(Pagal Motiejų Scheebeną)

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

Pirminis antgamtinio teisingumo faktas

     Gimtosios nuodėmės klausimas moderniojoje galvosenoje dažnai neišeina kitoks, kaip vien negalimybė jį protingai svarstyti. Taip atrodo tokia tiesa, kuri dažniausiai yra laikoma absoliučia nesuprantamybe, kur yra net pilna prieštaravimo.

     Tačiau yra viena galimybė svarstyti gimtosios nuodėmės buvimą. Žinoma, praktiškai jos negalima įrodyti, tačiau galima rasti šiokią tokią galimybę, kuri, nors yra taip pat antgamtinis faktas, sudaro žmogaus protui galimybę suprasti gimtosios nuodėmės arba paveldėtos nuodėmės faktą. Tą galimybę sudaro tiesa, kad pirminis žmogus šalia savo prigimties iš Dievo buvo gavęs pridėtinę malonę, teologų vadinamą pirminiu teisingumu, o kartais — pilnumos malone.

Vatikano Radijo Lietuvių skyriaus darbuotojai iš kairės į dešinę: K. Lozoraitis, B. Vileišytė, N. Tutkaitė, kun. V. Pupinas, S. J., J. Malinauskas, kun. K. J. Ambrasas, S.J.

     Adomas, nusikreipdamas nuo Dievo neprarado savo žmogiškos prigimties, tačiau jis neteko to antgamtinio teisingumo, kuris jam buvo Dievo pridėtas. Šis praradimas, Dievo potvarkiu, pasiliko kaip paveldėta nuodėmė visiems žmonėms. Katalikų Bažnyčios mokymu, žmogus gimsta nuodėmingas. Iš to galima padaryti pagrindinės reikšmės išvadų. Pirmoji išvada — žmogaus natūralus teisingumas nėra pažeistas. Tai yra tiesa, į kurią daugelis krikščionių neatkreipia dėmesio. O kita išvada yra ta, kad mūsų nuodėmės nėra vien mūsų blogo įpročio ar mūsų patirto ir nenugalėto gundymo padariniai, bet kad jos turi gilesnę, visą žmoniją apimančią priežastį — gimtąją nuodėmę. Ši antroji išvada taip pat yra verta praktiško mūsų dėmesio ta prasme, kad ne visos mūsų nuodėmės, ar bent jų pagrindinė, šakninė blogybė, yra kilusios vien iš mūsų asmens. Jos siekia toliau ir giliau. Dėl to, norint teisingai suprasti žmonijos dorinę padėtį, yra svarbu atkreipti atitinkamą dėmesį į pirminį antgamtinį žmonijos teisingumą, kuris Adomo nuodėmės dėka buvo prarastas.

     Kaip Scheebenas aptaria tą pirminį žmogaus teisingumą? Pirmiausia jis kreipia dėmesį į tai, kad tas pirminis teisingumas savo esme yra antgamtinė realybė, tai reiškia, kad jis nėra Adomo prigimties dalis. Į šio teisingumo gavimą Adomas negalėjo pretenduoti nei savo prigimtimi, nei savo asmeniniais nuoplenais.

     Šalia to, pirminio teisingumo malonė Adomui buvo suteikta ne tik kaip jam priklausanti asmeninė dovana, bet kaip dovana, priklausanti visai žmonijai, kurios tėvu jis buvo sukurtas. Jeigu tas teisingumas būtų buvęs Adomo prigimties dalis, tai, jam nusikaltus, jis būtų pasilikęs žmonijos prigimties dalis. Bet toji dovana buvo suteikta Adomui kaip žmonijos tėvui, kuris savo pastangomis turėjo ją išlaikyti visai žmonijai. Kai Adomas savo nuodėme šio uždavinio neatliko, pirminio teisingumo malonė nebuvo išlaikyta visai jo ainijai. Tokiu būdu pirminio teisingumo praradimas pasidarė visai žmonijai paveldimas trūkumas.

     Taigi Adomas buvo lyg indas, kurio uždavinys buvo išlaikyti savo ainijai antgamtinio teisingumo malonę. Scheebeno atstovaujamas pirminio teisingumo mokslas turi vieną labai reikšmingą atsišakojimą, kuris mums padeda geriau suprasti Kristaus suteiktą atpirkimo malonę. Kaip Adomas turėjo uždavinį išlaikyti visai žmonijai antgamtinio teisingumo malonę, taip Kristaus atpirkimas apima visą žmoniją. Jeigu yra teisinga sakyti, kad mes visi esame nusidėję Adome, taip lygiai teisinga sakyti, kad Kristuje visi esame išgelbėti. Kristaus atpirkimas mums priklauso, jeigu mes savo tikėjimu save inkorporuojame Kristuje.

     Dėl to Scheebenas drįsta sakyti, kad kaip Adomo nuodėmė palietė visą žmoniją dėl fizinio bendrumo su juo, taip “panašiu būdu mes paprastai sakome, ir turime sakyti, kad ne vien Kristus atsiteisė už mus, bet kad ir mes patys Kristuje, naujoje žmonijos galvoje, esame atsiteisę už savo nuodėmes” (243 psl.).

     Ta pačia proga galime turėti dar vieną naudą iš Scheebeno antgamtinio pirminio teisingumo mokslo. Kaip Adomo nuodėmė nesugadino žmonijos prigimties iš esmės, kaip kai kurie norėtų taip ją suprasti, bet tik pašalino iš žmonijos antgamtinio teisingumo malonę, panašiai Kristaus suteikta antgamtinė atpirkimo malonė, kuri yra daug didesnė negu pirminio teisingumo malonė, žmogaus prigimties nepakeitė. Kristaus atpirkime niekas negali įžvelgti biofizinių žmogaus prigimties pasikeitimų. Iš tikrųjų, jeigu gimtoji nuodėmė būtų pagadinusi žmogaus prigimtį ir jeigu Kristus būtų atėjęs tos nuodėmės padarinių atitaisyti, tai būtų nuoseklu laukti, kad po Kristaus atpirkimo žmogaus prigimtis rodytų kurių nors pagerėjimo reiškinių. Tačiau tokių reiškinių nematome. Krikščionio sūnus ar duktė gimsta tos pačios prigimties, be skirtumo nuo nekrikščionio. O kūdikis, priėmęs krikštą, fiziologiškai nesiskiria nuo kūdikio, kuris nėra pakrikštytas.

Kaip gimtoji nuodėmė reiškiasi žmonijoje?

     Teologui nėra lengvas uždavinys aptarti gimtosios nuodėmės reiškimąsi žmonijoje. Nors reikia sutikti, kad žmonijos negalima kaltinti už šios nuodėmės pasekmių buvimą joje, bet, antra vertus, šios nuodėmės pasekmių negalima suprasti vien kaip išorinio dalyko, atitekusio žmonijai, bet jos nepaliečiančio. Šį klausimą tyrinėdamas, Scheebenas turi labai aiškią sampratą, kad Adomo nuodėmė nepažeidė jo prigimties, o tik pašalino antgaminę malonę, kurią jis savo tikėjimu į Dievą turėjo priimti ir perduoti visai žmonijai.

     Gimtosios nuodėmės klausimas stovi dviejų didelių pavojų akivaizdoje. Ją galima suprasti taip, kad giliai žmonių gyvenimo ji nepaliečia, bet ir taip galima suprasti, kad iš tikrųjų žmonijos gyvenimą ji griauna. Šios problemos aiškinimui Scheebenas turi sugalvojęs gerą priemonę — mokslą apie nuodėmės būklę. Pagal šią teoriją, pirminė nuodėmė kuria žmoguje atitinkamą nuodėmės būklę, kuri, jeigu nėra pašalinta, veda žmogų į kitas nuodėmes. Tokiu būdu Scheebenas į gimtąją nuodėmę žiūri kaip į tokią nuodėmę, kuri visą žmoniją palieka nuodėmės būklėje.

     Bet kaip vieno žmogaus, nors ir pirminio, nuodėmė gali užsimesti visai jo aini-jai? Norėdamas rasti atsakymą į šį klausimą, Scheebenas pirmiausia analizuoja Adomo nuodėmę. Jis nežiūri į ją kaip į paprastą nesusipratimą, įvykusį nežinant ir nesuprantant jo pasekmių. Į pirminę nuodėmę mes turime žiūrėti kaip į sąmoningą ir rimtą pirminio žmogaus apsisprendimą savo ir savo giminės gyvenime apsieiti be Dievo pagalbos ir gyventi vien su gamtos dėsniais. Ir į tai jis žiūrėjo kaip į sprendimą, padarytą ne tik savo asmens, bet ir savo ainijos vardu. Į Adomo apsisprendimą mes turime žiūrėti ne kaip į mažesnės reikšmės sprendimą, kurį daro biologai, pvz., kildindami žmogų ne iš Dievo, bet iš evoliucinio dėsningumo. Panašiai Adomo apsisprendimą gali pailiustruoti moderniųjų kosmologų nusistatymas visatos kilmės ieškoti ne dieviškame kūrybos akte, bet “didžiajame sprogime”.

