religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1995 / SAUSIS — JANUARY / VOL. XLVI, NO. 1

Šis numeris iliustruotas Algimanto Kezio įvairių pastatų nuotraukomis iš jo knygos apie Čikagą.

Viršelis ir skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus. Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos
Apdaila — Teresės Bogutienės.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, vvhen bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

     Pradžia naujųjų 1995 metų. Ir vėl žengiame į šiuos naujuosius metus su tam tikru nerimu dėl “Laiškų lietuviams” ateities. Jau ne kartą esame rašę apie to nerimo priežastis. Viena priežastis, be abejo, yra pačioje redakcijoje — ar bus žmonių, kurie galės šį darbą tęsti? Kita labai svarbi priežastis, apie kurią jau pirmiau esame rašę — ar bus pakankamai bendradarbių, ar gausime straipsnių ir kitokios reikalingos medžiagos užpildyti kiekvieną numerį? Užsienyje gyvenantieji lietuviai jau beveik neberašo — pavargę, pasenę. Jaunieji negali rašyti dėl nepakankamo lietuvių kalbos mokėjimo. Tad tebelieka tik mūsų tautiečiai Lietuvoje. Jie daugiausia rašo tada, kai paskelbiame konkursus. Bet konkursus galime skelbti, kai turime pakankamai lėšų premijoms. Iki šiol vis kaip nors sugraibstydavome apie pusantro tūkstančio dolerių. Kadangi paskutiniaisiais metais iš Lietuvos gaudavome gana daug straipsnių, tai nutarėme duoti daugiau premijų, bet mažesnių, kad būtų galima patenkinti daugiau konkurso dalyvių. Mums, žinoma, nesmagu duoti mažesnes premijas, bet kitaip neįmanoma. Labai esame dėkingi mūsų nuolatiniams mecenatams, bet jų nepakanka. Būtinai reikėtų daugiau, kad turėtume bent du tūkstančius dolerių. Tad kreipiamės į galinčių mums pagelbėti sąžines —juk nuo to priklausys, ar galėsime toliau leisti “Laiškus lietuviams”.

Sears Tower.

     Jau kartais ateina kalbų, kad laikas šį žurnalą perkelti į Lietuvą. Kai tai išgirsta mūsų skaitytojai, stoja piestu ir šaukia: “Neatimkite iš mūsų paskutinio katalikiško žurnalo!” O pagaliau ar bus lengva ten surasti redaktorių ir kitus darbuotojus?

Skaityti daugiau: IR VĖL PRADŽIA...

JONAS LAURIŪNAS, SJ

18. VAIŠĖS (II)

     Seniau, kai šeimos buvo tvirtos, po kiekvienu stogu kasdien įvykdavo 2-3 kartus per dieną tokia ceremonija: visi šeimos nariai susėsdavo prie stalo valgyti, o šeimos vyriausiasis — motina, tėvas ar senelis — paimdavo duonos kepalą raikydavo ir kiekvienam paduodavo po riekę, Tada duona buvo skanesnė ir brangesnė, negu šiandien, vaikai nemėtydavo jos ir nespardydavo kaip matome dabar. Rytuose duona kepama kiek kitaip — paplotėliais, ir ten ji ne raikoma, o laužoma. Kiekvienu atveju, žmonės brangino žemės dovanas, nes jos nelengvai ateidavo, ir laužti kitam duonos reiškė parodyti jam širdį.

     Duona laužoma ir šiandien — bažnyčioje per šv. Mišias... Ši apeiga atsiradus ne šiandien, o žinoma nuo senų laikų. Pirmieji krikščionys šv. Mišias vadino “Duonos laužymu”. Pradžioje tai buvo daroma grynai praktišku tikslu: būdavo konsekruojami didoki duonos paplotėliai, o paskui laužant susmilkinami ir dalijami žmonėms. Taip elgėsi ir Kristus, kaip skaitome Evangelijose (išskyrus šv. Jono). Štai šv. Paulius rašo: “Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus Kūne? (1 Kor 10, 16).

