(Dainininkės ]aqueline Dupuy išpažintis)
Šaukiau savo dainas į mikrofoną iki trečios valandos ryto. Man akompanavo su gitaromis mano ilgaplaukiai draugai. Bet mano viduje buvo tik skausmas ir tamsa. Buvau nusistačiusi sutraukyti bet kokius drausmės, dienotvarkės, pareigų ryšius, atsipalaiduoti nuo saviškių, kad nematyčiau skausmo, kurį jie jautė dėl mano elgesio, negalvoti apie nieką, nesirūpinti nieku, gyventi atsitiktinumu. .. Tikėjau, kad tokiame gyvenime atrasiu laisvę. Deja...
Prieš dvejus metus, kai mano draugai sutvėrė savo orkestrą, aš buvau laiminga, kad jie mane pakvietė dainuoti jų sukurtas dainas, ir mes įsikūrėme vienuose moderniuose namuose. Taip radau galimybę nusikratyti savo studijomis arba dešimties valandų darbu įstaigoje prie nepakenčiamos rašomosios mašinėlės. Taip pat tokiu būdu nusikračiau tėvo nuolatinių moralės pamokų, tos moralės, kurios jis savo asmeniniame gyvenime nesilaikė, atsikračiau sesers it jos politikos, motinos ir jos skudurų...
Pirmaisiais mėnesiais dainuodama scenoje dūmų debesyse, pilnoje lankytojų salėje, turėjau įspūdį, kad aš šaukiu panieką senajam veidmainiškam pasauliui su jo senaisiais papročiais, su jo kompromisais. Taip prabėgo dveji metai; aš šaukiau tuštumai... O tuštuma, kuri mane supo, pagaliau įsiskverbė ir į mano vidų.
Artėjo vasara. Svetimšaliai turistai grūdosi į mūsų salę. Jie per naktį klajodavo po Paryžiaus gatves, o paskui ateidavo pas mus pasižiūrėti ir pasiklausyti paskutinės mados. Atmosfera buvo slegianti, salėje beveik dusdavau, niekad nesu patyrusi tokio vidinio šalčio, tokio žiauraus kitų indiferentiškumo. Kiekvieną naktį slinko pro mano akis vis nauji veidai, bet atrodė, kad vis tie patys.
Manęs laukdavo aušra išeinančios iš šios vietos. Pažinau jos pirmuosius raudonus spindulius tarp požeminio traukinio arktį. Paskubinau žingsnius ne dėl to, kad bijočiau nemalonių susitikimų: jau buvau įpratusi vaikščioti viena. Kas bus iš manęs po keleto metų, kai nauja mada išstums mūsiškę, kai publikos susidomėjimas nusikreips į kitas aukas? O tuo tarpu šaligatviais besisiūlančios senesnės už mane moterys atrodė liudininkės to, kas bus iš manęs.
Siaurais laiptais užsirioglinau į septintą aukštą, kur buvo mūsų butas. Viskas ten buvo apleista, purvina tame sename, Nord stoties traukinių dūmais apneštame name, kur turėjome persikelti po to, kai mano tėvas susirado meilužę ir privertė mus susivaržyti. Šeimoje daugiau nebuvo ramybės, ir mano gyvenimo tvarka davė bent tiek naudos, kad galėjau dieną miegoti ir gyventi tada, kai kiti miega. Tai buvo geriausias būdas išvengti ginčų ir barnių.
Nustebusi pamačiau, kad salone dar degė šviesa. Mano sesuo sėdėjo prie stalo, apversto krūva popierių. "Dar tu nemiegi?” — paklausiau. "Turiu rytoj rytą įteikti laikraščiui savo straipsnį”. — "Tai vėl jau praneši skaitančiai visuomenei kokį nors kapitalistinės santvarkos skandalą?” Priešais ją gulėjo dvi knygos — Markso ir Lenino raštai, iš kurių ji sėmėsi sau įkvėpimo. Paėmiau vieną po pažastimi, vaidindama, kad noriu ją sekvestruoti. Ji pašoko, tarsi būčiau palietusi kokią šventenybę, bet, pamačiusi mano liūdną veidą, neprotestavo, tik paklausė: "Kas tau yra?” — "Nieko” — atsakiau.
Ji manęs niekad nesuprato. Bandė man imponuoti savo asmenybe, savo idėjomis, savo reakcija, visiškai nepaisydama mano idėjų ir minčių. Ir tą naktį, jau po trečios valandos, nenorėjau, kad ji imtų mane mokyti. "Tu niekad neturi man laiko”, — trumpai pasakiau ir atidaviau jai knygą. Neturėjau jokio noro klausytis ištisos tirados apie pasaulinę revoliuciją, apie komunizmo laimėjimus, apie naują santvarką, kuri jau apimanti visą pasaulį. Ji vėl pasilenkė prie savo raštų, o aš ją palikau.
Tai buvo mano sesuo Lilijana. Mokėsi, dirbo ir visas savo jėgas paaukojo tam, kad reformuotų žmoniją. Pro atviras duris mačiau jos tik mažą, pilną visokių idėjų galvą. Jos vyriška šukuosena atėmė iš jos bet kokį moteriškumo patrauklumą. Juo labiau kilo partijoje, juo darėsi kietesnė, nesukalbamesnė. Straipsnis po straipsnio, susirinkimas po susirinkimo vis labiau ją tolino nuo mūsų. Pasiaukojo masių gerovei, o savo motiną traktavo kaip vergę. Niekad ji man nepadavė, nepaspaudė rankos, o žodžiai, kuriais ji atsikirsdavo tėvui, tikriausiai atitolino jį nuo savo namų ir pastūmėjo į meilužės glėbį.
Svyruodama dar pasilikau kurį laiką ant salono slenksčio, žiūrėdama į savo seserį. Paskui ant pirštų galų įslinkau į motinos kambarį ir pabučiavau jos nešukuotus plaukus. Ant santuokinės lovos, kur motina miegojo viena, tėvo vietoje gulėjo nudžiūvusi šaka, pasibaigusio laiko liudininkė.
Grįžau namo nudegusi saule. Laimingų aplinkybių dėka praplatinau savo horizontus. Mūsų trupė buvo angažuota vasaros atostogų laikui viename pajūrio kurorte. Buvau prie jūros, kvėpavau tyru jūros oru. Pajūrio pliaže, žiūrėdama į jūros begalybę, svajodavau.
Susirūpinusi užlipau laiptais į liūdną mūsų šeimos butą. Motina ir sesuo virtuvėje plovė indus. Sesuo nusijuosė prijuostę ir priėjusi mane apkabino, pabučiavo. Motina, nusišluosčiusi rankas, padarė tą pat. Paskui Lilijana paėmė mano lagaminą ir nunešė į mano kambarį.
Aš klausiau savęs, ar kartais nesu sukvailiojusi, pamišusi. O gal mano kvailiausios svajonės staiga pavirto haliucinacijomis? Užuolaidos buvo išplautos, lovos užtiesalo pakraščiai naujai apsiuvinėti. Viskas buvo švaru, tvarkinga. Mama paklausė, ar nesu pavargusi. Aš pratrukau ašaromis. Leido man išsiverkti, nebandydamos tramdyti. "Bet, — pagaliau ištariau, — kas čia įvyko?” Abi nieko neatsakė. Lilijana atsisėdo prie mano lovos kojūgalio. Jos akyse buvo ramybė, kokios anksčiau niekad nesu mačiusi. Motina atnešė man kavos. Ji buvo gražiai susidėjusi plaukus, apsivilkusi nauja suknele. Teiravosi, kaip man patiko pajūryje ir kokias naujas dainas ruošiu kitai programai.
Vakarienė buvo labai linksma. Mama paruošė valgių, kuriuos žinojo, kad aš mėgstu. O tie valgiai tą vakarą turėjo ypatingai malonų skonį. Ne, jos čia nevaidinta komedijos: abi nuostabiai ramios, linksmos. Bet kas atsitiko, kad jodvi taip pasikeitė? Jųdviejų tyla dar labiau erzino mano norą žinoti. Pastebėjau jų tarpe harmoniją, kurios niekad nesitikėjau, kad tokia galėtų būti. Nedrįsau daugiau nieko klausti. Paskui staiga kilo baimė, kad štai vėl po šito sapno grįš buvusi praeitis. Jos tai pastebėjo ir pasiryžo man papasakoti praėjusios vasaros stebuklą.
Man išvykus, po kelių dienų Lilijana buvo pasiųsta vesti propagandos šiaurės pramonės rajone drauge su Klaudija, viena jos drauge, kurią ji labai vertino ir mylėjo. Klaudija iš dalies buvo mano sesers idėjų kaltininkė ir įkvėpėja. Klaudija patraukė Lilijaną į savo pusę, susitikusi universitete.
Pamažu, kai Lilijana vis labiau įsitraukė į partijos reikalus, aplinkybės jas kiek atitolino, nes jų darbo sritys buvo skirtingos. Dabar, abi paskirtos tam pačiam uždaviniui, vėl suartėjo. Tačiau Lilijana pastebėjo, kad draugė yra pasikeitusi. Pirmiau ji buvo tauškalas, savo agitacinėse kalbose išsireikšdavo nepaprasta iškalba ir įtikinimo jėga, ko Lilijana jai visada pavydėjo. O dabar mano sesuo buvo nustebinta nepaprastu Klaudijos tylumu. Kelionės metu automobilyje beveik žodžio nepratarė, o užkalbinta atsakinėdavo tik trumpomis frazėmis. Bet gal tai buvo tik nervų įtempimas. ..
Automobilis išvystė šiaurės link vedančia autostrada didžiausią greitį. Prie vairo buvo Klaudija, o Lilijana, kad ją pralinksmintų, dainavo revoliucines dainas, kurios primintų pirmuosius entuziastingus metus revoliuciniame darbe. Klaudija kartais pritardavo, bet tyliai ir nenoromis. Abiejose kelio pusėse tęsėsi lygumos, o tiesus kelias nerodė jokių kliūčių smagiai bėgančiam automobiliui.
Nežinia, kas atsitiko: ar Klaudija nualpo, ar sprogo priekinio rato padanga? Automobilis metėsi į šoną, ir Klaudija, bandydama jį suvaldyti, įvažiavo į antrą kelio pusę, kur priešinga kryptimi greitai važiuodamas kitas automobilis trenkė į jas. Smūgis išmetė Lilijaną šalia kelio. Kai atsipeikėjo, pamanė, kad nieko baisaus neatsitiko — buvo tik sutrenkta. Kai kas gal pasakytų: "išsigelbėjo per stebuklą”. Sunkiai atsikėlusi, nuėjo prie draugės, kuri netoli gulėjo ant kelio. Prie jos klūpėjo juodai apsirengęs vyriškis su kunigo apikakle. Klaudija buvo į jį įsmeigusi akis ir kartą vos vos ištarė "taip” į kunigo klausimus. Mano sesuo norėjo įsikišti, bet jauno kunigo žvilgsnis susitiko su jos, ir ji nuleido galvą. Galvoje ūžė, bet viduje kilo tokia audra, kad ji nepajėgė sekti kunigo kalbamų žodžių. Tik vienu tarpu kunigas pakėlė balsą, ir ji aiškiai išgirdo: "Aš tave išrišu...” ir tuo metu padarė ant Klaudijos didelį kryžiaus ženklą.
Klaudija dar buvo gyva keletą minučių. Atrodė, kad ji nejaučia jokio skausmo. Jos veidas buvo visiškai ramus, panašus į to kunigo veidą. Jis pats užspaudė jos akis ir pridengė mirusios veidą skarele.
Kai Lilijana pamatė, kad viskas baigta, šoko kaip furija: kaip jis, tas kunigas, galėjo išdrįsti užmesti savo valią ir pasinaudoti mirštančios silpnybe, išgauti iš jos pritarimą idėjoms, su kuriomis ji visą gyvenimą kovojo? Paskutinės minutės atsivertimas neturi jokios prasmės!
Aplink susirinkusi minia nerimavo ir murmėjo. Jaunas kunigas išklausė mano sesers priekaištų tylėdamas, kas ją dar labiau siutino. "Ben sakyk ką nors!” — sušuko. Kunigas nusišypsojo ir tarė: "Dievas yra amžinas, — nesvarbu, kas ką apie jį mano. Tai jo nekeičia. O jis yra Meilė”. Paskui įšoko į automobilį ir nurūko Paryžiaus kryptimi.
Lilijana, stovėdama ant kelio griovio kranto, dar ilgai akimis sekė nutolstantį kunigą, kol jis visiškai išnyko iš jos akių. Ją apėmė begalinis sielvartas, vienatvė be išeities. Staiga jai kilo klausimas: kuris išnykimas ją labiau sukrėtė — draugės, ar to nepažįstamojo, kurį ką tik matė ir kurio tikriausiai gyvenime niekad daugiau nesutiks?
Klaudijos laidotuvės buvo bedieviškos, jos kapas be kryžiaus. Bet veltui Lilijana bandė savo draugėje nematyti nieko kito, kaip tik praeities atsiminimą, kūną, sugrįžusį į žemę, pagal materializmo dėsnius. Bet kas galėjo būti tikras, kad sielos tikrai nėra? Ir kaip gali nesamas dalykas ją taip kankinti? Ar tas sielvartas ir netikrumas nėra išprovokuotas kaip tik dėl to, kad ji atmeta esminę, egzistuojančią realybę?
Mano sesuo užsidarė namie. Daugiau neatskleidė knygos, neparašė daugiau nė vienos eilutės, neatsakinėjo telefonu. Jos paskutinių metų veikla staiga jai pasirodė vien tik tuščia agitacija. Kaip ji galėjo bandyti suteikti žmonijai šviesos, kai negali išspręsti savosios problemos? Iki šiol laikėsi tam tikrų idėjų, varė propagandą. Bet mirties akivaizdoje viskas sugriuvo. Klaudija išvyko, palikusi ją nežinojime ir rūpestyje. Tad j ją buvo nukreipta pirmoji Lilijanos malda: "Jei tu tikrai gyveni, tai pamokyk mane tiesos”. O atsakymas atėjo lėtai, pamažu.
Lilijana, suabejojusi savo ideologijos pagrindais, atsisakė propagandistės pareigų Ėmėsi labdarybės darbo, kuriam jautė tam tikrą palinkimą. Šioje srityje bedirbdama, pastebėjo, kad joje bunda kažkas naujo. Susidūrusi su vargšais, su jų skausmais, ėmė juos pamilti ir tikrai mylėti ne žodžiais, o darbais. Tik tada to jauno kunigo žodžiai, kurie atrodė jau pamiršti, staiga grįžo į Lilijanos sąmonę. Šį kartą jau ne erzinantys, o pilni tiesos ir šilimos: "Dievas yra Meilė”. Ir jam pasidavė.
Lilijana nutilo. Mama verkia, ir aš verkiu drauge. Tas sesers papasakojimas mane giliai sukrėtė. Man atrodė, kad aš ten esu. O visa to epilogas galėjo būti manasis. Pajutau, kad nepaprasta ramybė apsiaučia mane, o su ja drauge ir džiaugsmas: meilė atėjo sušildyti mūsų vienišumo, ji perkeitė Lilijaną, mano motiną ir nuo šio laiko keičia mane. Dievas yra Meilė. Džiaugiausi, kad Klaudija tai suprato bent mirties valandą.
■ Vysk. Augustin Roman, Miami diecezijos vyskupas padėjėjas, suvaidino lemiamą vaidmenį, kad kalėjime kubiečiai kaliniai paleido jų laikomus įkaitus ir pasidavė administracijai, užbaigę 8 dienų maištą, kurio negalėjo likviduoti civiliai taikintojai.