religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1993 / L1EPA-RUGP. / JULY-AUGUST / VOL. XLIV, NO. 7-8
|
217 |
Danutė Bindokienė |
|
|
220 |
Aldona Kamantienė |
|
|
225 |
Jonas Lauriūnas, SJ |
|
|
227 |
V. Bagdanavičius, MIC |
|
|
231 |
Chiara Lubich |
|
|
232 |
Ses. Apolonija Andzevičiūtė |
|
|
236 |
Alfredas Guščius |
|
|
238 |
Lacrima |
|
|
239 |
Kazimieras J. Ambrasas, SJ |
|
|
241 |
Vita Narauskaitė |
|
|
243 |
Red. |
|
|
244 |
Marija A. Jurkutė |
|
|
249 |
Antanė Kučinskaitė |
|
|
251 |
Red. |
|
|
252 |
Juoz. M. |
Šis numeris iliustruotas Martyno Vidzbelio nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” metinės šventės. Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės — dail. Rasos Sutkutės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Apdaila — Teresės Bogutienės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
DANUTĖ BINDOKIENĖ
Kai vyriausias “Laiškų lietuviams” redaktorius pageidauja iš kurio savo redakcijos kolektyvo nario straipsnio, dažnai ir temą nurodo, arba bent pasiūlo. Tačiau šį kartą šyptelėjęs tepasakė: “Rašyk ką nors apie vasarą”.
Paminėjus vasariškas temas, nejučiomis sušvinta nerūpestingų atostogų vaizdai, gaivinančios bangos ir tingios, saulėtos dienos. Visa išeivijos lietuvių veikla laikinai lyg suspenduojama, padedama į šalį tarytum žieminiai drabužiai: vasarą reikia nuo visko aptsipalaiduoti, pamiršti, pailsėti.
Kažin, ar tai ne per daug didelė prabanga mūsų, išeivijos lietuvių, gyvenimo sūkuriuose? Laikytis “vasaros pertraukos” tradicijų tegali tik šio didelio ir daugiaspalvio krašto gyventojai, kurių dienas riboja darbas, šeima, pramogos ir poilsis. Lietuviai ramiai plaukti su šia eilinio gyvenimo srove negali, nes labai greitai pasinertų į jos dugną, susilietų su daugybe kitų, taip pasyviai plūduriuojančių, dienų slinktimi ir prarastų tai, kas juos skiria — savo lietuviškąją tapatybę.
Žiema ar vasara, pavasaris ar ruduo, mums reikia nuolat budėti, nuolat stengtis, kad ne tik mes patys, bet ir būsimosios
Dail. Gražinos Didelytės piešinys.
lietuvių kartos svetimuose kraštuose pasiliktų lietuviškos. O tai nelengvas uždavinys, pareikalaujantis darbo ir pasiaukojimo.
(Konkurso suaugusiųjų grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)
ALDONA KAMANTIENĖ
Didžiausias krikščionio žmogaus bandymas vyksta pačiais sunkiausiais jo gyvenimo momentais. Kaip lengva yra mylėti Dievą, kai viskas klojasi gerai. Kaip lengva yra atleisti, kai iš tikrųjų nėra ko atleisti. Kaip lengva žinoti, kalbėti ir patarti apie atleidimą, kai neatleidimas neslegia tavo pečių. Ką darome, kai gyvenimo nesėkmė seka nesėkmę, kai susiduriame su skriauda, įžeidinėjimais, neapykanta, piktumu, smurtu, neteisybe ir karais? Kokia yra mūsų krikščionybė, kai atsiduriame pačiuose žemiausiuose savo gyvenimo slėniuose? Ką reiškia mums krikščionybė, kai atsiduriame tarpe moralinių priešingybių? Ar pastaba pirmiesiems krikščionims, “žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli”, būna mums reali? Ar visi Evangelijoje girdimi Jėzaus mokymai neišeina kaip dūmai per kaminą?
Kartą rašytojas ir teologas C. S. Lewis buvo užklaustas, kokia krikščionybės doktrina neturi sau lygios kitose pasaulio religijose? Daug negalvodamas, C. S. Lewis atsakė: “Tai lengva — nuodėmių atleidimas”. Jėzus atėjo į šį pasaulį, kad atleistų nuodėmes. Atleidimas išsprendė didžiausią problemą, blogio problemą.
Laureatės Aldona Kamantienė (viduryje) ir Marija Aldona Jurkutė-Bražiūnienė (kairėje) laukia laimėtų premijų. M. Vidzbelio nuotr.
Prieš Jėzaus atėjimą, apie atleidimą nebuvo daug kalbama. Atleidimas buvo kažkas ateinantis iš Dievo. Jėzuje atleidimas yra susijęs su kiekvienu krikščioniu. Klystume, manydami, kad didžiausias Dievo įsakymas, mylėti Dievą ir artimą, yra pasikeitęs nuo Kristaus laikų. Klystume, manydami, kad materialistinio pasaulio vertinamas pinigas ir savęs iškėlimas pakeičia Dievo ir artimo meilės įsakymą. Atleidimas yra krikščionybės esmė. Atleidimas yra turbūt didžiausias ir sunkiausias Jėzaus reikalavimas, nuo kurio priklauso ir mūsų išganymas. “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro” (Lk 23, 34), buvo vieni iš paskutiniųjų Jėzaus žodžių jam mirštant ant kryžiaus. Atleidimas buvo ir Jėzaus mokymų esmėje. “Eik ir daugiau nenusidėk” (Jn 8, 10). “Atleiskite savo priešams, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia” (Lk 6, 27).
JONAS LAURIŪNAS, S J
3. Prie versmės
Vienas vokietis iš karo atsiminimų pasakojo tokį epizodą. Mieste, kur stovėjo jų dalinys, buvo cerkvė, kurioje vykdavo pamaldos. Sekmadienį jis nuėjo į ją. Susirinko žmonių būrelis, atėjo popas, prasidėjo pamaldos. Žmonės, pamatę savo tarpe uniformuotą vokietį, pasijuto nedrąsiai, traukėsi toliau, Pamaldų pradžioje pasirodė popas su šv. vandens indeliu, prieidavo prie kiekvieno, o šis pamirkydavo pirštą ir persižegnodavo rytietišku būdu. Prie vokiečio nėjo. Tada jis pats priėjo, padažė pirštą ir persižegnojo katalikišku būdu. Popas jam nusišypsojo, nusilenkė, o žmonės irgi kažkaip šiltai sužiuro į jį. Jam pasidarė smagiau, kad jo nevengia, o šie suprato, kad jis yra krikštytas, tikintis, ir nors vokiečių jie bijojo ir nekentė, bet šitą laikė jau savu. Ši apeiga nutiesė tarp jų tiltą.
Katalikų apeigose yra viena graži ir prasminga apeiga — šlakstymas, praktikuojamas sekmadieniais. Tai krikšto atmintinė o kartu — ir viena atgailos akto forma. Romoje prie Šv. Petro bazilikos tarp Berninio suprojektuotų kolonų yra šulinys iš senų laikų. Jis ten įtaisytas ne puošnumo dėlei. Prie jo žmonės plaudavo veidą ir rankas. Ant jo graikiškai užrašyta: “Nusiplauk savo nuodėmes, ne tik veidą”. Ir kitur prie bažnyčių būdavo įtaisomi šuliniai, kad žmonės karštomis dienomis atsigaivintų, apsiplautų nuo dulkių. Bet vandenį Bažnyčia naudoja ir apeigose: krikšte, kur žmogus išlaisvinamas iš pirmapradės nuodėmės. Šiandien beveik trečdalis žmonijos gyvena rajonuose, kur stinga vandens. Visais laikais žmogus stengėsi įsikurti prie vandens: prie upelio, prie ežero. Dykumose, kur karšta, žmogus be vandens gurkšnio negali gyventi. Vanduo — gyvybės versmė. Krikšto vanduo — amžinosios gyvybės versmė. Sekmadienį minime Kristaus prisikėlimą ir mūsų atpirkimą — ne veltui rusai sekmadienį vadina voskresenija — tad ir apšlakstymas dera prie sekmadienio Aukos.
Vytautas Bagdanavičius, MIC
Pasauliečio žvilgsnis į kunigą
Katalikiškoje visuomenėje yra tokia apraiška, kurią vadiname kunigu. Tai yra reali apraiška, kurios negalima palikti be dėmesio jai. Kartais ši apraiška atrodo kaip nesuprantamybė, kartais kaip keistenybė, o kartais kaip šventenybė. Tačiau faktas, kad kunigas yra mūsų tarpe, mus verčia jį patyrinėti, kad geriau jį pažintume ir net galėtume juo pasinaudoti. To reikalauja ne tik mūsų išmintis, bet ir katalikiškas tikėjimas.
Jau tik dėl to, kad jis yra kitoks negu kiti žmonės, jis yra tam tikra įdomybė, verta didesnio tyrinėjimo.
Redaktorius papuošiamas tautine juosta jo kunigystės auksinio jubiliejaus proga. M. Vidzbelio nuotr.
Kunigas savo prigimtimi yra toks, kad jo negalima išaiškinti iš biologinių žmogiškumo apraiškų. Galima būtų bandyti kunigą išsiaiškinti psichologiškai, kaip tam tikrą žmogiškos dvasios apraišką, tačiau ir tokiu būdu kunigiškumo apraiška nebus visai pasiekiama. Kunigo reiškimasis yra tokio pobūdžio, kad jis atstovauja dalykams, išeinantiems toliau negu mūsų dvasiškos apraiškos. Taip yra jau ir dėl to, kad kunigo veikla yra ne tik individualinio, bet ir visuomeninio pobūdžio.
Taip pat negalima kunigiškos apraiškos sutalpinti vien dorinio veikimo srityje. Ir šiais, ir kitais laikais visuomenėje reiškėsi ir tebesireiškia įvairūs dorovinės veiklos atstovai. Taip joje yra dorinių auklėtojų, dorinių principų atstovų bei jų tyrinėtojų ir dorinės tvarkos pažeidimų baudėjų. Bet ir jų kategorijoje taip pat negalima kunigo veiklos sutalpinti. To negalima padaryti jau vien dėl to, kad kunigo veikla, nors reiškiasi kasdieniniame mūsų gyvenime, savo tikslais ir uždaviniais išeina anapus patirtinės tikrovės ribų.
CHIARA LUBICH
“Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra” (Apd 2, 44).
Apaštalų Darbų autorius, evangelistas Lukas, šioje frazėje aprašo trumpai, iš dalies idealizuodamas gyvenimą ankstyvosios Jeruzalės bendruomenės, kurios žmonės laikėsi kartu. (Žr. Apd. 4, 32-35).
Šv. Lukui žmonių buvimas kartu turėjo dar gilesnę prasmę, negu tik paprastas suėjimas būti kartu toje pačioje vietoje. Toji prasmė jam reiškė Bažnyčios vienybę, kurią įkvepia Šventoji Dvasia. Krikštu ir tikėjimu Šventoji Dvasia veikia tikinčius Kristų taip, kad jie būtų vienos širdies ir vienos sielos. Šitoji vienybė išreiškia broliškos bendruomenės aiškią ypatybę dalintis materiališkomis gėrybėmis.
Kada kai kurie krikščionys pardavę savo nuosavybę paaukodavo ją bendruomenės stokojantiems, šv. Lukas panaudojo tą jų pavyzdį, primindamas, kad toks aukojimasis turi skatinti krikščionių bendruomenę dalintis gėrybėmis. Tokiam dalinimuisi ankstyvoji Jeruzalės bendruomenė ir davė pavyzdį visoms busimosioms bendruomenėms.
Bet toksai dalinimasis buvo paliktas kiekvieno asmens laisvam apsisprendimui. Krikščionys visuomet galėjo būti savo nuosavybių valdytojai. Tačiau, nors toksai dalinimasis gėrybėmis su stokojančiais ir nebuvo privalomas, turėjo logišką ir savaimingą išvadą, pagal kurią visi priklausė vienam Kristaus kūnui. Toje išvadoje kaip tik ir buvo krikščionių tikėjimo ir meilės visa stiprybė. Iš tikrųjų Jeruzalės bendruomenė ir buvo matoma liudytoja, kad naujo pasaulio kūrimas yra įmanomas. Tai buvo pavyzdys ir pradžia tos idealios visuomenės, kurią pranašai pranašavo ir kurią nepaprastu būdu pradėjo Jėzus. Tokią visuomenę charakterizuoja tikros draugystės dvasia, pagal kurią gyvena visi jos nariai, vieno Tėvo vadovaujami.
SES. APOLONIJA ANDZEVIČIŪTĖ
“Eikite į visą pasaulį ir skelbkiteEvangeliją visai kūrinijai!”(Mk 16, 15)
Ką šiandien Evangelija gali pasakyti Lietuvai? Ar būtina evangelizuoti mūsų tautą? Kokia bus tautos ateitis? Pažvelkime iš arčiau į Lietuvos dvasinį veidą ir rasime atsakymą.
— Mokytoja, — pribėgusi klasėj prie mokytojo stalelio, skundėsi trečios klasės mokinukė. — Aš neturiu namuose jokių sąlygų mokytis tikybos. Mūsų šeimoje niekas netiki ir niekas į bažnyčią neina. Nueina tik tada, jei kas iš artimųjų miršta. Bet ir tais atvejais tik pastovi ir išeina... O kai vakare atsiklaupiu melstis, visi iš manęs juokiasi...
Dalis gausiai susirinkusių svečių. Scenoje Rūta Jautokienė skaito protokolą. M. Vidzbelio nuotr.
Ir pasipylė vaikų nusiskundimai savo artimaisiais... Niekas namuose nepalaiko vaikelių tikėjimo praktikos. Priešingai. Artimųjų pašaipos ir priešiška laikysena besimeldžiantį vaikelį kompromituoja. Jis pasimeta. Nebežino, ko dabar klausyti: ar tikybos mokytojos, kuri ragina melstis, eiti Sakramentų, ar tėvelių, kurie sekmadieniais išveža vaikus darbams į sodą?
Ką tik gulėjau ligoninėje. Palatoje, greta manęs, gulėjo jauna ponia iš Mažeikių. Ponia pasakojo turinti du sūnelius. Vienas jų jau trečioje klasėje. Ji taip kalbėjo:
— Mano motina tarybiniais metais buvo Mažeikių partinė sekretorė. Daugybę metų. Tėvas užėmė valdžioje taip pat atsakingas pareigas. Mums visiems tikėjimas buvo labai svetimas. Apie Dievą šeimoje niekada nebuvo kalbama. Net močiutė, bijodama pakenkti mano tėvelių reputacijai, niekada nesimeldė ir bažnyčios nelankė. Prieš mirdama, ji kalbėjo: “Numirsiu ir be išpažinties. Ir laidokite mane be kunigo. Jo pasirodymas mūsų šeimoj gali sutrukdyti jūsų svarbiems darbams”.
Alfredas Gusčius
Besibaigiančio XX amžiaus intelek-tualams-laisvamaniams vėl aktualu tampa daugiau kaip prieš 7 dešimtmečius išsakytas žymaus rusų filosofo N. Berdiajevo perspėjimas: “Pernelyg laisvas tapo žmogus, pernelyg nuskurdintas tuščios laisvės...” Ar gali žmogus būti pernelyg laisvas? Ar šiame teiginyje nesama paradoksalios loginės klaidos?
Skirtingai interpretuodami šį N. Berdiajevo “paradoksą”, vis dėlto tikriausiai sutartume, jog “tuščia laisvė” gali atsirasti ir kad tokia ji gali žmogų nuskurdinti. Rusų krikščioniškosios filosofijos bei dostojevs-kiškosios literatūros tradicijoje asmenybės krizės per neribotą laisvę (“jeigu Dievo nėra, vadinasi, žmogui viskas galima”, ir pan.) reiškinys yra plačiai ir giliai išnagrinėtas. Ir N. Berdiajevas, ir V. Solovjovas, ir F. Doestojevskis, ir L. Tolstojus, ir kiti įžymūs mąstytojai pranašiškai įžvelgė liūdną Rusijos ateitį: su egoistine-pragmatine laisve, su narcizišku pasitikėjimu tik savo žemiškomis jėgomis, su fanatišku dvasinio-religinio idealizmo naikinimu, su brutaliu lėkšto materializmo-marksizmo brukimu ši tauta ir ši valstybė ilgai neišgyvens. Ir tikrai taip atsitiko — sovietinė komunistinė Rusija karaliavo Euroazijoje šiek tiek ilgiau nei pusšimtį metų. Palyginus su mongolų ar romėnų imperijų šimtmečiais, tai buvo ganėtinai trumpas istorinio laiko mirksnis. Tačiau toksai pamokantis!
Lacrima
AUDROJE
Ko rūstauji, ko taip nerimsti, jūra?
Ką šniokščia tamsios gelmės vandenų?
Švininis vakaro dangus paniuro —
Nei saulės grožio burtų, nei sapnų...
Jaučiu tik tavo ilgesį bekraštį,
Tik tavo skundą šiandien aš girdžiu.
Ir man lengviau čionai save suprasti,
Įspėti mįslę paslėptų kančių — — —
...Beširdis vėjas plaukus tau kedena...
Ne plaukus — plaiksto šniokščiančias vilnis...
— Koks didis nerimas tavy gyvena!
Bet mes visi jo esame pilni.
Širdy — lyg jūroj — keliasi audra!
Jai niekur žemėj atilsio nėra ...
NAKTIS PARKE
Po debesų skylėtą šlapią skarą
Suspindo akyse mirgančių žvaigždžių.
Šią naktį parke stebuklingai gera.
Nuo medžių rasą krintančią girdžiu...
Aplink tamsu, tiktai viršūnės švyti.
Aplankė pasaka senus medžius.
Nespėja džiaugsmas grožio pasivyti,
Ir veltui rinkčiau jam išreikšt žodžius.
KAZIMIERAS J. AMBRASAS, SJ
KANTRYBĖ
Kodėl dažnai tautos, vadai, partijos ar net Bažnyčios nesutaria? Didžiausi kivirčai, nesutarimai, barniai ir rietenos? Ko jiems trūksta? Dėl kokių dalykų jie taip vienas kito pradeda nekęsti?
Vienose vestuvėse jaunikiui bičiuliai, kaimynai ir pažįstami linkėjo laimės ir visokių kitų gėrybių. Tiktai vienas, pats ištikimiausias ir artimiausias bičiulis, atsistojęs net triskart prie stalo garsiai visiems ir pačiam šios puotos kaltininkui primygtinai kartojo: “Jonai, aš tau linkiu kantrybės!” Tąsyk gerokai pyktelėjo jaunasis už tą įkyrokai peršamą kantrybę. Vienas sau pamąstė: “Atrado mat jis čia man ko linkėti? Nerado ko geresnio... ” Tačiau, dar nei šeimyninio gyvenimo metams nepraslinkus, tasai jaunavedys pamatė, kad kasdienoje, buityje daug tos laimės netrukus išbyrėjo. Visi saldumai ištirpo rūpesčių ir reikalų, darbo ir skubos verpete, o kaip tik labiausiai prisireikė kantrybės. Ir ne bet kokios, bet didelės, kasdienės, tvirtos.
Ar ne panašiai esti mūsų tarpusavio ir Bažnyčių santykiuose? Ar čia dažnai netrūksta kaip tik kantriai vertinti kito nuomonę, dėl šventos ramybės ne tik kantriai išklausyti kitos minties, bet net vardan taikos, vardan didelio ir gražaus tikslo, net kai ko atsisakyti, pakeisti savo kategorišką sprendimą, kietakaktišką nusistatymą.
(Konkurso jaunimo grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)
Vita Narauskaitė
Pradėdama samprotauti apie dabartinį Lietuvos jaunimą, norėčiau pacituoti Alberto Kamiu žodžius, pasakytus 1957 metais Stokholmo Rotušėje: “Ši karta, paveldėjusi demoralizuotą istoriją, kurioje persipynė žlugusios revoliucijos, nebesuvaldoma technika, negyvi dievai ir mirusios ideologijos, kai menkų gabumų valdžios šiandien gali viską sunaikinti, bet jau nesugeba įtikinti, kai protas tiek smuko, kad tapo neapykantos ir priespaudos tarnu, ši karta, remdamasi vien neigimu, turėjo atkurti savyje ir pasaulyje nors trupinėlį to, ką mes vadiname tauriu gyvenimu ir tauria mirtim”.
Šie žodžiai, pasakyti prieš trisdešimt šešerius metus — tada, kai manęs ir mano draugų dar nebuvo šiame pasaulyje, yra labai aktualūs ir dabar. Jie aktualus mūsų kartai — Lietuvos jaunimui, ant kurio pačių gula visa atsakomybė už Lietuvos ateitį, jos gerą vardą šiuolaikiniame pasaulyje.
Šiuolaikinės Lietuvos problemos yra ir mūsų problemos, tik jos dar stipriau, dar skaudžiau paliečia jaunų žmonių gyvenimą, nes pradėti gyventi savarankiškai, kurti šeimą, padaryti savo šeimos gyvenimą jaukų, šiltą ir sotų šiais laikais yra žymiai sunkiau.
LIETUVIŲ EGZODO LITERATŪRA 1945 -1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Apie įvairius išeivijos rašytojus bei poetus čia pateikia medžiagos net 20 literatų ir literatūros kritikų. Viršelis ir dailės priežiūra Vytauto O. Virkau. Lietuvos Fondo lėšomis knygą išleido Lituanistikos Institutas (5620 S. Claremont Ave., Chicago, IL 60636) 1992 metais. Spaudė “Draugo” spaustuvė, 4545 W. 63rd Street, Chicago, IL 60629. Tiražas — 1000 egz. Kieti viršeliai, daug nuotraukų, 862 psl., kaina 30 dol.
“Redaktorių žodyje” trumpai paminėta, kas ir kur pirmiau buvo mėginę rašyti apie išeivijos literatūrą. Toliau tęsiama:
“Tačiau mūsų egzodo literatūrai augant ir prisiauginant visai naują literatūros tyrinėtojų kartą, augo ir poreikis bendrinio darbo ir rūpesčio dėka nutapyti ir parodyti viso šio egzodinio laikotarpio literatūros portretą. Pirmieji redaktorių (Kazio Bradūno ir Rimvydo Šilbajorio), pasišnekėjimai ta kryptimi prasidėjo 1983 metų pradžioje. Dalinis paskatas buvo dar ir tai, kad Lietuvoje tada buvo išleista koautorinė dviejų tomų Lietuvių literatūros istorija, kurioje išeivijos literatūros pokario dešimtmečiams neparodyta jokio dėmesio, dabarties egzodo literatūros tenai nėra.
Suprantama, jog užtruko, kol buvo suplanuota viso čionykščio veikalo struktūra, kol buvo sutelktas koautorinis kolektyvas daugiausia jau išeivijoje subrendusių ar net ir čia gimusių literatūrologų. O jų rašymo darbui vėlgi prailgus, šios literatūrinės talkos veikalas čia baigiamas 1990 metų faktais, apglėbiant visą tikrąjį 45 metų mūsų egzodo literatūros laikotarpį.
Paruošė MARIJA A. JURKUTE
KOVO 11-OSIOS AKTAS JAU VALSTYBĖS ARCHYVE
Lietuvos Respublikos valstybiniame archyve pradėtas saugoti Nepriklausomybės atkūrimo aktas. Šį tarptautinės reikšmės dokumentą 1990 metų kovo 11 dieną pasirašė 124 tuometinės Aukščiausios Tarybos deputatai.
Kovo 11-osios aktą Valstybinio archyvo direktoriui Alfonsui Piliponiui perdavė Lietuvos valstybinių archyvų generalinis direktorius Gediminas Ilgūnas. Po to dokumentas buvo nuneštas į saugyklą, seifas užrakintas ir užantspauduotas.
Kalba “Laiškų lietuviams” šventės vadovė Nijolė Užubalienė. M. Vidzbelio nuotr.
Nepriklausomybės atkūrimo aktas priimtas amžinam saugojimui, tačiau tai nereiškia, kad dokumentas bus amžinai paslėptas nuo visuomenės. Valstybinio archyvo darbo taisyklės leidžia skolinti dokumentų originalus ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikotarpiui. A Piliponio nuomone, tokios galimybės galėtų būti sudarytos tik Lietuvos Respublikos prezidento arba jo įgaliotų prezidento kanceliarijos atstovų pageidavimu. (Lietuvos aidas)
UNIKALUS LEIDINYS APIE MAIRONĮ
1992 metais buvo Maironio metai. Lietuva atšventė mūsų Dainiaus 130-ąsias gimimo metines. Deramai paminėjo šį jubiliejų Maironio muziejus. Pirmą kartą įrengtas ir restauruotas Maironio 8-nių kambarių butas, paruošta nauja literatūrinė ekspozicija, suruošta jubiliejinė paroda iš unikalių Maironio fondo eksponatų. Tačiau svarbiausia — leidinys, skirtas Maironiui, kurį parengė muziejaus darbuotoja Regina Mažukėlienė.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ
Antanė Kučinskaitė
Katekizmas nuo seno skelbia svarbiausią tikėjimo tiesą: Yra vienas Dievas trijuose Asmenyse.Pripratome prie tokio vietininko ir nebejaučiame, kad jis nepritampa prie lietuvių kalbos sintaksės polinkių. Teologai galėtų apsvarstyti, ar čia netiktų įnagininkas: Yra vienas Dievas trimis Asmenimis. Tačiau geriausia vartoti sudurtinį būdvardį — TriasmenisDievas (plg.: tritomis žodynas, dvidalė apysaka, plačiašakis medis...)
Buvome pratę duoti vaikams klausimą: Kam gyvename ant žemės? Prielinksnio antjau senokai turėjome atsisakyti. Juk išmokome naujoviškai “Tėve mūsų” maldoje sakyti: Teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.Tad ir katekizmo klausimui to prielinksnio antnereikia: Kam gyvename žemėje?
Taisytinas ir šio klausimo atsakymas: Kad pildydamiDievo valią nueitume į dangų. Lietuvių kalbai netinkama reikšme pavartotą pildyti turime pakeisti veiksmažodžiu vykdyti.Taigi Dievo valią vykdome,ne pildome!
Mes neįstengtume gyventi pagal Dievo valią — laikytis visų Dievo ir Bažnyčios įsakų, išvengti nuodėmių, jei mūsų nestiprintų antgamtinėpagalba, kurią vadiname Dievo malone. Senesniuose katekizmuose rašoma: viršgamtinėDievo pagalba. Priešdėlis virš— lietuvių kalbai čia netinka!
Ne visai gerai katekizmuose nusakoma vaikams Angelų Sargų paskirtis. Angelai, kurie sergstižmones, vadinasi Angelai Sargai. Tarminė esamojo laiko forma sergstikeistina į bendrinės kalbos norminę lytį sergi.Be to, angelo Sargo uždavinys ne tik sergėti jam paskirtą žmogų nuo pavojų, bet ir padėti jam melstis, stengtis būti geram. Juk ir maldelėje prašome, kad Angelas Sargas mus nuvestų į dangų. Todėl reikėtų Angelų Sargų paskirtį vaikams nusakyti plačiau: Angelai, kurie globojažmones ir sergi juos nuo pavojų,vadinasi Angelai Sargai.
Skaityti daugiau: Taisyklinga kalba aiškinkime tikėjimo dalykus
Naujas dirigentas diriguoja orkestrui. Kai pradeda groti, jis vėl sustabdo orkestrą ir liepia groti iš pradžios. Tada atsistoja pirmasis smuikininkas ir sako:
— Leisk mums groti toliau be sustabdymų, jeigu dar kartą sustabdysi, mes pradėsime groti taip, kaip pats diriguoji.
∆ ∆ ∆
Vienas bankininkas susipažino su panele D. Pradėjęs su ja draugauti, sumanė ją vesti, bet ne daug ką apie ją žinodamas, kreipėsi į vieną privačią žinių agentūrą, prašydamas platesnių informacijų apie panelę D. Gavo tokį atsakymą: “Panelė D. kilusi iš labai garbingos šeimos, gyvena labai padoriai, laikosi visų doros taisyklių, tik... paskutines kelias savaites ėmė draugauti su vienu bankininku, kurio praeitis labai tamsi...”
∆ ∆ ∆
Du vokiečiai, atvykę į Ameriką, temokėdami angliškai tik keletą žodžių, nuėjo į barą.
— Bartender! Two Martinis! — užsako Hansas ir pakelia du pirštus, kad būtų visai aišku.
— Dry? — paklausė baro tarnautojas.
— No! — sušuko Hansas. — Zwei!
∆ ∆ ∆
— Atsiprašau, ponia, gal galėtumėte nusiimti skrybėlę. Aš sumokėjau už bilietą du dolerius ir noriu pamatyti filmą.
— Atleisk, gerbiamasis, aš užmokėjau už skrybėlę 10 dolerių ir noriu, kad ją kiti pamatytų.
■ Lietuvoje vis dažniau ir dažniau dingsta iš kapinių variniai kryžiai ar jų dalys, lupami nuo bažnyčių stogų variniai skardos lapai. Kovo 28 d. buvo nuniokotas Kryžių kalnas. Sulaikyti du jaunuoliai, kurie prisipažino sugadinę ten 6 kryžius. Pas juos rasta apie 50 kg vario ir žalvario metalų.
■ Lietuvos Katalikų Bažnyčios informacinis centras pasirašė sutartį su RTV (Radijo ir televizijos valdyba), pagal kurią kiekvieną penktadienį bus transliuojama šio centro paruošta “Katalikų studija”, o sekmadieniais rodomos “Religijos valandėlės”.
■ Spaudos žiniomis “prapuolęs” Lietuvos nepriklausomybės atstatymo Kovo 11d. aktas “atsirado”. Pasirodo, jis buvo saugomas kardinolo V. Sladkevičiaus. Dabar šis aktas jau perduotas saugoti Valstybės archyvui.
■ Lietuvos vyskupų konferencija įpareigojo arkiv. J.A. Bačkį, vysk. S. Tamkevičių ir diak. G. Grušą spręsti techninius ir dvasinio pasirengimo klausimus, susijusius su popiežiaus apsilankymu Lietuvoje. Popiežius bus Vilniuje, Kaune, Kryžių kalne prie Šiaulių, Šiluvoje ir gal dar kai kuriose kitose vietose.
■ Vilniaus arkiv. J. A. Bačkio nuomone, beveik visi lietuviai esą apkrikštyti, tačiau praktikuojančių katalikų miestuose tėra vos 15%.
■ Gavėnios metu prel. Kazimieras Vasiliauskas, Vilniaus arkikatedros klebonas, pravedė rekolekcijas Toronto Prisikėlimo, Mississaugos Lietuvių kankinių ir kitose Kanados lietuvių parapijose.
“Laiškų lietuviams” metinė šventė
Š.m. gegužės mėn. 16 d. buvo suruošta tradicinė “Laiškų lietuviams” metinė šventė, kurios svarbiausias tikslas — konkurso premijų įteikimas laimėtojams. Iškilmės buvo pradėtos Mišiomis, kurias Jėzuitų koplyčioje aukojo redaktorius Juozas Vaišnys, SJ. Po Mišių visi sugužėjo į Jaunimo Centro didžiąją salę. Šventei vadovavo redakcijos narė Nijolė Užubalienė. Po savo trumpos įžanginės kalbos, nušvietusios “Laiškų lietuviams” kasmet organizuojamų konkursų reikšmę, ji pakvietė redaktorių vadovauti premijų įteikimo ceremonijoms.
Redaktorius, pasveikinęs visus susirinkusius svečius, premijų laimėtojus, mecenatus ir šventės talkininkus, pateikė šiek tiek šių metų konkurso statistikos. Iš viso buvo atsiųsta 44 straipsniai: 40 iš Lietuvos ir 4 iš JAV. Konkurse buvo dvi dalyvių grupės: suaugusieji ir jaunimas. Suaugusieji atsiuntė 27 straipsnius, o jaunimas — 17. Dalyvavo 18 vyrų ir 25 moterys. Tiek suaugusiems, tiek jaunimui buvo nutarta duoti po penkias premijas. Suaugusiems: I — 200 dol., II — 150 dol., III — 100 dol., IV — 75 dol., V — 50 dol. Jaunimui: I — 100 dol., II — 80 dol., III — 60 dol., IV — 40 dol., V — 20 dol. Visų laimėtojų pavardės jau buvo paskelbtos birželio mėn. numeryje.
Šių metų mecenatai buvo: 300 dol. — dr. Birutė Kasakaitienė; po 200 dol. — dr. Albina Prunskienė, Vanda Prunskienė, Ona Siliūnienė; 150 dol. — Stefanija Rudokienė; po 100 dol.