religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1991 / GEGUŽĖ — MAY / VOL. XLIII, NO. 5

Pagrindinės šio numerio iliustracijos — Šiluvos koplyčios nuotraukos (K. Daugėlos). Viršelio piešinys — dail. Ados Sutkuvienės.

Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

Skyrių vinjetės ir apdaila Teresės Bogutienės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

     Motina, man saulė tavo veidą mena,
     Vargo raukšlės šviečia kaip žvaigždžių keliai,
     Visą šitos žemės klaidų kelią mano
     Tegu švies man tavo veido spinduliai.

     Motina, man žemė tavo vardą šneka,
     Vyturėliai čiulba jį gražiai kasryt,
     Aidas man krūtinėn tartum laimė teka
     Ir per širdį eina kaip rasa skaidri.

     Motina, man gėlės tavo meilę šlama,
     Už tave pasauly kas karščiau mylės?
     Nepalik našlaičio, nelik vieno, mama,
     Niekur neik, motule, dar iš tos šalies.

     Tau širdim už širdį, tau vargu už vargą,
     Meile tau už meilę atiduot einu,
     Kaip obels viršūnė paguost galvą margą
     Ir panešti žemės mirštančių dienų.

Bernardas Brazdžionis

Šiluvos koplyčios altorius    K. Daugėlos nuotr.     

KUN. ROBERTAS PUKENIS

     Gegužės mėnesį Mariją apgaubiame pavasario žiedais. Prabylame litanijos giesme, dažnai kartodami tą brangų žodį: “Motina... melski už mus”. Marija yra visų žemės dukterų motinos pavyzdys ir idealas. Todėl Viešpats ir išsirinko tą tyrą, be nuodėmės, mergelę, kad po jos širdimi įsikūnytų Dievo Žodis, tapdamas žmogumi, Kristumi, kurio visas gyvenimas buvo pašvęstas meilei žmonėms. Jėzus Kristus paskelbė naują mokslą, kuris keičia, praturtina vidinį pasaulį dieviška palaima ir sukuria naujus santykius tarp žmonių ir Dievo.

     Dievas nepaprastai išaukštino moterį, apdovanodamas ta nuostabia motinystės galia, kuri vyrams yra nesuvokiama.

     Motinos meilė suteikė mums gyvybę. Motinos rankos augino ir mokė žengti pirmuosius žingsnius. Jos rankos parodė pasaulio platybę. Budėjo, meldėsi, aukojo skausmus, ir degė prie lopšio josios širdis. O šypsena švelni ant veido pažadino svajones ir viltis. Tas žodis “Mama” įsminga su malda kaip gražiausioji daina. Kokia brangi gyvenimo aukoj su plaukų žila sruoga, rožančiaus karoliais — tikėjime šventa. Jaučiu Tave aš laiminančiu žvilgsniu, pavargusią ir liūdną, bet visad gerą, švelnią. Dėkingas Tau už gimtą žodį, lietuviškąją vargo duoną ir Kristaus kryžių, krikščioniškąją laimę ir laisvės ilgesį, nušviestą Tėvynės meile ...

     Pačios tyriausios žmogaus dorybės — pasiaukojimas, darbštumas, meilė tiesai — dvasios didybė, daugiausia išugdoma motinos. Motinos širdis yra šeimos laimės ugniakuras. Ar tu menį tą vakarą, nuspalvintą išsipildžiusiu laukimu, pražydusia meilės svajone ir džiaugsmu? Vienintelį, nepaprastai žavų vestuvių vakarą, kai jūs abu tapote gyvenimo draugais ir šventėje, ir kasdienybėje. Supai lopšį ir aukojai savo vargus, kad vaikai augtų sveiki, gražūs, laimingi. Bažnyčioje kūdikį kėlei ant rankų aukštai, kad pamatytų altorių ir kryžių, kad įsmigtų dvasioje giliai.

Skaityti daugiau: MOTINOS DIENA, MOTINOS DIENOS...

 (Jn 14, 27-31)

 K. J. AMBRASAS. S J

     Dažnai kartojami šv. Mišiose žodžiai “Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę” yra pasakyti Kristaus tada, kai jis kalbėjo savo mokiniams prieš atsisveikindamas — prieš savo mirtį ant Kalvarijos kalno. Kristaus ramybė. Be priekaištų, be nerimo, be skundų ir kivirčų. Ramybė, kurią jis skleidė aplink save tada, kai vaikščiojo žydų žemės keliais ir takais. Ramybė, kurios jis mokė vargšus, nelaimingus. Ramybė, kurios taip visada ieško ir negali rasti žmogus, nes jis per daug nori, pernelyg daug trokšta ir blaškosi. Jis pasimeta, susipainioja savo svajonėse ir realybėje, savo sugebėjimuose ir troškimuose.

     Ramybės palinkima ir tuomet, kai žmogus atsisveikina su šiuo pasauliu. Ypač ji pabrėžiama maldoje “Amžiną atilsį”... “teil-sisi ramybėje...”

Marijos statula Šiluvos koplyčioje    K. Daugėlos nuotr.

Skaityti daugiau: AŠ JUMS PALIEKU RAMYBĘ

JONAS LAURIŪNAS, SJ

     “Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: 'Viešpatie, išmokyk mus melstis’” (Lk. 11, 1).

     Su malda mes turime daugiau sunkumų negu Jėzaus mokiniai. Ne tik dėl maldos turinio mums kyla abejonių. Mes klausiame: iš viso ar verta melstis? Galbūt dar turime ir kitokių sunkumų: laiko stoka; mūsų nepatenkinanti tradicinė senovinė forma - ji neatitinka mūsų vidinės jausenos. Bet turbūt tikriausias sunkumas melstis slypi kažkur giliau. Nes kai mes kuo nors esame labai įsitikinę, randame tam laiko, surandame ir žodžių išreikšti.

     Prisipažinkime atvirai: mes abejojame, ar malda turi tikslą. Kažkas prasitaręs, kad melstis - tai kalbėtis telefonu, nesant tikram, ar kitame laido gale kas klauso. Ar mūsų maldos nueina kur reikia? Ar yra kam naudingos? Daugelis tvirtina, kad iš maldos  - jokios naudos: tai beprasmiška laiko gaišatis. Ar malda turi prasmę?

Šį paveikslą piešė Marija Banguolė Raugaitė, kuri 1967 m. baigė Filadelfijos meno kolegiją bakalauro laipsniu. Vėliau dar studijavo Pensilvanijos meno akademijoje. Pradėjusi abstraktais, perėjo į įžvalginių portretų tapybą bei visokias vizijas. Yra laimėjusi premijų bendrose parodose. Dabar, gyvendama Los Angeles, baigia studijas magistro laipsniui ir mokytojauja.

     Turime žinoti, kad daugelio dalykų malda nepakeisime. Būtų utopija kasdien sulaukti stebuklo. Jei reikia ką pakeisti, pirmiausia turime patys pridėti ranką. O gal geriau yra dirbti negu melstis? Mūsų protėviai vienodai vertino ir vieną, ir kitą: darbą ir maldą. Ne vienas šiandienis žmogus yra įsitikinęs, kad mums padėti gali tik darbas, pastangos, bendri siekimai. Į maldą žiūrime skeptiškai.

Skaityti daugiau: TIKROJI MALDA

CHIARA LUBICH

     Tas Evangelijos sakinys pagal Luką yra dalis trumpų, panašių frazių (6, 39-49), kuriose Jėzus sako, kaip labai svarbu ištikimai gyventi pagal jo mokymą.

     Jėzus kalba apie tą principą, kurio supratimas tuo metu buvo populiarus, rodantis aukščiausią idealą, kurį mokinys galėjo tikėtis pasiekti. Jėzus apie tai kalba ir kituose kontekstuose (Mt 10, 24; Jn 13, 16; 15, 20) apie skirtingus reikšmės niuansus ir pritaikymus. Šiuo atveju Jėzus nori mums pasakyti, jog nepaisant, kad pasaulyje mokiniui labai sunku būti panašiam į savo mokytoją, bet Jėzaus mokykloje pasiryžusiam gyventi pagal jo žodžius įmanoma kiekvienam.

“Mokinys nėra viršesnis už mokytoją; kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas” (Lk 6, 40).

     Čia yra aišku tai, jog Jėzus nori priminti mums, kad jis yra vienintelis tikrasis mokytojas. Jis yra vienintelis galįs parodyti tikrąją mūsų gyvenimo prasmę, vesdamas mus saugiai mūsų žemiškoje kelionėje (Lk 6, 39). Jis yra vienintelis, kuris gali mūsų širdį išlaisvinti iš nuodėmės jungo ir padėti mums būti kilnios ir skaisčios dvasios žmonėmis. Jis yra vienintelis, kuris gali formuoti mūsų gyvenimą, statydamas jį kaip namą ant nepajudinamos uolos (Lk 6, 47).

