Gerbiamas Tėve,
Šių metų 6-tame "Laiškų Lietuviams" numeryje buvo rašytas straipsnis tema: "Ar jie visi vienodi?" Ten buvo rašoma apie septyniolikos metų mergaitę, kuri mananti, kad visi vyrai yra vienodi, visi blogi, visi tik stengiasi mergaites išnaudoti. Jūs jai atsakėte, kad tai netiesa, nes yra ir gerų kilnių vyrų. Šia proga ir aš norėčiau paklausti, ar visos moterys ir visos mergaitės yra vienodos. Man teko su keletą draugauti, ir pamačiau, kad tarp jų skirtumo labai maža: visos yra labai pavydžios, pilnos kaprizų, visos daugiau ar mažiau tuščios. Taip pat labai nepastovios, lengvapėdiškos, neatviros. Nežinia, kada joms tikėti, kada ne. Netikėti lyg ir nepatogu, bet kai patiki, beveik visuomet tenka nusivilti. Turiu prisipažinti, kad kiekviena moteris man yra mįslė. Kartais atrodo, kad aš ją jau gerai pažįstu, bet štai, žiūrėk, kitą dieną pasielgia visai nelauktai. Atrodo, kad per dieną būtų visai pasikeitęs jos charakteris ir prigimtis. Matau, kad yra labai teisingi "Rigoletto" operoje dainuojami žodžiai: "La donna ė mobile, qual' piuma al vento." Tikrai moteris yra nepastovi, lengvapėdiška, nuolat keičiasi ir skraido į visas puses, papūtus mažiausiam vėjeliui, lyg lengvutė plunksna. Kartais ji atrodo tikras angelas, bet nepraeis nė valandos ir, žiūrėk, jau ji panaši į demoną. Ar tikrai visos moterys yra tokios?
Atsakymo laukiąs Algimantas
Mielas Algimantai,
Atsakydamas į Tavo klausimą, papasakosiu įdomią indų legendą, kurioje kalbama apie moters sutvėrimą. Dievas, sutvėręs visą pasaulį ir jo valdovą — žmogų, apžvelgė savo kūrybą ir pamatė joje tikrai daug grožio ir įvairumo. Tada jis paėmė šių dalykų: mėnulio apvalumą ir gyvatės raitymąsi; vijoklės sukimąsi ir žolės drebėjimą; rožės grožį ir smilgos lieknumą; lapo lengvumą ir persiko švelnumą; nedrąsų ėriuko žvilgsnį ir vėjo nepastovumą; debesio liūdnumą ir saulės spindulio blizgesį; kiškio bailumą ir povo tuštybę; pūkų minkštumą ir deimanto kietumą; medaus saldumą ir tigrės žiaurumą; ledo šaltumą ir ugnies karštį; šarkos tauškėjimą ir karvelio burkavimą. Paskui visa tai sumaišė ir iš to mišinio padarė moterį.
Ji buvo elegantiška ir patraukli, gražesnė už bet kurį kitą kūrinį. Net pats Dievas stebėjosi tokiu įdomiu savo kūriniu ir jį padovanojo jau pirmiau sutvertam vyrui.
Po savaitės ateina pas Dievą nuliūdęs vyras ir Jam sako: "Viešpatie, ta moteris, kurią man neseniai dovanojai, nuodija mano gyvenimą. Nuolat plepa, skundžiasi kiekvienu menkniekiu, drauge ir verkia ir juokiasi, visuomet susierzinus, pilna kaprizų, įžūli, nuolat ji mane sekioja ir neleidžia nė atsikvėpti. Prašau Tave, Viešpatie, pasiimk ją, nes su ja gyventi man visai neįmanoma."
Dievas, būdamas tėviškai geras, išklausė jo prašymo ir paėmė moterį.
R. Račiūno nuotr.
Mišios Čikagos skautų stovykloje.
Bet nepraėjo nė savaitės, ir štai vyras, atėjęs pas Dievą, maldauja: "Viešpatie, mano gyvenimas tapo labai nuobodus, kai Tau grąžinau tą tvarinį, kurį man buvai dovanojęs. Ta moteris man šoko ir dainavo, ji žiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, kurs mane žavėjo. Ji su manim žaidė, juokavo, ir aš nerandu jokio vaisiaus, kurs būtų toks saldus, kaip jos glamonėjimas. Sugrąžink man ją. Viešpatie, prašau Tave, nes be jos gyventi negaliu."
Ir Dievas jam vėl atidavė moterį.
Praėjo savaitė, ir Dievas net antakius suraukė, pamatęs vyrą, tempiantį prie Jo moterį ir besiskundžiantį: "Tiesiog nesuprantu, kas čia yra, bet šita moteris man yra didesnė kančia negu malonumas. Pasiimk ją, Dieve, aš daugiau nenoriu apie ją nieko girdėti."
Išgirdęs šiuos žodžius Dievas užsirūstino ir vyrui piktai tarė: "Žmogau, grįžk su savo drauge namo ir išmok su ja sugyventi. Jeigu ją iš tavęs paimsiu, vėl po savaitės grįši ir prašysi, kad grąžinčiau.
Nuliūdęs vyras apsisuko ir, eidamas su moteria namo, dejavo: "Koks esu nelaimingas! Dvigubai nelaimingas: negaliu gyventi su ja, bet negaliu gyventi ir be jos."
Prie šitos legendos nereikėtų nieko pridėti, juk viskas aišku. Moteryje, kaip ir kiekviename žmoguje, yra gerų ir blogų ypatybių. Išmok geras ypatybes įvertinti, į blogas nekreipk tiek daug dėmesio, ir pamatysi, kad gyvenimas taip pat ir su moteria yra įmanomas. Ne tik įmanomas, bet ir laimingas. Moteris gali būti vyrui naujų minčių įkvėpėja, ramstis sunkenybėse, angelas sargas pavojuose. Bet ji gali būti ir jo gyvenimo apkartintojo, nepakeliama našta, suvedžio-jantis demonas. Tad išmok ją suprasti, išmok ją įvertinti ir su ja sugyventi. Ar ji tau bus angelas ar demonas, didele dalimi priklausys nuo tavęs.
Tiesa, kad dažnai moteryje galime pastebėti nesuprantamą tuštumą, lengvapėdiškumą, pavydą. Ji pavydi kiekvienai savo konkurentei, nesvarbu, ar ji bus jos geriausia draugė, ar tikra sesuo. Net motina gali pavydėti savo dukrai. Ji nekęs to vyro, kurs daugiau dėmesio rodo jos dukrai negu jai. Tai yra aukščiausias egoizmo laipsnis. Bet netrūksta ir tokių moterų, kurios, užmiršę save, gyvena tik kitiems. Jų altruizmas, jų artimo meilė gali pasiekti aukščiausio heroizmo laipsnį. Ar neteko niekad sutikti tokių moterų, kurios išteka už amžino invalido, visai nemylimo asmens, vien tik dėl to, kad galėtų į jo tamsų gyvenimą įnešti bent kibirkštėlę šviesos?
Taip, jeigu tik iš viršaus į moterį žiūrėsi, jei nesuprasi jos sielos gelmių, ji tau bus neatspėjama mįslė. Moteris turi aistringą širdį. Bet aistra gali būti tiek gėriui, kiek ir blogiui. Toji širdis gali tave mylėti angelų meile, bet jeigu patrauksi ne tą registrą, patirsi didžiausią kerštą ir neapykantą, iš tos pačios širdies! Tad išmok elgtis su tais registrais, ir moteris į tavo gyvenimą įneš daug džiaugsmo, laimės, švelnios harmonijos.
Juozas Vaišnys,S. J.