religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1991 / SAUSIS - JANUARY / VOL. XLII, NO. 1

 

PRADĖJUS PENKTĄJĮ DEŠIMTMETĮ

1

 Juozas Vaišnys, S.J.

ŽMONIJOS NUODĖMINGUMO KLAUSIMAS

4

 V. Bagdanavičius, M.I.C.

JŪS VISI ESATE BROLIAI

7

 Chiara Lubich

EVANGELIZACIJA

8

 Vincas Kolyčius

VARGAS PASAULIUI...

11

 Jonas Lauriūnas

ŽMOGAUS LIKIMAS, PALIKIMAS IR IŠLIKIMAS

13

 Juozas Kraučiūnas

DVASINĖS GRUMTYNĖS

16

 Petras Kreef

EILĖRAŠČIAI

17

 Kun. Valerijus Ruuzinskas

KAD NEIŠTRŪKTŲ RAUDONASIS GAIDYS

18

 Kun. K.J. Ambrasas

ISPANIJA, PORTUGALIJA, MAROKAS

20

 Red.

TĖVYNĖJE

22

 Gediminas Vakaris

MŪSŲ ŠEIMŲ PAGRINDINĖS PROBLEMOS

27

 Gytis Vygantas

KALBA

28

 Juozas Vaišnys, S.J.

KĄ GIRDI VISA LIETUVA

28

 Ina Marčiulionytė

EILĖRAŠTIS

30

 Kun. Valerijus Rudzinskas

SUGRĄŽINK MŪSŲ ŽINGSNIUS

31

 Teofilija Žemaitytė

ĮVAIRYBĖS

32

 Red.

ŠYPSULIAI

34

 Red.

TRUMPAI IŠ VISUR

34

 Juoz. Pr.

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos. Viršelio piešinys — dail. Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės. Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

JUOZAS VAIŠNYS, S J.

     Pernai atšventėme “Laiškų lietuviams” 40 metų sukaktį, įžengus į penktąjį dešimtmetį, kartais ateina mintis, koks bus šio žurnalo likimas, kas jį redaguos ateityje. Juk dabartinis redaktorius jį redaguoja nuo pat pirmojo numerio (1950 m.) iki dabar, tik su šešerių metų pertrauka, kai buvo išvykęs į Kanadą. Visuomet buvo ir yra sudarytas redakcinis kolektyvas. Vienas to kolektyvo narių padeda daugiau, kitas mažiau, bet pagrindinė našta krinta ant vieno redaktoriaus pečių. Tad tikrai jau būtų laikas jam išeiti į pensiją ir perduoti šį darbą jaunesniam, energingesniam. Bet kur tokį surasi? Neatrodo, kad čia, išeivijoje, kas nors iš jėzuitų galėtų šį darbą tęsti. Užtat mūsų žvilgsnis savaime krypsta arba į kokį nors pasaulietį, arba į jėzuitus iš Lietuvos. Bet visi gerai žinome, kad Lietuvoje kunigų pertekliaus nėra, ten kiekvienas yra labai reikalingas.

     Vis daugiau pradedama galvoti, kad gal būtų gerai pasikeisti kunigais: iš Lietuvos į čia atvyktų vienas kitas jaunesnis kunigas, o iš čia į ten nuvyktų vyresnio amžiaus (nes jaunų, deja, čia nėra). Gal tikrai tai būtų įdomu ir naudinga, bet šie pasikeitimai sukeltų ir tam tikrų problemėlių. Nors ir vieni, ir kiti darbuotųsi tarp lietuvių, bet į Ameriką atvykstantiems

Vilties Madona Sevilijos Macarena bažnyčioje

būtų naudinga mokėti bent šiek tiek anglų kalbos, o į Lietuvą nuvykusiems — rusų. Juk nori ar nenori, vis tiek turi sutikti, kad Lietuva jau yra pasidarius dvikalbė. Jau ir spaudoje tenka dažnai matyti rusiškus posakius, ir kalbantis ne vienas juos vartoja, visiškai net negalvodami išversti į lietuvių kalbą, nes prileidžiama, kad visi juos supranta. Taip, Lietuvoje turbūt beveik visi juos supras, bet išeivijos lietuviai tikrai ne visi. Iš Lietuvos į Ameriką atvykusiems jaunesniems kunigams šiek tiek pramokti anglų kalbos nebūtų jau taip sunku, bet į ten nuvykusiems senesniesiems jau būtų žymiai sunkiau mokytis rusų kalbos, jeigu kai kurie iš jų nepaskaito net paprasčiausių žodžių, parašytų rusiškomis raidėmis. Gal kai kurie nusišypsos ir pasakys, kad tai smulkmena, bet toji “smulkmena”, nuolat jaučiama, gali pasidaryti labai nemaloni.

 (Pagal Motiejų Scheebeną)

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

Nuodėmės šaknis Scheebeno supratimu

     Nuodėmė pati iš savęs negali turėti savo buvimo prasmės, nes ji yra neigiamybė. Nuodėmės pagrindo reikia ieškoti aukščiau. Tokio pagrindo Scheebenas ieško nutrūkime žmogaus santykių su Dievu. Tokia būtybė, kuri neturi artimesnio ryšio su Dievu, arba turi tik labai tolimą, net negali nusidėti. Taip galime mąstyti apie visą gyvūniją, neturinčią protingo ryšio su Dievu. Niekas gyvulių nelaiko nusidėjėliais.

     Tokia būtybė, kuri yra iš Dievo daug gavusi ir kuri turi galią tai suprasti, gali nusikalsti. Ji nusikalsta tuo būdu, kad atsisako pripažinti savo priklausomybę nuo Dievo, įvairiais būdais paneigdama savo santykį su juo. Taigi nuodėmės šaknis, pagal Scheebeno mokslą, yra žmogaus santykių su Dievu srityje.

Toledo katedra

     Žmogus, paneigdamas savo ryšį su Dievu, pasidaro nusidėjėlis. Čia glūdi viso žmogaus nuodėmingumo šaknis. Scheebenas nemato didelės problemos, kalbant apie natūralines žmogaus nuodėmes. Jos yra nuodėmės tik dėl to, kad žmogus, paneigdamas gamtos dėsnius, pažeidžia gamtos Kūrėją, kuris tuos dėsnius yra įdiegęs žmogaus prigimtyje. Tuos dėsnius protingas žmogus gali nesunkiai pažinti.

CHIRA LUBICH

     O jūs nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai” (Mt23,8).

     “Rabi” — “mokytojas” — tai armėnų kalbos žodis. Jėzaus laikais šiuo vardu būdavo tituluojami žydų ¡statymo mokytojai, tuo reiškiant jiems tam tikrą pagarbą.

     Tuo priminimu Jėzus neneigė jo Bažnyčios autoriteto ir mokymo pareigos. Jis tik įspėjo jo sekėjus, ypač vadovus, saugotis to vaidmainių pageidaujamo titulavimo, kurį jis buvo pastebėjęs žydų bendruomenėse. Tose bendruomenėse buvo tokių mokytojų, kurie geidė garbės ir aukštinimo, siekdami autoritetinės įtakos. Tos jų rolės bendruomenėse dėka žmonės savaime juos laikė viršesniais už kitus.

     Tokia galvosena galėtų menkinti jo sekėjų bendruomenės gražiausią charakteristiką, kurios jis norėjo, kad ji būtų broliškumo pagrindu. Net Bažnyčios ateities vadovai visuomet turi būti įsitikinę, kad pirmiausia jie yra visiems tik broliai, ne mokytojai, ir tik mokiniai vienintelio ir tikrojo mokytojo — Kristaus, kuris ir savo pavyzdžiu viso to mus moko.

VINCAS KOLYČIUS

     “Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones” (Mt 28, 19). Jėzaus žodžiai mokiniams. Tuos pačius žodžius Jis ir šiandieną kartoja kiekvienam iš mūsų. Paulius VI paskelbė encikliką apie evangelizacijos reikalingumą, pavadintą “Evangelii Nuntiandi”. Popiežius Jonas Paulius II paskelbė šį dešimtmetį evangelizacijos dešimtmečiu. Norėdama atsiliepti į popiežiaus kvietimą evangelizacijai, įsikūrė tarptautinė katalikų organizacija, pavadinta “Evangelization 2000”, kurios centras yra Romoje, o skyriai kiekviename kontinente.

Kaip mes suprantame evangelizaciją?

     Pats žodis “evangelizacija”, mums, lietuviams katalikams, yra gana svetimas. Jį išgirdęs, ne vienas pagalvoja apie evangelikus, kiti tą žodį jungia su televizijos evangelistais, tarp kurių keletas paskutiniu laiku yra praradę savo reputaciją, tuo pakenkdami kitiems, kurie tikrai nuoširdžiai skelbia Dievo Žodį. Tačiau mūsų paskutinieji popiežiai, kaip Paulius VI, Jonas Paulius I ir Jonas Paulius II, ypatingai pabrėžė ir pabrėžia evangelizacijos reikšmę. Daugelis evangelizaciją supranta labai siaura prasme — kaip atvertimą į krikščionybę tų, kurie Dievo nepažįsta arba nepripažįsta. Tai yra siauras to žodžio supratimas. Pauliaus VI enciklikoje yra pasakyta, kad: “evangelizacijos tikslas yra vidinis pasikeitimas”. Tokio vidinio pasikeitimo reikia daugeliui krikščionių, kurių tikėjimas remiasi tik pareigų atlikimu, tik išorinių ritualų vykdymu, tačiau širdyje nejaučia Tėvo meilės, nepažįsta Jėzaus ir neatsiveria Šv. Dvasios veikimui. Evangelizacija taip pat yra reikalinga tiems, kurie anksčiau tikėjo, bet vėliau dėl įvairių priežasčių nustojo tikėti, pasidavė pasaulio srovei. Evangelizacija — tai yra pristatymas gyvo Jėzaus, kuris mus veda pas Tėvą, ir atsidavimas Šv. Dvasios veikimui, kuris tikėjimą padaro gyvą, keičia žmogaus širdį ir gyvenimą.

Fatimos šventovė

JONAS LAURIŪNAS, S.J.

     Jau kuris laikas, kai aštriai ir su nerimu gvildenami ekologiniai klausimai: kalbam apie džiūstančius pušynus, mirusias upes, užterštus šulinius, išnykusias žuvis, nitratais užnuodytą maistą. Kur šios nelaimės priežastys? Reikia manyti, kad prieš tai turėjo įvykti dvasinė degradacija: juk gamtą nusiaubė ne vien žmogaus neapdairumas, bet ir atsakomybės jausmo praradimas, o tai jau yra moralinė problema, žmogaus dvasinė erozija, jo širdies korozija. Gamtą niokoja žmogus, kurio siela dar neišsiskleidusi ar jau nuniokota. Tai žymiai sudėtingesnė problema negu ekologinės bėdos. “Praplėšę akis, matome, kad kol kūrėme aukštą meną, prasigėrė kaimas ir prisigimdė debilų, nuo bemeilės pedagogikos sužvarbo vaikų namai, įsitvirtino, nors ir be teisių, prostitucija ir mafija” (D. Sauka).

     Ką galim kaltinti už sudarkytą pasaulio veidą, už suluošintą tautos sielą? Sistemą? Sistema įsigali tiek, kiek žmogus ją priima, jai pasiduoda, su ja sutinka. Sistema galų gale — tai žmogus, persiėmęs klaidingai suprasta gėrio idėja, kuri faktiškai yra blogis. Šis istorijos fenomenas reiškiasi visais laikais. I. a. gale rašė šv. Jonas evangelistas, kad “pasirodė daug antikristų” (1 Jn 2, 18) — Kristaus mokslo priešininkų, klaidatikių. Kristus yra kalbėjęs: “Vargas pasauliui dėl papiktinimų!.. Vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina” (Mt 18, 7).

     Ką reikia suprasti žodžiu “papiktinimas”? Tai paskata, moralinis — žodžiu ar pavyzdžiu — postūmis į blogį, tai nuodai į kito sielą. Sužaloti ar nužudyti galima ne tik kūną, bet ir sielą.

     Mūsų tauta šiame amžiuje turėjo nelaimę susidurti su sistema, kuriai apibūdinti stinga žodžių, nes savo nuožmumu turbūt neturi sau lygių istorijoje. Beje, istorijos lapai verčiasi, sistemos — ne amžinos, bet jos įspaudžia pėdsakus visuomenėje, palieka randus žmonių sielose. Kaip pagyti iš vadinamojo sąstingio traumų? Spaudoje rašoma, kad užteršti vandenys vėl tampa švarūs ir gyvybingi, pvz., Mičigano ežero pakrantės apgultos meškeriotojų, o į Temzės upę neršti plaukia lašišos. Kaip mūsų tauta galėtų atsigauti iš savo dvasinio sustingimo, kaip galėtų apsivalyti nuo moralinio purvo? Manyčiau, kad ji išplauktų į švarius vandenis, remdamasi trimis banginiais — šeima, mokykla ir spauda, neskaitant Bažnyčios. Tėvai, mokytojai ir plunksnos darbininkai yra pagrindiniai veiksniai, kurie lemia tautos sąmonę ir likimą: iš jų ateina ir šviesa, ir tamsa.

JUOZAS KRIAUČIŪNAS

     Žmogus, kaip kiekvienas gyvis pasaulyje, turi pradžią ir pabaigą. Žmogaus pradžia yra jo gimimas, pabaiga — mirtis. Tiesa, pati žmogaus pradžia yra ankstesnė negu gimimas, nes žmogus kelis mėnesius prieš gimimą vystosi ir gyvena motinos įsčiose. Tačiau žmogus, būdamas motinos įsčiose, dar teisiškai nelaikomas asmeniu. Laikotarpis nuo žmogaus gimimo ligi mirties yra žmogaus amžius, kuris gali tęstis nuo sekundės dalies ligi 100 ir šiek tiek daugiau metų.

     Žmogaus tikėjimas, įdiegtas ir gautas per apreiškimą, nurodo, kad žmogus turi ir dvasinę dalį, vadinamą siela, kuri žmogui mirus atsiskiria nuo kūno ir atsiduria, žiūrint žmogaus gyvenimo darbų vertingumo, jos Kūrėjo skirtoje vietoje. Taip žmogaus dalis — jo siela, neprieinama žmogaus pojūčiams, išlieka. Bet ji jau nėra asmuo, nėra žmogus.

Gibraltaras

     Pirminis žmogus tikėjo, kad jo gyvenimą tvarko jam nesuprantamos dvasios ar dievybės. Graikų kultūros laikotarpiu tikinta, kad žmogaus gyvenimą tvarko deivė Moira. Daugybė krikščionių daugelį amžių tikėjo, kad jų gyvenimą, kiekvieną jų žingsnį ir darbą tvarko Dievas. Tačiau jau seniai buvo suprasta, kad žmogaus gyvenimą ir jo amžiaus ilgį įtaigauja ir apsprendžia daugybė veiksnių: paveldėjimas, gautas iš tėvų ir protėvių, aplinkos įtaka, žmogaus valia ir primesta jam kitų žmonių valia, nors visa tai yra žmogaus Kūrėjo žinioje ir valioje, Kūrėjui tai leidžiant ir nenorint varžyti laisvos žmogaus valios.

PETRAS KREEF

     Dvasinio kariavimo idėja — kad doras gyvenimas yra grumtynių reikalas — pasidarė pamirštas, ir kaip tik tada, kai ji labiausiai reikalinga.

     Ar mes iš tikrųjų turime dvasinių priešų? Ar piktosios dvasios yra tikros, ne tik mitai?

     Pasaulio vizijoje, bendroje kone kiekvienai visuomenei iki moderniosios Vakarų, buvo ir neregima karalystė, pilna dvasių — gerų ir blogų. Modernusis akiratis susiaurėjo iki regimosios ribų. Mes jau nebematome ano mus supančio platesnio pasaulio.

     Žinoma, jis niekada nebuvo (ar vargiai tebuvo) matomas fizinėmis akimis. Bet mes turėdavome dar kitas, dvasines akis. Šiandien tos kitos akys sumenkėjo — tiek, kad didžiuma žmonių net nebežino jas turį.

     Priešų turime ne vieną, o tris. Buvo tradicija tris priešus, tris kliūtis mūsų gėriui ir džiaugsmui nurodyti kaip pasaulį, kūną ir velnią.

Kun. Valerijus Rudzinskas

Į sparnuotą maldą
įsisupo lūpos...
Tavo gilią prasmę
pasveria širdis.
Poilsio suranda
atmintis sugrubus...
Motin, Tu suprasi
varganas mintis...
Niekad nepritrūksi
atjautimo žmogui,
niekad neišblėsi
meilės vaiskume...
Imk, Dangaus Lelija,
visą širdies lobį...
Pasitiki mūsų
kelio delčioje...

KUN. K.J. AMBRASAS, S. J.

       Visu greičiu neria Bazelio-Neapolio ekspresas per Italijos žemę. Saulės kepinama kaip parakas išdžiūvusi pieva, miškas; kaip akys užmato, dunkso susiraukšlėjusios Alpių pakalnės. Prie pat geležinkelio bėgių, atrodo, nekaltai besikūrenanti nedidelė liepsnelė priverčia krūptelėti: kiek reikia, kad toji liepsna pliūptelėtų prie namų, prie perdžiūvusių nuo karščio kviečių lauko, išsirikiavusių, kaip ištikimi sargybininkai, įkalnėse stūksančių pušynų. Su skausmu ir liūdesiu atsidūsti: kas neapdairiai numetė pro skriejančio traukinio langą degantį degtuką? Nerūpestingumas! Juk kasmet, kaip liudija italų statistika ir daugel kur pliki, išdegę šlaitai, apskurdę storaliemenių medžių kamienai, šiai šaliai raudonasis gaidys — miškų nelaimė — gaisras nusineša ne milijonus, o dešimtis ir šimtus milijardų lyrų. O kas apskaičiuos suniokotą grožį, sudarkytas žaliuojančias paežerių ir pakalnių ertmes, jaukių takų ir kelių pynes?

       Keista, bet nūnai pasaulis atrodo kaip išnokusių javų laukas, kaip vidurvasarį eglyne perdžiūvusi samana. Gal net dar daugiau: gal kaip parako statinė, ant kurios mes patys sėdime, net nenujausdami, kokie pavojai mūsų tykoja. Sėdi visi žemynai. Visa planeta. Todėl ką mums Persų įlanka, ką čia mums rūpi mažasis Kuveitas. Turbūt kaip niekad šiandien visa žmonija taip susipynusi, daugel šalių taip viena su kita susisaisčiusios. O šitai galime matyti iš pačių Lietuvos sunkių, atkaklių mėginimų atsipalaiduoti nuo tų saistų, prievarta įpirštų sistemų, — kad nėra žemėje svetimo skausmo, nėra žemėje problemos, nėra tos naštos, kuri nerūpėtų kiekvienam žmogui!

       Praėjusį rudenį “Laiškai lietuviams” buvo suruošę ekskursiją į Ispaniją, Portugaliją ir Maroką. Panaši mūsų ekskursija buvo ir 1982 metais, tik tada be šių minėtų kraštų dar aplankėme Liurdą ir Paryžių. Tą ekskursiją labai plačiai “Laiškuose lietuviams” aprašė ekskursijos dalyvė Gunda Kodatienė. Aprašymas buvo pradėtas 1982 metų spalio mėnesį, o baigtas 1983 metų rugsėjo mėnesį. Tad jis tęsėsi ištisus metus. Toje ekskursijoje buvo daugiau kaip 70 dalyvių, o dabartinėje — tik 22. Kadangi, kaip minėjome, šioje ekskursijoje lankėme beveik tas pačias vietas kaip ir 1982 m., tai manome, kad nėra reikalo dabartinę ekskursiją plačiau aprašyti. Pasitenkinsime tik viena kita pastabėle.

       Kadangi šioje ekskursijoje dalyvavo palyginti nedaug žmonių, tai nuotaika buvo labai šeimyniška ir nuoširdi. Visi artimai susidraugavo. Ir mūsų gidė, ambicinga, šiek tiek užsispyrusi ispanė, atsisveikindama susigraudino ir pasakė, kad tokios kultūringos ir tvarkingos grupės ji niekad nėra turėjusi. Pasakė ir daugiau komplimentų lietuviams, išgyrė lietuvių kalbos skambumą.

Dalis “Laiškų lietuviams” ekskursijos dalyvių paskutinį vakarą Madride

       Ispanija ir Portugalija yra kaimyninės valstybės, jų kalbos yra panašios, bet žmonės vis dėlto skirtingi ne tik savo charakteriu, bet net ir išvaizda. Sakoma, kad ispanai yra gražesni už portugalus, bet mūsų gidė šį teigimą dar patikslino, sakydama, kad portugalai yra gražūs, tik portugalės negražios. Po tokių apibūdinimų mes specialiai stebėjome ir vyrus, ir moteris. Atrodo, kad tie apibūdinimai vis dėlto yra teisingi.

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

EVANGELIŠKOS PAMALDOS TOLMINKIEMYJE

       Po ilgos pertraukos Tolminkiemio bažnyčioje vėl nuskambėjo lietuviška malda. Kaliningrado srityje gyvenantys lietuviai, o taip pat atvykę ir iš Lietuvos, pagerbė Joną Bretkūną, prieš 400 metų išvertusi Šv. Raštą į lietuvių kalbą.

       Iš griuvėsių pakilusioje K. Donelaičio bažnyčioje vėl aidėjo senosios religinės giesmės. Prisimintas tragiškas Mažosios Lietuvos likimas. Pamaldas laikė Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas Jonas Kalvanas, kun. Jonas Kalvanas (sūnus), kunigas diakonas Mečislovas Bekeris, visų evangeliškųjų bendruomenių atstovai. Buvo susirinkę daug jaunimo. Heidelbergo universiteto pasiuntinys Artūros Hermanas perdavė kraštiečių sveikinimus. Pamaldos buvo ekumeninės. (Tiesa)

KONFERENCIJA “BALTIJOS ŠEIMA”

       Konferencija turėjo įvykti gegužės mėnesį, tačiau tada TSRS konsulatai nedavė vizų į Lietuvą. Konferencija vyks Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, spalio 16-21 dienomis. Joje bus perskaityta apie 10 plenarinių pranešimų. Veiks šešios sekcijos: Aplinkos ir ekologijos, Kultūros ir tradicijų, Politikos ir istorijos, Universitetų švietimo ir mainų, Ekonomikos ir komercinių ryšių, Menų ir simbolių. Konferencijoje dalyvaus mokslininkai iš Danijos, Estijos, Islandijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Norvegijos, Rusijos federacijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos, o taip pat keletas lietuvių išeivijos mokslininkų iš JAV bei Kanados.

 (Jaunimo konkurse V premiją laimėjęs rašinys)

Gytis Vygantas

     Pirmiau Šv. Šeimos šventė būdavo po Trijų karalių, bet dabar ji švenčiama sekmadienį tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Tai yra svarbi šventė. Bažnyčia Šv. Šeimą duoda pavydžiu mūsų šeimoms. Šeima yra visuomenės branduolys, tad Šv. Šeimos šventės proga mums verta rimtai pagalvoti apie mūsų šeimas.

Gytis Vygantas

     Šv. Šeima yra pavyzdys mūsų šeimoms, nes joje buvo didelis susiklausymas ir atsakomybės supratimas. Marija ir Juozapas turėjo auginti Jėzų, kuris bus žmonijos ganytojas. Iš Šv. Rašto aprašymų žinome, kad šioje šeimoje buvo nemaža rūpesčių ir skausmų, tad nereikia norėti, kad ir kitose šeimose jų nebūtų. Bet nežiūrint visokių nemalonumų, šeima vis tiek turi atlikti savo pareigą — auginti ir auklėti vaikus. Nežiūrint tų minėtų vargų ir skausmų, šeimoje būna ir džiaugsmingų, malonių valandų.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S J.

Išpuikėliai taisyklingai nekalbės

     Visi, kuriems tenka viešai kalbėti — paskaitininkai, pamokslininkai, aktoriai, radijo pranešėjai — turėtų stengtis, kad jų kalba būtų taisyklinga. Kultūringas žmogus turi rūpintis savo kalbos kultūra. Ne visi turi galimybę atlikti specialias kalbos kultūros studijas, bet galima rasti ir kitokių būdų, norint pagerinti savo kalbą. Pavyzdžiui, tie visi minėti kalbėtojai, kurie jaučia, kad jų kalba nėra visiškai tobula, turėtų paprašyti kokį kalbos specialistą, kad kartais pataisytų jų kalbos klaidas. Žinoma, ne visiems ambicija tai leis, bet reikėtų tą nesveiką ambiciją nugalėti, norint išmokti taisyklingiau kalbėti.

     Geras tokių proginių taisymų naudingumo pavyzdys yra čia, išeivijoje, jau nuo 1973 metų kasmet ruošiami Lituanistikos seminarai. Čia ir lektoriai, ir studentai vieni kitus taiso, pastebėję kokias nors kalbos klaidas. Dėl tų taisymų niekas neįsižeidžia, bet visi yra dėkingi, nes mato didelę naudą. Rezultatai tikrai nuostabūs: per dvi savaites visų kalba žymiai pagerėja.

Ina Marčiulionytė

     Į televizijoje rengiamas kalbos valandėlès skambina žiūrovai ir piktinasi netaisyklinga parlamentarų kalba. Malonu, kad Lietuvos žmonės ima kreipti dėmesį ne tik į tai, kas sakoma, bet ir tai, kaip sakoma. Gal tai įpareigos mūsų Respublikos politikus pasitempti ir gerokai apkuopti savąją kalbą... Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad ką tik išrinktas naujasis parlameñtas kalba geresnèkalbà, rūpestingiau renka žodžiùs ir dėlioja kirčiùs. Tačiau trys dienos, praleistos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, nenuėjo véltui — ne tik prirašiau krūvą deputatų klaidų, jas ištaisiusi, anot rašytojo Sauliaus Šaltenio, “lyg kyšius vokeliuose” grąžinau “autoriams”, bet ir spėjau pakalbinti kelis parlamentarùs — vis tais pačiais —    gražaus ir taisyklingo lietuviško žodžio kláusimais.

     Bet pirmiausia vis dėlto — apie bėdàs. Parlamentarų kalbojègerokai sumažėjo vertalų iš rusų kalbos, rečiau išgirsi įgrisusius iki gyvo kaulo netaisyklingus vietininkus visumoje(= iš viso, apskritai), pagrinde (= daugiausia), metų bėgyje (= per metus) ir kt. Tačiau netrūksta eilių(problemų, klausimų, priemonių ir kt. eilių), tarsi deputatai nieko kita neveiktų, tik eilės rikiuotų, visai pamiršę puikius talkininkùs —    žodelius daug, nemaža ir pan. Keista, kad daugelis neįsidėmėjo jau tiek visur taisytos klaidõs atstovauti ką (= kam)\ tad ir girdime: atstovauti savo rinkėjus (= rinkėjams), savivaldybes (= savivaldybėms) ir kt. Liečiamineįmanomi paliesti dalykai: klausimai, nuomonės, problemos ir kt.: kas liečiašį klausimą (= dėl šio klausimo).

Susipynusi gyvenimo šaka
ir taku užslėgta akmeniu krūtinė.
Nelengva ši sielos valanda

mirštanti gimtinė, gimstanti gimtinė.

Palydės pavargusį lazda,
samanoti šuliniai pagirdys.
Tik nebus ramybės niekada,
kol Marijos rankos nesušildys.

Miršta Tėviškė atgimti su viltim.
Apie sunkią žaizdą susikaupus mąsto:
prisikelsiu
Marija bus su manimi!
Ji padės tikėjimu subręsti!

Kun. V. Rudzinskas

Teofilija Žemaitytė

     Žemės vėjuose išsiilgo mano širdis ramybės dienų ir tylaus Tavo meilės kuždesio. Mano akys vis ieško Švyturio, bet mano valtį blaško priešingi vėjai. Viešpatie, jei Tu neištiesi savo rankos ir nesudrausminsi vėjų, mano valtis nugrims į gelmių dumblyną. Kodėl Tu miegi ir negirdi mano šauksmo?!

     Aš žinau, jeigu nekreipsime savo akių į amžinąją Šviesą, joks pasaulio švyturys neapšvies tų ūkanų, kuriose klajojame.

     Dieve, pažadink mus šauktis Tavo vardo ir ieškoti Tavo Širdies prieglobsčio!

     Tu matai mano neturtą. Be savo nuodėmių, aš nieko daugiau neturiu, ko nebūtum man davęs.

     Kodėl aš taip dažnai mėgstu kuo nors pasigirti? Kodėl taip stropiai slepiu tai, kas yra mano nuosavybėsavo nuodėmes?! Kodėl taip dažnai noriu pasirodyti geresnė negu esu? Tai įgimta žmogiška silpnybė. Todėl prašau: leisk man pažinti save.

     Dieve, jei Tau nepatinka mano prišiukšlinta širdisiššluok ją!

     Jei Tau nepatinka tuščia mano sielapripildyk ją savimi!

     Jei Tau nepatinka nuo žemės vėjų suskirdusios mano lūpossuvilgyk jas savo meilės rasa, ir jos prasivers gražiausiu padėkos himnu!

     Jei Tau nepatinka sugrubusios ir tuščios mano rankosįduok joms savo kryžių!

Kairioji veido pusė ir muzikalumas

     Jūs abejojate, ar mokyti vaiką muzikos! Užuot tikrinę jo pirštų lankstumą, pažiūrėkite, ar jūsų atžalos labiau išvystyta kairioji, ar dešinioji veido pusė. Viskonsino valstijos Madisono universiteto psichologas prof. Karlas Smitas teigia, kad visi talentingi muzikos atlikėjai, kompozitoriai, dirigentai yra “kai-riaveidžiai”.

     Kaip daugelis esame kairiarankiai arba dešiniarankiai, taip ir viena veido pusė būna dominuojanti, paslankesnė. Tik vyraujančią ranką įmanoma nustatyti nuo 2-3 metų, o vyraujančią veido pusę — jau prieš gimimą.

     Daugelis didžiųjų kompozitorių, tarp jų Bethovenas, Bramsas, Šubertas, Čaikovskis, Listas, buvo “kairiaveidžiai”, taip pat 98% operos dainininkų, teigia K. Smitas. Jis išveda, kad dominuojanti veido pusė atspindi ryšį su dominuojančiu smegenų pusrutuliu. Mat dešinysis “specializuojasi” muzikai, o kairysis — atpažinimui ir rišliai kalbai.

     Nėra ko nusiminti ir “dešiniaveidžiams”. Nors jie gal ir nekurs gražios muzikos, bet dauguma matematikų, mokslininkų yra kaip tik tokie. Taip pat dauguma žymių oratorių, tarp jų ir visi JAV prezidentai (išskyrus Dž. Bušą).

     “Kairiai” labiau įvaldo balses, o “dešiniai” priebalses. “Kairiaveidžiai” yra 12% amerikiečių.

     Norėdami nustatyti, kuri jūsų veido pusė dominuojanti, įsižiūrėkite į veidrodį: tai bus stambesnioji, raumeningesnė, su gilesne duobute, aukštesniu antakiu.

     “Dešiniaveidžiui” grojimo pamokos tikriausiai nebus malonios ir naudingos, bet jeigu jūsų 2-5 metų “kairiaveidis” vaikas labai domisi muzika, neprotinga būtų nesuteikti jam galimybių jos mokytis.

Dar kartą apie rūkymo žalą

     Jei jūs nerūkote, bet darbe sėdite kartu su rūkaliais, tai, be abejo, žinote, ką reiškia dirbti prirūkytame kambaryje, koks dūmų poveikis jūsų darbo našumui, nuotaikai ir sveikatai. London Bartholomew ligoninės medicinos mokyklos profesorius Nickas Waldas mano, kad pasyvus rūkymas gal ir nesukelia astmos, bet tikrai pablogina astmatikų sveikatą. Astmatikai gali patys įsitikinti: jei savijauta pablogėja nuo tabako dūmų ir pagerėja gryname ore, tai visiškai aišku, kaip juos veikia pasyvus rūkymas.


Sovietiniai anekdotai

—    Kodėl Biblija nepriimtina komunistams?

—    Pagal Bibliją iš pradžių buvo chaosas, kuriame pagal dieviškąjį planą įvesta tvarka. O komunistinis patyrimas moko, kad iš pradžių buvo planas, o po to atėjo chaosas.

***

—    Kodėl Sovietų Sąjungoje taip pabrango gyvenimas?

—    Jis nustojo būti pirmo būtinumo dalyku.

***

—    Koks yra pats baisiausias prakeikimas Sovietų Sąjungoje?

—    Kad tu visą gyvenimą gyventum iš atlyginimo!

■    Romoje įvykusiose rugpjūčio 14-18 dienomis rekolekcijose dalyvavo keli tūkstančiai kunigų, jų tarpe 27 buvo atvykę iš Lietuvos.

■    Jonas Paulius II audiencijoje priėmė iš Lietuvos į Romą atvykusius kunigus rugsėjo 19 d., prabildamas į juos lietuviškai, skatindamas, grįžus į Lietuvą, rūpintis tautiniu ir religiniu atgimimu. Iš Lietuvos atvykusius kunigus globojo Šv. Kazimiero kolegija.

■    Naujas JAV Aukščiausiojo teismo sprendimas patvirtino ankstyvesnį federalino teismo nutarimą, sustiprinantį valdžios įstaigų galias kovoje prieš pornografiją.

■    Domininkone seselė Mary Eilėn Fitzmaurice, 41 m., buvo Niujorko mieste paskirta šeimų teismo teisėja. Kadangi vienuolėms kanonų teisė neleidžia imtis tokių pareigų, ji pradėjo iš vienuolijos oficialiaus pasitraukimo procesą. Tai pirmas atsitikimas Niujorke, kad vienuolė būtų paskirta tokioms pareigoms.

■    Žurnalas “Laivas”, leidžiamas marijonų, savo paskutiniame 1990 m. ketvirtame numeryje praneša, kad, daugelį metų nešęs religinę ir tautinę šviesą savo skaitytojams, sumažėjus prenumeratorių skaičiui ir padidėjus finansiniams sunkumams, po šios paskutinės “Laivo” laidos daugiau nebus leidžiamas. “Laivas” buvo leidžiamas jau 70-tus metus. Oficialiame pranešime, išspausdintame priešpaskutiniame viršelio puslapyje, pažymima, kad “Laivo” dabar buvo spausdinama 600 egzempliorių.

“Laiškų lietuviams” konkursas

     Konkursas baigiasi 1991 metų kovo mėn. 1 dieną, tad patariame ilgai nelaukti, bet jau dabar rašyti, kad būtų galima straipsnį laiku atsiųsti. Šiam konkursui galima rašyti laisvai pasirinkta tema iš šių keturių sričių: 1. Religija, 2. Tautybė, 3. Šeima, 4. Jaunimas.

     Ir suaugusiems, ir jaunimui bus skiriamos penkios vienodo didumo premijos: I — 200 dol., II — 150 dol., III — 100 dol., IV — 75 dol., V — 50 dol. Jaunimas, siųsdamas savo rašinį, būtinai turi pažymėti, kad jis skiriamas jaunimo konkursui. Jei nebus pažymėta, rašinys bus dedamas į suaugusiųjų grupę, kuriems bus taikomi didesni reikalavimai negu jaunimui. Rašiniai turi būti tinkami spausdinti “Laiškuose lietuviams”.

     Straipsnio apimtis suaugusiems turėtų būti maždaug 4-9 mašinėle rašytų puslapių, o jaunimui — bent dviejų mašinėle rašytų puslapių, bet pageidaujama ir ilgesnių. Straipnsiai pasirašomi slapyvardžiu ir įdedamas atskiras vokelis su tikrąja autoriaus pavarde, adresu bei telefonu.

     Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” metinėje šventėje balandžio mėn. 14 dieną Jaunimo centre. Jau sudaryta konkurso vertinimo komisija: Vytautas Kasniūnas (pirm.), Vaida Kelerienė (sekr.), ses. Ona Mikailaitė, Edvardas Tuskenis, Gailutė Valiulienė.

Nuoširdi padėka “Laiškų lietuviams” rėmėjams

Po 15 dol. aukojo: J. Mikaila, D. Balčiūnas, V. Valantinas, D. Petkūnas, J. Skladaitis, J. Butikas, A. Lesevičius, N. Šumskis.