(Tęsinys)
4. Vilniaus vaidmuo Lietuvos 16-jo amžiaus bažnytinės muzikes srityje.
Vilnius daugeliu atžvilgių Medininkų vyskupijai duodavo pavyzdį, buvo jos mokytojas. Vilnius nuo seno buvo anam Lietuvos valstybės užkampiui, t. y. Žemaičiams, tarpininkas religinio gyvenimo formų ir jo reformų. O jos iš Vakarų ar Romos patekdavo sostinėn dažniausiai per Lenkiją. Vilniaus vyskupas skaitėsi vyriausiu vyskupu Lietuvoje. Jis buvo kartais vadinamas Lietuvos ir "Lietuvos senato Primų". Vilniaus kapitulos prelatai 16—18 amž. sėsdavo į vakuojantį Medininkų vyskupo sostą. Nepatekusieji į vyskupus verždavosi į Žemaičių kapitulą ir grobstydavo geresnes vyskupijos parapijas. Ilgai Žemaičių vyskupas negalėjo pas save pastoviai suorganizuoti diecezinės kunigų seminarijos ir savo klierikus vis siųsdavo į Vilnių. Santykiuose su tolima Roma ir Varšuvoje reziduojančiu popiežiaus nuncijumi sostinės vyskupas taip pat pirmavo. Vilnius skaitėsi "šimtą mylių arčiau Romos". Jam ir nuncijus arčiau buvo. Vilnius beveik šimtu metų anksčiau gavo teisę turėti pavyskupį. Vilnius pirmasis išsirūpindavo įvairias privilegijas ir dispensas, o jau paskui Varniai į jį nusižiūrėdavo ir įvairiais atžvilgiais įkandin sekdavo. Bažnytinės muzikos ir giesmės srityje intensyviau besireiškiantis Vilnius taip pat buvo pavyzdys. Čia, žinoma, aukščiau stovėjo ir pati liturgija su giedojimais.
Bažnytinis giedojimas Vilniaus katedroje yra ne kartą paliudytas 15 amžiuje. Pvz., didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras 1493 m. užrašė katedros bažnyčios kantorijai 4 kapas plačiųjų grašių. Ir vėliau katedros giedojimo reikalui vis kartas nuo karto duodavo lėšų. Pagaliau Vilniaus vyskupas Jonas "de ducibus Lituaniae" 1522 m. kapituloje pastoviai įsteigia dvi naujas prelatūras. Šalia prelato scholastiko, kuriam buvo pavestos mokyklos, katedros giedojimui tvarkyti vyskupas įkūrė kantoriaus prelatūrą ir jai iš vyskupo pajamų sudarė beneficiją. Tuo būdu naujam prelatui — kantoriui buvo pavesta rūpintis bažnytine muzika.
Vilniaus katedroje nuo seno figūruoja choras. Choru iki 16 amž. vadinama vieta prie altoriaus, kur būdavo giedoriai. 17 amž. giedoriai atsiskyrė nuo altoriaus. Jie buvo perkelti į galą bažnyčios — "ant viškų", drauge su vargonais. Toks choras vadinosi "schola cantorum". 16 ir 17 amžiaus tekstuose choras kartais gali būti imamas ir viena ir kita prasme. Be to, reikia pažymėti, jog choru viduriniais amžiais buvo vadinama ir pareiga kalbėti rožančių, poterius, "valandas". Tos pareigos būdavo atliekamos prie altoriaus choro vietoje. Jeigu kas nors buvo priskirtas "ad chorum", tai dažnai reikšdavo, jog jo pareiga buvo ne giedoti, o kalbėti rožančių. Iš Vilniaus kapitulos aktų negalima tiksliai nusakyti, ar visais atvejais pareigos "chore" Vilniaus katedroje reiškia giedojimus. Galėjo būti atvejų, kai vikarų, mokinių ar net pačių kanauninkų dalyvavimas "chore" reiškė tik pareigą kalbėti rožančių ar nustatytus poterius.
15 amžiuje ne tik Vilniaus katedroje, bet ir parapijų bažnyčiose mišios buvo dažnokai giedamos. Pvz., 1482 m. Upininkų parapijai užrašė Mikalojus Radvilaitis gausią savo žemių dešimtinę už giedojimą šeštadieniais mišių Švč. Mergelės garbei. 1500 m. Merkinės klebonas įpareigojamas metų ketvirčių vigilijose giedoti mišias už mirusius. Iš tų poros faktų dar negalima aiškiai nustatyti, kiek toli ir kaip plačiai siekė Vilniaus katedros liturginė ir gregorijoniško giedojimo įtaka į diecezijos parapijas.
Kai Lietuvoje po Zigmanto Senojo mirties (1548) ėmė įsisiūbuoti reformacija, ji stipriai palietė Vilniaus vyskupiją ir pačią sostinę. Tiesa, pačiame Vilniuje protestantai niekada formaliai nebuvo užgrobę nė vienos katalikų bažnyčios, tačiau jų įtaka labai stipriai jautėsi. Atsirado kunigų ir vienuolių atsimetėlių. Kapituloje apsilpo pareigingumas, tad ir bažnytiniame giedojime atsirado trūkumų. 1569 m. įsikūrę jėzuitai rado liturgiją su trūkumais. Dar 1574 m. gegužės 25 d. Vilniaus kapitula nutarė iš trijų vikarų ir vice-dekano išreikalauti kiekvieną kartą po tris lietuviškus grašius baudos, jeigu jie nedalyvaus rytmetinėse pamaldose. Mat, vikarai tingėdavę rytais giedoti Matutinum ir kitas maldas. Nors giedojimai Vilniuj ir buvo suvargę, tačiau jie, priešingai Medininkams, niekados neišnyko.
5. Liturginių giedojimų suklestėjimas Vilniuje 17-me amžiuje.
Religinei krizei iš kritiško taško pajudėjus, Katalikų Bažnyčioje nuo 16-jo amž. antros pusės liturgija ir bažnytinė muzika sustiprėjo. Sąryšy su Tridento susirinkimo pravestomis reformomis ir į gregorijoniškąjį giedojimą buvo pradėta kreipti daugiau dėmesio. Jėzuitai šioje srityje parodė gražių pastangų. Ši nauja tendencija
16 amž. pabaigoje pasiekė ir Lietuvą. Pažymėtina, jog Piotrokavo provinciniame sinode jau 1577 m. buvo nusistatyta suaktyvinti gregorijanišką giedojimą, o 1582 m. Gniezno primas St. Karnkovskis nutarė reikalauti, kad jo archidiecezijos bažnyčiose būtų giedamas Romos "Officium". Šioje srityje tada būta labai daug visokių nukrypimų.
Liturginio giedojimo papročių atnaujinimas iš Romos ėjo žinomu keliu. Lietuvon, pirmiausia į Vilnių, jie patekdavo per Lenkiją. Abi valstybės tada sudarė vieną bažnytinę provinciją. Bendrieji provincijos nutarimai galiodavo ir Lietuvai. Tokiu būdu 17 amž. pradžioje Vilniuje jau klestėte klestėjo liturginis giedojimas. Tada liturgija buvo lydima gausių giedojimų ir muzikos meno. Iš pranešimų matyti, kad beveik visa para būdavo užpildyta liturginėmis ar pusiau liturginėmis pamaldomis. Katedros bažnyčia dieną ir naktį skambėdavo nuo giesmių ir maldų. Jos būdavo pradedamos labai anksti rytą ir baigdavosi vėlai vakare.
Vilniaus katedroje choras jau buvo nuo seniau. Apie jį yra kalbama 1581 m., po giedojimo reformos. Kadangi prie to choro priklausė katedros mokyklos mokiniai, tai jie turėjo būti mokomi ir bažnytinės muzikos. 1633 m. yra pakartotinai priminta, kad Vilniaus mokykloje reikia mokyti muzikos.
Kai jėzuitai Vilniuje suorganizavo švietimą, katedros mokykla, kurioje liturginio tarnavimo ir giedojimo mokymas užėmė svarbią vietą, pradėjo vis labiau netekti savo reikšmės. Bažnytinių giedojimų mokymas dar 1513 m. Vilniuje prie šv. Jono bažnyčios įsteigtoje mokykloje skaitėsi vienas iš svarbiausių dalykų. Kai katedros ir šv. Jono mokyklų mokiniai išbėgio-
Lietuvos kaimo mokykla A. Gulbinsko nuotr.
jo pas jėzuitus, bažnyčiose buvo jaučiamas patarnautojų trūkumas ir katedroje sumenkėjo pamaldos, kur pirmiau daug pagelbėdavo mokiniai. Kapitula 1572 m. reikalavo, kad pradžios mokslą einančius vaikus jėzuitai grąžintų į katedros mokyklą. 16 amž. gale yra kalbama apie giedotojų mokyklą. 17 amž. Vilniaus vyskupijos raštuose yra minima, kad katedroje ir šv. Jono bažnyčioje pamaldos yra atliekamos, dalyvaujant giedotojų mokyklai. 1643 m. Vilniaus sinodas buvo pareikalavęs, kad prie kiekvienos parapijinės bažnyčios būtų giedojimo mokykla.
Taip pat ir kunigų paruošime giedojimas tapo svarbiu. 1685 m. Vilniaus sinode buvo formaliai nutarta: klierikai turi mokytis giedoti, dalyvaudami chore ir asistuodami bažnytinėse pamaldose. Tapdami kunigais, jie turi išlaikyti egzaminus iš liturgijos ir giedojimo. Seminarijose buvo pradėta kreipti ypatingas dėmesys į giedojimą.
Kalbant apie muzikos instrumentus bažnyčiose, Vilniaus katedroje vargonai jau buvę nuo 16 amž. pradžios. Didžiojo konflikto metu, kai Lucko vyskupas Bernardas Maciejevskis nebuvo priimamas į Vilniaus vyskupus, vyskupijos administratorius Benediktas Vainius 1595-7 metais įrengė naujus vargonus. B. Vainiaus byloje į Vilniaus vyskupus 1600 m. tai minima, kaip žymus jo nuopelnas ir sakoma, kad tie "labai gražūs vargonai kainavo 10,000 auksinų." Juos pastatė vokietis Kapelmann, kuriam už puikų vargonų įrengimą dar buvo pridėta 152 kapos grašių. Vargonai buvo išdažyti ir išpuošti drožiniais. Darbas buvo baigtas tik 1598 m. Tik šitų vargonų gyvenimas buvo labai trumpas, nes 1610 metų gaisre jie žuvo. 1616 m. Eustachijui Valavičiui kandidatuojant į Vilniaus vyskupus, jo bylos liudininkai apie Vilniaus katedrą pareiškė: "Liko tik plikos sienos, nes altoriai ir vargonai, su didelėmis išlaidomis pastatyti, virto pelenais..."
1654 m. sutinkame žinią, kad Vilniaus katedroje statomi nauji vargonai. Greičiausiai jie nebuvo užbaigti prieš 1655 m. rusų invaziją.
Tada vargonai, vis labiau įsigalint ir Vilniuje barokinei dvasiai, pasidarė bažnyčiose labiau reikalingi. Tuo pat metu, kai B. Vainius įrengė katedros vargonus, kapitula davė kuklią pašalpą (20 kapų grašių) įsitaisyti vargonus Vilniaus bernardinams. O kardinolo Jurgio Radvilos brolis Albertas Radvila (miręs 1593 m.) įtaisė vargonus Vilniaus jėzuitams šv. Jono bažnyčioje. Vargonai ėmė atsirasti ir parapijinėse bažnyčiose. Daugiau žinių apie juos randame tik 18 amž. vyskupijų dokumentuose.
Tai tiek apie Vilniaus liturginį ir bažnytinį giedojimą. Faktų iš 17 amž., neliečiant antros jo pusės, galima surasti ir žymiai daugiau. Tačiau jie tik pailiustruoja tuos pačius dalykus. Vadinas, Vilnius bažnytinės muzikos srityje išgyveno kelis etapus: po gregorijoniškos liturgijos sunykimo 16 amž. viduryje, ėjo jos suklestėjimas iki 1610 m. Visai ji pakrikusi buvo Vilniuje "maskolių" antplūdžio metu (1655-1667). Beveik visą dešimtmetį ir kapitula susirinkdavo retiems posėdžiams svetur. Tačiau po didžiųjų karų Vilniuje nepaprastai išsiskleidė barokinis menas. Po karčių nelaimių didikai, Dievui atsidėkodami, ėmė čia statyti puošnias bažnyčias (nuo 1670 m.). Vilnius įgijo visai naują veidą. Giedojimais ir ceremonijomis buvo dar labiau susirūpinta, bet apie tai čia nekalbėsime.
