Jonas Gutauskas

Į AMŽINAS DAUSAS
Išskrisime kaip paukščiai
 Į amžinas dausas,
O kūnus tegu saugo
Kapų rimtis kol kas.

BELAIKĖ ATEITIS
Nuskendo praeitis,
Jau miršta dabartis,
Pabeldžia į duris
Belaikė ateitis.

ANGELAS PRIE MŪSŲ KAPO
Prie mūsų kapo
Angelas budės,
Kol Saulė
Amžinos dienos
Visoj visatoj
Užtekės.

PRARAJA
Ieškojo Diogenas
Su žiburiu žmogaus.
Gilėja praraja
Tarp žemės ir dangaus.

NEREIKIA GĖLIŲ
Nereikia man gėlių
Prie mano karsto.
Argi vienos mirties
Dar negana?
Pasiklausykite!
IŠ jų vainiko
Girdėti aimana.

PARVESKI NAMOLEI
 Ilga ta kelionė,
Nežinomi toliai.
Parveski, Dievuli,
Už rankos namolei.

LAIMINGI MEDŽIŲ LAPAI
Laimingi medžių lapai,
Kai rudeni, į žemę krisdami,
Sužimba auksu ir variu.
Sudiev gyvenimui sakydamas
Ir pačią mirtį pasitikdamas,
Tik kasdieninį rūbą teturiu.

JI TYLIAI PASAKYS
Jau greit šalna mus aplankys
Ir tyliai, tyliai pasakys
Ir tau, vėlai pražydusi gėlele,
Ir man, bebaigiančiajam žemės kelią:
“Užmikite, užmerkite akis”.

AR JAUTI?
Drauguži, ar jauti,
Kaip esame arti
Be vakaro dienos?
Taip nesame dar buvę
Mes niekad, niekados.

KUR PASIDĖS?
Kai aš mirsiu,
Nemirs man skirtas laikas.
O    jeigu taip,
Tai kur jis pasidės?
Į    laiko jūrą įtekės,
Ar kitą, kaip mane,
Į amžinybę palydės?

     Šie eilėraščiai yra iš autoriaus spaudai paruošto rinkinio. Rinkinio įžangoje poetė Marija Stankus-Saulaitė rašo: “Jonas Gutauskas eilėraščiais apgalvoja savo gyvenimą, apibūdina gamtą, kalbasi su Dievu ir su draugais. Gyvenimą jis priima iš Dievo rankų, į kurias per mirtį sugrįš. Gamtos grožis ir paslaptingumas jį žavi: ąžuolai ir žvaigždės, kaip ir kiti gamtos reiškiniai, jį nuo mažens lydi ir išlydės, laikui atsiskirti atėjus”.