     Panašiai ir Adomo nuodėmė yra žmogaus sprendimas visą žmonijos ateitį pastatyti ne dieviškoje globoje, bet gamtiniuose gėriuose. Tai buvo didelio savarankiškumo sprendimas. Galbūt teisus yra vienas protestantų teologas, sakydamas, kad prieš nuodėmę Adomas nebuvo tikras, kad jis yra tik žmogus. Jis save laikė labiau Dievu negu žmogumi mūsų prasme.

     Scheebenas įrodinėja, kad antgamtinį teisingumą Adomas prarado ne atsitiktinai, bet sąmoningai jo atsisakydamas. Dėl to jo nuodėmė yra nuodėmė tikrąja prasme. Adomas, pasak Scheebcno, antgamtinio teisingumo sąrangos atsisakė, o ne vien jos neteko. Dėl to ši blogybė jam ne vien teko, bet jis sąmoningai ją pasirinko (247 psl.). Dėl to žmonija pateko į sugadintus santykius su Dievu.

     Pirminio teisingumo praradimui suprasti galime pasinaudoti paveldėjimo dėsningumu, tebeveikiančiu žmonijoje. Paveldėjimo dėsningumas joje yra realiai toli siekiantis. Tai galime pastebėti iš to, kad ne tik nusikaltimų padarymai, bet ir ekonominiai praradimai labai konkrečiai atsiliepia vaikams ir vaikaičiams. Paveldėjimo dėsningumas dar stipriau reiškiasi teigiamoje srityje. Reikšmingieji žmonijos išradimai buvo padaryti vieno žmogaus ar jo vadovaujamos grupės, bet yra pasklidę visame pasaulyje. Pvz., rato išradimas, kuriuo ligi šiol naudojasi visa moderni technika, pradedant vienračiu vežimėliu ir baigiant traukiniu bei automobiliu, buvo vienkartinis kurio nors nežinomos Azijos žmogaus išradimas, vėliau ištobulintas. Jeigu to išradimo nebūtų buvę, kaip dabar atrodytų visas mūsų dabartinis gyvenimas? Panašiai galime mėginti įsivaizduoti, kaip atrodytų žmogiškas gyvenimas, jeigu pirminio teisingumo malonė nebotų buvusi prarasta. Kaip tada būtų galėjusi atrodyti visa žmogaus istorija ir proistorė...

     Visa tai mums rodo, kaip reikšmingas yra atskiras žmogus ir kaip jo vienoks ar kitoks pasireiškimas gali prisidėti prie žmonijos gerovės ar nelaimės.

     Bet grįžkime prie gimtosios nuodėmės paveldėjimo klausimo. Kokiu būdu pirminio teisingumo praradimas gali būti laikomas atskiro, vėliau gyvenančio žmogaus nuodėme? Tiek Scheebenas, tiek anksčiau šv. Tomas Akvinietis tai laiko nuodėme. Tomas sako, kad dėl gimtosios nuodėmės visa žmonija Dievo požiūriu yra bausmės būsenoje. O Scheebenas tą kaltės visuotinumą aptaria labai jausminiu būdu, sakydamas, kad jos dėka Dievas yra supykęs ant žmonijos. Mums šis aptarimas nėra labai priimtinas, nes esame išmokę Dievą suvokti be biologinės psichologijos bruožų, būtent be pykčio.

     Kaip bebūtų su Dievo pykčiu, bet Katalikų Bažnyčios mokslas nesutinka į gimtąją nuodėmę žiūrėti vien kaip į išorinį dalyką, kuris žmogaus dorovingumo iš vidaus nepaliečia. Bet taip būtų, jeigu mes ją suprastume vien kaip Dievo būseną ar jo pyktį. Katalikiško tikėjimo požiūriu, kiekvienam žmogui gimtoji nuodėmė turi tam tikro išvidinio blogio arba nuodėmingumo nuosėdų.

     Tai matome iš to, kad Bažnyčios buvo atmestas teologo Bajaus mokslas, kuris teigė, kad gimtoji nuodėmė arba, kaip jis sakė, kilmės nuodėmė nėra žmogaus valios pasireiškimas, dėl to į ją negalima žiūrėti kaip į atskiro žmogaus nuodėmę. Nors Katalikų Bažnyčia šią pažiūrą pasmerkė, tačiau klausimas pasilieka, kokiu būdu gimtoji nuodėmė, ypač pirminio teisingumo praradimas, gali būti laikoma kiekvieno žmogaus, kilusio iš Adomo, nuodėme.

     Šiuo klausimu kaip tik toliau užsimena Sceebenas. Norėdamas geriau suprasti gimtosios nuodėmės blogybę, jis grįžta į pirminės antgamtinės Dievo malonės dvilypį pobūdį. Tie du praradimai, jo manymu, nėra tos pačios reikšmės. Netekimas šventumo yra formalus, lemiantis gimtosios nuodėmės momentas. Praradimas pilnumos yra medžiaginė, nuo pirmos dalies priklausanti gimtosios nuodėmės dalis. Taigi žmonija per gimtąją nuodėmę yra praradusi savo gyvenimo kryptį, savo antgamtinį tikslą. Šioji blogybė sudaro gimtosios nuodėmės pagrindą (250 psl.). Antgamtinės pilnumos malonės praradimas, kadangi tai yra tik pagrindinės blogybės dalis, sudaro paveldėtos blogybės dalį.

Gimtosios nuodėmės ir lytinių nuodėmių klausimas.

     Apie gimtosios nuodėmės nuodėmingumą Adomo palikuoniams galime kalbėti tik ta prasme, kad tos nuodėmės dėka žmogus prarado ypatingą savo ryšį su Dievu. Ir tik dėl šio praradimo žmogaus gyvenimo harmonija arba pirminis teisingumas buvo prarastas. Ir tame žmogaus nusikreipime nuo Dievo glūdi pagrindas to, kad žmogaus galių harmonija buvo prarasta ir kad yra pagrindo kalbėti apie žmonijos kaltę Dievo atžvilgiu.

     Scheebenas kreipia dėmesį į tai, kad šios dvi gimtosios nuodėmės dalys būtų svarstomos kartu. Jeigu būtų imama dėmesin tik pirmoji jos dalis, tai ji neparodytų to blogumo realumo. O jeigu būtų imama tik antroji dalis, tai būtų pavojus tai daliai priskirti tokią reikšmę, kurią ji gali turėti tik imant ją kartu su pirmąja dalimi (251 psl.)

     Tai pareiškęs, Scheebenas pereina į erotinės nuodėmės vaidmenį gimtosios nuodėmės supratimui. Į erotinę netvarką jis žiūri kaip į pirminio teisingumo praradimo padarinį. Tačiau jis nesutinka į lytinę nuodėmę žiūrėti kaip į pagrindinį dalyką gimtosios nuodėmės sampratoje. Pagrindinė gimtosios nuodėmės blogybė jam yra praradimas šventumo arba pasakant mums labiau suprantamai, praradimas ryšio su Dievu.

     Dėl to Scheebenas nesutinka su tais teologais, kurie sako, kad šventumo arba santykio su Dievu praradimas yra įvykęs erotinės nuodėmės būdu. Jis tai prikiša šv. Bonaventūrai, kuris buvo linkęs šioje problemoje per daug reikšmės skirti erotiniam nusikaltimui. Jis manė, kad lytinis geidulys turi žmogui tiek daug jėgos, kad jį atskiria nuo Dievo. Tai sakydamas, jis turi galvoje tik tą geidulį, kuris eina prieš protingą ir pastovią žmogaus valią (251 psl.). Scheebenas į lytinį geidulį žiūri ne tiek kaip į didžiulę jėgą, kiek greičiau kaip į silpnybę arba ligą, kuri veda žmogų į mirtį, bet neturi galios nutraukti žmogaus ryšio su Dievu. Nors geidulys, paliktas sau pačiam, yra priešingybė šventumui (252 —

     Tačiau jis sutinka, kad ši aistra yra sunkiai nugalima. Jis primena, kad “yra katalikiškas mokymas, jog net nuteisintasis, be specialios Dievo pagalbos, didelės aistros pagundai su išganymo gauta jėga pats vienas neįstengia pasipriešinti” (252 psl.).

     Iš to Scheebenas daro savo pažiūrą remiančią išvadą, kad ne lytinė aistra yra gimtosios nuodėmės blogumo priežastis. Juk Dievo malonė gali atitinkamais atvejais veikti kartu su lytine jėga, dėl to ji negali būti priešingybė Dievui. Scheebenas sako: “Jeigu šio polėkio jėga iš tikrųjų gali veikti kartu su Dievo malone, tai negalima sakyti, kad lytinės aistros jėga kyla iš šventumo trūkumo” (252 psl.).

     Toliau Scheebenas sutinka su priekaištu, sakančiu, kad lytinė aistra, virtusi nuodėme, atskiria žmogų nuo Dievo. Tačiau aistra pati iš savęs mus nuo galutinio mūsų tikslo atskirti negali. Į ją galima žiūrėti vien kaip į kaltę, kuri daro mus nevertus šventumo, bet ši aistra yra greičiau bausmės apraiška. Iš esmės žiūrint, tik atsiskyrimas nuo Dievo yra tikroji neteisingumo ir blogybės priežastis. Dėl to gimtosios nuodėmės svorio centro ieškoti lytinėje aistroje būtų per daug psichologinis žvilgsnis į šią problemą (253 psl.).

     Kiekvienos nuodėmės esmė yra atskyrimas žmogaus nuo Dievo. Tokia yra ir gimtosios nuodėmės esmė. Dėl to ir nevaldomos aistros kaltumas priklauso nuo to, kiek ji žmogų atskiria nuo Dievo.

     Apskritai į gimtąją nuodėmę Scheebenas žiūri kaip į santykio problemą, būtent: santykio tarp Dievo ir žmogaus. “Mes tvirtiname, kad gimtosios nuodėmės blogybė yra santykinė blogybė. Tai reiškia, kad apie ją mes turime mąstyti kaip apie priešingybę tai antgamtinei būklei, kurios prašalinimu ji yra atsiradusi. Tai reiškia, kad ji neįveda į žmogaus gyvenimą jokios netvarkos, medžiagiškai suprastos. Panašiai to nepadaro ir kitos žmogaus nuodėmės ar kaltės. Savyje jos nepadaro žmogaus netobulu, tačiau pastato žmogų į blogą būklę” (253 psl.).

     Kai kurie, nenorėdami su šia pažiūra sutikti, primena faktą, kad iš tikrųjų žmogus turi blogų polinkių, kurių negalima kildinti iš žmogaus prigimties, jeigu ji būtų sveika. Tie polinkiai žmogaus prigimtį iškreipia. Atsakydamas į šį priekaištą, Scheebenas sako, kad jis gali sutikti su pirmąja jo dalimi, nes atsiranda žmoguje blogų polinkių ir pažinimo netobulumų, kurių negalima išaiškinti žmogaus prigimtimi. Tačiau jis prašo savo oponentą įrodyti, kad tie polinkiai yra išvidiniai. Jis klausia, ar jie nėra greičiau įkvėpti piktosios dvasios. Tiek Bažnyčios tėvai, tiek Šv. Raštas labai daug kalba apie piktosios dvasios įtaką žmonijai, apie pragaro užkerėjimą, kuris užnuodija visą atmosferą, apsupdamas žmogų iš visų pusių. “Savo prigimties garbei mes tas blogybes, kurios atsiranda mūsų širdyje, turime grąžinti į jų pagrindinę šaknį, į tą sėklą, kuri stengiasi būti pasėjama mūsų širdyse” (254 psl.).

     Atkreipęs dėmesį į piktosios dvasios veiklą žmonijos gyvenime, Scheebenas ranka dar vieną priemonę atjungti gimtąją nuodėmę nuo priekaišto, kuris jai yra daromas, jog ji yra sugadinusi žmogaus prigimtį. Jis sako: “Kai šitokie piktosios dvasios polėkiai ateina iš išorės į mūsų prigimtį, tačiau nei medžiagiškai, nei formaliai nekyla iš paveldėtos blogybės ar grėsmės, gimtosios nuodėmės dėka mes patenkame į piktosios dvasios vergiją” (254 psl.). Ta pačia proga jis dar kartą pespėja, kad žmogus nebūtų laikomas nepasisekusiu Dievo kūriniu arba iš esmės blogu. Į kovą su blogomis įtakomis, kurios veikia žmogų, reikia žiūrėti kaip į nuopelningą kovą. Gėdingi priepuoliai, kurių ir šventiesiems tenka patirti, jiems besipriešinant visomis jėgomis, liudija jų šventumą.    (b.d)