6. Merkelio Giedraičio pastangos Medininkų vyskupijoje.
Kai 1576 m. pavasarį M. Giedraitis iš Vilniaus vyko į Varnius pradėti vyskupauti, drauge jis atsivežė ir savo patyrimą iš Vilniaus liturgijos ir giedojimo srities. Tiesa, jo laikais Vilniuje giedojimas dar nebuvo pasiekęs 17-jo amžiaus lygio. Jėzuitų iškilmingas pamaldas jis buvo stebėjęs tik kelerius metus. Bet, palyginus su Medininkais, kur viskas toje srityje buvo žlugę, vilniškė liturgija galėjo būti pavyzdžiu. Naujas Medininkų vyskupas atnaujino Varnių katedroje kasdieninį "Officium" giedojimą. Tai turėjo atlikti šeši kunigai su gerais balsais. Paprastai katedros vikarai sudarydavo pagrindą liturginiams giedojimams. Vysk. Giedraitis pradėjo organizuoti choristus iš pasauliečių. Iš karaliaus Stepono Batoro jis išprašė tam reikalui paramos ir gavo katedros choristams žemės Papilėje ir Luokėje. Savo paties išmokytą chorą vysk. Giedraitis vežiojosi visur, kur tik reikėdavę celebruoti Mišias. Kai Vilniuje nebuvo vyskupo (1592-1600), Giedraitis turėdavo vykti į sostinę atlikti įvairių liturginių apeigų. Drauge jis į Vilnių veždavosi ir savo žemaičių chorą. Sostinės prelatams, kurie jau nuo seniau savo katedroje turėjo chorą, tas žemaičių choras nepatiko. Bet vyskupas Giedraitis, matyti, su jais buvo labai susigyvenęs, kad veždavosi net ten, kur giedotojų netrūko.
Žemaičių diecezijoje vysk. Giedraitis dirbo, kiek galėjo. Savo katedroje šalia vikarų ir choristų grupės jis buvo suorganizavęs psalmėms giedoti psalmistus, kurių uždavinys buvo laisvu nuo liturginių pamaldų metu bažnyčioje giedoti psalmes, kad Dievo garbinimas be pertraukos skambėtų visą dieną. Vėliau tie psalmistai išnyko.
Taigi, vysk. Giedraitis labai daug prisidėjo prie liturginio giedojimo išplitimo Lietuvoje. Tai turėjo daug reikšmės tikintiesiems, nes pamaldų iškilmingumas ir gražus giedojimas sutraukdavo bažnyčion daug žmonių. Varniuose ir po vyskupo mirties buvo einama jo pramintu keliu, kreipiant daug dėmesio į bažnytinį giedojimą. Varnių katedra dėl to buvo labai gausiai lankoma.
Varnių katedroje ilgą laiką nebuvo didesnių vargonų, buvo vartojami paprasti vargonai, vadinami "regale", kurie 16 amž. buvo labai madoje. Užtat visiems labai krito į akis, kai Karolius Chodkevičius Kretingoje bernardinams įtaisė tokius vargonus, "kokių nėra visoj Žemaitijoj". Taigi,
17 amžiuje jau ir kituose Žemaitijos miesteliuose buvo įtaisyti vargonai, nors ne tokie, kaip Kretingoje. Vysk. Giedraitis stengėsi į bažnytinius giedojimus įtraukti ir liaudį, todėl procesijų metu būdavo giedamos ne tik lotyniškos, bet ir liaudies giesmės. Tad vysk. Giedraičio pastangos davė pradžią liaudies giedojimui Lietuvoje.
Daugelis giesmių iš Mažvydo katekizmo galėjo būti ir katalikų giedamos be jokių pakeitimų. Vis dėlto Lietuvos katalikai rūpinosi daugiau turėti ir savų giesmių. Įdomu yra pažymėti skirtumą tarp protestantų ir katalikių katekizmų. Protestantų katekizmai (liuteroniškas Mažvydo ir kalvinistiškas Petkevičiaus) buvo išleisti su giesmių priedais, o pirmasis katalikų katekizmas (Daukšos, 1599 m.), lygiai kaip ir kitas Ledesmos katekizmo vertimas (1605 m.) buvo išleisti be giesmių. Bet giedojimas liaudyje vis tiek plito. Kai vysk. Jurgis Tiškevičius 1639 m. Žemaičių Kalvarijoje įtaisė Kryžiaus kelius, jis pavedė vienam kunigui parašyti maldas ir giesmes, "katras lig pat sziolei teb-gied žmones Kalworijes kalnus wajksztiodamis".
Nuo 15-jo amžiaus galo, kai Vakaruose imta daugiau dėmesio kreipti į chorą, giesmes, bažnytinę muziką ir vargonus, stipriai padaugėjo ir bažnytinių brolijų skaičius. Įvairių brolijų atsirado ir Lietuvoje. Jos išsirūpindavo iš popiežiaus šventes ir atlaidus. Pvz., Vilniuje prie šv. Jono bažnyčios įsikūrė šv. Juozapo ir šv. Nikodemo brolija, kurios tikslas buvo mirusius vargšus krikščioniškai palaidoti. Brolijų ėmė atsirasti ir Žemaičiuose. Giedraičio laikais jų buvo kelios: Rožančiaus, Švenč. Mergelės Marijos Gimimo ir šv. Onos. Jose, ypač šv. Rožančiaus brolijoje, turėjo būti palaikomas giedojimas sava kalba. Uolaus Žemaičių vyskupo dėka ir šitoji sritis iš Varnių vis labiau plito į parapijas. Žinant, kaip jis brangino gimtąją žmonių kalbą, su jais lietuviškai kalbėdamas, yra aišku, kad Giedraitis rūpinosi tokia giesme, kurią giedodamas suprastų.
7. Jėzuitų vaidmuo lietuviško giedojimo srityje.
Šalia Giedraičio veiklos matome ir jėzuitų pastangas liaudies giedojimo srityje. Jėzuitai ir Lietuvoje tuoj susirūpino pamaldų iškilmingumu. Bažnyčiose būdavo iškilmingos pamaldos su muzika. Vilniaus gatvėmis būdavo ruošiamos eisenos su muzika ir giesmėmis. Šv. Kazimiero garbei būdavo rašomi nauji himnai ir giesmės. Nuo pat pradžios jėzuitai jaunimą savo kolegijose mokė naujų giesmių. Reikėjo stipriau giesmę kultivuoti ir dėl to, kad būtų galima atsverti protestantiškus giedojimus.
Apie jėzuitų mokyklinius giedojimus informuoja jų "Bendrieji papročiai", t. y. vietiniai potvarkiai jėzuitų kolegijoms Lietuvoje ir Lenkijoje. Ten yra paduotas ištisas giesmių sąrašas, kurios turėjo būti giedamos Mišių metu įvairiomis liturginių metų dienomis. Yra suminėtos 67 giesmės. Dvylika lenkiškų, o kitos lotyniškos. Tačiau sąrašo gale dar pastebima, jog be išvardintų giesmių dar yra giedama daugelis kitų. Esame linkę samprotauti, kad tarp tų giesmių galėjo būti ir lietuviškų. Lietuvių gyvenamoms plote nuolat jėzuitai sakydavo lietuviškus pamokslus. Jėzuitų kolegijose, ypač Žemaičiuose (Kražių kolegija), būdavo dažnai vaidinami didaktiniai religiniai dalykėliai su lietuviškomis ir žemaitiškomis įtarpomis. Buvo mėgstama į kokį nors garbingą svečią, tarp sveikinimų įvairiomis kalbomis, prabilti ir lietuviškai. Tad atrodo, kad etnografinės Lietuvos ribose būdavo giedamos ir lietuviškos giesmės.
Tiesa, jėzuitų kolegijos ilgai turėjo tik perdėm humanistinį mokymo idealą, ir jose tautinės kalbos ilgai vietos nerasdavo, nes beveik viskas buvo mokoma lotyniškai. Apie 18 amž. pradžią ir jėzuitų kolegijose prasidėjo kova dėl gimtos kalbos teisių, bet kadangi kolegijose mokėsi bajoraičiai, tai gimtoji kalba jiems reiškė lenkų kalbą. Tada jau buvo imta reikalauti, kad mokiniai sugebėtų tinkamai išsireikšti lenkiškai ir lotyniškai. 16 ir 17 amž. jėzuitai vietines kalbas vertino misijų reikalui— apaštalavimui tarp žmonių. Tad suprantama, kodėl kolegijose dar nebuvo jų mokoma.
Jėzuitai į savo mokyklas priimdavo ir protestantų vaikus. O šie turėdavo progos lietuviškai giedoti savo bažnyčiose. Apaštalaujantiems ir kietą kovą vedantiems su protestantais jėzuitams tai negalėjo nerūpėti. Juk, pvz., toks Vilniaus jėzuitas J. Livinskis, kurs Vilniuje ilgai sakė lietuviškus pamokslus (16 amž.), nuvykęs su misijomis į Ukmergės sritį, ėmė kaimo žmones mokyti giedoti. Ir vėliau jėzuitai savo misijų metu mokydavo žmones giedoti. Jėzuitų "bendrųjų papročių" giesmių sąraše yra minima keturiolika tokių giesmių, kurias ir protestantai buvo išsivertę lietuviškai. Todėl reikia manyti, kad jėzuitų kolegijose buvo giedama ir lietuviškai. Užtat, berods, kalba ir tas faktas, kad jėzuitai 17 amžiuje buvo pirmieji, kurie ėmė rūpintis spausdinti ir liaudyje skleisti lietuviškas giesmes.
Kai kurias lietuviškas giesmes kūrė pati liaudis, kitas — kolegijų mokiniai, nes ten buvo mokoma eiliuoti. Daugelis giesmių buvo verčiama iš lotynų ir lenkų kalbų. Todėl 17 amž. pradžioje lietuviškų katalikiškų giesmių skaičius turėjo labai padidėti. Tuo metu provincijos sinodų buvo nurodoma giedoti lenkiškąją "Bogarodzica". 1636 m. Varnių sinodas nutaria, kad prieš sumą, vietoj lenkiškose diecezijose įsakytos giesmės "Bogarodzica", būtų giedama kokia nors kita katechistinė giesmė, suprantama, savoje kalboje.
Apie lietuviškų pamokslų sakytoją jėzuitą Joną Gruževskį žinome, kad jis "sudėjo giesmę" vaikams palengvinti atsiminti katekizmą. Kitas lietuvis jėzuitas Jokūbas Paškevičius, ilgai misijonieriavęs Žemaičiuose ir Kurše, lietuviškai sukūrė giesmes apie Kristaus gyvenimo paslaptis ir apie Švenč. Mergelę. Kaimiečius jis mokė tas giesmes giedoti. Iš trečio jėzuito žemaičio Zigmanto Lauksmino nekrologo patiriame, kad jis rūpinosi bažnytine muzika ir gregorijonišku giedojimu Lietuvoje.
Taigi, jėzuitai tapo uolūs mokytojai ir platintojai bažnytinio liaudies giedojimo ir tam reikalui, kaip ir pamokslų sakymui, jie panaudojo vietinę kalbą. Jie rūpinosi pagaminti ir pirmuosius lietuviškus giesmynus. Tiesa, jie yra gana vėlyvi. 1646 m. Saliamono Mozerkos Slavočinskio vardu išspausdintos "Giesmės Tikieimuy Katholickam pridiarancias" yra greičiausiai ne jo rašytos. Prof. Vacl. Biržiška samprotauja, kad Slavočinskio giesmynas, kuris buvo dedikuotas vysk. Jurgiui Tiškevičiui, galįs būti žinomo jėzuitų rašytojo J. Jaknavičiaus giesmynas. Į tą giesmyną galėjo taip pat patekti Gruževskio, Paškevičiaus ir kitų lietuvių jėzuitų sukurtos lietuviškos giesmės.
Pagaliau jėzuitas Pranas Šrubauskas (miręs 1679 m.) išleido giesmyną, pavadintą "Balsas szirdies". Jis galėjo būti darbas kelių lietuviškai mokančių jėzuitų. Tame giesmyne yra įdomi istoriška giesmė iš rusų invazijos (1655 m.): "Giesme Ciesu Praejusiu Lietuwoy". Šis giesmynas 18-tame ir 19-tame amž. susilaukė daug leidimų ir pavirto "Kantičkomis".
Lietuvos parapijų bažnyčiose nuo seno yra pažįstamos graudžiosios Suplikacijos. Vilniaus katedroje, prie išstatyto Švenč. Sakramento, jos įvedamos 1557 metais. 17-me amžiuje jos imtos katedroje giedoti kasdien, vienam vikarui kryžiumi gulint. Jos praplito visoje vyskupijoje ir buvo giedamos sekmadieniais po sumos. Pvz., 1632 m., po Zigmanto Vazos mirties, kai grėsė karas su Maskva, Vilniaus vyskupas įsakė giedoti Suplikacijas visoje diecezijoje. 1643 m. Suplikacijos buvo įsakytos už Bažnyčios ir dvasiškijos priešus. Karų ir kitų nelaimių metais jos praplito ir Žemaičiuose.
8. Baigiamosios pastabos.
Mūsų svarstymai atrodo gana skylėti. Trūksta faktų ir dažnai ryšio. Medžiaga yra paprastai atsitiktinė. Lietuvoje dar galėtų atsirasti kurijų ir parapijų archyvuose naudingos medžiagos, ypač vėlesniems laikams (18-19 amž.). Tuo būdu turėtų pasisekti nustatyti ir tą vaidmenį, kurį įvairiose Lietuvos vietose yra atlikę ir
Čikagos jūros skautai pagerbia savo žuvusius brolius, nuleisdami į vandenį vainiką.
kiti vienuoliai: pranciškonai (bernardinai), domininkonai, karmelitai, o nuo 18 amž. Sūduvoje ir marijonai. Vienuolynai prisidėjo prie liaudies išmokymo lietuviškų giesmių. Atsimenant, kad lietuvis labai mėgsta savo dainas, tas darbas neturėjo būti sunkus.
Kaip matyti, žymiai daugiau turime žinių apie liturginius giedojimus, o pasigendame duomenų apie lietuvių kalbos palaikymą per liaudies giesmę bažnyčioje. Šaltinių trūksta net ten, kur tikrai nujaučiama, kad liaudies giedojimais vietine kalba turėjo būti rūpinamasi. Reikia turėti vilties, kad šitas versmių nuotrupas bus galima papildyti naujomis versmėmis, kurios padės dar tiksliau išaiškinti, kokiais keliais ir kuriais būdais lietuvių tauta išmoko giedoti lietuviškai, kaip toji giesmė rado kelią į jos širdį, kaip ji su ta giesme organiškai suaugo.
Iki pirmojo Didžiojo Karo laikų šeimos su savo samdiniais šventus vakarus praleisdavo giedodamos šventas giesmes. Būdavo giedama per budėjimus prie mirusiųjų. Kaimo žmonės susiėję giedodavo net paprastom dienom, ypač ilgais rudens ir žiemos vakarais. Darbo vakarais, kai moterys prie ratelio verpdavo, o vyrai pakinktus dirbdavo ar virves sukdavo, visi giedodavo šventas giesmes. Per laidotuves naktimis būdavo pragiedamos visos "Kantičkos", pirmoje vietoje atgiedant giesmę prie mirusiojo patrono. Giedodavo ir Dovydo psalmes. Buvo giedama net per linamynes ir, kai po ilgo nakties darbo imdavo aušti, kai pasirodydavo aušrinė, būdavo užgiedama giesmė į Švenčiausią Mergelę. Daugelis nemokančių skaityti žmonių atmintinai mokėdavo didelę "Kantičkų" dalį. Tad lietuviška giesmė, kurios kelias į liaudį nebuvo paprastas ir lengvas, tapo lietuviui nuolatinė jo žemės vargų palydovė.
Zenonas Ivinskis