religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1997 / VASARIS - FEBRUARY / VOL. XLVIII, NO. 2
|
37 |
Danutė Bindokienė |
|
|
41 |
Kun. A. Rubšys |
|
|
45 |
Antanas Saulaitis SJ |
|
|
49 |
Rūta |
|
|
54 |
Jadvyga Radzevičienė |
|
|
57 |
Viktoras Bakanauskas |
|
|
62 |
Chiara Lubich |
|
|
63 |
Lina Dringelytė |
|
|
64 |
Romas Malinauskas |
|
|
65 |
Juozas Vaišnys S J |
|
|
66 |
Teofilija Žemaitytė |
|
|
67 |
Alė Rūta |
|
|
68 |
Marija A. Jurkutė |
|
|
71 |
Red. |
|
|
72 |
Juoz. M. |
Šis numeris iliustruotas Kauno jėzuitų gimnazijos ir Perkūno namo nuotraukomis. Viršelio piešinys - dail. Gražinos Didelytės.
Šv. Rašto vinjetės -Edmundas Saladžius.
Skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (USPS 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
Danutė Bindokienė
Kai paminime Neprikausomybės šventę, nejučiomis paklausiame - kuri? Pirmoji, 1918 m. vasario 16-oji, ar antroji — 1990 m. kovo 11-oji? Taip ir maišosi lietuvio pasąmonėje dvi svarbiausios valstybinio gyvenimo sukaktys, dvi Nepriklausomybės šventės, galbūt lengviausiai tarpusavyje atskiriamos pagalbiniu “pirmosios” ir “antrosios” žodžiu.
Daugeliui užsienio lietuvių, gyvenančių už Lietuvos ribų netoli penkiasdešimt metų, tikroji nepriklausomybės paskelbimo diena - taigi ir švęstina šventė — buvo Vasario Šešioliktoji, kai Vilniuje iškilmingai pasirašytas Nepri-
XV amžiaus “senelis” - Perkūno namas prie Kauno Jėzuitų gimnazijos ir bažnyčios.
klausomybės paskelbimo aktas. Ne dėl to, kad Kovo Vienuoliktoji mažiau reikšminga, bet vien todėl, kad daugelis savo akimis matė, savo visa esybe patyrė tos pirmosios nepriklausomybės gyvenimo dvidešimtmetį, regėjo, kaip iš griuvėsių sparčiai kilo Lietuva. Joks šešėlis, jokia dėmė nedengė to nuostabaus valstybės žydėjimo laikotarpio, o jeigu ir dengė, tėvynės ilgesys, krebždėjęs sieloje visus tuos dešimtmečius, visiškai išdildė neigiamybes, palikdamas tik šviesų įvaizdį, nešiotą giliai širdyje kaip brangiausią talismaną. Ir tegul niekas nedrįsta išsitarti, kad anas nepriklausomybės laikotarpis turėjo pakankamai nesklandumų, nesutarimų, painiavų tiek valstybiniu mastu, tiek visuose gyvenimo sluoksniuose!
Parengė kun. A. Rubšys
ŠV. RAŠTO PRASMĖS
Įprasta daryti skirtumą tarp žodinės - literatūrinės - ir dvasinės Šv. Rašto prasmės. Žodinė prasmė yra ta, kurią įkvėptasis autorius norėjo išreikšti ir išreiškė “tada vartotomis literatūrinėmis formomis. Norint tinkamai suprasti, ką šventasis autorius norėjo {tiesiogiai} raštu pasakyti, reikia kreipti deramą dėmesį į to meto mąstymo, kalbėjimo, pasakojimo būdą ir to amžiaus žmonių tarpusavio bendravimo papročius” (DA,12). Taigi, norint teisingai suprasti Šv. Rašto knygas, svarbu pažinti įkvėptąjį autorių ir jo knygos istorinį foną. Žodinės prasmės ištaka yra Šv. Rašto žodžiai, aiškinami istoriniame įkvėptojo autoriaus knygos kontekste.