Skaityti daugiau: SEKTI SAVO MOKYTOJU

VYSK. SIGITAS TAMKEVIČIUS, SJ

     Seniai ramybės nedavė mintis, jog reikia parašyti nors trumpus prisiminimus apie tai, kaip atsirado ir buvo leidžiama Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika (LKB Kronika), nes be manęs niekas jų neparašys. Rašymą vis atidėliojau, nes trūko laiko, bet kuo toliau, vis labiau jo trūksta. Dabar gi laiko turiu,— saulei leidžiantis, Pan Amerika lėktuvas pakilo iš Kenedžio aerouosto ir Maskvoje nusileis tik rytoj per pietus...

Vietoje įžangos

     Pradėjau mokytis Kauno Kunigų Seminarijoje Chruščiovo metais. Tikriausiai pasisekė, nes tuo laiku niekas manęs neverbavo būti šnipu, niekas nieko nereikalavo, ko neišpildęs būčiau turėjęs apleisti Seminariją.

     Trečiais mokslo metais buvau paimtas į sovietinę armiją ir sugrįžęs neradau paliktos Seminarijos; buvo pasikeitusi ne tik Seminarijos vadovybė, bet ir Seminarijos dvasia. Mane stebino kai kurie klierikai, kurie agitavo, jog nereikia melstis. Kai 1961 m. vasarą buvau iškviestas į Lazdijų rajono pasų skyrių ir iš čia nuvestas į KGB skyrių, kur saugumietis “Jonas” primygtinai įkalbinėjo “draugauti”, tada supratau, kas sujaukė Seminarijos dvasią. Nors kruvinas stalinizmo laikotarpis vis tolo į praeitį, bet virš Tėvynės ir Bažnyčios dangaus rinkosi vis tirštesni debesys. “Neklystanti ir neklaidinanti” kompartija mums planavo šviesią ateitį, kuriai trukdė tautiškumas ir religija. Religijų reikalų taryba uoliai vykdė partijos programą — naikinti tikėjimą. Buvo suvaržyta ne tik Kunigų Seminarijos veikla; patys kunigai sovietinių įstatymų ir instrukcijų spygliuota tvora buvo bandomi uždaryti klebonijose merdėjimui. Neklusnesniems grėsė bausmė nuo uždraudimo eiti kunigo pareigas ligi kalėjimo kameros. Tikintiesiems trūko būtiniausių priemonių: katekizmų, maldaknygių, net rožančių. Tokiomis sąlygomis reikėjo apsispręsti, ko klausyti: Dievo ar žmogaus? Buvo žengti pirmieji neklusnumo žingsniai, kurie atvedė prie Kronikos.

Arčiau Kronikos

     Vienminčiai kunigai laikas nuo laiko rinkdavomės aptarti einamuosius reikalus ir pastoracinius klausimus. Viena iš didžiausių bėdų buvo neaiški ateitis: kasmet mirdavo kelios dešimtys kunigų, o Seminarija savo vartus atverdavo vos penkiems klierikams, — likusieji likdavo už vartų. Sovietinės valdžios planas buvo aiškus; kuo greičiau iki minimumo sumažinti kunigų skaičių, dirbančiuosius — uždaryti klebonijose, o kai kuriuos — net užverbuoti savo agentais. Tokiu būdu Bažnyčiai bus suduotas mirtinas smūgis: netekusi ganytojų, ji pradės merdėti.

Skaityti daugiau: LKB KRONIKA

Šiluvos koplyčia   K. Daugėlos nuotr.

1933 m. gavėnioje Kauno Jėzuitų gimnazijoje buvo suvaidintas veikalas “Sūnus Palaidūnas”. Vaidino gimnazijos moksleiviai, o moterų vaidmenis — studentės. Fotografijoje matyti Danutė Lipčiūtė-Augienė ir Marija Radzevičiūtė.

SABINA KAROSIENĖ

     Iš toli toli, kaip gražus aidas, atplaukia prisiminimai apie vaidinimus, kurių dalyve man teko būti Kauno jėzuitų gimnazijoje.

     Kauno senamiestyje, netoli Nemuno, buvo beveik visas kvartalas pastatų, priklausančių jėzuitams. Ten buvo bažnyčia, vienuolynas, gimnazija ir mokinių bendrabutis. Gimnazijoje mokėsi vien berniukai, dažniausiai pasiturinčių tėvų vaikai. Kad visos dvasinės ir fizinės jaunuolio galios būtų įtrauktos į darbą, buvo lavinamos ir ugdomos, kad moksleivis būtų išmokomas stebėti ir vertinti, mokykla teikė daugybę galimybių, progų, kur mokiniai galėtų lavinti savo įvairiausius gabumus. Šiam tikslui buvo ruošiami ir įvairūs vaidinimai. Juos rengdavo atskiros klasės, bet dažnai būdavo organizuojami bendri vaidinimai.

     Pirmasis dar besikuriančioje gimnazijoje vaidinimas buvo 1926 metais. Kartą pirmosios klasės auklėtojas tėvas Mešlis, SJ, patikrinęs savo auklėtinių deklamacinius ir artistinius sugebėjimus, sudarė grupę mokinių, kurie vasario 12 d. gimnazijos salėje suvaidino B. Andriuškos, SJ, komediją “Bolševikai Panevėžyje”. Vėliau buvo imtasi ir stambesnių veikalų. Po poros metų dukart buvo suvaidinta F. Šilerio drama “Plėšikai”. Įdomu tai, kad šiame veikale penkiolikmetis jaunuolis vaidino 50 metų vyrą, o gražuolę Amaliją vaidino taip pat berniukas, kurį klasėje draugai po to ilgai vadino Amalija. Po “Plėšikų” jau virto tradicija kasmet suvaidinti kokį stambesnį veikalą. Buvo pastatytas J. Belecko, SJ, veikalas “Pilotas” 1932 metais. Su dideliu pasisekimu bene devynis kartus buvo vaidinta Wiesenbacho “Kristaus kančia”. Šiame veikale vaidino apie 90 asmenų. Dar buvo vaidinta Br. Buivydaitės dviejų veiksmų pjesė “Mėlynas drugelis”, M. Kiškio dviejų veiksmų tragedija “Du broliai”, K. Romanovo keturių vieksmų drama “Judėjos karalius”, P. Gintilo keturių veiksmų drama “Spalio 9-oji” ir kiti. Moterų vaidmenims pradėta kviesti mokinių motinas, seseris, Vytauto Didžiojo universiteto studentes.

Skaityti daugiau: VAIDINIMAI JĖZUITŲ GIMNAZIJOJE

ANTANAS SAULAITIS, SJ

VII-tojo Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso stovykloje 1992 sausio 5 d. susitelkimo rytą jaunieji dalyviai paruošė bendruomenines Susitaikinimo sakramento apeigas, aptardami Trijų Karalių šventės Evangeliją bei draugų, šeimos, visuomenės, kultūros ir kitas įtakas jų vertybėms, įsitikinimams, nuossprendžiams, o paskui surašydami mintis ir maldas, kurias patys paskaitė:

Įžanginė malda

     Dieve, prašviesk visuomet mūsų sielas, širdis ir gyvenimą. Būk neužgesinama šviesa — kad nors saulė nusileidžia, Tavo šviesa ir šilima mus lydėtų visada. Amen.

Gyvenimo apžvalga— sąžinės sąskaita Apie šeimas

     Ar užtektinai parodome šeimai, kad juos gerbiame, vertiname ir mylime?

     Ar mes paskiriame laiko savo šeimos nariams?

     Ar mes su šeimos nariais greit prarandame kantrybę?

     Ar pagalvojame, kai užgauname šeimos narį? Kuriuos daugiausia užgauname?

Apie tikėjimą

     Kai tau labai gera ir linksma, ar nepamiršti padėkoti Dievui?

     Ar mano ryšys su Dievu yra laisvas?

     Ar mano kasdienis gyvenimas atspindi mano tikėjimą?

     Kai aplinkui matai tūkstančius baisių nelaimių, ar nesusvyruoja tavyje tikėjimo stiprybė, ar neprarandi tikėjimo maldos Dievui galią?

Skaityti daugiau: KONGRESINIS SUSITAIKINIMAS

     Vandos Vaitkevičienės naujausioji knyga “Ąžuolo mirtis”, išleista 1991 metais, yra dvylikos novelių rinkinys. Autorė, kilusi iš Panevėžio, gimė 1909 metais, iš profesijos mokytoja, Vaitkevičienė yra mokytojavusi pradžios mokyklose Lietuvoje, Vokietijoje pabėgėlių stovyklose ir Čikagoje. Septynios autorės knygos buvo išleistos išeivijoje. Ji yra bendradarbiavusi įvairiuose išeivių žurnaluose ir už savo pasakas bei noveles konkursuose laimėjusi premijas.

     Kaip ir kitose autorės knygose, “Ąžuolo mirtyje” pasijunta mokytojos auklėjimas ir šiek tiek didaktikos. Šiame rinkinyje atsispindi autorės tikėjimas Dievu ir optimizmas, kad gėris laimi prieš blogį — nors žmonių pasitaiko ir gerų, ir blogų. Rinkinys taikomas vyresniam jaunimui ir suaugusiems — lengvai skaitomos ir įvairių temų novelės bus mielai jų perskaitomos. Kai kur veiksmas vyksta Lietuvoje, kai kur išeivijoje. Kai kas vyksta praeityje, kai kas ne taip seniai.

     “Sąžinė” supažindina mus su Lietuvoje gyvenančia vyresnio amžiaus moterim. Senutė Žilionienė siekia tauraus tikslo, tačiau ji nusikalsta jo besiekdama. Pasiekus savo viso gyvenimo troškimą, sąžinę graužia, nes žino, kad ji tą tikslą pasiekė, kitus nuskriausdama.

     Lietuvoje, “Gimtinės miškelyje”, susitinkam su partizanu Algirdu, kurio laukia liūdna partizano dalia.

Skaityti daugiau: Ąžuolo mirtis

Paruošė Gediminas Vakaris

SAUSIO 13-TOJI VILNIUJE

     Diena pradėta šv. Mišiomis prie Parlamento rūmų ir Televizijos bokšto. Pašventintos laisvės gynėjų žuvimo vietos, padėtos gėlės. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis pasakė kalbą. 12 val. Vilniaus arkikatedroje buvo laikomos šv. Mišios už Lietuvos laisvės gynėjus. Šv. Mišias koncelebravo Lietuvos vyskupai. Pamokslą pasakė Jo Eksc. vyskupas Sigitas Tamkevičius. Jis kalbėjo: “Susirinkome mes į šią šventovę tarsi Didįjį Penktadienį paminėti Lietuvos Golgotą — kalimo prie kryžiaus metines. Turime pamąstyti apie svarbiausius tautos ir savo būties klausimus.

     Iš tikrųjų tarp Jėzaus Kristaus Golgotos ir sausio 13 žudynių labai ryški paralelė. Ir ten, ir čia budeliai. Ir ten, ir čia auka ir mirtis, kad kiti būtų laisvi ir laimingi. Ir prieš 2000 metų buvo prisikėlimas. Prisikėlėme ir mes. Visas pasaulis pripažino mūsų nepriklausomybę. Anuomet dieviška galia prisikėlė Kristus. O kas gi prikėlė Lietuvą? Dievas. Argi mes tikėjomės šiandien būti laisvi ir nepriklausomi? Gal ir tikėjomės po 5 ar 10 metų, bet ne po pusmečio.

     Sakydamas, kad Dievas prikėlė Lietuvą, neperdedu. Kas gi įkvėpė mums laisvės troškimą, kurio nepajėgė išplėšti ne 50 okupacijos metų? Kas atvedė žmones budėti prie Televizijos bokšto, Aukščiausios Tarybos rūmų? Dievas. Aš mačiau sausio 13-ąją pro Aukščiausiosios Tarybos rūmų langą tūkstantinę minią, kuri kalbėjo ‘Tėve mūsų' ir ‘Sveika, Marija'. Meldėsi ne pavieniai žmonės.

     Šiandien mes su pagarba, meile ir dėkingumu lenkiamės tiems, kurie tragiškai sausio 13-osios naktį daugiausia paaukojo už mūsų visų ir Tėvynės ateitį. Jų gyvybės aukos mus įpareigoja.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S J

     Oi sugrįžk, sugrįžk, sūnau,
     Marijampolėj bus geriau ...
     Čia Klimaitė, Penčyla,
     Čia Sudavijoj tyla.

Sena studentiška daina

Marijampolė

Algirdas Sabaliauskas

     Senumu Suvalkijos sostinė pasigirti negali. Čia ją pralenkia šimtai Lietuvos miestų ir miestelių. Šiam garbingam miestui pradžią davusi gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1667 metais: Kauno apskrities mokesčių sąraše pažymėta, jog tais metais mokesčiai joje mokėta nuo dvidešimt keturių dūminių. Daugelį metų Marijampolė buvo Prienų šešėlyje. Kai 1783 metais Prienų seniūno, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijos generolo Kazimiero Sapiegos ir Prienų klebono Mykolo Karpavičiaus rūpesčiu buvo įkurta Marijampolės parapija, tai marijampoliečiai, atsidėkodami Prienų žmonėms, rinko iš savo laukų akmenis ir apie Prienų bažnyčią išmūrijo tokią tvorą, kuri iki šiol tvirtai stovi, daugeliui kartų primindama suvalkiečių darbštumą ir sumanumą.

     Nuo čia turbūt ir prasidėjo Marijampolės kilimas. Pamažu čia miestas pralenkė ne tik Prienus, bet ir daugybę kitų Lietuvos miestų, o vienu atžvilgių tai jis tapo gal net nepralenkiamas — tai savo vardais. Anoji dvidešimt keturių dūminių gyvenvietė vadinosi Pašešupiu. 1736 metais kažkokiame lotyniškame dokumente randama jau parašyta “de civitate Starepol” (Iš Starapolės miesto). Tiesa, dar tais pačiais metais viename krikšto akte paminima Pašešupio smuklė. Tačiau su šia smukle Pašešupys pasitraukia iš istorijos. Starapolę, matyt, sugalvojo mums savo vardo nepalikęs lenkiškai kalbantis raštininkas, tai į lenkų kalbą išversdamas prie kaimo esantį kokį nors Seną lauką. 1756 metais Starapolei atsiranda konkurentas Marijampolė. Tiesa, iš pradžių tai buvo dvi vietovės. Panašiai kaip kadaise Budą nuo Pešto skyrė Dunojus, taip Marijampolę nuo Starapolės skyrė Jevonio upelis. Viename nediduko upelio krante įsikūrė vienuoliai marijonai, kurie savo vietą Marijos garbei pavadino Marijampole, o kitoje upelio pusėje dar vis gyveno Starapolė. Jos gyventojai nuo marijampoliečių ypač skyrėsi tuo, jog turėjo teisę verstis prekyba ir laikyti smukles. Tačiau 1792 metais Stanislovas Augustas abiejų upelių pusių žmonėms suteikė Magdeburgo teises ir herbą su šventuoju Jurgiu, jojančiu ant balto žirgo, abiem vietovėms pradėtas vartoti Marijampolės vardas. Starapolė dar ilgai laikėsi liaudies atmintyje, o aušrininkai buvo pasiryžę net grąžinti miestui sulietuvintą Starapolės variantą: jie gana nuosekliai rašė Senapilė. Petras Arminas -Trupinėlis dar kitaip mėgino lietuvinti šį miesto vardą: jis 1884 metais “Aušroje” vartojo Marijospilė.

Skaityti daugiau: Kalba

Efektyvi priemonė

     Amerikiečių “Atari” firmos vadovai apskaičiavo, kad rūkymui šios firmos darbuotojai per mėnesį sugaišta pusę dienos, o per metus — 6 dienas. Taigi kol rūkaliai dūmija, nerūkantys dirba už du, negaudami jokios kompensacijos. Kad atstatytų “teisingumą”, administracija nusprendė nerūkantiems kasmet papildomai skirti 6 dienas atostogų. Ši priemonė pasirodė labai efektyvi. Jau pirmosiomis dienomis darbe atsisakė rūkyti 70% iš 400 kompanijos darbuotojų.

Liūdna prognozė

     Nuo 1991 m. iki 2025 m. rūkymas pražudys 10 milijonų žmonių, iš jų 2 milijonus Kinijos gyventojų. Tokią išvadą padarė Pasaulinės sveikatos apsaugos specialistai. Tai sužinojus, Kinijos vyriausybė uždraudė rūkyti viešose vietose ir padidino tabako kainas.

Skaityti daugiau: Įvairybės

Mergaitė, atėjusi į mokyklą, giriasi mokytojai:

—    Vakar musų katė atsivedė septynis kačiukus, ir jie visi komunistai.

—    Po kiek laiko mokytoja klausia mergaitę:

—    Na, kaip gyvuoja tavo kačiukai komunistai?

—    O, jie nebe komunistai.

—    Kodėl gi?

—    Jie jau praregėjo.

Jauna moteris skundžiasi savo motinai:

—    Nebenoriu daugiau gyventi su savo vyru. Vakar jis mane primušė.

—    O aš maniau, kad jis išvažiavęs į užsienį, — nusistebėjo motina.

—    Taigi, ir aš taip maniau ...

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■    Izraelio teismas nusprendė, kad žydai dabar gali apsigyventi Jeruzalėje Kryžiaus Kelio gatvėje, ko ankstyvesnė tradicija jiems neleido.

■    Druskininkuose virš Švč. M. Marijos bažnyčios durų iškelta puspenkto metro laiminančio Kristaus statula, kurią sukūrė skulptorius K. Patamsis ir arch. Alg. Knyga. Pašventino dekanas kun. K. Gajauskas.

■    Lietuvos ateitininkai organizuoja studijų akademijas. Tokia rudens akademija įvyko Meteliuose, žiemos akademija buvo Anykščiuose.

■    Vengrijos sostinėje Budapešte gruodžio 30 — sausio 4 dienomis vyko tarptautinis jaunimo susitikimas — Taizė. Piligrimines keliones į tas susikaupimo dienas organizuoja Taizės vienuoliai. Čia dalyvavo ir būrys ateitininkų iš Lietuvos.

■    Lietuvoje veikia apie 150 moksleivių ateitininkų kuopų, daugiausia prie vyskupijų. Netrukus numatoma steigti kuopas ir mokyklose.

■    Į Lietuvą siunčiama apie 160 egzempliorių Čikagoje leidžiamos “Ateities”, kurią labai sumaniai redaguoja D. Bindokienė.

■ Katalikų veikėjų prez. A. Stulginskio ir dr. Ant. Paplausko Ramūno biografijos ruošiamos spaudai. Joms rinkdamas medžiagą, į JAV atvykęs Lietuvos istorijos instituto vicedirektorius Alf. Eidintas ryžosi peržiūrėti archyvus Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje ir kitur bei rinkti duomenis Kanadoje tam skirdamas penketą savaičių.

■    Vilniaus naujojo arkivyskupo Audrio Bačkio inauguracija — kovo 3 d., dalyvaujant ir išeivijos vysk P. Baltakiui.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

"Laiškų lietuviams " konkursai

     Pirmasis konkursas buvo paskelbtas “Laiškų lietuviams” dešimtmečio proga 1960 metais. Paskutinis šių metų konkursas jau buvo trisdešimt trečias. Jis buvo labai skirtingas nuo visų kitų, nes jam buvo atsiųsta tik pora straipsnių iš Amerikos, o visi kiti — iš Lietuvos. Iš Lietuvos gavome apie 60 rašinių. Kai kurie buvo netinkami konkursui: vienas autorius parašė tik porą neilgų sakinių ir sakė, kad tai skiriama konkursui. Kitas atsiuntė net 24 mašinėle rašytus puslapius. Konkurso taisyklėse buvo paskelbta, kad rašiniai turėtų būti maždaug 4-9 puslapių.

     Kai kurie autoriai iš Lietuvos nesuprato, dėl ko straipsnį reikia pasirašyti slapyvardžiu, o savo tikrąją pavardę ir adresą įdėti į kitą užlipintą vokelį, ant to vokelio įrašant tik slapyvardį. Mat konkursas turi būti slaptas, kad Vertinimo komisijos sprendimai būtų objektyvūs. Žinoma, kai straipsniai atsiunčiami iš Lietuvos su tikra pavarde ir adresu gale straipsnio, tai gal didelės problemos nėra, nes komisijos nariai jų dažniausiai nepažįsta, bet vis dėlto taip neturėtų būti daroma. Iki komisijos posėdžio niekas neturi žinoti, kieno yra tie straipsniai. Tik tada, kai komisija nusprendžia, kam duoti premijas, atidaromi vokai ir sužinoma, kieno yra tiek premijuoti rašiniai.

     Konkursui atsiųstus straipsnius komisija jau perskaitė, bet, rašant šį pranešimą, dar nebuvo posėdžio, todėl rezultatus galėsime pranešti tik ateinančiame numeryje. Galvosime, kokiu būdu laimėtojams galėsime įteikti premijas.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas