Atvirais žodžiais Šventajame Rašte nieko nėra pasakyta apie Marijos Dangun Ėmimą. Tačiau Bažnyčios Tėvai jau nuo 4 šimtmečio, pradedant šventuoju Epifanu, nuolat kreipėsi į Šventąjį Raštą, ieškodami jame šviesos šitos tiesos įrodymui. Vėlesniais laikais jais pasekė ir teologai. Visi jie stengės, jei jau ne tiesiai įrodyti, tai bent pavaizduoti Jos Dangun Ėmimą bibliniais tekstais. Vieni tų mėginimų yra labiau vykę, kiti mažiau, pagaliau treti visiškai įtikimi ir po dogmos paskelbimo, juos suminėjus dogmos paskelbimo dokumente, visiškai tikri.
Nekartą buvo remtasi, pavyzdžiui, tiktai negendamumo palyginimais ir simboliais. Taip Jos Dangun Ėmimas buvo išvedamas iš biblinių tekstų, kalbančių apie žemiškąjį rojų (Genezės 2 skyrelis), apie degantį ir nesudegantį krūmą (Exodo 3 skyrelis), apie sandaros skrynią (Exodo 37 skyrelis ir dažnai po to) ir kitais panašiais tekstais.
Kiti, pasinaudodami tiktai pritaikomąja Šventojo Rašto prasme, tai yra, neatsižvelgdami, kad Šventojo Rašto kurio nors teksto tikroji prasmė yra visiškai kitokia, pasitenkino tiktai išoriniu panašumu, kitaip sakant, ne iš Šventojo Rašto teksto išskaitė tenai išreikštą tiesą, bet į turimą Švento Rašto formą, literatūrinę išraišką stengėsi įsprausti savo pačių nuomonę bei įsitikinimą ir taip jiems suteikti daugiau autoriteto. Tokie tekstai dažnai suminėti yra iš Psalmių ir iš Giesmių Giesmės. Štai keletas pavyzdžių: "Tavo dešinėje stovi karalienė, papuošta auksu iš Opyro" (Psalmė 44, 10; pagal J. E arkivyskupo Skvirecko vertimą); "Kelkis, Viešpatie, į savo poilsio vietą, tu ir tavo didybės skrynia" (Psalmė 131, 8, ten pat); "Tu nepaliksi mano sielos mirusių buveinėje, neleisi savo šventajam matyti sugedimo" (Psalmė 15, 10, te pat). Gausiai užtinkama tekstų ir iš Giesmių Giesmės: "Kelkis, mano mylimoji, pasiskubink, balandėle mano, gražioji mano, ir ateik" (Giesmių Giesmė 2, 10; laisvas vertimas, neturint J. E. arkivyskupo Skvirecko paruošto teksto); "Kas yra toji, kuri žengia per tyrus, kaip brangiųjų smilkalų debesėlis?" (Giesmių Giesmė 3, 6); "Ateik, mano sužadėtine, ateik nuo Libano, būsi apvainikuota" (Giesmių Giesmė 4, 8); "Kas yra toji, kuri žengia, kaip patekanti aušra, graži, kaip mėnulis, parinkta, kaip saulė, didinga, kaip mūšiui paruošta kariuomenė" (Giesmių Giesmė 6, 9). "Savo šventovės ir savo kojų vietą išaukštinsiu (Izaijo 60, 13). Tokių tekstų yra ir daugiau. Literatinė, tai yra tikroji jų prasmė liečia patį Kristų arba Jo Bažnyčią. Šitie gražūs pavaizdavimai yra panaudoti suteikimui biblinio atspalvio ir Dangun Ėmimo tiesai. Tai nėra doktrinalinis pagrindimas tiesos, o vien tik pamaldžios mintys. Tačiau jau ir su šitais tekstais yra kažkas daugiau. Nors jie nieko tiesioginio nepasako Dangun Ėmimo tiesos reikalu, bet teisingai jau pripažįsta net kai kurie nekatalikai, kad Bažnyčios Tėvai, parinkdami šituos tekstus, vadovavosi viena mintimi, būtent, kad Marijos Dangun Ėmimas yra tiktai dalis visuotinio jo padavimo, paveldėto iš protėvių. Visus šituos tekstus daugiau ar mažiau sumini dogmos paskelbimo dokumentas, nupasakodamas šitos tiesos istoriją, jos brendimą amžių bėgyje.
