Kuo kliautis ?

Gudruoliais ar paikuoliais?

Kun. Jonas

     Besirengiantieji vedyboms svajoja sukurti laimingą šeimyninį gyvenimą. Deja, daugybė tų svajonių anksčiau ar vėliau susproginėja tartum muilo burbulai. Kodėl? Todėl, kad jų šaltinis buvo vien tik žmogiški polinkiai ir aistros. Kita priežastis — tai kone aklas pasitikėjimas visokių modernių psichologų, psichiatrų, šeimyninio gyvenimo žinovų-specialistų nuomonėmis ir patarimais. Jiems neteko susipažinti su Kristaus patarimais nei su Bažnyčios tūkstantmetiniais patyrimais ir skelbiamomis visada galiojančiomis tiesomis. Tuokiamasi ne pagal dieviškosios Išminties ir

     Meilės numatytus planus ir tikslus, kaip tai nors nesąmoningai daro visi kiti gyvūnai ir gyvulėliai. Jie tikisi būti laimingi vien tik tenkindami savo biologinius įgeidžius ir potraukius. Nepagalvoja, jog tie įgeidžiai ir polinkiai yra nepatvarūs ir savanaudiški. Jais remiama šeimyninio gyvenimo laimė nepatvari. Visi gudravimai, pastangos išlaikyti karštą, “laimę teikiančią” savanaudiškų aistrų ugnį baigiasi nusibodimu, nusivylimu, ir imasi laimės ieškoti nebe savo santuokoje, nebe savo šeimoje. Jie, atrodo, nepagalvoja, jog laimė yra ne randama, tartum paparčio žiedas, o turi būti nuolat kuriama. Ir kuriama ne be kaip papuolė, bet prisilaikant Kūrėjo duotų taisyklių.

     Sekmadienį po Kalėdų Bažnyčia priminė tikintiesiems šventąją Jėzaus, Marijos ir Juozapo šeimą. Mišių skaitiniai buvo kupini dieviškos Išminties patarimų laimei kurti ir ugdyti. Labai pravartu į juos gilintis tiek santuokai besirengiant, tiek joje gyvenantiems.

     Jau Senojo Įstatymo knygose surašyti tie Dievo patarimai. Siracido knygoje skaitome: “Vaikams Dievas liepė godot, t.y. gerbt tėvą ir motinos nuomonę. Kas tėvą godoja, tas sau nuodėmes dildo. Kas motiną gerbia, tas lobį sau krauna. Kas tėvą godoja, — tas vaikais savo džiaugsis, kada besimelstų, jis bus išklausytas. Kas tėvą godoja, — gyvens ilgą amžių. Kas motiną gerbia, — tas Dievą pagerbia”. Štai kaip stipriai pabrėžiama, jog šeimos laimei būtinai reikalinga pagarba viens kitam. Bet kodėl? Už ką gerbti?

     Gerbtinas tėvas todėl, kad jis yra paties Dievo-Kūrėjo artimiausias bendradarbis, įgaliotinis. Sukūręs pirmuosius mūsų tėvus, tolimesnį žmonijos prieauglį Jis pavedė vyrui-tėvui. Jis gamina ir sėja žmogiškosios gyvybės sėklą, ir niekas kitas. Todėl, kaip brangintina žmogiškoji gyvybė, taip brangintinas ir jos šaltinis. Kai Kūrėjas-Dievas šitaip pagerbė vyrą, patikėdamas jam savąją tėvo galią, tai kaip neturėtų vaikai gerbti tą, kurį Dievas pagerbė?

     Ne tik vaikai, bet ir žmona-motina turi gerbti savo vyrą, kaip jos vaikų sėklos sėjėją. Ir geriausia motina, kurios vaidmens kuriant šeimos laimę niekad negalima pervertinti, vis tiek ji yra tiktai dirva, geriausia dirva žmogiškosios gyvybės sėklai priimti, jai išdaiginti, išugdyti geriausiais savo kūno syvais ir pakelti visą augančiojo žmogaus išnešiojimo bei gimdymo naštą ir skausmą, todėl ir ji yra verta ne mažesnės pagarbos už tėvą. Todėl ir skaitome Šv. Rašte: “Kas motiną gerbia — tas Dievą pagerbia”. O jei dar prisimintume, jog Dievas į motiną sudėjo savo jautrumą, švelnumą, rūpestingumą, pasiaukojimą net iki mirties ir meilę, kaip tada galėtų vaikai ir vyras — vaikų tėvas, nebūti jai dėkingi ir jos nemylėti? Kur tokia pagarba ir meilė tėvui bei motinai glūdi šeimoje, ten klesti ir laimė. Be pagarbos nėra laimės.

     Pagarba tėvui neužmirština ir tuo atveju, jeigu “kartais tėvo protas silpnėti pradėtų. Tu jo nepalik, nepaniekink, kol gyvas. Užuojautos tėvui neleista užmiršti. Ji bus užskaityta už tavo kaltybes”. Čia turėtina mintyje ne tik retesnius atvejus, kai liga susilpnina ar suparaližuoja protą, bet ir tuos, kai, per daug vartojant alkoholį, tėvas pareina girtas ir visokias nesąmones šneka ar išdarinėja. Ir tokiais atvejais nevalia niekinti, neapkęsti, plūsti, o reikia tik apgailestauti, kiek įmanoma raminti iki išsipagirios. Taip elgtis su apsvaigusio proto tėvu reikia ne tik vaikams, bet ir motinai-žmonai. Vaikams labai svarbus yra jos pavyzdys! Ypač tokioms aplinkybėms susiklosčius, labai reikalinga daug maldos ir yra be galo brangios progos lavintis kantrybėje (kantrybė stiprėja ramiai pakenčiant!). Tokia pagarba tėvui yra vienintelė vieta pasaulyje, kur jis dar pajus atlaidžios, švelnios meilės suraminimą ir viltį bei ryžtą kovoti ir įveikti savo silpnybę. Todėl “užuojautos tėvui” neleista užmiršti. Kas šitaip pagerbia savo tėvą, tas “vaikais savo džiaugsis, kada besimelstų, jis bus išklausytas” ir “gyvens ilgą amžių”. Tai Dievo pažadas, įrašytas Šv. Rašte.

     Tai skaitydamas, gali kas pagalvoti (ypač nelaimingos žmonos), jog taip gerbti ir elgtis su tokiu vyru-tėvu neįmanoma ir neprotinga. Taip. Sutinku. Bet tik tuomet, kai netikim, jog Dievas yra meilė. Kad jis myli kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra, o ypač nusidėjėlius ar kokių silpnybių apsėstus. Tada grynai natūralioji “žmogiškoji išmintis” diktuotų kuo greičiau tokiu nusikratyti. Bet kas yra persiėmęs tiesa, jog Dievo Sūnus J. Kristus kentėjo ir mirė už nusidėjėlius, norėdamas išgelbėt juos iš amžinos nelaimės — pragaro, ir mels jėgų tokiam vargui pakelti, tas tikrai gaus Jo paramos. Ar nereiktų dažnai pagalvoti: “Jei aš, žmona, to tėvo vaikų motina, jei mes, vaikai, jį apleisime, paniekinsime, juo nusikratysim, ir jis šitaip mirs, neradęs savo gyvenime reikalingos pagalbos iš savo artimiausiųjų, tai kas kitas tą pagalbą jam suteiks? Jeigu man nors tiek pasisektų padaryti, kad tėvas (ar motina) bent nenumirtų girtas, tai būtų didelis mano gyvenimo laimėjimas. Taip galvoja ir elgiasi tie, kurie šventai tiki, jog Dievo apvaizda gali būt pašaukusi juos padėti blogybę nugalėti gerumu. Todėl norom nenorom tenka pasirinkti: ar laikytis “žmonių išminties”, ar Dievo “paikybės”, kuri yra išmintingesnė už gudriausių žmonių išmintis.

     Be abejo, gali būti atvejų, jog tėvas (ar motina) yra tiek išprotėjęs, kad jo paties labui reikia pavesti jį kuriai nors įstaigai ar sanatorijai gydyti ar globoti, kadangi namie, nors su geriausiais norais, neįmanoma jam padėti. Tai nebus nusikalstama Dievo įsakymui godoti savo tėvą, jo nepaniekinti protui susilpnėjus. Tokiu atveju nebus nusikratymas tėvu, o bus teikiama vienintelė jam reikalinga pagalba. O tai ir yra meilė.

     Nenagrinėju čia plačiau motinų problemos, jeigu ir jos atsiduria panašioje būklėje, kaip ką tik aprašytas tėvas. Ir joms taikytinas tas pats Dievo įsakymas. Ta proga naudinga prisiminti apaštalo Pauliaus patarimas kolosiečiams krikščionims: “Jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, ramumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis. Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Būkite dėkingi” (Kol 3,21-22).

     Pauliui apaštalui visi krikščionys (jei tik nėra pasinėrę mirtinoje nuodėmėje) yra “Dievo išrinkti šventieji ir numylėtiniai”. O, kad tai atsimintų ir tėvai, ir vaikai esą panašiai “Dievo išrinktieji ir numylėtiniai”, tai būtų lengviau kits kitą gerbti ir mylėti ir pakęsti pasitaikančius nemalonumus bei nusivylimus. Tada nebūtų tušti Jėzaus žodžiai: “Ką padarėte vienam mano mažiausių brolių, tai man padarėte”. Gerbdami kits kitą, pagerbiame Kristų, pagerbiame patį Dievą. O kad būtų lengviau tai atsiminti ir stengtis gyventi pagal Jo patarimus, tai Paulius dar prideda štai kokį patarimą: “Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi. Su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes” (ten pat). Tai nedarant, kada ir iš ko vaikai išmoks gerbti savo tėvus? Dažnai puikybė neleidžia priimti perspėjimų, pamokymų, gerų patarimų. Todėl Paulius ir pataria viens kitą pamokyti, paraginti, perspėti, ir už tai nėr ko pykti. Reiktų būt dėkingiems už krikščioniškus gerus patarimus. Yra Amerikoje katalikiškų šeimų, kurios ar kas savaitę, ar nors kartą kas mėnesį susėda aplink stalą ar prie židinio, ir kiekvienas šeimos narys, net ir jauniausi vaikai, gali pasakyti, kas jiems patiko, kas nepatiko, kas atrodo gera, kas negera jų šeimos gyvenime. Ir toliau siūlo, kaip negerumus šalinti, kad būtų visi laimingesni. Tėvai nepyksta, jei ir jauni vaikai pasako, jog tėvelis ar mama, jų nuomone, ką nors negerai daro. O supratusieji, jog tikrai ką nors negerai darė ar šeimos taikai kenkė, ar neprisidėjo prie namų jaukumo ir džiaugsmo, o buvo savimylos — atsiprašo, ir visi ryžtasi ateinančią savaitę ar mėnesį geriau stengtis, kad jų namai būtų tikresnės Dievo šventovės. Taip, ačiū Dievui, yra šitaip gyvenančių šeimų, kuriose Dievo “paikybė” yra branginama kaip didesnė išmintis už moderniojo pasaulio “išminčių gudriausius samprotavimus”.