KUN. JONAS

     Kai atsakei, Viešpatie, į mūsų klausimą: "Kodėl Tu, Dieve, mums toks tolimas” (liepa-rugpj. 1983) tai, be abejo, kiekvienas Tavo žodis buvo teisingas. Tačiau prašau, leisk ir man daugiau pasisakyti savo bei kitų eilinių žmonių vardu. Mielai ir nuolankiai priimsiu Tavo pataisas, jei kur atrodyčiau nušnekėjęs. Bet kai ilgiau galvoju, kodėl mes, žmonės, prie Tavęs nesiveržtam, ir kodėl Tu lieki mums tolimas, ar nėra todėl, kad:

     Visų pirma, Viešpatie, Tu esi mums nematomas, negirdimas, neapčiuopiamas. Dėl to mes esame blogesnėje būklėje už akluosius ir kurčiuosius, kurie dar gali nors rankomis apčiuopti daugelį daiktų, atskirti gyvą nuo negyvo, šaltą nuo karšto, švelnų nuo žiauraus ir t.t. Yra fizinių daiktų ir dalykų, kurių tiesiai nė vienas žmogus nematom, negirdim, neapčiuopiam, o visgi jie yra realūs, tikri. Štai kad ir energija, radijo, televizijos ir kitos bangos; mūsų pačių protas, atmintis, vaizduotė, valia. Tačiau tinkamai pavartoję protą, mes juos surandame ir net panaudojame savo kasdienio gyvenimo reikalams. Tad negalim pasiteisinti esą Tau tolimi ir prie Tavęs nesiveržiame todėl, kad Tavęs neregime, negirdime ar neapčiuopiame. Tai būtų nesubrendusio proto ženklas. Bet mes, žmonės, esame tokie, nors ir "šiaudelio griebiamės, norėdami pateisinti savo paikystę ar tikėjimo stoką. Ar ne taip, Viešpatie, yra?

TYLA

     Viešpatie, manau, jog nedaugelis esame tvirčiausiai supratę ir įsitikinę, kad be Tavęs nebūtų nei mūsų pasaulio-visatos, nei mūsų pačių. Jau mokyklų suoluose, o paskui ir spaudoje, ir TV programose neva mokslo vardu kartkartėmis skelbiama, jog viskas atsiradę savaime, evoliucijos keliu, kad koks nors Kūrėjas Dievas nesąs reikalingas, kad tai tik negalvojančių ir atsilikėlių tamsuolių prietaras. Nepagalvojam, kad tiek visa visata, tiek mes patys nesame amžini, kad kada nors prasidėjome. Užmirštam, kad kiekvienai pradžiai būtinai reikalingas pajėgus pradėjėjas (pradas). Kai mes tai pamirštame, kaip mes veršimės į Tave, mielas Dieve, jei Tu mums nesi reikalingas? Ir, tiesą sakant, to reikalingumo kasdieniame gyvenime tartum ir nejaučiame.

KĄ DAUGIAU TURI?

     Mes, net tikintieji, nepakankamai tikime, jog Tu, Dieve, mus be galo myli. Kad Tu esi pati meilė, kaip liudija Tavo mylimasis mokinys Jonas. Užmirštame, kad meilė, ką bedarytų, ką beveiktų, tai daro tik todėl, kad myli, kaip ir šviesa šviečia tik todėl, kad ji yra šviesa. Taigi pamirštame, jog mūsų pasaulis ir mes patys esame Tavosios meilės vaisiai. O tai pamiršdami, kaip mes veršimės į Tave?

GERAI, GERAI. TOLIAU?

     Tu, Viešpatie, žinai, kad daugelis nesame įsitikinę "iki kaulų smegenų”, taip sakant, jog Tu, ir tiktai Tu, esi mūsų vienintelė tikroji laimė. Kad tikroji laimė yra žinoti ir jaustis, jog esi mylimas begalinio gėrio ir kviečiamas dalyvauti tame jo gėryje, meilėje ir iš jos kylančioje laimėje. To netikėdami, mes graibstomės visokių kitokių "laimių laimelių”, laimės pakaitaliukų; vaikomės įsivaizduojamus "gėrius” fantazijas, kurie mus apvilia, ir nebelieka laiko nei noro ieškoti Tavęs, veržtis į Tave. Tuo tarpu mums taip atrodo, ir to gana. Esame pakankamai "excited”, ar tai ne laimė?

GERAI, GERAI. KĄ DAUGIAU TURI PASAKYTI?

     Pridėsiu, Viešpatie dar ir tai, kas, man atrodo, daugybei žmonių yra svarbiausia priežastis nesiveržti į Tave ir likti Tau tolimu. Mes bijomės per daug suartėti su Tavimi, nes greičiausiai tektų pakeisti vis1 savo galvoseną ir gyvenimo būdą, papročius. Jie neretai būva nuodėmingi.

     Žinai, Viešpatie, kaip žydai reikalavo nužudyti pranašą Jeremiją, nes jis "savo kalbomis smukdąs išlikusių šiame mieste karių narsumą, numušąs nuotaiką visai tautai”. O pranašas ką darė? Jis, Tavo įsakytas, liepė žydams išeiti iš chaldėjų apsupto miesto ir pasiduoti. Tik taip jie išliksią gyvi. Jei nepasiduosią, visi žūsią. Ir tai esanti Tavo, Dieve, bausmė jiems už neištikimybę Tau.

     Mūsų popiežiaus Jono Pauliaus II, tiesa, dar nenužudė, nors kėsinosi. Nepasisekė. Bet labai gerai sekasi jo neklausyti, nors jis kalba, rašo Tavo vardu, kaip pranašas. Neklauso gana daug kunigų, ir žmonių, ir valstybių politikų bei valdovų. O neklauso, kad jiems daug kas nepatinka. Nepatinka, kai Tavo vardu draudžia skirtis, žudyti net dar negimusius kūdikius, moterystės santykiuose prisilaikyti Tavo nustatytos natūralios tvarkos ir t.t. Jei tokie žmonės norėtų suartėti su Tavimi, Viešpatie, tai jiems tektų prisipažinti iki šiol klydus ir keisti savo gyvenimą. Kaip tai atrodo neįmanoma!

     Taip pat, Viešpatie, žinai, kiek daug nuodėmėlių atrodo žavios, malonios, būtinai reikalingos žemiškajai laimei ar savo asmenybei išvystyti. Ar mes užmirštam, ar niekad negirdėjom, ką Paulius rašė žydams: "Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios šventovė ir jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate atpirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu”. Negalvojame nė apie tai, ką patarė Tavo Sūnus mūsų Išganytojas V. Jėzus Kristus: "Būkite tobuli, kaip jūsų dangaus Tėvas yra tobulas”. Tai kaip veršimės prie Tavęs, jei mes apie tas žmogaus protui neįtikėtinai didingas tiesas nė nepasvajojame, ar manome jas tinkamas tik didiesiems šventiesiems, o ne eiliniam žmogui.

     O jei dar priminsiu, kad, norint rimtai gyventi pagal Tavo įsakymus ir pagal Jėzaus pamokymus, tektų ne retai visiškai išsižadėti savęs, savo pomėgių, savo puikybės, kad mylėti savo artimą ir net priešus tenka imti nešti ne vieną kryželį, tai mūsų neva sveikam praktiškam protui atrodo nesąmonės ir neįmanomi dalykai šioje žemėje. Tada praeina bet koks noras veržtis prie Tavęs ir su Tavimi bendrauti.

     Skubinuos dar pridėti šį kartą paskutinę priežastį, kodėl prie Tavęs nesiveržiame. Per daug mums patinka šis gyvenimas, o Tavo mums žadamas amžinasis atrodo toks tolimas, gal nerealus, netikras. Jis neįstengia mūsų vilioti, žavėti...

     Aaaa, kad mes galėtume nors retkarčiais Tave bent akimirką švystelėjant pamatyti, ar Tavo balsą išgirsti, kaip žydai, Kristų pakrikštijus prie Jordano upės, tai gal mes susižavėtume. ..

NE, NE. IR TAI NIEKO NEPADĖTŲ.

     "Ar jie nematė mano Sūnaus Jėzaus? O kaip jis pasakė, taip yra: 'Kas mato mane, mato ir mano Tėvą, nes Tėvas ir aš esame viena’. Jis tai patvirtino šimtais stebuklų. Ir vis tiek netikėjo ir šiandien netiki. Jis taip pat pasakė: 'Palaiminti, kurie neregėjo, o įtikėjo’. Didžiosios svarbiausios mano tiesos ne žmogaus natūraliam protui suprasti! Jas reikia priimti su kūdikišku pasitikėjimu ir, svarbiausia, stengtis pagal jas gyventi. Ar mano Sūnus nepasakė: 'Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams...’ Kas kūdikiškai, kaip mažutėlis, veržiasi į mane, tas mane randa labai artimą. Randa ir savo džiaugsmą, ir tikrąją laimę net didžiausiuose varguose ir nelaimėse. Skelbk tai visiems ir visur. Kartkartėmis. Vis dėlto atsiras vienas kitas, kurs patikės ir atras mane”.

     Ar Tu, kurs tas eilutes skaitai, būsi vienas iš įtikėjusių ir pradėsi veržtis į Viešpatį?


■ Čilės sostinėje Santiago viena svarbi aikštė pavadinta kard. Ant. Samorės vardu, pagerbiant jo veiklą taikos labui. Kard. Samorė yra dirbęs nunciatūroje Lietuvoje ir buvo lietuvių draugas, dabar jau miręs.

■ Aukščiausias JAV teismas nusprendė, kad Kongresas ir valstijų atstovų rūmai nenusikalsta konstitucijos nuostatams, pradėdami posėdžius malda ir išlaikydami kapelioną.