T U R I N Y S
 
 
VIRŠELYJE: MADONA SU VAIKELIU (P. Batoni)
 
DIENRAŠTIS MĖNESIUI NEMOKAMAI!
 
      Dienraštis "Draugas," švęsdamas 40 m. sukaktį nuo įsikūrimo Čikagoje, nori naujiems skaitytojams padaryti auką — siuntinėti dienraštį mėnesį laiko nemokamai visiems, kurie tik atsiųs adresą. Jeigu jūs "Draugą" jau skaitote, atsiųskite adresus savo pažįstamų, kurie dar jo neskaito, ir jie visą mėnesį gaus dienraštį be jokio įsipareigojimo. Adresas: Draugas, 2334 So. Oakley Ave., Chicago 8, I11.
 
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St.. Chicago 36, Illinois. Yearly subscription two dollars. Single sopy 20 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, I11. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, 111. Telefonas: HEmlock 4-1677. Metinės prenumeratos kaina du doleriai. Atskiras numeris 20 centų.
N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.    Viršelis J. Pilipausko, vinjetės V. Vijeikio

1954 M. RUGSĖJO (SEPT.) MĖN. VOL. V, NO. 8

      Teisingas yra filosofo Humboldto pasakymas, kad tai, ką norima įvesti į gyvenimą, reikia pirma įvesti į mokyklą. Šiai minčiai patvirtinti pavyzdžių neieškosime nei Europos nei Amerikos tautų istorijoje. Paliesime tik svarbiuosius Lietuvos mokyklos klausimus, susijusius su Nepriklausomos Lietuvos gyvenimu ir su lietuvybės išlaikymu išeivijoje.

      Vargo Mokykla, apie kurią jau prieš keletą mėnesių buvo rašyta, savo amžių baigė su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu ir savo vietą užleido laisvos savarankiškai besitvarkančios tautos ir valstybės mokyklai. Pajutus lietuviams laisvę šviestis, veržimasis į mokyklas buvo daug didesnis, negu to meto materialiniai krašto ištekliai jį galėjo patenkinti. Valstybei ir tėvams į talką atėjo švietimo draugijos “Saulė”, “Žiburys” bei vienuolynai ir plačiu mastu pradėjo steigti mokyklas, ypač gimnazijas. Savas gimnazijas turėjo: Tėvai Jėzuitai ir Seserys Kazimierietės Kaune, Tėvai Marijonai Marijampolėje, Tėvai Pranciškonai Kretingoje, Tėvai Kapucinai (progimnaziją) Plungėje, Jėzaus Širdies Seserys Mokytojų Seminariją Kaune. Katalikų pedagogų pastangomis Kaune buvo įsteigta Simano Daukanto Mokytojų Seminarija ir Marijos Pečkauskaitės Gimnazija. Dvi suaugusiųjų gimnazijos Kaune buvo taip pat privačios: “Pavasario” ir Profesinės Mokytojų Sąjungos.

      Tarp privačių ir valdžios mokyklų Lietuvoje nebuvo tokio didelio skirtumo tikybos dėstymo ir religinio auklėjimo atžvilgiu, kaip Amerikoje tarp konfesinių ir viešųjų mokyklų. Bendrai imant, privačiose mokyklose auklėjimas buvo ryškesnis ir vieningesnis, nes mokomąjį personalą daugumoje sudarė vieningos pasaulėžiūros katalikai pedagogai. Be to, privačios mokyklos, norėdamos išlaikyti konkurenciją su valdžios mokyklomis, parodydavo sveikos iniciatyvos auklėjimo darbe. Privačių mokyklų vaidmuo Lietuvos švietimo srityje buvo nepaprastai reikšmingas. Privačios mokyklos pirmiausia buvo steigiamos mažesniuose miesteliuose (Plungėje, Švėkšnoje, Linkuvoje, Jurbarke, Šeduvoje ir kitur), kur Švietimo Ministerija vargiai būtų įsteigusi valdžios mokyklas pirmame nepriklausomybės dešimtmetyje. Taigi; galime sakyti, kad privačios mokyklos Lietuvoje paspartino švietimą visu dešimtmečiu. Be to, jos sutaupė valstybei daug lėšų, įgydamos mokykloms inventorių, mokslo priemones, pastatus.

 (Tęsinys)

4. Vilniaus vaidmuo Lietuvos 16-jo amžiaus bažnytinės muzikes srityje.

      Vilnius daugeliu atžvilgių Medininkų vyskupijai duodavo pavyzdį, buvo jos mokytojas. Vilnius nuo seno buvo anam Lietuvos valstybės užkampiui, t. y. Žemaičiams, tarpininkas religinio gyvenimo formų ir jo reformų. O jos iš Vakarų ar Romos patekdavo sostinėn dažniausiai per Lenkiją. Vilniaus vyskupas skaitėsi vyriausiu vyskupu Lietuvoje. Jis buvo kartais vadinamas Lietuvos ir "Lietuvos senato Primų". Vilniaus kapitulos prelatai 16—18 amž. sėsdavo į vakuojantį Medininkų vyskupo sostą. Nepatekusieji į vyskupus verždavosi į Žemaičių kapitulą ir grobstydavo geresnes vyskupijos parapijas. Ilgai Žemaičių vyskupas negalėjo pas save pastoviai suorganizuoti diecezinės kunigų seminarijos ir savo klierikus vis siųsdavo į Vilnių. Santykiuose su tolima Roma ir Varšuvoje reziduojančiu popiežiaus nuncijumi sostinės vyskupas taip pat pirmavo. Vilnius skaitėsi "šimtą mylių arčiau Romos". Jam ir nuncijus arčiau buvo. Vilnius beveik šimtu metų anksčiau gavo teisę turėti pavyskupį. Vilnius pirmasis išsirūpindavo įvairias privilegijas ir dispensas, o jau paskui Varniai į jį nusižiūrėdavo ir įvairiais atžvilgiais įkandin sekdavo. Bažnytinės muzikos ir giesmės srityje intensyviau besireiškiantis Vilnius taip pat buvo pavyzdys. Čia, žinoma, aukščiau stovėjo ir pati liturgija su giedojimais.

      Bažnytinis giedojimas Vilniaus katedroje yra ne kartą paliudytas 15 amžiuje. Pvz., didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras 1493 m. užrašė katedros bažnyčios kantorijai 4 kapas plačiųjų grašių. Ir vėliau katedros giedojimo reikalui vis kartas nuo karto duodavo lėšų. Pagaliau Vilniaus vyskupas Jonas "de ducibus Lituaniae" 1522 m. kapituloje pastoviai įsteigia dvi naujas prelatūras. Šalia prelato scholastiko, kuriam buvo pavestos mokyklos, katedros giedojimui tvarkyti vyskupas įkūrė kantoriaus prelatūrą ir jai iš vyskupo pajamų sudarė beneficiją. Tuo būdu naujam prelatui — kantoriui buvo pavesta rūpintis bažnytine muzika.

      Kaip stebėdami gražius daiktus pagauname kai ką, kas nėra patsai daiktas, būtent, grožį, taip lygiai pagauname ir mintis, kurios nėra patys daiktai, bet kurios tuos daiktus atitinka. Ilgą laiką žmonių buvo manoma, kad mūsų mintijimo procesas pagaminąs mintis. Kad toks manymas yra visiškai klaidingas, tai labai gerai įrodo Alois Mueller savo vertingoje knygoje "Einfuehrung in die Philosophie". Čia patieksiu tik trumpą jo minčių santvarką. Pagal jį, mintijime galime skirti penkis elementus: 1. subjektas, kurs mąsto; 2. pats mintijimo psichinis procesas; 3. mintis, kuri yra mintijama; 4. žodinė forma, kuria ta mintis yra išreiškiama; 5. objektas, apie kurį mąstoma. Skirtumas tarp mintijimo proceso ir minties glūdi tame, kad mintijimo aktas vyksta laike ir negali būti kitam perteiktas. O mintis galioja visada, gali būti išreikšta ir kitam perteikta. Tą pačią mintį galime išreikšti įvairiomis kalbomis, įvairiais būdais, net gestais. Taigi, kalbinė minties forma nėra minčiai esminis dalykas.

      Minties objektas visada pasilieka nuošaliai nuo jį atitinkančios minties. Mintis turi tik tarsi tam tikrą žvilgsnį į daiktą, tam tikru būdu jį primena. Bet kuri mintis niekada nėra išimtina kurio nors asmens nuosavybė, kaip jo nuosavybė yra jausmai ir valios reiškiniai. Mintys yra būtinai teisingos (aitinkančios tiesą), arba klaidingos. Bet būtų nesąmonė teigti, kad psichiniai aktai yra teisingi ar klaidingi. Kaip upės tekėjimas negali būti nei teisingas nei klaidingas, taip lygiai ir sielos veiksmai negali turėti tų pažymių. Ir minčių pasaulio struktūra bei jų tarpusavis santykis yra visiškai kitoks negu egzistuojančių daiktų. Bet struktūra yra sąryšyje su tikrovės forma. Tam tikrą struktūros formą gali atitikti tik tam tikra tikrovės forma.

      Kai mintijimo procesas nepagimdo minčių, tai aiškiai parodo toks samprotavimas. Kai formuojama kas nors, kas yra realu, tada patenkinamos šios trys aplinkybės: 1. reikalinga medžiaga, iš kurios formuojama; 2. suformuotas dalykas priklauso tai pačiai sferai, kuriai priklauso ir medžiaga; 3. formavimo procesas gali vykti tik su objektais, kurie yra laikini, t. y. kintami.

      Kalbėti apie auklėjimą yra labai sunku. Čia neužtenka tik nuduoti išmanantį, negalima sudaryti įspūdžio tik gražiai parinktomis frazėmis, reikia žinoti, ką sakai. Aš pati negaliu duoti savo vaikams tai, ką norėčiau duoti, negaliu jų taip išauklėti, kaip reikėtų. Matau, kad tarp realybės ir noro yra labai didelis tarpas. Bet šitas faktas ir verčia mane kalbėti apie auklėjimą, visiems šaukti ir skelbti, kad jis yra būtinai reikalingas, kad jo labai mūsų šeimose trūksta, kad juo per mažai rūpinamasi.

      Jaunimo saviaukla yra apverktiname stovyje. Tvarkingas jaunuolis kasdien valosi batus, tvarko kambarį, šukuojasi, o kiek jis laiko pašvenčia, tvarkydamas savo dvasinį pasaulį, ar jis tam reikalui skiria bent pusvalandį į dieną? Nors mes turime šeimas, tėvus, bet daugelis jaunuolių pasijunta, kaip žvirblis per anksti išmestas iš lizdo. Jis nemoka skraidyti. Mes kaltiname jaunimą, bet neužmirškime pakaltinti ir tėvų. Kai vaikas dar yra mažas, jie labai rūpinasi jo fiziniu augimu, saugoja jį nuo pavojų, globoja. Tam skiria jie daug laiko. Bet kai vaikas paauga, jis yra paliekamas toliau augti, kaip medis miške. Tėvai net nenoriai atsakinėja į jo klausimus, o ką jau bekalbėti apie bet kokį dvasinį auklėjimą? Jei vaikas nedaužo langų, jeigu jo rūbai nėra per daug supurvinti, jei laiku jis pareina valgyti ir miegoti, jei mokykloje jis nepasižymi per dideliu pramuštgalviškumu, tai tėvai mano, kad viską jie atlieka gerai, kad jų vaikas gerai auklėjamas. Nei jaunimas nei tėvai nesiima charakterio, būdo, vidaus tobulinimo darbo, jie nesirūpina žmogiškųjų vertybių puoselėjimu, žmogaus ugdymu, jo ydų karpymu ir būdo lavinimu. Nekalama geležis, kai ji minkšta, o paskui stebimasi to darbo grubumu ir sunkumu. Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Į ką jaunas įprasi, tą senas teberasi. Šios patarlės yra šventi ir tikri žodžiai.

      Būtų bereikalingas darbas prisispyrus aiškinti, kad savęs auklėjimas yra būtinas. Jau ir daržininkas žino, kad neapkarpęs į visus šonus besiveržiančių atžalų, jis neturės gražių rožės žiedų. Tad logiškai galvojant, žmogus, netvarkydamas įvairių savo netobulumų, negalės vystytis aukštyn, ir jo dvasia darysis kuprota. Tačiau viena yra žinoti, o kita sugebėti atlikti. Gali turėti daug teoretinių žinių, bet stokoti valios pasišventimo, meilės. Tada nieko nepasieksi.

Gerbiamas Tėve,

      Šių metų 6-tame "Laiškų Lietuviams" numeryje buvo rašytas straipsnis tema: "Ar jie visi vienodi?" Ten buvo rašoma apie septyniolikos metų mergaitę, kuri mananti, kad visi vyrai yra vienodi, visi blogi, visi tik stengiasi mergaites išnaudoti. Jūs jai atsakėte, kad tai netiesa, nes yra ir gerų kilnių vyrų. Šia proga ir aš norėčiau paklausti, ar visos moterys ir visos mergaitės yra vienodos. Man teko su keletą draugauti, ir pamačiau, kad tarp jų skirtumo labai maža: visos yra labai pavydžios, pilnos kaprizų, visos daugiau ar mažiau tuščios. Taip pat labai nepastovios, lengvapėdiškos, neatviros. Nežinia, kada joms tikėti, kada ne. Netikėti lyg ir nepatogu, bet kai patiki, beveik visuomet tenka nusivilti. Turiu prisipažinti, kad kiekviena moteris man yra mįslė. Kartais atrodo, kad aš ją jau gerai pažįstu, bet štai, žiūrėk, kitą dieną pasielgia visai nelauktai. Atrodo, kad per dieną būtų visai pasikeitęs jos charakteris ir prigimtis. Matau, kad yra labai teisingi "Rigoletto" operoje dainuojami žodžiai: "La donna ė mobile, qual' piuma al vento." Tikrai moteris yra nepastovi, lengvapėdiška, nuolat keičiasi ir skraido į visas puses, papūtus mažiausiam vėjeliui, lyg lengvutė plunksna. Kartais ji atrodo tikras angelas, bet nepraeis nė valandos ir, žiūrėk, jau ji panaši į demoną. Ar tikrai visos moterys yra tokios?

Atsakymo laukiąs Algimantas

Mielas Algimantai,

      Atsakydamas į Tavo klausimą, papasakosiu įdomią indų legendą, kurioje kalbama apie moters sutvėrimą. Dievas, sutvėręs visą pasaulį ir jo valdovą — žmogų, apžvelgė savo kūrybą ir pamatė joje tikrai daug grožio ir įvairumo. Tada jis paėmė šių dalykų: mėnulio apvalumą ir gyvatės raitymąsi; vijoklės sukimąsi ir žolės drebėjimą; rožės grožį ir smilgos lieknumą; lapo lengvumą ir persiko švelnumą; nedrąsų ėriuko žvilgsnį ir vėjo nepastovumą; debesio liūdnumą ir saulės spindulio blizgesį; kiškio bailumą ir povo tuštybę; pūkų minkštumą ir deimanto kietumą; medaus saldumą ir tigrės žiaurumą; ledo šaltumą ir ugnies karštį; šarkos tauškėjimą ir karvelio burkavimą. Paskui visa tai sumaišė ir iš to mišinio padarė moterį.

      Julė baigia universitetą. Iš pradžių jai atrodė, kad tie mokslai niekada nesibaigs, bet štai — jau ir paskutinieji metai. Dar trys mėnesiai, ir ji, su diplomu rankoje, paliks šiuos didžiausius mūrus, kur prabėgo sunkūs, bet drauge ir įdomūs mokslo metai, ir išžengs į pasaulį.

      Pasirėmusi ant rankos, Julė žiūri į knygą, bet raidžių nemato. Jos mintys, švelnios ir lengvutės, taip toli, toli. Visos jos draugės jau kuria šeimas: vienos ištekėjusios vaikus augina, kitos dar universiteto suolus zulina, bet jau vaikšto rankas žiedais apsimausčiusios ir tik skaičiuoja dienas iki vestuvių. Julė irgi norėtų ištekėti, turėti mažą jaukų butelį, kur tvarkytų kambarius ir ruoštų vyrui pietus. O paskui abudu susėstų sodelyje po plačia obelimi ir, žiūrėdami į nakties burtus, kalbėtų apie dukterį ar sūnų... Ach, tos svajonės! Kaip toli tikrovė nuo jų! Julė žino, kad ji graži — draugės dažnai ją paerzina — jos stambūs, kaštoniniai plaukai sukasi patys, akys mėlynos — lyg Baltija. Ir ūgis aukštas, liemuo lieknas, atsidžiaugti negali! Bet berniukai prie jos nelimpa, ir Julė žino kodėl: ji senoviška, atsilikusi. Jei ir nueina kada į šokius, prieš dvyliktą jau į namus skuba. Draugės geria, rūko ir juokiasi, bet Julę paima siaubas, pagalvojus apie tokią dažų maskę ant veido ar suknelę, kirptą kuone iki liemens... Ji mėgsta muziką, skaito knygas, džiaugiasi gamta ir myli viską, kas išeina iš Tvėrėjo rankos. Bet daugelis klysta — ji nėra atsilikusi; ji tik negali priversti save eiti prieš savo sielą ir prieš viską, į ką šventai tikėjo, ką motina mokė nuo pirmųjų jos žingsnių. Gal tik Vladas ją tesuprato, kada Kalėdų metu parlydėjo iš šokių namo ir pasakė — "Gera pasakoj kartais paklysti..." Bet Vladas, turtingų tėvų sūnus, yra pirmas mokinys, ir į merginas visai nežiūri. Štai, jau ir pavasaris, o po Kalėdų vien tik universiteto suole Julė jį pamato.

1. Kaip elgtis su tais, kurie gyvena svetimoterystėje, ar tinka juos aplankyti, ar gal reikėtų vengti pas juos eiti? Jeigu neisimereiškia, kad juos smerkiame, o jeigu juos lankysime, tai gali atrodyti, kad mes jų elgesio nelaikom blogu ir jį patvirtinam. Esu skaičiusi, kad žmogaus smerkti negalima, bet reikia smerkti tik nuodėmę. Kaip tai suderinti?

      *    Teisingai sakote, kad žmogaus smerkti negalima, bet reikia smerkti nuodėmę. Kartais gal praktikoje tai sunku suderinti. Kristus liepė mylėti ne tik draugus, bet ir priešus. Šis įsakymas, be abejo, galioja ir tada, kai eina kalba apie Kristaus priešus, t. y. apie tuos, kurie gyvena sunkioje nuodėmėje. Jiems pats Kristus parodė didžiausią meilę, už juos kentėdamas ir mirdamas. Taigi, reikia tik stengtis neparodyti žodžiais ar darbais, kad mes sutinkame su kokio nors žmogaus nuodėme. Tą žmogų mes turime mylėti, jo gailėtis, stengtis jam padėti iš tos nuodėmės išsivaduoti. Todėl galima su juo kalbėti ir jį lankyti. Kiti žmonės neturėtų dėl to piktintis. Juk tik fariziejai piktinosi, kai Kristus kalbėjo su didžiausia miesto nusidėjėle. Jis jos nesmerkė, smerkė tik jos nuodėmes. Ir kai ji už tas nuodėmes gailėjosi, pasiryždama daugiau nenusidėti, ji tapo Kristui labai artima. Jai pirmai atsikėlęs Kristus ir pasirodė, lyg norėdamas įrodyti, kaip Jis myli atgailautojus.

2. Kartą katalikų kunigas bažnyčioje paprašė pasimelsti už mirusį evangeliką. Kai kas padarė išvadą, kad visi tikėjimai yra geri, jeigu už kitatikių sielas reikia melstis.

      *    Kad už visus žmones reikia melstis, tai tiesa. Tačiau iš to daryti išvadą, kad visi tikėjimai yra geri, būtų klaidinga. Kristus paskelbė tik vieną tikėjimą. Tik Kristaus paskelbtas tikėjimas yra geras, tik Jo įsteigtoji Bažnyčia yra tikra. Bet yra daug žmonių, kurie, kitų suklaidinti, mano, kad jų tikėjimas yra geras, nors jis ir nėra Kristaus įsteigtasis. Jeigu jie tikrai nuoširdžiai yra įsitikinę, kad jų tikėjimas yra geras ir pagal to tikėjimo reikalavimus gyvena, jie galės būti išganyti. Nors jie nepriklauso prie tikrosios Kristaus Bažnyčios fiziškai, bet prie jos priklauso dvasiškai, nes jie nori priklausyti prie tikrosios Bažnyčios. Taigi, už juos melstis ir galima ir reikia. Reikia melstis ne tik už kitatikius, bet ir už didžiausius viešus nusidėjėlius. Mes niekad negalime žinoti, ar tų žmonių sielos po mirties nuėjo į pragarą. Gal būt, jie prieš mirtį gailėjosi ir su Dievu susitaikė. Tačiau už kitatikius ir už viešus nusidėjėlius Bažnyčia draudžia melstis viešai, draudžia už juos ruošti viešas iškilmingas pamaldas. Už juos galima ir reikia melstis, bet tik privačiai. Išoriniu iškilmingumu mes lyg ir parodytume, kad juos gerbiame ir jų gyvenimą patvirtiname.

      Georges Bernanos "Dialogues des Carmelites" praėjusiais metais buvo suvaidinta Paryžiaus teatro scenoje. Reikia stebėtis, kad toks veikalas, kurio tema paimta iš vienuolių karmeličių gyvenimo, sukėlė paryžiečių susidomėjimą. Atrodo, kad ir bulvaro teatras gali su pasisekimu išeiti iš lengvo žanro kūrinių ir pasukti religinio įkvėpimo keliu.

      Vieną mintį apie veikalo dvasią paduoda pats autorius: baimė vis tiek yra Dievo duktė, atpirkta Didžiojo Penktadienio naktį. Ji nėra graži akiai pasižiūrėti, bet ji pasirodo prie kiekvienos agonijos ir užtaria žmogų. Tai yra baimės tema, sava mūsų laikų mąstytojams ir teatrui. Egzistencializmo temos nepasiliko tik filosofų knygose ir katedrose. Štai Prancūzijoje ji pasirodė ir scenoje. Tai yra reiškinys, kurs vokiečių filosofui gali atrodyti rimtos mokslo šventovės profanacija, o prancūzų filosofui, kuris nori būti ne tik mokytojas, bet ir literatas, yra ne tik mąstymo, bet ir kūrybos priemonė. Taip Georges Bernanos "Karmeličių Dialogus” reikia laikyti krikščioniškojo egzistencializmo literatūra, jo garbintojų pritaikyta teatrui.

      Prancūzų revoliucija pasėjo baimės sėklą luomuose, kurie buvo pasmerkti mirčiai. Ji keitė tradicinių aukščiausių religinių vertybių sąvokas, baimės ir teroro lydima. Įsivaizduok esąs šios revoliucijos metu kažkur toli nuo gyvenimo, tyliame karmeličių vienuolyne. Atrodo, kad čia turėtų būti ramu, kad šios vietos neturėtų paliesti revoliucijos baimė. Bet ne, revoliucija nori imti visą tautos gyvenimą į savo rankas. Revoliucijos aistra priklauso prie taip nuo gyvenimo kovos nutolusio "Karmeličių Dialogų" prologo. Šioje aistroje gimsta vienas naujas pašaukimas iš kilniųjų luomo. Tai markyzo duktė Baltuolė. Jos pasaulis — Paryžiaus miesto gyvenimas. Šio gyvenimo ji nepaniekina ir jo nebijo, bet jaučia, kad jame nemokės gyventi. Tėvas nori ją sulaikyti, bet viskas veltui. Ji jam atsako: "Ar tu gali paniekinti kareivį, kurs atsisako tarnauti laivyne tik dėl to, kad jis negali pakelti jūros klimato?"

MAGNIFICENT OBSESSION

      Filmas pastatytas pagal Lloyd C. Gougleas novelę. Rock Hudson, milijonierius, papratęs visas savo kaltes nuplauti išrašytu čekiu, netiesioginiai yra visų kaltinamas už mirtį daktaro, Jane Wyman vyro. Šitą nemalonumą jis irgi bando nuplauti, išrašydamas čekį, tačiau Jane Wyman nepriima, nes joks čekis jai negali atstoti vyro, kurį ji labai mylėjo ir kuris buvo visų labai gerbiamas. Rock Hudson, paveiktas jos grožio ir norėdamas kaip nors išsiaiškinti dėl jos vyro mirties, seka paskui ją ir vėl yra priežastimi, kai ji patenka po pravažiuojančia mašina. Šį kartą ji dar skaudžiau nukenčianetenka regėjimo. Mylėdamas ją ir gailėdamasis jos, kad jis jai atėmė regėjimą, Rock Hudson nežino, kur dėtis. Otto Kruger nurodo jam kelią, kuriuo turi eiti, jei nori pasiekti laimėjimą. Jis pasitaiso ir vėl grįžta prie studijųstudijuoja mediciną. Kai jis jokiu būdu negali prie jos prieiti savo tikra pavarde, pakeičia savo pavardę ir pasidaro jos draugu. Jie įsimyli. Niekam nieko nesakydamas, jis viską daro, kad palengvintų Jane Wyman gyvenimą. Jis netiesioginiai net išsiunčia ją į Šveicariją gydytis, bet niekas negelbsti. Ji sužino jo tikrą pavardę, bet jai jokio skirtumo jau nedaro, tik, jam pasipiršus, ji atsisako už jo tekėti ir pabėga, bijodama būti našta.

      Praeina daug laiko, Rock Hudson tampa daktaru ir dirba pasišventęs savo pasirinktoje profesijoje. Didžiausias jo nuopelnas yra tas, kai jis iššauktas padaro operaciją Jane Wyman ir išgelbsti ją nuo mirties, grąžina regėjimą ir pasižada niekada nuo jos nebeatsitraukti.

      Filmas gražus ir patartinas visiems, nes tai tikrai vienas iš geresnių filmų. Tačiau daug kur matyti spragų... Keistai atrodo jo įsimylėjimas ir per greitas pasikeitimas į gera.

LIETUVIŲ SALEZIEČIŲ GIMNAZIJA

      Kai mūsų tėvų žemė yra plakama žiaurių persekiojimų ir bedievybės rykštės, kiekvienai jautriai lietuvio širdžiai yra džiugu patirti, jog laisvajame pasaulyje esantieji jos sūnūs ir dukros rankų nenuleidžia, vilties nepraranda, bet kiekvienu jiems prieinamu būdu griebiasi vis naujų iniciatyvų, darbų ir veiksmų Dievo, Bažnyčios ir laisvei prisikelsiančios Tėvynės naudai. Vienas tų sveikintinų darbų yra lietuvių saleziečių lietuviškosios gimnazijos atidarymas Italijoje, netoli Torino, Castelnuovo Don Bosco miestelyje.

      Toji gimnazija yra grynai lietuviškas ir katalikiškas mūsų priaugančios kartos mokslo ir auklėjimo židinys, kuris šį rudenį, trečiuosius savo mokslo metus pradėdamas, jau turės subūręs iš įvairiose šalyse išsisklaidžiusių lietuvių virš septyniasdešimt vaikų, daugiausia kilusių iš neturtingų šeimų.

      Šalia gimnazijos lietuviai saleziečiai yra pradėję steigti taip pat kai kuriuos amatų mokymo skyrius: spaustuvę, dailidžių skyrių ir kitus.

      Šių darbų palaikymui, ugdymui ir plėtimui yra reikalingi nemaži ištekliai, kurių lietuviai saleziečiai, patys neturėdami, tikisi sulaukti iš lietuviškosios visuomenės, ypač iš Amerikos ir Kanados. Minėtos gimnazijos šalpai organizuoti yra paskirtas salezietis kun. Antanas Sabaliauskas, kuris yra pasiekiamas šiuo adresu: Salesian Fathers, 138 Beech St., Paterson 3, N. J.