Bet yra daugiau ir žymiai svarbesnių tekstų ir dažniau praėjusiais amžiais panaudotų Dangun Ėmimo tiesai pagrįsti. Jų yra keturi, arba tiksliau keturios tekstų grupės, nes teksto prasmė labiau išryškėja, jeigu imama, kaip sako, pilnoji prasmė, ne tik pats vienas koks nors atskiras tekstas aiškinamas tiktai savo raidinėje prasmėje, bet kai pražengiama šitie raidės, filologijos bei istoriškumo saitai ir į tekstą žiūrima padavimo ir viso Šventojo Rašto šviesoje, tada, taip sakant, pro raidę įžvelgiama giliau į apreiškimo dvasinį turinį. Pirmas toks tekstas, panaudotas pirmą kartą švento Epifano 4 šimtmetyje, yra iš švento Jono Apreiškimo: "Danguje pasirodė didelis ženklas: Saule apjuosta moteriškė, mėnulis po jos kojomis, ir ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas... Moteriškei buvo duota du dideliu erelio sparnu, kad skristų į tyrus, į savo vietą" (Apreiškimas 12 skyrelis).
Antras nepalyginamai didesnės reikšmės tekstas yra iš Senojo Testamento: "Neprietelystę padarysiu tarp tavęs (žalčio) ir moteriškės, tarp tavo sėklos ir jos sėklos; ji sutrins tau galvą" (Genezės 3, 15). Tai yra mesijanistinis pažadėjimas, duotas pirmiesiems tėvams po nuodėmės, juos išvarant iš rojaus. Šiame pažadėjime žalčiu simbolizuojama piktoji dvasia, sugundžiusi rojuje Ievą. Toliau eina kalba apie moteriškę, apie pergalę. Tai Išganytojas ir Jo Motina Marija, kurie abu kartu turi laimėti, sutrempdami nelemtąjį žmonijos priešą. Seno padavimo palikimu Marija prijungiama prie Kristaus šitame Jo išganomajame darbe. Ji padaroma Jo talkininkė ir padėjėja, dalyvaujanti Jo pergalėje pilnu saiku, kaip Ieva buvo dalyvavusi puolime.
Trečioji tekstų grupė iš Šventojo Povilo laiškų, nors yra bendro pobūdžio, bet labai išryškina paskutinį Genezės tekstą, atveria tikrąją jo prasmę Marijos Dangun Ėmimo tiesos atžvilgiu. Čia priklauso laiško Romėnams 5-6 skyreliai, kuriuose plačiai kalbama apie išlaisvinimą per Kristaus mirtį ir prisikėlimą visos žmonijos iš nuodėmės ir jos pasekmės — mirties. Pagrindinę mintį sutraukia vienas jo sakinys: "Nuodėmės alga — mirtis. Dievo gi dovana — amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje" (Romėnams 6, 23). Čia priklauso tekstai ir iš laiškų Galatams, Efeziečiams, Korintie-čiams. Per ilgi jie, visų neįmanoma nurašyti, bet štai keli sakiniai iš laiško Korintiečiams: "Paskučiausioji neprietelė bus sunaikinta mirtis" (1 Korintiečiams 15, 26). "Mirtis praryta pergalės. Mirtie, kur tavo pergalė? Mirtie, kur tavo akstinas? Mirties akstinas yra nuodėmė, o nuodėmės stiprybė yra įstatymas. Bet dėkui Dievui, kurs mums davė pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų (1 Korintiečiams 15, 54-57). Dar pridedama ir vienas tekstas iš laiško Žydams: "O kadangi vaikai turi bendrą kūną ir kraują, ir jis taip pat pasidarė jų dalyvis, kad mirtimi sugriautų tą, kurs turėjo mirties valdžią, tai yra, velnią, ir išlaisvintų tuos, kurie mirties baime buvo laikomi visą gyvenimą vergystėje" (Žydams 2, 14-15). Taigi, vis tos pačios su nauju tiktai ryškumu ir stiprumu pasikartoja pas šventą Povilą pergalės mintys. Genezės tekstas mums parodė Mariją, susietą kovoje su Kristumi, o šita tekstų grupė tiksliai nusako, kokia buvo toji Kristaus pergalė. Iš to sujungimo Jos su Kristumi aiškėja ir Marijos pergalė. Ir iš tikro, iš dogmos jau žinome, kad per Nekaltą Prasidėjimą Jos visuotinė ir pilnutinė pergalė buvo įvykdyta nuodėmės atžvilgiu. Iš šitų tekstų išeina, kad Jos pergalė turėtų būti lygiai ir ant mirties, kaip nuodėmės pasekmės. Šitoji Jos pergalė ant mirties nebūtų pilna, jeigu Jos kūnas būtų buvęs paliktas mirties saituose sugedimui. O pilnos pergalės reikalauja Jos sugretinimas ir sujungimas su Kristumi kovoje prieš nuodėmę ir mirtį, kaip tai nurodoma pažadėjime duotame rojuje. Išeina, kad Ji drauge kovojus su Kristumi ir drauge laimėjusi kovą prieš nuodėmę per Nekaltą Prasidėjimą laimėjo ir prieš mirtį per Ėmimą į Dangų ir išaukštinimą palaimoje.
Pagaliau yra dar vienas labai svarbus tekstas, tai Apreiškimo metu angelo ištartieji pasveikinimo žodžiai: "Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi; pagirta tu tarp moterų" (Luko 1, 28). Ne tik Apreiškimo scena, bet ir Aplankymo, reikia imti drauge, kaip tai rodo naujosios dogmos Mišių evangelija, kur įtraukta ir Magnificat. Šitas tekstas apie Marijos malonių pilnumą Bažnyčios Tėvų nuo pirmųjų amžių buvo panaudojamas Marijos garbingumui iškelti ir Jos privilegijoms apginti. Kai tik atsirado Marijos Dangun Ėmimo idėja, greit ji buvo grindžiama ir siejama su Jos malonių pilnumu. Tai vienas iš pagrindinių pradų, apvaldančių ir vedančių pirmyn Jos Dangun Ėmimo tiesą. Istorijos bėgyje nuolatos nurodomas Marijos malonių pilnumas. Jos palaimos prakilnumas. Taip, pavyzdžiui, gana anksti, antrojo 12 šimtmečio pusėje, popiežius Aleksandras III, rašydamas Ikonos sultonui, kaip tik išdėsto Marijos malonių pilnumą ir tuo pilnumu jis ne tik grindžia visas Jos privilegijas, bet išveda ir Jos Dangun Ėmimą ir atbaigimą palaimoje tuojau po žemiškojo gyvenimo pabaigos. Kitaip Ji, sako, nebūtų malonės pilnoji, jeigu Jai trūktų vieno svarbaus dalyko, palaimos jau dabar permainytame ir išaukštintame kūne dangaus garbėje. Ir dar įdomu, jis pabrėžia: tiesa mums pasakyta ne angelo, bet paties Dievo, angelo žodžiais, tuo nurodydamas tikrąją dieviškojo apreiškimo kilmę, tiesos parėmimą Dievo autoritetu.
Bet ir antroji angeliškojo pasveikinimo dalis, gal net labiau už pirmąją, reikalauja ir išreiškia Jos Dangun Ėmimą, būtent: Pagirta tu tarp moterų. Pasmerkimas — prakeikimas ir pagyrimas — pagarbinimas (male-dictio et benedictio) yra du nesuderinami dalykai. Žinome, kad gimtoji nuodėmė užtraukė visai žmonijai prakeikimą. Trečiasis, pagal šventą Tomą Akvinietį, iš tų visuotinių prakeikimų, skirtų vyrams ir moterims, yra mirtis: pavirsi į dulkes. Marija gi, būdama visiškai laisva nuo bet kokios nuodėmės ir netobulumo, buvo visiškai laisva ir nuo šito prakeikimo, paliuosuota nuo virtimo dulkėmis per Ėmimą į Dangų. Tiktai prileidus Dangun Ėmimą, Jos palaiminimas yra pilnutinis. Šitas palaiminimas reikalauja, kad Ji būtų buvusi apsaugota nuo gedimo savo kūne ir pavirtimo dulkėmis. Šitoji tiesa po paskelbimo Jos Nekalto Prasidėjimo dar labiau paaiškėjo. Taip vienos tiesos išryškina kitas.
Nors nėra reikalo, kad paskelbta dogma būtų ir Šventajame Rašte išreikšta, nes pakanka gyvenamojo Bažnyčios padavimo. Tačiau, kaip matėme, ypatingai du tekstai: pažadėjimas Išganytojo rojuje ir Angelo pasveikinimas, nagrinėjami kitų Šventojo Rašto tekstų ir padavimo šviesoje, parodo įjungtą į kitas tikėjimo tiesas ir Marijos Dangun Ėmimą, kaip paties Dievo apreikštą. Jeigu, žiūrint tiktai prigimtiniu protu, nepakaktų šitų duomenų visiškam tikrumui. Bažnyčios neklaidingas Aukščiausias Mokomasis Autoritetas autentiškai išsprendė dalyką, paskelbdamas šitą dogmą.
A. Liuima, S. J.