The Art Institute of Chicago.

     Vėliau buvo sugalvota specialaus pavidalo duona — mažais skritulėliais: laužyti jau nebereikėjo, laužymas buvo paliktas tik kunigo Ostijai, kuri buvo kiek didesnė nei tikinčiųjų ostijos. Šiuo atveju laužymas, kaip netekęs praktiškos reikšmės, vis tik turi simbolinę reikšmę. Laužymą praktikuoja visos Rytų Bažnyčios.

Skaityti daugiau: ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

ANTANAS SAULAITIS, SJ

     1994 spalio 1-29 d. Vatikane 245 vyskupai suskrido iš viso pasaulio IX-tajam Vyskupų sinodui, skirtam vienuoliškajam gyvenimui aptarti. Vatikano II suvažiavimo įvesta įstaiga Šventajam Tėvui padėti visuotine Bažnyčia rūpintis šį kartą be įprastinių 20 vyrų vienuolijų generolų (vyresniųjų vadovų) pasikvietė beveik 60 seserų vienuolių, vyrų vienuolijų pareigūnų, patarėjų ir tuziną kitų krikščioniškų bažnyčių vienuolių (anglikonų, reformatų, liuteronų, kelių tautybių stačiatikių). Ankstyvesnieji sinodai nuo 1967 m. svarstė šeimas, pasauliečių pašaukimą, kunigų auklėjimą, tad savaime liko pasirūpinti milijono vienuolių vaidmeniu Katalikų Bažnyčioje.

     350 asmenų pusšeštos dienos kas savaitę posėdžiavo, išklausė keturių pusantros valandos pranešimų, keliolika 15 min. žodžių, per 200 aštuonių minučių ir apie 80 šešių minučių pasisakymų, įvertinančių vienuolijų gyvenimą, darbą, sunkumus ir viltis. Paskutiniąją dieną sinodas savo vardu išleido raštą, dėkojantį vienuolynams už jų įnašą Bažnyčios gyvenime, švietime, ligoninėse, sielovadoje, o popiežiui Jonui Pauliui II buvo įteikti metmenys jo išleisimam dokumentui.

St. James Chapel, Quigley Seminary.

     Pasisakymų bei kitų sinodo įvykių (iškilmingų pamaldų, pokalbių su Šv. Tėvu ar kitais sinodo dalyviais) ištraukos buvo kasdien spausdinamos Vatikano laikraštyje “L’Osservatore Romano” ir žurnalistams pateikiamos penkiomis kalbomis, tačiau pasaulinės spaudos sinodas buvo beveik nepastebėtas. Viešus raštus išleidžia katalikiškos spaudos įstaigos, o savo įspūdžius namo parsiveža visi sinodo liudininkai, mėnesį praleidę toli nuo savo įprastinių darbų.

Skaityti daugiau: KAVUTĖ VYSKUPŲ SINODE

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

1. Apie neišklausytą maldą

     Tariamai neišklausyta malda yra dažna besimeldžiančio žmogaus patirtis. Tai nereiškia, kad Dievas žmogaus maldos nebūtų girdėjęs, bet tai reiškia kažką daug daugiau. Ne kartą žmogaus malda būna išklausoma tokiu būdu, kad tik po kurio laiko besimeldžiantis supranta, jog štai čia yra jo maldos išklausymas — daug platesniu ir reikšmingesniu būdu, negu jis tikėjosi. Tačiau tuoj po maldos žmogus nieko nepatiria.

     Labai geras katalikiško maldingumo žinovas, kun. Romano Guardini rašo: “Besimeldžiantis žmogus žinojo, kad Dievas buvo čia pat, tačiau jis pasiliko tylus ir pasislėpęs. Maldininkas turi pasilikti toje tyloje ir tamsoje pats vienas, remiamas tik tikėjimo” (“Prayer in Practice” Pantheon Books, 1957 m.).

     Pasilaikykime mintį, kad maldininkas pasilieka vienas, nes tai padės mums suprasti neišklausytos maldos vertės pobūdį. Pagal Romano Guardini, malda nėra iš viso dėl to, kad sulauktų betarpiškos naudos — padarinių. Meldžiamės, kad būtų pasiektas išvidinis ryšys su Dievu: “Svarbu, kad tie, kurie tiki į šį santykiavimą ir kurie turi jo supratimą, tai nuolat atnaujintų”.

     Norint melstis, reikia pradėti nuo savęs. Reikia turėti gyvą savęs suvokimą ir supratimą, kad mes čia susitinkame su kitu. Be šio asmeninio susitikimo malda nėra įmanoma. Maldos reikalui reikia save suvokti labai gyvai ir asmeniškai. “Dievas, į kurį aš maldoje kreipiuosi, mane pažįsta ne kaip vieną iš minios, bet asmeniškai ir nemaišydamas su kuo kitu. Antra vertus, besimeldžiant niekada nereikia prarasti supratimo, kad aš čia susitinku su kitu.

Skaityti daugiau: M ALDOS MOKSLAS PAGAL ROMANO GUARDINI

JUOZAS PRUNSKIS

     Tarp didžiųjų šio šimtmečio asmenybių didesnio dėmesio verta Kotryna Hueck Doherty. Išsamų viekalą apie ją paruošė Achterhoff — “Grace in Every Season". Čia ji vadinama “Moteris, aistringai pamilusi Dievą".

     Kotryna gimė 1896 m. rugpjūčio 15 d., Marijos į Dangų Ėmimo šventėje. Ji buvo rusė. Tėvas buvo stambaus ūkio savininkas, sumanus pirklys. Tėvai buvo religingi stačiatikiai, ją auklėjo krikščioniška dvasia ir pasistengė duoti gerą išsilavinimą. Ji buvo pasiųsta į mokyklą Egipte, kur turėjo progą išmokti daug kalbų. Turėdama tik 15 metų, ištekėjo už barono Boris de Hueck, bet po to dar baigė gailestingosios sesers mokslą ir karo metu slaugė karius rusų armijoje. Komunistų revoliucija išbloškė ją iš tėvynės.

Water Tower.

     Pirmiausia jos šeima pabėgo į Suomiją, kur tėvai turėjo vasarnamį. Užgrobus tą kraštą bolševikams, Kotrynos šeima turėjo pakelti baisų badą, kol jų gyvenvietė buvo išlaisvinta vadinamų baltųjų, ir jie persikėlė į Angliją. Čia, visiškai neturėdami lėšų pragyvenimui, emigravo į Kanadą. Kotrynai, auginant sūnų, teko būti įstaigos raštininke, skalbėja, tarnaite, padavėja, kad galėtų išmaitinti šeimą ir sergantį vyrą. Pagaliau šeimai pavyko susikurti padorų gyvenimą, kai Kotryna tapo paskaitininke, o susveikęs vyras inžinierius atidarė savo verslą Montrealyje.

Skaityti daugiau: MOTERIS, IEŠKOJUSI TIESOS IR GĖRIO

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

t

ALGIRDAS NARBUTAS

     —    Kaip gražiai teka vasaros saulė — naujo ryto pradžia... Myliu gyvenimą.

     —    O ką dar?

     —    Ir, žinoma, save.

     —    Žinai, ką Kristus atsakė į fariziejaus klausimą: “Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias?” (Mt. 22,36).

Marina Towers and IBM Building.

     —    Tikriausiai gal žinau.

     —    Patikslinu: Jėzus jam atsakė: “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmas įsakymas. Antrasis — panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį” (Mt 22, 37-39).

     —    Taigi mes, jeigu nevykdytume antrojo Dievo įsakymo pirmosios dalies — “Mylėk savo artimą” — būtume didžiausi egoistai.

Skaityti daugiau: Mylėk!

NEGIMUSIO MOTINA

     Naktis. Tamsi rudens naktis. Už lango įkyriai į palangę barbena lietus. Nejauku tokią lietingą naktį keliaujančiam keleiviui. Tačiau galbūt jam širdyje gera, galbūt kažkas jo laukia. Tai didžiulė laimė, kai tavęs kas nors laukia, o aš jau seniai nieko nebelaukiu. Mano širdyje tamsu ir žvarbu, kaip šią rudens naktį. Naktimis, o ypač tokiomis, aš vis negaliu užmigti. Tada pasiremiu ant alkūnės, žiūriu į tamsą ir galvoju. Žiūriu ir galvoju. Šalia miega vyras, o lauke taip įkyriai į palangę barbena lietus.

     Vaikai dažnai mėgsta vienas kitą klausinėti, koks metų laikas jiems labiausiai patinka. Jei manęs kas paklaustų, atsakyčiau, kad visi metų laikai vienodai niūrūs. O labiausiai nekenčiu rudens, nes tą atmintiną rudenį aš sutikau savo būsimąjį vyrą.

     Susipažinome šokiuose. Šokti labai mėgdavau. Savo kaime nė vienų šokių stengdavausi nepraleisti. Tačiau atvažiavusi studijuoti į Vilnių, į šokius eiti nedrįsau. Aš buvau labai drovi. Vilnius mane baugino savo nežinomybe. Pirmąkart draugės mane nusitempė į šokius tik antrame kurse.

     Iškart į akis krito vienas vaikinas. Aukštas, vešliais garbanotais plaukais, mėlynų akių. Negaliu sakyti, kad įsimylėjau, tačiau jis man patiko. Atsimenu, kaip iš džiaugsmo suvirpėjo širdis, kai jis mane pakvietė šokiui. “Algis” — prisistatė. “Angelė” — atsakiau. Po truputį įsikalbėjome. Pasirodo, kad jis taip pat mokosi universitete, trečio kurso studentas, vilnietis. Pasibaigus šokiams, palydėjo mane į bendrabutį.

Skaityti daugiau: NEŽUDYK... SAVĘS!

CHIARA LUBICH

"Klausyk, Izraeli,— Viešpats musų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk savo Viešpati Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis"(Mk 12,29-30).

     Tais žodžiais Jėzus atsakė vienam Rašto aiškintojui, kuris Jo klausė: “Koks yra visų pirmasis įsakymas? Tada Jėzus jam priminė du Senojo Testamento tekstus, kur pirmajame sako: “Mylėsi Viešpatį savo Dievą visa širdimi” ir antrame: “Mylėsi savo artimą kaip save. Nėra didesnio įsakymo kaip šie”.

     To meto rabinų mokyklose nuolat buvo diskutuojama, kuris įsakymas yra didžiausias, kuriuo remiasi visas Įstatymas. Užtai toksai mokymas, kad Dievo ir artimo meilės įsakymas yra didžiausias, negalėjo būti nežinomas.

     Bet yra nuostabu, kad Jėzus patvirtina, jog Dievo ir artimo meilė yra nedaloma. Jėzus pabrėžia visišką ir nesiliaujančią meilę, kurią privalome turėti Dievui, ir reikalauja, kad taip mylėtumėm ir artimą. Jėzus laiko artimo meilę kaip matą, rodantį tikrąją meilę Dievui.

     Kaip mes turime mylėti artimą? “Kaip save” — Jėzus atsako. Tai reiškia, kad turime daryti savo artimui viską, ką norėtumėm, kad mums būtų daroma, ypatingai stengdamiesi nugalėti kiekvieną priešišką norą. Trumpai tariant, siekiant visiško dalijimosi su artimu.

Skaityti daugiau: DIDŽIAUSIAS ĮSAKYMAS

JAUNIMAS

 (Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

Marijus Kemundris

     Šis pirmasis įsakymas įpareigoja mus prisiminti vieną vienintelį Dievą trijuose asmenyse: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Šventoji Dvasia. Dievas yra visatos Kūrėjas, tad mes turime Jį nuoširdžiai mylėti. Dievas... Jis toks neapčiuopiamas ir keistas. Dievas yra aukščiau visko, ir mes turime tai suvokti. Sunku įsivaizudoti ir apčiuopti Kūrėją. Dievas yra meilės šaltinis, kuris nemato jokių ribų, nei jokio saiko. Dieviškoji meilė negali sustoti pusiaukelėje. Todėl Kristus, mylėdamas žmones, eina ligi didžiausios aukos, kokia tik gali būti. Dievas miršta ant kryžiaus už žmonijos išganymą. Taip konkrečia meilės auka Jis nugali nuodėmę, kuri yra žmogiškosios niekšybės, neteisingumo, priespaudos, kančios ir mirties giliausioji versmė. Taip Jis mus atperka, išgano, išlaisvina iš gyvenimo ir mirties beprasmybės. Dieviškąja galia prisikeldamas iš numirusių, Jis žmogiškajai prigimčiai pelno prisikėlimą ir kiekvienam iš mūsų leidžia tapti Jo dieviškojo, nenykstančio, amžinojo gyvenimo dalininkais.

     Dievas yra tik vienas ir visų religijų tas pats. Kiekvienas nuoširdus, nuo prietarų laisvas žmogus turi rasti kelią — savo kelią, kuris vestų jį prie Dievo. Kuo jis bebūtų — menininku, ar mokslininku, paprastu tarnautoju, —jis ras dieviškosios rankos antspaudą savo profesijoje ir darbe.

Cardinal’s Residence.

     Kiekvienas mylintis Dievą žmogus yra jam ištikimas.

Skaityti daugiau: NETURĖK KITŲ DIEVŲ TIK MANE VIENĄ

GRAŽU, KAS YRA GERAI

Marija A. Jurkutė

     Gerų knygų niekados nebūna per daug. Ypač, jeigu knygos turinys užpildytas nuotraukomis, o jos autorius yra visų gerai pažįstamas, vertinamas ir mylimas Algimantas Kezys. Tos naujosios knygos - albumo pavadinimas —    “Čikaga” ir ji truputį dar kvepia spaustuvės dažais.

     Nesu itin gera fotografijos meno žinovė. Teatleidžia geriau apie fotografiją išmanantys, jei aš pabandysiu labai atsargiai, bet atvirai ir nuoširdžiai pasidalinti tuo, ką supratau, pajutau ar atradau, vartydama knygą apie Algimanto Čikagą —    miestą, kuriame šiuo metu gyvename.

Chicago Tribune Tower.

Skaityti daugiau: Knygos

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ

Apie žodžių kilmę

     Neseniai Lietuvių kalbos institutas išleido kalbininko Algirdo Sabaliausko įdomią knygą, pavadintą “Iš kur jie?” Čia pasakojama apie žodžių kilmę. Pratarmėje autorius rašo:

     “Ši knyga, nors joje aiškinami žodžiai surašyti ir abėcėlės tvarka, nėra žodynas, tai tik šioks toks žvilgsnis į žodžių pasaulį, į pasaulį, kuris kartais labai paslaptingas, kartais keistas, o kartais net ir juokingas. Šis pasaulis — neatskiriama mūsų gyvenimo dalis, kaip ir mūsų kasdieninė duona, pastogė, mūsų žemė. Nors jau Biblijoje apie pasaulio atsiradimą sakoma, jog pirmiausia buvo žodis, apie žodžius, jų gimimą ir gyvenimą mes dažnai labai mažai žinome. Kartais net daugiau išmanome apie tolimiausias planetas, žemės gelmes, kompiuterių operacijas ar net horoskopų pranašystes negu apie kasdien mūsų lūpomis tariamus žodžius.

     Šia knyga tartum ir norėta priartinti aną daugeliui tokį tolimą žodžių pasaulį”.

Norėdami mūsų skaitytojus supažindinti su įvairių žodžių aiškinimu, parinkome du žodžius: Lietuva ir tekėti.

Skaityti daugiau: Kalba

Vertinga automobilių apsauga

    Pereitais (1993) metais Texas valstijoje, McAllen miestelio gyventojams automobilių vagystės sudarė apie 30 milijonų dolerių nuostolių. Susirūpinęs miestelio viršaitis įvedė programą, kuri aiškino, kaip apsisaugoti nuo šios rūšies vagysčių. Be to, savo žmonėms pasiūlė sumažinta kaina nusipirkti vairalazdį (The Club), kuris uždedamas skersai vairo ir užrakinamas. Paklausius šio patarimo, buvo greitai išparduota apie 21 tūkstantis vairalazdžių. Rezultatai buvo neįtikėtini. Apskaičiuota, kad šis automobilių apsaugos būdas per du mėnesius miestelio gyventojams sutaupė 1,7 mil dolerių. Įdomu — tik vienas automobilis, apsaugotas vairalazdžių, buvo pavogtas.

Vietovių nustatymas

    Globalinio vietos nustatymo (GVN) sistemą sąjungininkai sėkmingai panaudojo Persų įlankos kare su Iraku. Visi šios sąjungos nariai labai teigiamai atsiliepė apie šią sistemą.

    Dykumoje, kaip ir miške, sunku nustatyti esamą vietovę. GVN sistema tiksliai nustatė kiekvieno karinio dalinio apsistojimo vietą, įgalinant lengviau koordinuoti visų dalinių judėjimą, karo eigą.

    Dažnai atsitinka, kad technologija, išvystyta karo reikalams, vėliau pritaikoma civiliniams poreikiams. Neatsiliko ir GVN technologija. Dabar visu įniršimu daug įvairių valstybių bendrovių bando šią sistemą pritaikyti įvairiems kasdieniniams poreikiams, nes ateityje numatomas didelis pelno lobis. Pirmiausia tai norima pritaikyti sunkvežimių transporto, turistų autobusų bendrovėms, o vėliau ir policijos tarnybai.

    Ši sistema nustatytų sunkvežimių, autobusų, policijos mašinų bet kuriuo laiku esamą vietovę, kas bendrovėms ir miestams sutaupytų daug pinigų.

Skaityti daugiau: Įvairybės

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

LIETUVA PAMINĖJO 125-ĄSIAS TUMO-VAIŽGANTO GIMIMO METINES

    Sukako 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikas, visuomenės veikėjas, publicistas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas.

    Šią sukaktį minėjo įvairių Lietuvos vietų žmonės. Rašytojo gerbėjai rinkosi ten, kur jo gyventa, kurta, dirbta tautos labui.

    Tądien Svėdasų bažnyčioje vyko sakralinės muzikos koncertas, kuriame dalyvavo šios ir Anykščių, Kupiškio bei Pasvalio bažnyčių chorai, buvo aukojamos šv. Mišios. Vaižganto valandoje Svėdasų bažnyčioje dalyvavo jo kūrybos tyrinėtoja profesorė Aldona Vaitiekūnienė.

    Susirinkusieji taip pat parymojo prie literatūros klasiko paminklo Svėdasuose, aplankė jo gimtinę Maleišių kaime, kadaise lankytą senąją Kunigiškių pradžios mokyklą.

    Renginiai, skirti Juozo Tumo-Vaižganto 125-osioms metinėms paminėti vyko ir Kaune. Vytauto Didžiojo bažnyčioje, kuri betarpiškai mena kunigo J. Tumo balsą, buvo laikomos šv. Mišios. Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje vyko popietė, priminusi ir naujai atskleidusi buvusio jos seminaristo, kunigo, rašytojo, visuomenės veikėjo J. Tumo-Vaižganto asmenybės ir kūrybos vertę. Apie ją kalbėjo profesorė V. Zaborskaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas V. Martinkus, seminarijos rektorius monsinjoras R. Rimeikis, dainavo ir giedojo choras “Salutaris”.

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje veikė didžiulė paroda, kurioje buvo eksponuojami J. Tumo-Vaižganto daiktai, paveikslai, autografuotos knygos, rankraščiai, fotografijos, unikalūs dokumentai.

    J. Tumo-Vaižganto asmeninė biblioteka, turinti apie tūkstantį unikalių knygų, N. Lietuvininkaitės saugoma ir globojama Kauno technologijos universiteto bibliotekoje. Ten taip pat buvo galima pamatyti Vaižganto jubiliejui skirtą ekspoziciją. (Lietuvos rytas Nr. 192)

Skaityti daugiau: Tėvynėje

►    Šiais metais, nors atžymėtas 1993 m. data, Lietuvoje buvo išleistas liturginis katalikų giesmynas “Giedokime visi". Giesmynas suskirstytas j penkias dalis: 1. Dieve, laimink mūsų tėvynę, 2. Mišių giesmės, 3. Advento ir Kalėdų giesmės, 4. Kančios ir Prisikėlimo giesmės, 5. įvairios giesmės. Iš viso giesmyne yra 223 muzikos kūriniai. Jų autoriai — Lietuvoje ir užsienyje gyvenę lietuviai kompozitriai. Giesmyną parengė P. Bagdonavičius, imprimatur suteikė Panevėžio vysk. J. Preikšas, išleido “Katalikų pasaulio” ir “Linos” leidykla.

►Ev. liut. kun. Fricas Jonas Skėrys, ilgą laiką mokytojavęs Vasario 16 gimnazijoje, mirė spalio 18 d. Mannheime, Vokietijoje, sulaukęs 75 m.

► Kun. dr. Kornelijus Bučmys, OFM, “Darbininko” vyr. redaktorius, lapkričio 27 d. Niujorke atšventė kunigystės 45 m. sukaktį.

► Vilniaus arkivyskupijos kurijai grąžinta buv. Trinitorių bažnyčia ir vienuolynas Vilniuje, kur yra įsikūrusi Vilniaus kunigų seminarija. Taip pat grąžintas Bazilijonų vienuolyno pastatas Aušros Vartų gatvėje.

►    Kennebunkporte, ME, lietuvių pranciškonų centriniam vienuolyne, spalio 25-28 d. susirinkę vienuolijos delegatai provinciolu ketvirtam trimečiui perrinko kun. Placidą Barių, OFM.

Skaityti daugiau: Trumpai

36-as is “Laiškų lietuviams” konkursas

    Skelbiame straipsnio konkursą suaugusiems ir jaunimui. Jaunimui priklausys tik viduriniųjų ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Jaunimas būtinai prie straipsnio turi pažymėti, kad jis skiriamas jaunimo grupei. Konkurso taisyklės bus maždaug tos pačios kaip ir praėjusiuose konkursuose, tik straipsniai turės būti parašyti būtinai mašinėle su pakankamais tarpais tarp eilučių. Ranka rašytų į konkursą nepriimsime. Suaugusiųjų rašiniai turės būti maždaug 4-9 puslapių, o jaunimo — bent 2 puslapių, bet pageidaujame ir ilgesnių. Premijų skaičių ir didumą nustatys vertinimo komisija.

    Siūlomos pasirinkti trys temos: 1. Kelias į Lietuvos dvasinį prisikėlimą; 2. Šeima — meilės mokykla; 3. Kitus įveikti gali daug kas, save įveikti gali tik žmogus.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas