Šv. Ignacas ir danguje veda rekolekcijas...

    Vienas doras, pamaldus žmogus mirė ir šv. Petro buvo įleistas į dangų. Ten jis sutiko jau anksčiau mirusį savo artimą bičiulį, kuris jam, kaip naujam atvykėliui, pasisiūlė pavedžioti po dangų ir parodyti dangaus įžymybes, kurios jam įdomiausios. Pirmiausia jis norėjo pamatyti savo labiausiai gerbiamus ir mylimus šventuosius. Sako, “aš buvau pakrikštytas švento Pranciškaus vardu, tai noriu jį ir pamatyti”. Gerai, patraukė abu debesų kalneliais ir kloniais, priėjo gražią aikštelę, ten ir rado šv. Pranciškų sėdintį. Apie jį stirnelės bėgioja, paukšteliai skraido, čiulba, margi drugeliai plazdena, o šv. Pranciškus juos paglosto, su jais kalbasi. Gražu, visai taip, kaip kažkuriame paveiksle nupiešta.

     —    Ar dar kurį šventąjį norėtumei pamatyti? — klausia dangaus senbuvis.

     —    Aš esu girdėjęs apie tokį nepaprastai išmintingą Bažnyčios daktarą šv. Tomą Akvinietį. Kažin, ar ir jį galima sutikti?

     —    Galima, kodėl ne.

     Abu eina dangaus rūmų ilgais skliautuotais koridoriais ir prieina didžiulę salę, kurios pasieniuose iki pat aukštų lubų lentynų lentynos, prikrautos knygų. Salės viduryje didžiulis rašomasis stalas, apkrautas knygų ir kitokių raštų šūsnimis, už kurių matoma tik plika šventojo galva ir girdėti braškanti žąsies rašomoji plunksna — šv. Tomas Akvinietis ir toliau rašo. Įspūdinga, įspūdinga.

     —    Tai dar kurį šventąjį nori sutikti?

     —    Kai dar gyvenau žemėje, teko pažinti tokius labai veiklius, labai “svietavus” vienuolius, vadinamus jėzuitais. Jie labai skyrėsi nuo kitų vienuolių. Girdėjau, kad juos įsteigė kažkoks karininkas Ignacas Lojolą. Tai aš norėčiau su juo susipažinti ar bent jį pamatyti.

     —    Ne, to tai negalima padaryti.

     —    O kodėl gi? Su kitais šventaisiais juk galėjome susitikti.

     —    Matai, šventasis Ignacas dabar yra labai užimtas.

     —    Ką gi jis taip veikia?

     —    Švenčiausiai Trejybei rekolekcijas veda!

Kas Komunistams yra jėzuitas?

     “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” pirmoje laidoje (Vilnius, 1954) taip apibūdinamas jėzuitas: 1. katalikų vienuolis, juodžiausiajai reakcijai tarnaujančio dvasinio ordino narys.

     2. prk. klastingas, veidmainiškas žmogus.

    

Jėzuitas, sutikęs kapuciną, ironiškai prabilo:

     —    Sakoma, kad ir Judas buvo su barzda...

     —    Tai sunku įrodyti, — atsakė kapucinas, — bet yra visiškai tikra, kad jis priklausė Jėzaus draugijai...

Kartą vienas jaunuolis paklausė jėzuitą:

     —    Ar tiesa, kad jėzuitai į kiekvieną klausimą atsako taip pat klausimu?

     —    Kas tau taip sakė? — paklausė jėzuitas.

     Dominikonas, pranciškonas ir jėzuitas drauge kalbėjo brevijorių, ir staiga užgeso šviesa. Dominikonas, pasinaudodamas ta proga, pradėjo aiškinti apie elektros kilmę ir prigimtį. Pranciškonas atsiklaupęs meldėsi, kad grižtų šviesa. Staiga šviesa grįžta. “Bet kur dingo jėzuitas?” — juodu susidomėjo. Gi žiūri, kad jis, pasilipęs ant laiptelio, kažką taiso prie sienos.

     —    Ką tu ten darai? — jį paklausia.

     —    Įsukau naują saugiklį — buvo perdegęs, — ramiai atsako jėzuitas.

     Sako, kad Kalėdų naktį Kūdikėlis Jėzus staiga atvėrė akis ir pamatė jautį bei asilą. Jis nustebęs sušunka:

     —    Mama, ar tai čia visa Jėzaus draugija?

     Danguje kilo ginčas tarp didžiųjų vienuoliškų ordinų steigėjų: kuris iš jų svarbiausias ir didžiausias. Jokiu būdu negalėjo susitarti.

     Tada kreipėsi į Dangiškąjį Tėvą. Jis atsakė raštu:

     —    Tokie ginčai danguje neturi prasmės!

Pasirašo: Dangiškasis Tėvas, S.J.

     Vienas pilietis paklausė jėzuitą:

     —    Ar tiesa, kad visi jėzuitai yra labai išmintingi?

     —    O, yra visokių, tik mes žibintus statome ant pjedestalo, o kopūstų galvas laikome rūsyje.