CHIARA LUBICH

     "Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių” (Jn 12,24).

     Įsivaizduokime, kad esame Jeruzalėje Jėzaus misijos paskutinės savaitės metu. Tai yra jo kančios ir mirties vigilija. Kaip paprastai jis yra minios apsuptas. Toje minioje yra ir graikų. Jie yra svetimšaliai, bet judaizmui draugiški. Jie atkeliavo į Jeružalę žydų Velykų šventėms ir norėjo pamatyti Jėzų. Jie neturėjo tuščio smalsumo, tik nuoširdų norą jį pažinti ir sužinoti, kaip galima tapti jo mokiniais.

     Pirmu požiūriu atrodytų, kad Jėzaus atsakymas kelia sumišimą, nes nesimato, jog jis iš viso į jų klausimą būtų atsakęs. Jis tik sako, kad jis yra kaip kviečio grūdas, kuris noriai miršta, kad duotų vaisių. Tais žodžiais Jėzus apreiškia savo asmens intymiausią bruožą ir savo misijos prasmę. Tuo pačiu jis nurodo ir būdą, kaip tapti jo mokiniu.

     Tie žodžiai mums sako, kad Jėzus labai gerai žinojo, kas jo laukia. Kviečio grūdas, patekęs žemėn ir dirvoje sutrešėjęs bei praradęs savo pirmykštį panašumą, labai gerai vaizduoja visišką sunaikinimą, kuris netrukus turėjo ištikti Jėzų jo artėjančioje kančioje.

     Tas visiškas sunaikinimas (skaudesnis negu vien tik fizinė kančia su jos smūgiais, plakimu, kryžiavimu) reiškia gilius dvasinius kentėjimus: išdavystę, išsižadėjimus, nuliūdimą, baimę, jo misijos nesėkmės jausmą ir pagaliau įspūdį, kad net Tėvas jį apleido.

     Čia mąstomi Jėzaus žodžiai irgi aiškiai rodo jo labiausiai neįprastą dalykų vertinimą. Mirtis jam reiškia gyvenimo preliudiją, praradimas — pergalę. Jis iš anksto žinojo, kas jo laukia, ir matė, kokie vaisiai po visa to pasirodys, būtent: jo prisikėlimas, Šventoji Dvasia kaip dovana, kurią jis mums pelnė, malonės stebuklai, kurie apsireikš žmonių širdyse, Tėvui duodama garbė, grįžtant daugybei nutolusių vaikų.

     Kaip tad mes galėtumėm gyventi pagal tuos Jėzaus žodžius? Mes turėtumėm, stengdamiesi užlaikyti Dievo įsakymus, mirti sau. Taip darydami, mes galėsime duoti daug vaisiaus.

     Ypač turėtumėm būti visad pasiruošę ryžtingai pasitikti bandymus, kurie gali mus ištikti. Tačiau mes neturėtumėm užmiršti, kad sunkenybėms ir kentėjimams niekad nėra galo. Bet juk už visa to slypi Tėvo planas, kuris visada yra meilės planas. Tame plane tamsybė veda į pilną šviesą; sunaikinimas ir mirtis savo pabaigoje randa prisikėlimą ir gyvenimo pilnatvę.

     Taip, jei tikrai priimsime bandymus kartu su Jėzumi, mes taip pat galėsime matyti daugybę vaisiu, kuriuos bandymai neša mums ir kitiems.

Iš anglų kalbos išvertė KOSTAS PAULIUS