 1975, 212 psl.