Be to, Šv. Rašte atsiskleidžia ir dvasinė prasmė, viršijanti žodinę, įkvėptojo autoriaus tiesiogiai išreikštą, prasmę. Dvasinės prasmės pagrindas yra žodinė prasmė. Dvasinė prasmė turi trejopą pobūdį: tipologinį, moralinį ir mistinį. Šv. Raštas - abu Testamentai - yra Knyga, kuri atspindi tūkstantmetį žmogaus pokalbį su Dievu. Šio pokalbio istorija yra Apreiškimo ir tikėjimo istorija. Istorijos raidoje plėtėsi ir ryškėjo ne tik lemtingi žmonijos klausimai, bet ir išganymo istorijos platumų akiračiai, nes Dievo žodžiai ir darbai ryškėjo ir plėtėsi. Šv. Raštas liudija, kad žmonijos istorija turi išganymo tikslą ir prasmę, net jei jie ir neregimi bei užslėpti. Lemtingieji žmogaus klausimai apie laimę ir prasmę siejasi su Dievybės samprata ir žmogaus savimone. Kas yra Dievas? Ką reiškia būti žmogumi - vyru ir moterimi? Kaip save įprasminti ir tapti laimingam?
Antanas SaulaitisSJ
Kiekviena tikyba ir kiekvienas tikėjimas nuolat rungiasi su dviem dievystės savybėm -skirtingumu ir artumu: Dievas ar dievai yra savi, saviti, o tuo pačiu dalyvauja žmogaus, žmonijos ir Žemės gyvenime. Tikrasis religingumas stengiasi išsaugoti abu žmogaus su Dievu ryšio bruožus, nesuklupdamas pagundai vieną ar antrą savybę pertempti.
Dievo (dievybės, dievų) skirtingumą ir savitumą liudija pirmykščių tautų suburti atvaizdai. Šventyklose ar gamtos šventavietėse kaukės “civilizuotam” žmogui vaizduoja dievus su baisiomis akimis, grubiais dantimis, didžiulėmis ausimis, lyg pirmykštis žmogus tokius dievus įsivaizduotų. Įsijautus į čiabuvių mąstyseną, paaiškėja, kad jie tų “stabų” negarbina -medžio, molio ir dažų kūrinys tėra tikro religingumo pastangos dievybės skirtingumą išreikšti: dievų mintys nėra žmonių mintys, ir dievai visuomet laisvi savaip elgtis.
Kauno Jėzuitų gimnazijos moksleivių rekolekcijos.
(tikras atsitikimas)
RŪTA
Prieš keliolika metų studijavau sostinėje. Per penkerius metus įsigijau ten daug draugų, suradau gerą darbą ir pasilikau. Mano gimtinė liko už 300 kilometrų ir tik retkarčiais ten nuvykdavau. Vieną saulėtą rugsėjo dieną netikėtas telefono skambutis į darbovietę pranešė, kad įvyko avarija, mano sesuo guli be sąmonės ligoninėje
Patikėti neįmanomu
Išbėgau tik su rankinuku, atsidūrusi autobusų stotyje, įšokau į pirmą išvykstantį namų kryptimi, kad tik nestovėčiau, kad tik nereikėtų laukti. Kai tik autobusas pasukdavo į šalį, aš, iššokusi, gaudydavau kitą, stabdžiau mašinėles. Jau nebeprisimenu, kiek jų mane pavežėjo. Tik vėlai vakare sustojau prie sesers lovos. Gulėjo jinai kaip negyva, tik karts nuo karto sesutės pajungdavo aparatą, kuriuo išsiurbdavo iš gerklės prisirinkusias seiles. Tada ji tarytum virptelėdavo. Tai buvo ženklas, kad gyva. Gydytojai nedaug teikė vilties. Parvažiavau į namus. Mane pasitiko sielvarto prislėgti tėveliai su šešių mėnesių sesers pirmgimiu ant rankų. Pirmieji jų žodžiai buvo: ar jinai išliks? “Išgyvens” - atsakiau labai tvirtai, nors pati iki galo tuo netikėjau, tačiau kaipgi galėjau savo ir josios tėvams sakyti kitaip? Juk kažkam reikėjo tikėti. Ir ne tik tikėti. Reikėjo kažką daryti. Pasimetę seni tėveliai, ant močiutės rankų spurdantis mažylis, palūžęs vyras... Belikau aš. Manyje staigiai pradėjo žiebtis mintis, kad sesers likimas tarytum mano rankose, tarytum šioje beviltiškoje padėty aš dar ką nors galiu pakeisti.
