religinės ir tautinės kultūros žurnalas

2000 / VASARIS - FEBRUARY / VOL. LI, NO. 2

Šį numerį puošia nuotraukos laisvės ir nepriklausomybės temomis.
Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės- Rasos Sutkutės.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Periodicals postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.

Algis Paliokas SJ

    Kartais Ameriką neteisingai vadina nusikaltėlių šalimi. Atseit, atradus Ameriką, į ją pradėjo plaukti ne tik nuotykių ir turtų ieškotojai, bet ir savo šalyse prasikaltusieji, norėdami išvengti bausmės. Galbūt daugiausia Amerika priglaudė europiečių, priverstų palikti tėvynę dėl religinių persekiojimų. Klasikiniu pavyzdžiu yra savo katalikišku nusistatymu tvirta airių tauta, kelis šimtmečius atlaikiusi anglikonizmo spaudimą. Dalis airių pasirinko tikėjimo laisvę užtikrinančią Ameriką. Ši valstybė tapo didi žmonėms, kuriems meilė Dievui buvo aukščiau meilės tėvynei. Amerikoje iki vėlyvo pokario klestėte klestėjo krikščionybė bei kiti tikėjimai. Bedievybė neturėjo paklausos. Dar iki šiol ant JAV popierinių pinigų yra šūkis: “In God we trust”. Minėti žmonės bei jų atžalos statė ir kūrė šią supervalstybę, kuriai lygios nėra pasaulyje.

Laisvės statula Kaune. 1989 metų Vasario Šešioliktą dieną sugrąžinta į Laisvės paminklo viršūnę.

Juozo Zikaro skulptūra.

     1917 m. buvo pradėta kurti kita supervalstybė tiktai visai ant kitų - bedieviškų pagrindų. Mes esame jos neatstatomo griuvimo liudininkai. Žemės turtais bei mažai tekainuojančia darbo jėga Sovietų Sąjunga buvo turtingesnė už JAV. Neoficialias lenktynes visam laikui laimėjo JAV. Aišku: kur Dievas, ten pergalė.

Skaityti daugiau: LAISVĖ IR MES

Paulina B. ir kun. dr. Kęstutis Trimakas

     Paulina (slapyvardis) sakosi tvirtai įsitikinus, kad “Dievas pašaukė” ją studijuoti teologiją.  Lankiusi religijos psichologijos kursą, ji prisipažino nustebusi, kad jos “tikėjimo raida sutapo su per paskaitas aptartomis tikėjimo stadijomis”. Jos penkių puslapių aprašymą sutrumpinus ir suskirsčius į laikotarpius, lydėsiu juos pastabomis.

Kęstutis Trimakas

Vaikystė

     Neatsimenu, kada atradau Dievą. Tačiau, iš kitos pusės, nebuvo ir taip, kad visuomet jį tikėčiau... Manau, įtakos turėjo tai, jog, kol lankiau pradines klases, auklėjimas dar buvo ateistinis. Labai aiškiai atsimenu, kaip močiutė išvesdavo mane iš kantrybės su savo pasakom (kaip tada man atrodė) apie Dievą, apie pragarą kaip tamsų rūsį be langelių ir panašiai. Be to, ji nuolat mane sudrausdavo, kai kuo nors nusistebėjusi sušukdavau tą daugelio žmonių taip dažnai minimą “žodį” “Jėzus”. Močiutė sakydavo, kad Dievo vardo negalima be reikalo tarti. Deja, tada dar nesupratau, nei kas tas Jėzus, nei kas tas Dievas. Todėl labai apsidžiaugiau, kai mano galvelėje gimė “puiki” mintis, kaip apsiginti nuo tos atsibodusios močiutės “evangelizacijos”. Iš kažkur ištraukiau argumentą, kurį jai vis prikišdavau: “Aš - spaliuke, o spaliukai Dievo netiki! Štai tau, kad nori, močiute!” Buvau tad toks mažas, bet labai kandus ir besipriešinantis viskam kamuoliukas. Ne, ir viskas!

Skaityti daugiau: NUO ATEISTĖS SPALIUKĖS IKI TEOLOGIJOS STUDENTĖS

ANTANAS MARČIULAITIS

unku įsivaizduoti užsisklendėlį vienišių, visiškai neturintį draugų. Juk poreikis ir potraukis su kuo nors artimai bendrauti, dalytis džiaugsmais ir liūdesiais, kam nors simpatizuoti yra kiekvieno mūsų įgimta būtinybė. Bendrų interesų, siekių ir idėjų sąsaja stiprina draugystę, suteikia jai gilesnę prasmę. “Žmogus gali be daug ko apsieiti, tik ne be žmonių”, - teigė L. Berne. O R. Emersonas draugystės sąvoką sukonkretino tokiu samprotavimu: “Vienintelis būdas turėti draugą - pačiam juo būti”. Tad pagalvokime, ar rinkdamiesi draugus, stengiamės juos visapusiškai pažinti ir suprasti, ar turime jiems ką nors moraliai vertingo duoti, pagaliau ar sutampa mūsų interesai ir idėjos. Atsitiktinio draugo nereikia laukti, nereikia viltis, kad jį kas nors įsiūlys, o stengtis pačiam jį surasti. Ir būtinai tokį, kuris galėtų praturtinti tavo psichologinę erdvę savo moralinių vertybių gausa, kuriam galėtum atskleisti savo paslaptis ir intymius reikalus, nebijodamas, kad jis gali juos kada nors išduoti.

Žuvusių už Lietuvos Laisvę (Nežinomojo Kareivio) paminklas.

     Pastovi ir nuoširdi draugystė negali toleruoti neapykantos, keršto, abejingumo, melo, apgaulės, savanaudiškumo ir pasipūtimo. Tikras draugas ne tik spindi savo dvasios grynumu ir turtingumu, bet ir stengiasi visa tai perteikti kitiems. Jis džiaugiasi su besidžiaugiančiu, liūdi su liūdinčiu, kenčia su kenčiančiu. Abejotinos reputacijos draugai, atvirkščiai, užuot paguodę gali pajuokti, užuot pagelbėję gali pakenkti, užuot pataisę, dvasiškai pakylėję gali visai sugadinti.

Skaityti daugiau: AUKOJIMASIS VARDAN DRAUGYSTĖS

Ignas Naujokas

     Jei pasaulis reikalauja jo buvimą pateisinančios Priežasties ir jis pats tą priežastį įrodo, tai panašiai ir tvarka bei išmintis, kurią vis labiau susekame pasaulio reiškiniuose, šaukiasi Aukščiausiojo Proto, nes prasmingai ir tvarkingai pasireikšti yra proto savybė.

     Kad pasaulyje yra tvarka ir išmintis, kad jo pasireiškimai nėra kažkokios netvarkingos pripuolamybės pasekmės, tai yra pastebėję žmonės nuo neatmenamų laikų. Nenuostabu, kad tautos, kurios gilioje senovėje nepažino vieno Dievo, garbino gamtą ir gamtos jėgas. Jos nesąmoningai juto, kad už gamtos matomų pasireiškimų, slepiasi nematoma Dievybė. O tai juto todėl, kad matė pasaulio harmoniją ir prasmingumą.

     Vis didėjanti mokslo pažanga ne tik šio Dievo buvimo įrodymo nesusilpnino, bet jį vis giliau ir giliau pabrėžė, iškeldama vis naujas, vis gilesnes ir nuostabesnes pasaulio tvarkos ir išminties žymes. Visi gamtos mokslai, visi nauji atradimai virto tartum strėlėmis, kurios rodo į Aukščiausiąjį Protą, visur pasireiškiantį. Geriausias įrodymas, kad pasaulyje viešpatauja tvarka, yra pastovūs, nesikeičią, suderinti ir pripuolamumui užkertą kelią gamtos Įstatymai. Kad tokie gamtos įstatymai veikia mus apsupančiame pasaulyje, tai rodo patyrimas ir mokslas. Juk ir pats mokslas yra galimas tik dėl to, kad tie gamtos dėsniai pastoviai veikia, kad nėra vietos jokiam pripuolamumui, todėl jau iš anksto galima remtis tam tikrais jau žinomais duomenimis, norint surasti naujas gamtos ir mokslo tiesas.

Skaityti daugiau: PASAULIO TVARKA IR IŠMINTIS SKELBIA DIEVO BUVIMĄ

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Neringa Vilkytė-Augustinavičienė

     Tautybė - vieniems gal tai savaime suprantamas, nereikalaujantis didelių svarstymų žodis, tiksliau ne žodis, o paprasta atžyma pase, kitiems tautybės sąvoka reiškia ne tik gyvenimo būdą, plaukų spalvą, bet ir tikėjimą.

     Klausiu savęs - kaip gimė ir augo manyje tautybės samprata? Nepamenu... kada suvokiau, kad esu lietuvė, bet žinau tik tiek, kad šį išskirtinumą pabrėždavau taip tvirtai, kaip savo vardą.

Laisvės paminklas Alytuje.

     Dar vaikystėje atsirado terminas “Mes” ir “Jie” (“Jie” - rusai, lenkai ir t.t.). “Jiems” niekada neskolindavau savo dviratuko, nepatikėdavau mažų vaikiškų paslapčių. Žaisdami sniego karą, į komandas skirstydavomės tik pagal tautybę. “Mes” dar nemokėjome parašyti savo vardo, bet akmenukais pažymėdavome teritoriją, į kurią negalėdavo ateiti “Jie”.

     Augau, tautybės sąvoka įgavo dar daugiau agresyvumo. Dažnai į namus grįždavau su perskelta lūpa, perdrėkstu veidu. Taip - “Mes” nenorėjome pasiduoti, ryte, ieškodami išplėšytų paltų sagų, svajojome apie saldų kerštą. Norėjome kovoti, būti didvyriais ir susitikę girdavomės savo “kiemo laimėjimais”. Visi buvome užsispyrę paaugliai, kurie savo tautybę matuoja išmuštų dantų ir išplėštų sagų skaičiumi.

Skaityti daugiau: KAIP PRARANDAMA IR ATRANDAMA TAUTYBĖ

Juozas Vaišnys SJ

     Kalbėdami apie žymius žmones, mes dažnai esame linkę vartoti superliatyvus, kartais mes juos iškeliame aukščiau negu iš tikrųjų reikėtų, jų nuopelnus vadiname milžiniškais arba neišmatuojamais. Ne visuomet tai būna teisinga, neretai tie žmonės yra iškeliami į daug didesnes aukštumas negu jų pačių darbai ir nuopelnai juos iškėlė. Bet kalbant apie Pasteur, šio pavojaus turbūt nėra. Kaip mes apie jį bekalbėsime, kokius superliatyvus bevartosime, niekados nebus per daug pasakyta. Žodžiais, nors ir skambiausiais, jo nuopelnų visai žmonijai, ilgoms ateinančių kartų eilėms nei apsakyti nei aprašyti neįstengsime. Jeigu už kiekvieną iki šiol išgelbėtą žmogaus gyvybę Pasteur’o išradimų dėka duotume jam po aukso medalį, tai iš tų medalių būtų galima jam pastatyti ne tik milžinišką paminklą, bet ir didelį mauzoliejų.

Lietuvos kankiniams atminti paminklo detalė.

     Kai prieš keletą metų prancūzai panoro išleisti pašto ženklus su kokio nors žmogaus atvaizdu, kurs daugiausia garbės Prancūzijai yra suteikęs, jie nerado garbingesnio už Louis Pasteur. Kai kurie mokslininkai tvirtino, kad jo darbai nėra vertinami milijonais, bet milijardais. Gal būtų dar teisingiau, jeigu pasakytume, kad jo darbų jokiais pinigais įvertinti negalima.

Skaityti daugiau: LOUIS PASTEUR

ANTANAS MARČIULAITIS

Skurdžius — ne tas, kuris mažai turi, bet tas, kuris trokšta daugiau turėti.

Seneka

     Savo straipsnį apie asmeninį praturtėjimą pradedu klausimu: ar galima įgyvendinti tokią socialinę lygybę, kad visi žmonės materialiniu atžvilgiu gyventų maždaug vienodai?

     Šią problematinę idėją bandė realizuoti Marksas ir Engelsas, jais pasekė Leninas ir kiti socializmo utopistai. Deja, jų pastangos virto lengvai sprogstančiu muilo burbulu. Socialinės lygybės nepavyko įgyvendinti net ir prievartos būdais. Sunaikinus ar vergais pavertus turtinguosius vardan socialinės lygybės, buvo suduotas mirtinas smūgis socialiniam teisingumui. Užgrobti asmeninį turtą - tai atviras, valdžios įteisintas plėšikavimas. Jei atimamas užgyventas, nors gal ir ne visai teisėtai, turtas, tai drauge žlugdoma bet kokia asmeninė iniciatyva, užblokuojamas kelias į ekonomikos pažangą. Kad taip iš tiesų yra, aiškiai parodė SSRS pavyzdys: visą asmeninį kapitalą, žemę, gamybos priemones pavertus valstybine ir visuomenine nuosavybe, ekonomika patyrė neišvengiamą fiasco.

Skaityti daugiau: TURTINIAI SANTYKIAI

Juozas Vaišnys SJ

     Didelės uolos paunksnėje snaudė susigūžęs išdidus erelis. Ko jam nesnausti, ko jam bijoti, argi jis ne kalnų karalius? Argi jam pavojų bijoti, turint tokius galingus sparnus? Jis gali kaip strėlė staiga šauti į padanges ir pranykti dangaus mėlynėje, virš snieguotų kalnų viršūnių. Bet jam besnaudžiant, tikrai pasivaideno pavojus. Ar tai buvo tik sapnas ar tikrovė, ką gali žinoti? Lyg kas būtų palietęs sparną, lyg koks šaltas daiktas atsirado tarp jo plunksnų. Šoko erelis iš miego, išskėtė ilgus sparnus ir matė, kaip tolsta žemė, kaip kalnų viršūnių sniegas blizga apačioje. Tik staiga aptemo akys, susiglaudė bejėgiai sparnai, ir erelis krito žemyn, į prarają, lyg pajudintas akmuo nuo kalnų viršūnės. Kas gi čia atsitiko, kas galėjo pakirsti šio kalnų milžino jėgas? Jis buvo apnuodintas. Apnuodintas gyvatės, įlindusios po sparnu, kai uolos paunksnėje nerūpestingai miegojo. Neišties jis daugiau savo sparnų, nepasieks baltų blizgančių kalnų viršūnių, nė dangaus mėlyne nesidžiaugs - jis gulės tamsioje prarajoje, šaltas, bejausmis. Puikybė, per didelis savimi pasitikėjimas ir nerūpestingumas jį pražudė.

Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas A. Smetona ir jos narys M. Yčas su JAV lietuvių atstovais kun. Dabužiu, K. Pakštu ir B. Mastausku.

     Daug yra tokių erelių - į vyrus besimušančių jaunuolių, kuriems, atrodo, niekas nebaisu. Jie įsivaizduoja viską žiną, viską suprantą. Jie jaučiasi tikri pasaulio valdovai. Jų negąsdina didžiausi pavojai, jie nemato audrų, nors ir pačiame jų sūkuryje gyventų. Kai reikia budėti, jie snaudžia. Jei kas juos perspėja, sudraudžia- tie yra jaunimo priešai, atsilikę nuo gyvenimo, nesuprantą, kas yra džiaugsmas, laimė, malonumai. Jie patys gyvenimo malonumais nesinaudoja ir dar pavydi kitiems! Argi jaunystė ne malonumams skirta? Tad reikia išgerti juos iki paskutinio lašelio.

Skaityti daugiau: GYVATĖ PO ERELIO SPARNU

Atsiųsta paminėti

     Nijolė Jankutė. ATVIRUKAI. Kelionių įspūdžiai. Išleido Vydūno Fondas 1999 m. Viršelis Jono Kuprio. Knygą surinko A. Pečkaitienė. Spausdino Draugas. Tiražas - 5000 egz. Daug nuotraukų iš kelionių. Apie 200 puslapių, kaina 10 dol.

     Autorė atsiuntė knygą Redaktoriui su tokia dedikacija: “Mielas Tėve Vaišny, jeigu ne Jūsų puikiai suplanuota kelionė į nuostabius kraštus, mano ‘Atvirukai’ nebūtų gimę. Ačiū. Nijolė”.

Aukštaitijos valstybiniame parke paminklas žuvusiems dėl Lietuvos laisvės 1918-1934 m.  Onos Rušėnienės nuotr.

     Taip, tai tikra tiesa. Mudviem su American Travel Service vadovu p. Aleksu Lauraičiu teko daug tartis, planuoti, kol galėjome mūsų žurnalo skaitytojams paskelbti tokią žinią: “Jau galutinai nustatyta, kad mūsų ekskursija į Egiptą, Šventąją Žemę ir Graikiją bus 1981 m. nuo balandžio 25 iki gegužės 14 dienos”.

     Ta kelione buvo patenkinti ir sužavėti visi ekskursijos dalyviai. Jie buvo sužavėti ir ekskursijos dalyvės Nijolės Jankutės tų kelionių aprašymu Laiškuose lietuviams. Tie klasikiški aprašymai buvo kiekviename žurnalo numeryje nuo 1981 m. liepos-rugpjūčio iki 1982 m. to paties mėnesio numerio. Ten jie buvo vadinami ne atvirukais, bet laiškais lietuviams iš atitinkamų vietovių. Tie aprašymai beveik pažodžiui dabar perkelti į Atvirukus. Jie užima didesnę pusę knygos, kurią visi skaitytojai taip džiaugsmingai sutiko.

Skaityti daugiau: KNYGOS

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

     Neseniai teko nuodugniau pasigilinti į mūsų kūno kultūros ir sporto specialistų prieš keliolika ar keliasdešimt metų leistas knygas ir knygeles. Jose rasta nemaža kalbos klaidų, bet labiausiai nustebimo besaikis brūkšnelio rašymas. Tai nėra vien rašybos dalykas: šitaip dažnai stumiami iš vartosenos tradiciniai lietuvių kalbos žodžių junginiai, jie keičiami neįprastais verstiniais. Kadangi piktnaudžiauti brūkšneliais svetimų kalbų pavyzdžiu mėgsta daugelio sričių specialistai, manyčiau, šis straipsnelis, nors jo pavyzdžiai tik iš sporto kalbos, galėtų būti pravartus ir kitiems.

     Brūkšnelio nereikia tarp sintaksiškai nelygiaverčių daiktavardžių, kurių vieno sąvoką platesnė, o antro - siauresnė, ir tas antras daiktavardis tik tikslina, papildo pirmą, eina jo priedėliu. Antai be brūkšnelio rašytina inžinierius konstruktorius, inžinierius statybininkas, inžinierius technologas (antras daiktavardis platesnę inžinieriaus sąvoką tik tikslina, konkretina); gydytojas chirurgas, gydytojas terapeutas, gydytojas psichiatras (antras daiktavardis tikslina gydytojo sąvoką); sportininkas čempionas, sportininkas atskyrininkas, sportininkas imtynininkas, sportininkas irkluotojas (tikslinama sportininko sąvoka), todėl klaidinga: Didelėse varžybose būtina ir prietaisų inžinierius-elektrikas(= inžinierius elektrikas); Reikėjo gydy-tojo-chirurgo(= gydytojo chirurgo arba tiesiog chirurgo) pagalbos; Sportininkai-profesionalai(= Sportininkai profesionalai)gauna užmokestį;

Skaityti daugiau: NEPIKTNAUDŽIAUKIME BRŪKŠNELIAIS

Paruošė Laima Krivickienė

KRIKŠČIONYBĖ LIETUVOS MENE

     Šventas Tėvas Jonas Paulius II apaštaliniame laiške “Trečiajam tūkstantmečiui artėjant” maloniai kviečia kiekvieną “pagal išgales prisidėti, kad būtų paminėtas 2000 metų Jubiliejus, kuris tikrai neša ypatingą Viešpaties malonę Bažnyčiai ir visai žmonijai”. Atsiliepdamas į šį kvietimą, Lietuvos dailės muziejus rengia monumentalią parodą, Krikščionybė Lietuvos mene, kuria siekiama vertingiausias meno kūriniais išreikšti krikščioniškosios kultūros Lietuvoje savitumą ir vertę.

     Per 5000 Lietuvos menininkų sukurtų, arba į Lietuvą patekusių ir parodoje eksponuojamų meno vertybių lankytojai pamatys Taikomosios dailės muziejuje - istoriniame Vilniaus žemutinės pilies Arsenale. Paroda apims visą šio didingo pastato erdvę ir bus išdėstyta 3000 kv. m plote.

     Parodos centre - pirmą kartą eksponuojamas Vilniaus katedros lobynas - unikali XIV-XX a. meno vertybių kolekcija, mūsų nacionalinė relikvija, susiejanti garbingą kelių šimtmečių Bažnyčios, tautos ir valstybės istoriją su dabartimi, ugdanti istorinę savimonę ir pilietinį pasididžiavimą. Per šimtmečius Vilniaus katedros lobynas sukaupė aukščiausio meninio lygio auksakalystės šedevrus, nusagstytus brangakmeniais, puoštus ažūriniais ornamentais, reljefinėmis ir emalio kompozicijomis.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Kai pradedąs savo diplomatinę karjerą Valstybės Departamento protokolo šefas W. Symington pirmą kartą turėjo dalyvauti oficialiame priėmime, jautėsi labai nervingas. Jo motina patarė:

-    Kai sėdėsi prie stalo, užklausk kaimynės, ar ištekėjusios ir kiek turi vaikų. Toliau kalba eis savaime.

-    Iš priėmimo grįžau sukrėstas, - pasakojo W. Symington. - Savo kaimynę iš dešinės paklausiau, ar ji ištekėjusi, o kai atsakė ne, paklausiau, kiek turi vaikų. Kalba tuoj nutrūko. Paklausiau kaimynę iš kairės, kiek ji turi vaikų, o kai atsakė turinti tris, paklausiau, ar ištekėjusi. Kas buvo toliau, tai jau nebebuvo draugiškas pasikalbėjimas...

*

Susitiko kavinėje estas, latvis ir lietuvis. Prie kavos puodo pirmasis prabilo estas:

-    Kaip ten atsitiko, kad anglai ir mūsų auksą nusavinę neišvengė savo svaro nuvertinimo?

-    Mums reikėjo tą auksą deponuoti Švedijoje, - pastebėjo latvis.

-    O taip, sarkastiškai atsiliepė lietuvis. - Tuomet tas auksas būtų spėjęs nukeliauti į Kremlių daug anksčiau. Sovietai būtų daugiau kviečių nusipirkę ir šnipų pasisamdę.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■    Kun. Justinas Bertašius, Šv. Kazimiero lietuvių parapijos Winnipege, Kanadoje, klebonas ir įkūrėjas, mirė spalio 9 d. Palaidotas spalio 13 d.

■    Kun. Viktoras Kriščiūnevičius, buv. Detroito Dievo Apvaizdos par. klebonas, Dievo Apvaizdos kultūros centre atšventė spalio 10 d. savo kunigystės auksinį jubiliejų.

■    Bostone kard. Bernard Law prašė visų vyskupų, kad spalio 18 d., šv. Luko šventę, paskirtų atgailos diena už “dalinai gimusiųjų” abortus.

■    Kinijoje nesiliauja religijos ir tikinčiųjų persekiojimas. Praėjusią vasarą dingo vienas katalikas vyskupas.

■    Pop. Jonas Paulius II, primindamas jubiliejinių - 2000 - metų iškilmes ir jų reikšmę, ragina turtingąsias pasaulio tautas dovanoti neturtingųjų kraštų skolas.

Skaityti daugiau: Trumpai

Gruodžio mėn. trečiame viršelio puslapyje rašėme, kad šio numerio mecenatė yra prieš metus su šiuo pasauliu atsiskyrusi Aldona Jankauskaitė. Turėjo būti įdėta ir jos nuotrauka, bet per klaidą nebuvo įdėta, tad dedame dabar ir už klaidą atsiprašome.

LAIŠKAI LIETUVIAMS-Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros žurnalas. Redaktorius -Juozas Vaišnys, SJ. Redaktoriaus pavaduotojas-Algirdas Paliokas, SJ. Techninė redakcija - Jonas Kuprys ir dr. Jonas Boguta. Laiškų Lietuviams adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, 1L 60636-1098 Tel. (773) 737-8400. FAX (773) 737-0486. “Draugo” spaustuvė. Metinė prenumerata-20 dol., atskiras numeris-2 dol.