religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1995 / VASARIS — FEBRUARY / VOL. XLVI, NO. 2

Šis numeris iliustruotas kun. Gedimino Kijausko, SJ, nuotraukomis iš Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos šventovės Clevelande.
Viršelis ir skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos

LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

Vytautas Kasniūnas

     “Lietuva, vėl nepriklausoma, tai mano Saulė, duosianti man gyvybės ir ūpo. Lietuvos širdis ir galva, Vilnius, toli nuo manęs. Vis dėlto jo ir mano minčių ir jausmų vilnys nepalieka manęs nutolus, riša mano sielos dvasią su juo. Jau aš jaučiu ateinančią mano Saulės, Tėvynės Laisvės šviesą. Ji dar man nepašvietė, nes ir jos spinduliui reikia laiko erdvės tolybei perdurti. Bet eina, jau eina... Sveika gi, Šviesybe, kuri ir vilčių srityje tebebūdama, jau laimini sielą”, taip rašė Juozas Tumas Vaižgantas, sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, gyvendamas Švedijoje, laukdamas, kada galės grįžti į “Saulės, Tėvynės, Laisvės šviesą...”

     Apie Lietuvos meilę jis yra pasakęs: “Nors ji purvina ir juoda, bet ji mano, aš ją myliu...”

     Apie visuomeninę veiklą jis rašė: “Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau — jos vergas dėl jos metų metais nebematęs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina. Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, neatsiklausdamas, kas jį įgaliojo man liep-

Clevelande Dievo Motinos šventovės atnaujintojas, 1987 m. švenčiant Lietuvos 600 metų krikščionybės jubiliejų, archit. Eduardas Kersnauskas prie savo sukurto altoriaus ir lietuviškų koplytstulpių.

ti: kad tik visuomenės labui. Ėjau, dirbau be atodairos, laiku nesumetęs, ar tam tinkamas”. Prie to dar pridėdamas: “Esu ultra liberalas, ultra progresistas, ultra demokratas, ultra taučius”.

Skaityti daugiau: LIETUVA, ATLEISK MUMS 77 KARTUS!

ANELĖ ŠVABAITĖ-BRAZAUSKIENĖ

     Iškilusis pasaulinio garso mokslininkas paleontologas ir subtilus mąstytojas filosofas Teilhard de Chardin, SJ, atvėrė krikščionijai mūsų planetoje naujus Kristaus tiesos ir meilės įgyvendinimo horizontus. Šie horizontai optimistiški ir patrauklūs.

     Kokia turi būti šiuolaikinio krikščionio saviraiška? Į šį klausimą T. de Chardin atsako savo veikaluose ir juos tarsi reziumuoja knygoje “Ateities gairės” (Les directions de l’Avenir, 1973, Paris).

     Pastaraisiais dešimtmečiais žmogus ėmė svajoti, kad jis gali save įprasminti medžiagoje ir joje galįs surasti gyvenimo prasmę bei vienybę su pačiu savimi ir kitais žmonėmis. Jis klausia, kaip į šias tendencijas reagavo krikščionybė. Ir jis rašo, kad krikščionybė, būdama perdėtai atsargi, pasauliui pateikia tik juridines ir individualistines formules apie gyvenimo tikslą ir gyvenimo Įprasmintoją bei Kūrėją. O tai nepatenkina šiuolaikinio žmogaus. Nuo Kristaus įsikūnijimo per beveik 2000 metų tobulinimosi modelis krikščionijoje buvo apsprendžiamas iš dalies rytietiškos mistikos įtakoje. Būtent, kad šis pasaulis yra blogas, sugedęs, kad reikia jį niekinti, jo nekęsti, nuo jo šalintis.

     Tačiau ar krikščioniui įmanoma tikrai įvykdyti savo paskirtį, laikantis anos rytietiškos mistikos tobulumo sampratos? Jeigu mes siektume pabėgti nuo mus supančių dalykų, jei neturėtume tikslo patobulinti tą mus supančią tikrovę, patobulinti drauge su savimi ją pakeliant, tai mūsų pastangos pabėgti nuo tos tikrovės būtų absurdas. Tokios pastangos būtų tuščios. Tuščios pastangos būtų ir tą tikrovę niekinti.

Skaityti daugiau: NE BĖGTI NUO PASAULIO, BET Į JĮ ĮSIJUNGTI

     Po ilgos ir sunkios ligos kun. Petras Daugintis, SJ, mirė šių metų sausio mėn. 2 dieną Čikagoje, Šv. Kryžiaus ligoninėje. Jis buvo gimęs 1915 m. balandžio 1 d. Lietuvoje, Kretingos apskrityje. 1934 m. baigęs Tauragės Mokytojų seminariną, trejus metus mokytojavo Plungės apylinkėje. Karo tarnybą atliko PLP Karo mokykloje, kur

TĖVAS PETRAS DAUGINTIS, SJ

1937    m. baigė XII aspirantų laidą, gaudamas artilerijos jaun. leitenanto laipsnį.

Skaityti daugiau: T. Petras Daugintis, SJ, jau amžinybėje

JONAS LAURIŪNAS, SJ

19. UŽBAIGA

     Šeimoje pavalgius yra įprasta suplauti indus, peilius, šakutes, šaukštus ir viską padėti vieton. Kažką panašaus matome ir šv. Mišiose — išplaunama ir sutvarkoma taurė.

     Šv. Mišių užbaiga nėra įspūdinga. Atrodo, lyg baigiasi per daug staigiai ir netikėtai. Bet gal ir nebūtina kažko ypatingo. Juk šv. Mišių paskirtis — mūsų gyvenimas. Išgirdome Viešpaties žodį, Viešpats davė mums savo duonos — tuo pastiprinti, einame į gyvenimą, į savo kasdienybę, prie savo darbų ir rūpesčių. Būna, kai netikėtai užsibaigia pokalbis tarp žmonių, bet lieka kažkoks įspūdis. Po šv. Komunijos kaip ir baigiasi mūsų šventasis susirinkimas, bet širdyje turi likti kažkokia šviesa, tvirtumas, drąsa, meilės šviežumas, ryžtas laikytis Dievo. To ir prašome paskutinėje maldoje. Iš bažnyčios turime išeiti nusiteikę gyventi gražiau, krikščioniškiau.

     Mišiolo instrukcija pageidauja, kad, baigiantis šv. Mišioms, tikintieji kiek pabūtų tylioje maldoje, bendroje tylioje maldoje. Tai būtų liturginė malda: ji ir užbaigia paskutiniąją viešą maldą. Kiekviena šv. Komunija tam tikra prasme yra tarsi paskutinė, kaip ir pastiprinimas keliaujant į amžinybę: reikia, kad mūsų kelionė į amžiną gyvenimą butų tiesi. Štai ko prašome.

     Evangelijoje rašoma, kad Jėzus ir mokiniai, pavalgę Paskutinę vakarienę, pagiedojo psalmes ir išėjo į Alyvų kalną (Mt 26,30). Pritinka ir mums, pasibaigus šv. Mišioms, dar nebėgti tuojau iš bažnyčios, bet pasimelsti bent kiek, dar pabūti su Viešpačiu.

Skaityti daugiau: ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

P. ARIJUS

     Žmonių gyvenimas ir bendravimas visuomenėje visada turėjo tam tikrą formą ir išraišką, besireiškiančiais papročiais, tradicijomis ir nuostatomis. Žinoma, tais laikais, kai žmonės gyveno pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje, jiems nebuvo labai sunku gyventi taip, kad jų gyvenimo papročiai netrukdytų kitiems. Buvo daug gyvybinės erdvės, ir kiekviena bendruomenė turėjo galimybes pasirinkti, kur ir kaip jai gyventi. Labiausiai pirmykščių žmonių gyvenimą apspręsdavo gyvybiniai kūno poreikiai ir aplinkos sąlygos. Žmonės buvo labai priklausomi nuo gamtos ir jiems teko taikytis prie to pulsavimo, kuriuo gyveno gamta. O gamta ir gyvūnija augo ir vystėsi pagal Kūrėjo jai duotas ypatybes ir galimybes, savyje įkūnydami Kūrėjo nustatytą tvarką. Taigi žmonės, nors ir nepažinojo Kūrėjo, vis dėlto evoliucionavo Dievo nustatytoje tvarkoje ir valioje, nesąmoningai ją vykdydami. Pačioje žmonių prigimtyje surašytos Dievo nuostatos, kurias žmogus išgirsdavo, įsiklausydamas sąžinės balso ir pats savęs. Ryšys su gamta, jos tvarkos laikymasis ir savo vidinio balso klausymas buvo pagrindinis pirmykščio žmogaus etinis ir įstatyminis pagrindas. Bėgant tūkstantmečiams keitėsi žmonių gyvenimas, jis įvairėjo, tobulėjo, tapo sudėtingesnis ir civilizuotesnis. Atsirasdavo naujos tautos ir valstybės, turinčios skirtingus papročius ir tikėjimus, organizacinę struktūrą ir visuomenės sudėtį. Civilizacija ir kultūra žmonių gyvenimą po truputį tolino nuo įprasto gamtos ritmo ir periodiškumo, vis mažiau palikdamos bendrų sąlyčio taškų. Žmonės įgavo daugiau galimybių patys formuoti savo gyvenimo būdą, kultūrą ir religiją. Susiformavo pagrindinės Senojo pasaulio tautos, daugiau ar mažiau besiskiriančios kalba, religija, papročiais, būdu, tradicijomis. Įvairumas buvo įdomus ir daugialypis, bet kartu jis didino skirtumus. Tačiau tarp tautų bekylantį antagonizmą nulėmė ne tiek čia išvardyti skirtumai, kiek gyvybinės erdvės trūkumas. Jos neužteko žmonėms ir tautoms, tačiau labiausiai jos troško valstybių valdovai, norėdami prisijungti kuo didesnes teritorijas, kad jose galėtų įgyvendinti savojo “Aš”, savosios valdžios realizaciją. Ir kai valdovas prijungdavo kurią nors sritį ir joje gyvenančius žmones, tai tapdavo jo nuosavybe ir turtu. Šiai nuosavybei tvarkyti ir reguliuoti valdovo raštinėje būdavo surašomi dokumentai, nuostatos, sutartys, kurių laikydavosi rūmai, valdininkai ir pavaldiniai.

Clevelande Dievo Motinos šventovės presbiterija ir priekinės navos.

Skaityti daugiau: DIEVO VIETA ŽMOGAUS GYVENIME

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

B. Malda — žygis

     Yra tokia maldos apraiška, kuri žmogui atrodo labai lengva, bet iš kurios nėra lengva padaryti galimas išvadas. Tai yra maldininkų kelionės. Žmonės su dideliu malonumu vyksta į įvairias šventas ar apsireiškimų vietas ir ne kartą iš ten grįžta gavę malonių. Nebūtinai į tokias išvykas reikia žiūrėti vien paviršutiniškai, tik kaip į turistinį žmogaus nusiteikimą. Tas lengvumas, su kuriuo žmonės vyksta į Liurdą, Fatimą ar dabar į Medjugorje Jugoslavijoje, gerai patyrinėjus, atidengia tokį žmogaus nusiteikimą, kurį verta patyrinėti. Siekiant palaimos iš maldos, yra svarbu išvykti iš savo aplinkos. Maldai yra reikalingas atitinkamas aplinkos pakeitimas. Išorinis savo gyvenamos aplinkos pakeitimas yra tik proga išsilaisvinti iš savo vidinės rutinos, kuri žmogų susiaurina, apsunkina prašomos Dievo malonės priėmimą. Kartais tie vidiniai siaurumai yra kokios nors žmogaus pažiūros, kurios jį varžo. Kartais toji vidinė aplinka yra kokia nors baimė, o kartais gal kokia nors labai ribotų dalykų meilė. Kelionės į apsireiškimų vietas žmogui padeda kai ką užmiršti, mažiau vertinti ir tokiu būdu sudaro foną geriau priimti Dievo malonę.

RŪPLNTOJĖLIS Clevelande Dievo Motinos šventovės presbiterijoj, dešiniame koplytstulpyje.  Skulptorius Ramojus Mozoliauskas

     R. Guardini duoda kai kurių naudingų pastabų, norint atrasti maldininkiškų kelionių aiškesnę prasmę. Jam yra aišku, kad maldininkui reikia išeiti anapus kasdieninio gyvenimo.

Skaityti daugiau: MALDOS MOKSLAS PAGAL ROMANO GUARDINI

 (Konkurse premijuotas straipsnis)

VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS

     Buvo ankstyvas rytas, ir medžių lapai, regis, maudėsi saulės spinduliuose. Vėjo beveik nebuvo, bet kai padvelkdavo, tai tarsi iš pirties.. . “Toks ankstyvas metas, o taip karšta”, — mąstė Pranas, kopdamas į kalniuką, vedantį į kapines. Tai vienur, tai kitur amteli šuo, subraška kibiras, sumykia žaloji ar išniręs iš kiemo vartų žmogelis ritasi pakalnėn, žvilgčiodamas į laikrodį.

     Užkopęs įkalnėn ir pajutęs vėsą ir kapų ramybę, Pranas staiga suabejojo ir sustojo: kur sukti, kur eiti? Šitiek metų! Regis, anuomet nei to skardžio, nei tų išlakių pušų šalia kelio nebuvo...

Trys kryžiai — bareljefinė skulptūra koplytstulpių junginyje Dievo Motinos šventovės Clevelande presbiterijoje.

Skulptorius Ramojus Mozoliauskas.

     Tačiau ar tylios nuojautos skatinamas, ar dvasios balsą išgirdęs, jis pasuko iš kelio ir pro berželius, pro pušų jaunuolynus, apeidamas krūvas šakų, sukiužusias niekieno neprižiūrimas tvoras, išgriuvusius ir jau sutrešusius pušų kamienus, brovėsi pirmyn...

Skaityti daugiau: GERBK SAVO TĖVĄ IR MOTINA

ALDONA KAČERAUSKIENĖ

     Vienatvės ar nemigos valandą, kai galvą užplūsta mintys apie žmogaus gyvenimo prasmę ir išliekamumą, dažnai prisimename tuos, kurie kadaise akyse pastebėjo ašaras ir pasistengė, kad tos ašaros nenukristų. Tokią valandėlę savo sielos akimis išvydau tai, kas atsitiko prieš keturiasdešimt metų vieną karštą vasaros dieną.

     Kaimo vestuvės ėjo į pabaigą. Trečios dienos popietę jau buvo įvykusi piršlio korimo ceremonija, sudorotos jaunosios išgelbėto dėkingojo “melagio” vaišės. Tačiau namo skirstytis svečiai dar nenorėjo. Muzikantas vis plėšė ir plėšė armoniką, o jaunimas taip suko valsus ir trypė polkas, kad, rodės, visos senosios seklyčios grindų dulkės, ilgus metus gulėjusios lentų plyšiuose, buvo pakilusios į orą ir išlaksčiusios pro atvirus langus. Tuo metu pro plačiai atidarytas trobos duris į kiemą išbėgo susikibę rankomis dvi jaunos gražios pamergės įraudusiais veidais, nuo įkaitusių kaktų nosinaitėmis braukiančios prakaitą.

Didžiojo altoriaus bareljefinė Kryžių kalno skulptūra.   Skulptorius Ramojus Mozoliauskas.

     —    Oi, nebegaliu, oi, nebeatgaunu kvapo, oi, tas muzikantas gali nuo kojų nuvaryti, — viena per kitą čiauškėjo uždususios mergaitės.