Jadvyga Radzevičienė
“Gyvenimo prasmė yra ten, kur reiškiasi žmogiškumas”, yra pasakęs lietuvių poetas J. Marcinkevičius.
Kas to žmogiškumo gimdytojas? Aišku, kad žmogus! Perskaitykime šį žodį paraidžiui ir pamažu keliaukime į šį klausimą atsakymo labirintais...
Žmogus - tai žemė, talpinanti gelmėse visas savo vertybes.
Žmogus - tai motina, glaudžianti prie savo krūtinės nuskriaustą, verkiantį ne tik mažą vaiką, bet ir suaugusį.
Biblioteka ir skaitykla Perkūno name.
Žmogus - tai gydomasis Lietuvos pušynų skleidžiamas oras.
Žmogus-gigantas-kalnas, kurio viršūnę pasiekti ne visiems valia.
Žmogus - tai uraganas, kartas nuo karto išmetantis savo klaidas ir pyktį.
(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)
Viktoras Bakanauskas
Bildėdamos ir žvangėdamos užsivėrė sunkios, geležim apkaustytos kameros durys. Ėmiau žvalgytis po mažytę, tamsią patalpą. Viršuje durų, apipinta vielomis, spingsėjo elektros lemputė, skleisdama menką gelsvą šviesą. Viskas skendėjo lyg tirštame rūke, Įsižiūrėjęs pamačiau pasieniais gulinčius keturis žmones. Sunkus, pelėsiais, prakaitu ir dar kažkokiu troškiu kvapu pripildytas oras greitai įsisiurbė visame mano kūne. “Štai kokie tie bolševikų kalėjimai” perskrodė sąmonę širdį gelianti mintis. Dabar pats matau juos savo akimis. Iki šiol apie juos žinojau tik iš aprašymų... Tuo metu greta manęs kilstelėjo plika galva ir pašnibždomis tarė:
- Greičiau nusirenk ir gulk. Netrukus kelsimės. Pasikalbėsim vėliau. Kada suėmė? -užbaigė šnibždėjimą nelaimės draugas.
Skaitykla - simpoziumų salė Perkūno name.
- Suėmė praeitą potietę Vilniuje, gatvėje -atsakiau nusirengdamas. Nors buvau baisiausiai išvargintas pusę paros trukusio tardymo, bet niekaip negalėjau užmigti. Galvą gėlė. Jaučiausi lyg sumuštas. Sąmonėje vieni vaizdai keitė kitus.
CHIARA LUBICH
“Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos” (Mt 25,13).
Tie žodžiai baigia palyginimą apie dešimtį mergaičių, kurios laukė jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Tas palyginimas įspėja, kad būtumėm budrūs, ragindamas gerai naudoti esamą laiką, kai laukiame mūsų susitikimo su Jėzumi, kiekvieno susitikimo su juo. O svarbiausioji tų žodžių esmė, kuri padeda mums juos gerai suprasti ir pagal juos gyventi, yra meilė.
Tame palyginime taip pat minimi ir žibintai, kuriuos tos dešimt mergaičių pasiėmė su savimi ir kuriems reikia alyvos, kad degtų. O palyginime toji alyva žibintams reiškia meilę tam Jaunikiui, kuris iš tikrųjų yra Jėzus, jis pas mus visuomet ateina, norėdamas mums padėti vykdyti jo valią, kuri mums kartais gali atrodyti kaip sunki našta ar jo maloninga pagalba, kuri iš tikrųjų reiškia jo meilę mums ir jį patį.
Lina Dringelytė
Visi mes šiuo sudėtingu gyvenimo laikotarpiu dažnai susiduriame su įvairiais įžeidimais, nuoskaudomis, fiziniu ir dvasiniu smurtu, patiriamu pačiose netikėčiausiose situacijose. Ir kiekvienam iš mūsų dažnai iškyla hamletiškas klausimas, būti ar nebūti? Kaip pasielgti šioje stresinėje situacijoje, kaip nenusilenkti, nepalūžti ir kartu išlikti žmogumi, išsaugoti švarią sąžinę ir tyrą sielą, pagaliau svarbiausia keršyti ar nekeršyti.
Jėzus sakė: “Jei tau suduos per vieną skruostą, atsuk kitą”. Ilgą laiką aš negalėjau suprasti ir netgi sutikti su tokiu požiūriu. Maniau, jei kaip reikiant neatsikirsiu savo skriaudėjui, mane visi laikys pastumdėle ir netgi juoksis. Tačiau vėliau, nors tai buvo ir nelengva, aš supratau, kad vienintelė išeitis sustabdyti blogį - nutraukti jo plėtojimosi grandinę, sugerti į save, neperduoti jo kitam, niekuo nekaltam žmogui, ir netgi negrąžinti jo skriaudėjui.
Romas Malinauskas
Ar vestuvių dieną jau įkopiama į laimės viršūnę, pasiekiamas tas garsusis happy-end, kuriuo taip mielai užbaigiami filmai ir romanai? Klystate! Yra gyvenime ir daugiau viršūnių. Meilė yra vien laimės prielaida, tikrą laimę reikia susikurti šeimoje. Kaip pakilti iki šios laimės, kaip ją surasti?
Atsiminkime, nėra skirtinos meilės tėvams, kaimynams, Dievui, vyrui, jaunikiui, nuotakai. Visų rūšių meilės esmė ta pati. Meilė yra gero linkėjimas mylimam žmogui. Meilė yra davimas. Meilė, visų pirma, yra veikla darbas, žygis. Mylėti - tai aukotis kitam, siekti padaryti jį laimingą, apsaugoti, aprūpinti. Meilė — gero darymas kitam. Tai laiko, darbo, minčių, gyvenimo dovanojimas kitam žmogui. Nuoširdžiai vienas kitą mylėdami ir vienas kito mylimi, mes augame ir išsiugdome gebėjimą mylėti kitus. Mažas vaikas ar paauglys, augęs be meilės ir neišmokęs mylėti, neretai priekaištingai klausia: “Ką man duoda gyvenimas?” Mokantis mylėti žmogus paklaustų: “Ką aš duodu kitiems? Kuo aš galiu padėti. Kaip aš galiu ištiesti pagalbos ranką?” Mokantis mylėti žmogus nuolat užduoda sau klausimus: ar aš atsikeliu anksčiau, jei būtina, ar randu švelnumą, ar paskambinu, kai vėluoju, ar pasakoju apie savo viltis ir rūpesčius, sėkmes ir nesėkmes, ar išklausau (kai neįdomu), ar pagiriu, ar padrąsinu, ar nuraminu, paguodžiu?
Išmokime pagaliau taisyklingai kalbėti!
Juozas Vaišnys SJ
Visi žinome, kad mūsų kalba nėra lengva, ypač kai kuriems yra daug vargo su kirčiavimu. Vis dėlto, jeigu mes drįstame vadintis lietuviais, tai išdrįskime surasti šiek tiek laiko pasimokyti savo gimtosios kalbos. Savo kalbos taisyklingumu negali per daug pasigirti nei mūsų tautiečiai, gyvenantieji Lietuvoje, nei už jos ribų. Būtų naivu manyti, kad kalbos leidiniai ar kalbos skyriai laikraščiuose bei žurnaluose tuoj visus išmokys taisyklingos kalbos, ypač dėl to, kad daugelis įsitikinę, jog jie labai gerai kalba lietuviškai, todėl nėra jokio reikalo šiuo klausimu ką nors skaityti ar studijuoti. Vis dėlto jau ne pirmą kartą ryžtamės dar paminėti kai kurias klaidas, daromas ne tik eilinių piliečių, bet ir žmonių mūsų valstybės žmonių, viešų kalbėtojų, radijo diktorių. Viešai ir plačiai skleidžiamas žodis turi būti taisyklingas, neprieštaraujantis kalbos kultūrai.
Jau daugiau kaip prieš 10 metų grįžusi iš Lietuvos viena mano studentė tuoj atbėgo pasiskųsti, kad ten lietuviai nemoka savo kalbos, pvz., beveik niekas nevartoja dauginių skaitvardžių su daugiskaitiniais daiktavardžiais. Iškart nenorėjau tuo tikėti, bet dabar turėjau pakankamai progų įsitikinti. Tikrai daugiau kaip pusė visų mūsų tautiečių sako du (=dveji), trys (=treji) metai.
PRIKELK RŪPINTOJĖLIŲ ŽEMĘ
Mes einame taku ūkanotu, slidžiu,
įstatymus Dievo pamynę,
O Kristau Karaliau - ramybe širdžių, —
sugrįžki į mūsų Tėvynę!
Matai mūs aklumą, dejones girdi —
Tau, Dieve, mūs klystančių gaila.
Paniekinta skaudžiai Tavoji Širdis
neliauja liepsnojusi meile.
O Dieve gerasis, sugrįžk ir pažvelk —
mes esame klaidoj paskandinti —
iš nuodėmių klano mūs širdis prikelk:
leisk amžiną Tiesą pažinti.
Prikėlei jaunuolį iš miego mirties —
Najimo našlės pagailėjai,
prikelki mūs šalį iš siaubo nakties,
nes Lietuvą visad mylėjai.
Vertingos dvi knygos, išleistos Lietuvoje
Pirmoji - išeivijoj gerai žinomo žurnalisto Juozo Kojelio publicistinių straipsnių stambi knyga — “Iš nakties j rytą”. Tai per kelis dešimtmečius įvairioje periodikoje išbarstytų straipsnių politinėmis, kultūrinėmis temomis knyga. Straipsniai reikšmingi, ypač kai surinkti į vieną, nes juose išryškėja vaizdas mūsų, prievarta iš Tėvynės išėjusių, nostalgiškos ir sąmoningos veiklos bei kūrybos; vaizdas mūsų darbų ir kovų, kad Lietuvos vardas ir jos skriaudos pasaulio nebūtų užmirštos ir kad lietuvių kelias iš okupacijų nakties į laisvės rytą sutrumpėtų. Autoriui pavyksta atskleisti priverstinių išeivių daugybę sunkumų, problemų, darbų ir siekių, pagaliau ir laimėjimo: laisvė jau nebe svajonė, o realybė.
Straipsnių kalba taisyklinga, stilius — beveik kaip literato (nors autorius ne lituanistas, o baigęs lotynų, graikų kalbų studijas), taigi knygą skaityti lengva ir malonu.
Juozas Kojelis — “Iš nakties į rytą”, straipsnių rinkinys. Redaktorius — Vidmantas Valiušaitis. “Garso ” leidykla, 3000 Kaunas, E. Ožeškienės g 7. Dailininkas Dainius Kairaitis. Tiražas 2.000 egz. Kaina nepažymėta.
Kauno Jėzuitzų gimnazijos biblioteka Perkūno name.
Paruošė Marija A. Jurkutė
APIE UŽSIENIO PASKOLAS TIK FAKTAIS IR SKAIČIAIS
1996 m, lapkričio 1 d, Lietuvai suteikta (pasirašyta sutarčių) jau beveik du milijardai JAV doleriu užsienio paskolų. Tiksliau - 1966,3 mln. dolerių,
Kiekvienam Lietuvos gyventojui teks maždaug po 290 dolerių užsienio skolos.
Buvo laikotarpis (nuo 1992 m. vidurio iki 1995 m. vidurio), kai užsienio paskolos buvo imamos ir dalijamos be jokios tvarkos. Valstybės kontrolės duomenimis, taip buvo išdalyta apie 200 mln. dolerių.
Atitikmens neturintis atvejis, kad buvęs ministras pirmininkas A. Šleževičius pats save buvo paskyręs užsienio paskolų ir valstybės garantijų skirstytojų vadovu - Valstybinės užsienio paskolų komisijos pirmininku. Ši komisija per porą “darbo” metų suteikė daugiau kaip 30 garantijų, iš kurių per 20 buvo suteiktos niekur neskelbtais nutarimais.
Lietuvos susisiekimo ministerijos delegacija nuvyksta į Šveicariją. Šveicarijos susisiekimo ministras, rodydamas lietuvių delegacijai Berną, aiškina: “Čia musų Socialinio aprūpinimo ministerija, čia — Ekonomikos, o čia — Jūrų laivyno ministerija”. Tai išgirdę lietuviai pradeda juoktis. Šveicarų ministras įsižeidęs parausta ir klausia: “Ko juokiatės? O kodėl šveicarai negali turėti Jūrų laivyno ministerijos, jeigu jūs, lietuviai, turite Finansų ministeriją!”
♥
Lietuvis nuvažiavo į Maskvą šiek tiek apsižvalgyti. Kai grįžo namo, draugai jį klausia, kas ten gero.
- Ach, visur per daug sekso.
- Kaip tai suprasti?
- Nagi net ir parduotuvių lentynos nuogos.
♥
Dangaus prieangyje susitiko trijų valstybių vyrai: Amerikos, Sovietų Sąjungos ir Britanijos. Šv. Petras klausia amerikietį, ko jis norėtų.
- Sunaikinti komunizmą.
Į tą patį klausimą rusas atsakė:
- Sunaikinti amerikiečių kapitalizmą.
Anglas paprašo puoduko arbatos. Šv. Petras
pasidžiaugė tokiu kukliu pageidavimu ir dar paklausė:
- Ir nieko daugiau?
- Nieko, išskyrus, kad anų dviejų pageidavimai išsipildytų.
■ Lietuvai daug nusipelnęs prof. dr. Juozas Eretas gimė 1896 m. spalio 16 d. Bazelyje, Šveicarijoje, nuo 1919 m. rudens ligi 1941 m. gyvenęs ir dirbęs Lietuvoje ir Lietuvai. Šimtojo gimtadienio minėjimus surengė 1996 m. rudenį Lietuvių katalikų mokslo akademija, Lietuvos mokslų akademija ir Lietuvos telegramų agentūra Elta. Iškilmingos mokslinės konferencijos-minėjimai buvo daugelyje Lietuvos miestų. Čikagoje J. Eretą paminėjo ateitininkai lapkričio 9 d. Jaunimo centre su dr. Juozo Meškausko paskaita, o Altas Balzeko lietuvių kultūros muziejuje lapkr. 17 d. su Jono Dainausko paskaita ir menine dalimi.
■ Augsburge, Vokietijoje, arkiv. Joseph Stimpele, lietuvių bičiulis ir rėmėjas, mirė rūgs. 30 d., sulaukęs 80 m. amžiaus. Jo iniciatyva Augsburge buvo pastatytas didžiulis lietuviškas kryžius.
■ “Opus Dei” organizacija, įkurta 1928 m., visame pasaulyje turi apie 75.000 narių; Lietuvoje -12, iš kurių 2 yra kunigai. Ši organizacija ruošia vasaros stovyklas, rekolekcijas, rūpinasi žmonių dvasiniu ugdymu. Šiuo metu vyriausias organizacijos vadovas yra vysk. Echevaria Rodriguez.
■ Rugsėjo 25 d. įvyko Kupiškio Caritas įsteigtų Šv. Kazimiero vaikų globos namų atidarymas. Juos pašventino Panevėžio vysk. J. Preikšas. Savo pamoksle vyskupas pabrėžė, kad Bažnyčia neapsiriboja vien tikėjimo skelbimu bei sakramentų teikimu, bet vykdo ir socialinę misiją.
Religinis konkursas
Prel. Juozas Prunskis skiria 5.600 dol. premiją krikščionybės idealų ugdymui. I. projektas. Krikščionybės idealų ugdymas kasdienybėje: seminaras ar paskaitų ciklas, skirtas katekistams, religijos dėstytojams, jaunimo vadovams, jaunoms šeimoms ar profesinėms grupėms. Konkurso komisijai atsiųsti: 1. programų metmenis; 2; vadovų sąrašą, kvalifikacijas bei pasiruošimą vykdomai programai: 3. numatytą programos vietovę ir dalyvių grupės sudėtį (profesinę, jaunimo) bei skaičių; 4. finansinę sąmatą; 5. dalyvių apklausos - anketos pavyzdį: 6. programą įvykdžius - dalyvių apklausos duomenis. II. veikalas. Trumpi Šv. Rašto mąstymai kiekvienai dienai, pagal liturginius laikotarpius. Mašinėle išpausdinti, dar neišleisti.
Projektas ar veikalas pasirašomas slapyvardžiu. Atskirame užklijuotame voke pridedama tikroji autoriaus pavardė, adresas ir telefonas. Konkurso medžiagą reikia siųsti iki 1997 m. rugsėjo 1 d. šiuo adresu: Sisters of Immaculate Conception, Religinis konkursas, 600 Liberty Highvvay, Putnam, CT 06260
“Laiškų lietuviams konkursas” baigiasi vasario 16d., tai jau laikas siųsti redakcijai savo rašinius. Vertinimo komisija (Juozas Masilionis, Marija Aldona Jurkutė ir Aldona Šmulkštienė) jau pasiruošę skaityti ir premijuoti jūsų atsiųstus straipsnius.