JUOZAS VAIŠNYS, S J

     Štai ir vėl, lyg sraunios upės vanduo, praskubėjo pro mus 1991-ieji metai. Įdomūs ir svarbūs jie buvo Lietuvai. Ji vėl pasaulio tautų šeimoje! Lietuvą pripažino ir mezga su ja ekonominius bei kultūrinius ryšius beveik visos pasaulio valstybės. Mums, lietuviams, tiek tėvynėje, tiek išeivijoje gyvenantiems, iškyla daug naujų uždavinių.

     Išeivius nuo Lietuvoje gyvenančiųjų sesių ir brolių skiria pusšimtis metų. Per tą ilgą laikotarpį ir vieni, ir kiti ėjome skirtingais keliais. Vieni gyvenome vergijoje, kiti - laisvės ir visokio pertekliaus kraštuose. Per tą pusšimtį metų smarkokai išryškėjo tie nelemti žodžiai: mes ir jie, mes ir jūs. Jau pats laikas būtų šiuos mums visiems suprantama prasme tariamus žodžius visiškai užmiršti, išbraukti iš savo kasdieninio žodyno ir į jų vietą didelėmis raidėmis įrašyti: MES. Juk mes visi, nors gyvendami labai nepalankiomis sąlygomis, išlikome lietuviai: 50 vergijos metų vienų nepadarė

Algirdas Kurauskas

nei bolševikais, nei rusais, o kitų per daug nesužavėjo Vakarų kapitalistinio pasaulio siūlomos gėrybės, neištrynė iš jų širdžių Lietuvos ir lietuvio vardo.

     Tad užmirškime savo vienokią ar kitokią praeitį, atsiminkime, kad visi esame tos pačios motinos dukros ir sūnūs. Išmokime vieni kitus suprasti, vieni su kitais susikalbėti, nors mūsų akcentas jau būtų ir šiek tiek skirtingas, paveiktas rusų ar vakarietiškų kalbų. Ir “Laiškai lietuviams” šiais metais norėtų būti forumas, kur visi galėtume savo rašytu žodžiu susitikti, išsikalbėti, išsiaiškinti. Jau maždaug prieš porą metų pradėjome labiau bendradarbiauti su savo tautiečiais iš Lietuvos. Jau į ten siuntinėjame apie du šimtus egzempliorių privatiems asmenims ir įvairioms įstaigoms. Žinoma, tai dar labai mažai, bet kiekvienam turėtų būti aišku, kad čia yra nemažų kliūčių. Iki šiol labai blogai veikė paštas. Pernai mes buvome užsisakę oro paštu “Lietuvos rytą”, “Tiesą”, kai kuriuos kitus laikraščius ir žurnalus, bet nedaug jų tegavome. Kelis mėnesius jie visiškai nesirodė, o dabar prieš keletą savaičių gavome vieną kitą liepos mėnesio numerį. Kur nuėjo, kur dingo kiti?

     Kai kuriems giminėms, pažįstamiems, organizacijų vadams siuntinėjame “Laiškus lietuviams” nemokamai; kitiems yra užsakę Vakaruose gyvenantieji jų giminės ar draugai. Tik su tais užsakymais yra tokia problema, kad paprastai užsakoma vieneriems metams. Pasibaigus šiam terminui, prenumerata neatnaujinama. Tai taip viskas ir pasibaigia. Visiems siuntinėti nemokamai mums neįmanoma, persiuntimas brangiai kainuoja, o mūsų finansiniai ištekliai labai riboti - vos suvedame galą su galu.

     Esame nelaimingi ir dėl to, kad mūsų prenumeratoriai Lietuvoje su mumis nepalaiko ryšių... neparašo, ar žurnalą gauna, ar nori jį ir toliau gauti, kas patinka, kas nepatinka ir t.t Juk jau ir žurnalo vardas sako, kad tai yra laiškai, o į laišką paprastai laukiame atsakymo. Mes tų atsakymų nedaug tesulaukiame.

     Malonu, kad iš ten jau gauname nemažai straipsnių. Peržiūrėjome visus praėjusių metų numerius ir pamatėme, kad apie 50% visų rašinių yra iš Lietuvos. Tikimės gauti ir daugiau. Kai pagerės pašto susisiekimas su Lietuva, tai pasistengsime savo bendradarbiams ir kokį honorariuką nusiųsti. Deja, didelių honorarų mes negalime mokėti. Prenumeratorių skaičius nėra didelis, nuolat jis dar mažėja, nes vyresnieji vienas po kito iškeliauja į kitą pasaulį, o jaunesnieji jų vietos neužima. Tad iš prenumeratų žurnalas negalėtų išsilaikyti, jeigu nebūtų aukų. Užtat kartais kai kam kyla mintis “Laiškus lietuviams” perkelti į Lietuvą.

     Lietuva dabar yra laisva, visų pripažinta, tad reikėtų tik džiaugtis. Bet matome, kad tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje nei didelio džiaugsmo, nei kokios euforijos nėra. Priežastys aiškios. Kol svetima kariuomenė Lietuvoje, kol nuolat iš visų pusių girdėti visokių grasinimų, kol didžiausi mūsų priešai kur nors slaptosi ir laukia progų grįžti bei buvusį režimą sugrąžinti, tol apie tikrą nepriklausomybę ir džiaugsmą negali būti kalbos. Bet reikėtų prisiminti, kad Apvaizda mumis rūpinosi ir tebesirūpina. Per paskutiniuosius dvejus metus mes patyrėme ir susilaukėme tikrų stebuklų. Tikimės, kad jų bus ir daugiau. Testiprina mūsų viltis buvusių Lietuvos partizanų vakarinės maldos žodžiai:

     Dievas neapleidžia smilgos palaužtos
     Nei benamio paukščio ištikto audros,
     Neapleis nė mūsų tėviškės mielos -
     Čia Marijos žemė, ir vaikai mes jos!

     Tėvynėje ir visame pasaulyje lietuviai džiaugiasi ir dėkoja Dievui už tuos nuostabius pasikeitimus Sovietų Sąjungoje, kurie leido išsipildyti dešimtmečiais puoselėtai svajonei - gyventi laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje.