(Atsiminimai apie Vaižgantąžmogų)

ALĖ RŪTA

     "Laiškai lietuviams” vieni iš pirmųjų šiemet prisiminė kan. Tumą-Vaižgantą, išspausdindami šio didžio žmogaus ir žymaus rašytojo biografiją (Jono Miškinio), nes šiemet Vaižganto metai.

     Pernai iškilmingai paminėjome prel. Joną Mačiulį-Maironį. Net ir Lietuvių rašytojų draugijos suvažiavimo pagrindinė tema buvo Maironis. Taip pat buvo paskelbtas Maironio konkursas (mecenat. Nelė Mazalaitė-Gabė), kurį laimėjo Bernardas Brazdžionis. Panašiai šiais metais turėtume pagerbti ir Vaižgantą, ruošdami minėjimus, plačiau nagrinėdami jo kūrybą, parašydami apie jo asmenį ir darbus prasmingų atsiminimų. Juk Juozas Tumas-Vaižgantas tikrai buvo nepaprasta, įdomi asmenybė.

     Čia paminėsiu porą mažų įvykių, kurie parodo didelį Vaižganto atidumą žmogui, kiekvieno supratimą, gailestingumą — ne žodžiais, ne pamokslais, o konkrečiais darbais. Tumo-Vaižganto meilė kiekvienam žmogui buvo matyti iš jo sprendimų ir veiksmų. Kiekvienam jis stengėsi pagelbėti: ir dideli nusidėjėliai, atšalę nuo tikėjimo, nebijojo pas jį eiti išpažinties; mirštantys ateistai, jeigu šaukėsi kunigo, tai tik Tumo; nenorintieji eiti išpažinties, bet trokštą bažnytinių jungtuvių, kreipėsi į Tumą. Visa tai žinau iš konkrečių pavyzdžių gyvenime, tik nenoriu čia minėti visiems žinomų pavardžių. Daugeliui žinomas Vaižganto socialumas, veikla, vaišingumas, svetingumas. Bet gal ne visiems žinoma, kad jis kaimiečiui svečiui kartais net daugiau laiko skirdavo, negu iškiliam valdininkui, ar net pačiam ministeriui ar prezidentui.

     Štai ir tie pavyzdžiai iš gyvenimo. Vaižganto gimtinė — Malaišių kaimas (Svėdasų parapijoj) buvo labai arti nuo Kunigiškių, Sklėrių tėviškės. Taip atsitiko, kad mano motina gimė ankstyvą pavasarį (1892 m.), kai Juozas Tumas Svėdasuose atlaikė pirmąsias mišias (primicijas). Barbora ir Ciprijonas Sklėriai, kad ir ne giminės, bet geri bičiuliai su Tumais, paprašė jauną kunigėlį į kūmus. Jis ir pakrikštijo mergytę, vėliau mano motiną, Emilijos vardu. Visą gyvenimą Emilija savo krikštatėviu didžiavosi ir jį mylėjo. Kun. J. Tumas, nors visada užimtas darbais, veikla, kūryba, nors turėdamas daugelį ir kitų krikštatėvių, rasdavo laiko kiekvienam — parašyti, patarti, padėti. . . Atsimenu, motina su Tumu-Vaižgantu susirašinėdavo. Kaimietė, jokių mokslų nėjusi, bet išmokusi rašyti. Paaugusi ir supratusi, kas yra Vaižgantas, negalėjau atsistebėti, kaip jis turi noro ir laiko atrašyti ir tokiai Emilijai Nakienei. Laiškai įdomūs, atidūs jos vargams, kaimiečių darbams bei reikalams, gamtai, žemei. .. Visada tuos laiškus aš skaitydavau, jais gėrėdavausi. Motina jų turėjo visą pluoštą, juos brangindavo, saugodavo spintelės stalčiuje. Vėliau gailėjausi, kad tų laiškų nepaėmiau į savo globą, neperdaviau muziejui. Karo metu motinai mirus, tie laiškai, be abejo, dingo.

     Atsimenu, motina kartą, perskaičiusi krikštatėvio laišką, visa išraudo, net ašarą nubraukė ir sako:

     —    Matai, klausinėjama laiške apie sveikatą, be reikalo išsitariau, kad visa būtų ne taip blogai, tik, va, dantys išgedo, reikės kada nors dėtis naujus. Dabar, va, krikštatėvis — šimtą litų. .. Ir taip rašo: "Įsidėk, Amiliut, dantis! Dar jauna moteris, sarmata be dantų! Čia šimtinė, gal pakaks. O jums ten kaime ne visada tų litų pasimaišo. ..”

     Ne būtinai tais žodžiais, bet tokia buvo mintis. Motina tuoj nuvažiavo į Rokiškį pas gerą dantistą ir susidėjo priekinius dantis, o kitus pagydė. Kaip ji džiaugėsi ir didžiavosi! Gyrėsi kaimynėms:

     —    Krikštatėvio dantys! Krikštatėvis gi parūpino. Ir sveikata pasitaisė, kai dantis susidėjau, ir linksmiau.. .

     Laiškuose Vaižgantas motiną kviesdavo:

     —    Atvažiuok Kaunan, tai galėsi aplankyti ir krikštatėvį.

     Mano tėvas tada dirbo geležinkelių valdyboje, tai visa šeima galėdavom važiuoti traukiniais nemokamai. Kartą mamytė pasiėmė mane, ir abidvi važiuojam į Kauną. Buvau paskutiniųjų gimnazijos klasių mokinė. Ilgai abi svarsčiusios, pagaliau išdrįsom nueiti prie Vytauto Didžiojo bažnyčios ir pasibelsti į Vaižganto buto duris. Laimė mus lydėjo: jį atradome namie!

Napoleono kapas Paryžiuje.


     Pats kanauninkas atidarė duris. Motina vėliau neatsistebėjo, kad ją pažino (o gal ji buvo minėjusi laiške, kad atvažiuos?). Pabučiavo mudvi abi į veidus. Rankos neleido bučiuoti.

     — Amiliut, tu gi sublogus, suvargus! O graži pana buvai... Ar čia tavo mergiotė? A, Elenytė. Vyresnioji, sakai? Ar gerai mokais? Kokie gi tavo pažymiai? A, gerai, gerai... Tai kai baigsi klesas, atvažiuok Kaunan, aš čia tave in mokslus pastūmėsiu...

     Kalbėjo, klausinėjo, sodino viešnias, tuoj klausė apie kaimą, gimines, apie ūkio darbus, derlių, apie Nakų išteklius. . . Paskui vėl į mane — teiravosi, kokius dalykus labiau mėgstu, ką manau studijuoti, ragino gerai mokytis. Ir tuoj riktelėjo šeimininkei, kuri atėjo iš virtuvės:

     —    Kurk samavorą! Čia Amilija, net nuo Svėdasų! Brangios viešnios. Dėk ant stalo visa, ką turi!

     Ir sėdėjom prie stalo gal porą valandų. Mes abi nedrąsios, o Vaižgantas šnekino, o linksmas, o "priimnas”; nors kartais ir atsidusdavo, kažkokiu negalavimu pasiskundė (maždaug už pusantrų metų jis mirė).

     Tai buvo vienintelis kartas man matyti Vaižgantą gyvą, tokį įdomų ir malonų, mielą. Akimis ir visu dėmesiu, visais jausmais semte sėmiau to žmogaus išvaizdą, jo kalbą, kiekvieną gestą, krustelėjimą. . . Nedidelis, apskritaveidis, žilas, bet jauno veido, gyvas, linksmas, ypač kai įsikalbėdavome apie Svėdasus, Malaišius, Popšutę, Kunigiškius. . . Nedrąsi motina irgi išdrąsėjo, pagyvėjo: pasakojo, juokavo, rodė krikštatėvio dovanotus dantis. ..

     Jis mūsų neragino, neskubino, nei pats kur skubėjo. Išgėrėm arbatos, valgėm juodą duoną su sviestu ir dešra, sūriu. Atsimenu, stebėjausi, kad Kaune, o kaimietiški valgiai. Bet buvo tų valgių gausu, ir viskas skanu. Šeimininkas nuolat ragino vaišintis, kąsti.. . Prisėdo prie stalo ir jo senyva šeimininkė — irgi nuo Svėdasų.

     Mums išeinant, vėl abi pabučiavo, o man priminė:

     —    Tai žiūrėk, pabaik gerai gimnaziją...

     O tu, Amiliut, nesirūpink mergiote. Aš Elenutę ištempsiu į mokslus.

     Tumas-Vaižgantas yra padėjęs materialiai ir moraliai visai savo giminei, krikštavaikiams, jų vaikams, draugams, kaimynams, pažįstamiems. Tūkstančiai yra gavę iš jo paramos, jo paskatinti, pastūmėti į gera, į mokslą. Deja, man gerojo mamytės krikštatėvio nebeteko susitikti — jis mirė, man bebaigiant gimnaziją. Nuvažiavusi į Kauną, turėjau savomis jėgomis veržtis į aukštesnį išsilavinimą.

     Motina yra daug mums pasakojusi apie krikštatėvį. Visi Svėdasų apylinkės kaimiečiai žinojo apie kunigėlio vaikystę iš tėvų Tumų pasakojimų, iš vyresniųjų kaimynų, giminių. Jie pasakojo apie jo, dar piemeniu būnant, sakomus "pamokslus”, pasistojus ant akmens. .. Visa apylinkė buvo pilna atsiminimų, pasakojimų, net legendų apie šį nuostabiai dinamišką, mažą ūgiu, bet didelį žmogų, didelį kunigą, didelį rašytoją ir didelį krikštatėvį...

     Kan. Juozas Tumas-Vaižgantas, mylėdamas tėvus ir tėviškę, mylėdamas žmogų -lietuvį, yra sudėjęs savuosius žmonelius, savas apylinkes, gražią gamtą, pilną pasakojimų ir legendų į savo plačius raštus, į knygas, ypač į "Pragiedrulius”, aprašydamas aną nuostabų Vaduvų (Rytų aukštaitijos) kraštą.