DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Kovo 4 dieną švenčiame Šv. Kazimiero šventę. Tai vienintelis Lietuvos šventasis, o jo šventė liaudyje labai populiari. Mat žmonės, girdėdami bažnyčioje kunigus kalbant apie kitus šventuosius, negalėdavo įsivaizduoti jų gyventų vietų, gyvenimo sąlygų ir aplinkos. Šventuosius liaudis priėmė, pamilo, pasisavino, bet vis dėlto jie likdavo tolimi.

     Kas kita buvo šv. Kazimieras. Jo pėdos įmintos toje pačioje Lietuvos žemėje, jo kūnas palaidotas Vilniuje, kur liaudis galėjo jį aplankyti ir prie karsto pasimelsti. Lietuviai tikėjo, kad šv. Kazimieras jų maldas supranta, ir, be abejo, išklauso. Argi jis nebuvo lietuvio karaliaus sūnus? Argi jis nevažinėjo po Lietuvą, gyvas būdamas, nematė jos žmonių, negirdėjo jų skundų?

     Lietuviams šv. Kazimieras buvo toks artimas, kad pasakojimai apie jo gyvenimą ir stebuklus jau buvo išėję iš bažnyčios ribų ir pasklidę liaudyje — virtę pasakomis ir legendomis. Šventojo karalaičio ypatingas pamaldumas į Dievo Motiną taip pat buvo artimas lietuviams, nes Lietuva — Marijos žemė, pasižyminti gausiomis jos šventovėmis ir nuoširdžiu garbinimu. Jaunimą žavėjo šv. Kazimiero jaunystė ir skaistybės branginimas. 1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII paskyrė jį visos lietuvių jaunuomenės ypatinguoju danguje globėju pas Dievą. Taigi šv. Kazimieras tapo jaunimo globėju ne tik Lietuvoje, bet ir visuose pasaulio kraštuose, kur tas lietuviškas jaunimas begyventų.

     Šv. Kazimieras savo kilme buvo tikras lietuvis. Jis kilęs iš garsiosios ir garbingos Gediminaičių giminės. Tai giminei priklausė didieji Lietuvos kunigaikščiai Kęstutis, Algirdas, Vytautas Didysis ir kiti. Šv. Kazimiero tėvas buvo Kazimieras Jogailaitis, Lietuvą (o vėliau kartu ir Lenkiją) valdęs nuo 1447 m. Jo senelis buvo Jogaila, o senelė — ketvirtoji Jogailos žmona, Alšėnų kunigaikštytė Sofija (grynakraujė lietuvaitė), augusi Vilniaus krašte.

     Kazimieras Jogailaitis vedė austrų imperatoriaus Albrechto II dukterį, kilusią iš Habsburgų giminės. Jie turėjo 6 sūnus ir 6 dukteris (viena duktė labai anksti mirė). Kazimieras buvo antrasis iš eilės sūnus, gimęs 1458 m. spalio 3 d. Gyvendamas pasižymėjo dideliu pamaldumu, gerais darbais, dorumu. Gavęs džiovą, mirė, vos 25 metų amžiaus, 1483 m. kovo 4 d. Gardine. Palaidotas Vilniuje.

     Netrukus po jo mirties žmonės pradėjo gausiai lankyti šventojo karalaičio kapą ir melsti užtarimo pas Dievą. Jo kūnas pradėjo gausėti stebuklais ir Dievo malonėmis. Šv. Kazimiero kanonizacijos (paskelbimo šventuoju) byla buvo pradėta netrukus po jo mirties, 1521 m., bet dėl įvairių priežasčių užsitęsė iki 1602 m. lapkričio 7 d., kai popiežius Klemensas VIII oficialiai paskyrė šv. Kazimiero dieną bažnytiniame kalendoriuje. Buvo tikima, kad Kazimierą paskelbė šventuoju popiežius Leonas X (prieš 1521 m.), o Klemensas VIII tą faktą tik oficialiai patvirtino. Jo šventė — kovo 4-ji buvo ir jo mirties diena.

     Žmonės į savo šventąjį šaukėsi įvairių nelaimių metu. Pirmuoju jo stebuklu laikomas pasirodymas 1518 m. prie Dauguvos upės, karo su Maskva metu. Gausi rusų kariuomenė buvo susitelkusi ir grėsė Polocko miestui. Miestą ir pilį stojo ginti gana negausūs lietuvių būriai. Lietuviams reikėjo persikelti per patvinusią Dauguvos upę. Nesurasdami kitokios pagalbos, jie meldė šventojo karalaičio užtarimo. Jo brolis, karalius Zigmantas Senasis, prižadėjo visomis išgalėmis rūpintis Kazimiero kanonizacija, jei jis tik suteiktų pagalbą. Šv. Kazimieras pasirodęs lietuviams ant balto žirgo, apsisiautęs baltu apsiaustu. Jis padrąsino kariuomenę kovoti ir pats pirmasis įjojo į šniokščiančią upę. Lietuviai pasekė jo pavyzdžiu, aršiai kovėsi ir Maskvos pulkus nugalėjo. Gandas apie stebuklingą karalaičio pasirodymą ir pergalę pasklido po visą šalį.

     Stebuklas buvo tyrinėtas ano meto vyskupų ir pripažintas autentišku. Pats faktas, kad šv. Kazimieras atėjo į pagalbą kovoje su amžinuoju Lietuvos priešu — Maskva, jį dar labiau iškėlė lietuvių akyse. Šventasis tapo kovos su pravoslavija ir rusais simboliu.

     Toks šventojo garbinimas, surištas su antirusiškomis nuotaikomis, nebuvo nepastebėtas Rusijos, kuri daugeliu atvejų užimdavo Vilnių. Rusams prie miesto artėjant, šv. Kazimiero relikvijos būdavo slepiamos, išvežamos iš miesto, o pavojui praėjus, vėl grąžinamos į bažnyčią. Rusai visaip trukdė šv. Kazimierą garbinti, draudė jo šventę, bet negalėjo sulaikyti žmonių entuziazmo. Jie tūkstantinėmis miniomis kasmet kovo 4 d. rinkdavosi pasimelsti prie savo mylimojo šventojo karsto.

     Keitėsi Maskvos valdovų vardai ir pavadinimai, bet, atrodo, niekuomet nepasikeitė jų nuomonė apie šį Lietuvos šventąjį. Paskutinį kartą šv. Kazimiero karstas iš Vilniaus katedros buvo perkeltas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Antakalnyje 1953 m. Ten jis yra ir šiuo metu.

     Pirmoji Šv. Kazimiero bažnyčia Lietuvoje buvo pastatyta XVI a. viduryje ar pabaigoje netoli Ukmergės. Ją pastatė jėzuitai. Maždaug tuo pačiu metu pastatyta šventojo garbei bažnyčia Vilniuje. Lietuvoje yra apie 12 šv. Kazimiero bažnyčių.

     Pagarba ir meilė šiam Lietuvos šventajam rodoma ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje. Daug bažnyčių yra pavadinta šv. Kazimiero vardu. Jo vardas suteiktas ir moterų vienuolių kongregacijai, įkurtai 1907 m. Paterson, N.J. Kai po Pirmojo pasaulinio karo buvo kuriama draugija, nukentėjusiems nuo karo šelpti, jai duotas Šv. Kazimiero vardas. Kai kurie Lietuvos miestai turėjo šventojo atvaizdą savo herbuose (pvz., Kretinga, Darsūniškis, Kvėdarna ir kiti).

     Kur tik lietuviai gyvena svetimuose kraštuose ir turi savo parapijas, ten randame ir šv. Kazimiero bažnyčių ar bent koplyčių. Pirmoji lietuvių bažnyčia JAV-se, pastatyta 1862 m. Shenandoah, PA, pavadinta šventojo vardu. Parapiją suorganizavo lietuviai ir lenkai kartu, bet lietuviai vėliau iš parapijos buvo išstumti, ir ji liko lenkams.

     Šv. Kazimierą, jaunimo globėją, brangina lietuvių jaunimas Lietuvoje ir išeivijoje. Įvairios jaunimo organizacijos, ateitininkai, skautai, vyčiai, yra jį pasirinkę savo ypatingu globėju.

     Švenčiant šv. Kazimiero šventę kovo 4 d., daug maldininkų iš įvairių Lietuvos vietų suvažiuodavo į Vilnių. Po pamaldų katedroje žmonės dar ilgai nesiskirstydavo namo. Iš to išsivystė vadinamosios "Kaziuko mugės”. Į muges susirinkdavo dešimtys tūkstančių pardavėjų, pirkėjų ir šiaip lankytojų. Jos vykdavo atvirame ore. Viena iš būdingiausių Kaziuko mugės prekių buvo "Vilniaus verbos”. Tai iš įvairių džiovintų gėlių ir žolių (kačpėdėlių, kraujažolių, smilgų, motiejukų ir pan.) supintos ir ant neilgų kuolelių pritvirtintos siauros puokštelės, tinkamos nusinešti į bažnyčią Verbų sekmadienį ir po to papuošti namams.

     Kitas tipiškas Kaziuko mugės "muginukas” — tai širdies pavidalo meduolinis pyragaitis, papuoštas spalvoto cukraus gėlėmis, kriputėmis, taškučiais, paukščiukais, Ant pyragėlio buvo užrašomi populiarūs vyrų ir merginų vardai. Pyragėlius pirkdavo ir dovanodavo pasirinktiems mylimiems asmenims. Buvo mada parnešti juos iš mugės tiems, kurie turėjo likti namie.

     Kovo 4-ji lietuviams yra ne vien tik šv. Kazimiero, bet ir tautinė šventė. Ją švenčiant savo šeimoje, galima pasikalbėti apie šį populiarųjį Lietuvos šventąjį, apie jo stebuklus, gyvenimą ir pamaldumą. Kiekvienam šeimos nariui iškepti "muginuką” — širdelę, užrašant jo vardą ir papuošiant spalvoto cukraus raštais. Pyragaičiams kepti tinka medauninkų ("gingerbread”) tešla, kurią iškočiojus, pjaustoma širdelės pavidalo pjautuvėliu. Papuošimai uždedami, pyragėliui iškepus ir visai atvėsus, nes kitaip cukriniai papuošalai ištirptų.

     Vartodami įvairiaspalves džiovintas gėlytes ir kitus augalus, kurių gausu parduotuvėse, vaikai galėtų mėginti pasidaryti Vilniaus verbas. Tikrosios verbos yra daromos, pinant arba vyniojant stipriu, plonu siūlu augalų stiebelius, pritvirtinant juos prie nestoros lazdelės. Galima gauti norimus verboms raštus ir klijuojant gėlių žiedelius, skiedreles, lapelius, vartojant klijus, kurie išdžiūsta ir tampa nematomi. Tikrosios Vilniaus verbos nebuvo labai ryškių spalvų: vyravo natūralios, gamtoje sutinkamos džiovintų augalų spalvos, o taip pat nudažytos įvairiais dažais. Raštai daugiausia geometriniai, verbos viršūnėje įtvirtinamas žaliai nudažytų džiovintų smilgų pluoštelis.