Skaityti daugiau: PAŽAISKIME VISOS KARTU

 (Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

DARIUS BANIKONIS

     Dievo įsakymai — tai kelias j laimę, žmogui iš meilės parodytas. Tie įsakymai padeda aiškiai suvokti, ką Dievas liepia, ką draudžia, kad galėtume teisingai gyventi ir tapti amžinai laimingi. Žmogaus išgelbėjimui reikia tikėti, pasitikėti ir mylėti Kristų, o tai reiškia — laikytis Jo mokslo, nes “Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko” (Jn 14,24). “Kiekvienas, kas vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina” (Mt 12,50). Tokiu būdu, iškeliant meilę amžinajam Tėvui, visi žmonės padaromi broliais ir seserimis. Ieškodami atsinaujinimo kelių, turime atstatyti teisingumą savo asmeniniame gyvenime. Tik tada turėsime teisę reikalauti teisingumo iš kitų, kai patys jį šventai praktikuosime. Teisingumą saugo visi Dievo įsakymai, o ypač du: “Nevok” ir “Negeisk svetimo daikto”. Šie įsakymai įpareigoja, kad būtų pripažįstama ir gerbiama žmogaus teisė į nuosavybę. Jie draudžia paimti ar sunaikinti tai, kas priklauso kitam žmogui. Dievas draudžia sukčiauti, skriausti, dykaduoniauti, eikvoti, vogti, tai yra savintis svetimą daiktą, jį gadinti.

Skaityti daugiau: NEVOK!

KNYGA MŪSŲ LAIKMEČIUI IR ATEIČIAI

Kun. J. Boruta, SJ

     Mūsų knygynų lentynas pasiekė Karolio Voitylos (dabartinio popiežiaus Jono Pauliaus II) knyga “Meilė ir atsakomybė”, kuri pirmą kartą buvo išleista dar 1960 metais Lenkijoje.

     Lietuvišką R. Pliekaičio vertimą buvo planuojama išleisti pernai Popiežiaus vizito į Lietuvą proga, bet kaip dažnai pas mus atsitinka — lėšų trūkumas, spaustuvių nerangumas ir t.t., ir knyga pasirodė tik šiemet — 1994 m. — Jungtinių Tautų ir Vatikano paskelbtais šeimos metais, kai į šeimos problemas atkreiptas didesnis dėmesys. Gal ir gerai, kad taip atsitiko: Popiežiaus vizitas paskatino, priminė daug skaudžių mūsų visuomenės problemų. Visų kartu neišspręsime. Kiekvienai iš problemų apsvarstyti ir spręsti reikia skirti atskirą laikotarpi ir terpę, bendroje labai aktualių problemų “mišrainėje” jos nublanksta, nebeatrodo tokios aitrios ir skaudžios, kaip jos yra iš tiesų.

     Gera, kad ši knyga pasirodė, kai lietuvių kalba jau turime kitus programinius Vatikano dokumentus šeimos klausimu — Jono Pauliaus II Apaštališkąją Adhortaciją “Familiaris Consortio” (“Lumen” fondo leidykla, Vilnius 1994) ir Jono Pauliaus II “Laišką šeimoms” (“Kat. pasaulio” leidykla, Vilnius, 1994).

     Turbūt gera, kad knygą “Meilė ir atsakomybė” turime, kai mus pasiekė Tikėjimo mokslo kongregacijos laiškas dėl Šventosios Komunijos, priimamos išsiskyrusių ir antrą kartą susituokusių tikinčiųjų bei aštrių diskusijų, šiuo klausimu vykstančių Vakarų šalyse, aidai.

Skaityti daugiau: Knygos

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S]

Kalbos viktorina

Jau nuo 1993 m. pradžios Lietuvos televizijos žiūrovai gėrisi naujai įvesta kalbos viktorina “Moki žodį— žinai kelią". Iš toje viktorinoje pateiktų klausimų ir gautų atsakymų praėjusiais metais buvo paruoštas ir išleistas leidinėlis “1993 m. SĄVADAS”. Manome, kad ir mūsų skaitytojams bus labai naudinga ir įdomu susipažinti su kai kuriais aktualesniais tos viktorinos klausimais.

Kas sudarė terminą žodynas?

Jurgis Pabrėža(1771-1849). Taip jis pavadino 1834 m. parašytą “Dictionarium botanicum — Žodynas augminyčinis”. Nors šis veikalas nebuvo išspausdintas, bet terminą žodynas išplatino M. Valančius, M. Akelaitis ir ypač “Aušros” laikraštis, vartojęs jį nuo pirmojo numerio (1883).

ŠV. KAZIMIERAS. Skulptūra kairiame koplytstulpyje Dievo Motinos šventovės presbiterijoje.  Skulptorius Ramojus Mozoliauskas.

Kaip Jablonskis sukūrė žodį mokinys?

Beveik prieš šimtą metų Jablonskis išgirdo žodį mokinys. Taip vienas valstietis pavadino jauną, šalia jaučio einantį ir arti dar nemokantį jautuką. Jablonskiui patiko šis žodis ir jis juo pradėjo vadinti besimokančius vaikus.

Skaityti daugiau: Kalba

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

KURIAM IŠ BROLIŲ PRIKLAUSO GARBĖS VARDAS?

     Giedraičiai (Molėtų raj.). Giedraitiškis fotomenininkas M. Černiauskas buvo maloniai nustebintas tokio pranešimo: jam 1994 metų rugsėjo 11 dienos Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) direktorių valdybos nutarimu suteiktas federacijos fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas. Pirmoji mintis buvo tokia: kodėl jis, o ne brolis Algimantas? Juk Lietuvos ir užsienio leidiniuose bei parodose eksponuojamos meninės fotografijos pasirodo tik abiejų brolių pavarde. Bet tokią pat nuostabą, matyt, patyrė ir Merkinėje (Varėnos raj.) gyvenantis Algimantas. Ir ne tik jis. FIAP direktorių valdyba, svarsčiusi šį apdovanojimą, taip pat pirmą kartą susidūrė su unikaliu atveju, kai garbės vardą teko dalyti... broliams. Tačiau ginčas baigėsi saliamonišku sprendimu: abiem broliams bus įteiktas atitinkamas diplomas. (Respublika Nr. 220).

KOPLYTSTULPIS STASIUI LOZORAIČIUI ATMINTI

     Kaune prie VI forto esančiame Kryžių kalnelyje pastatytas koplytstulpis Lietuvos diplomatui Stasiui Lozoraičiui.

     Šešių su puse metro koplytstulpio autoriai skulptorius Pranas Peleckis ir architektė Birutė Poniškaitienė. Koplytstulpio atidengimo ir pašventinimo iškilmės įvyko spalio 29 dieną. (Lietuvos rytas Nr. 223)

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Tie Lietuvos vaikai...

Viena priešmokyklinio amžiaus mergytė, atvykusi iš Lietuvos, buvo jau susipažinusi su jos mamytės drauge, garbinga moterimi. Kartą ta moteris, vėl sutikusi mergytę, klausia, koks jos vardas.

—    Tai jau turėtum žinoti, — atsako mergaitė.

—    Aha ... O ar tu žinai, koks mano vardas?

—    Aš tavęs to ir neklausiu, — atšauna mažoji “filosofė”.

★ ★ ★

Neseniai buvusiame vyskupų sinode Romoje buvo daug kalbama apie rimtus dalykus, bet kartais pasitaikydavo išgirsti ir linksmų anekdotų. Vienas dvasininkas iš Vengrijos taip kai kuriuos sinodo dalyvius pralinksmino:

—    Antrasis Vatikano susirinkimas įvedė daug reformų, bet į trečiąjį Vatikano susirinkimą vyskupai jau suvažiuos su savo žmonomis, o į ketvirtąjį — vyskupės su savo vyrais...

Skaityti daugiau: Šypsuliai

► Kun. Jonas Sukackas, SJ, gruodžio mėn. 11d. Urugvajuje atšventė 80 metų amžiaus sukaktį.

► Kun. Vaclovo Aliulio, MIC, nuomone, Jonas Paulius II yra popiežius, davęs Lietuvai daugiausia visoje krikščionijos istorijoje. Ar jo kilmė lietuviška, kaip kai kas spėlioja, neaišku.

► Kun. Justinas Steponaitis, kilęs iš Santautų valsčiaus, Vilkaviškyje 1937 m. įšventintas kunigu, sielovados darbą dirbęs Lietuvoje, Vokietijoje ir JAV, mirė 1944 m. lapkričio 29 d. Worcester, MA. Palaidotas Putname, “Dangaus vartų” kapinaitėse.

► Vilniaus arkiv. A.J. Bačkis paskelbė kalėdinį sveikinimą Lietuvos žmonėms, kuriame tarp kitko sakoma: “Kalėdų dieną iš širdies padarykime ką nors gero kitiems. Mūsų gerumo paliesti, kiti ims širdimi atsiliepti”.

► Pop. Jono Pauliaus II knyga “Peržengiant vilties slenksti” yra jau išversta į 21 kalbą.

►    Lietuvos vyskupų konferencijos 1993 m. įsteigta katalikų televizijos studija, vadovaujama D. Vilko, rengia 30 min. ilgio televizijos programas, kurias ketvirtadieniais perduoda Lietuvos valstybinė televizija.

► 1994 m. lapkričio 20 d. kun. dr. Juozas Anderlonis, STD, Philadelphijos Šv. Jurgio liet. parapijos klebonas ir Lietuvos Vyčių centro valdybos dvasios vadas, atšventė 25 m. kunigystės jubiliejų.

►    Vysk. Juozo Tunaičio nuomone (“Lietuvos aidas”, 1994 m. spalio 20 d.), lietuvių tauta, nepaisant sovietmečio, išliko katalikiška. Tačiau katalikų Bažnyčia susilpnėjusi. Neprikl. Lietuvos laikais buvę 80% katalikų, dabar 60% save laiko katalikais, bet praktikuojančių esą tik 10-15%. Visose pokomunistinėse šalyse būklė esanti panaši.

Skaityti daugiau: Trumpai

Jaunimo centras egzistuoja ir egzistuos!

     Jau prieš porą metų ne tik Čikagoje, bet ir kitose JAV vietovėse pradėjo sklisti gandai ir pranašystės, kad Jaunimo centras tuoj bus parduotas, o gal jau ir yra parduotas, tik jėzuitai slepia. Tad dabar, kai jie sužinojo, kad į Čikagą iš Vilniaus atvyksta jėzuitų provinciolas ir provincijos ekonomas, pradėjo triumfuoti, kad štai mūsų pranašavimas jau pildosi! Deja, T. Provinciolas ir Čikagoje, ir Clevelande, ir Lemonte gausiai susirinkusiems mūsų tautiečiams pranešė ir pabrėžė, kad Jaunimo centro niekas nepardavė ir neparduos, kol Čikagos lietuviams jis bus reikalingas. Jeigu ir išmirtų visi Čikagoje gyvenantys lietuviai jėzuitai, jis vis tiek galės egzistuoti, nes yra administruojamas pasauliečių. Žinoma, yra finansinių sunkumų, bet tikimės, kad lietuviai tai supras ir, kiek galėdami, padės.

Nuoširdžiai dėkojame “Laiškų lietuviams” rėmėjams

250 dol. dol. aukojo Julija Klimaitienė.

200 dol. aukojo kun. Gediminas Kijauskas, SJ.

85 dol.aukojo Ona Pranckevičiūtė.

Po 50 dol. aukojo: H. Stasas, K. Vaičeliūnienė.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas