Išmokime pagaliau taisyklingai kalbėti!
Juozas Vaišnys SJ
Visi žinome, kad mūsų kalba nėra lengva, ypač kai kuriems yra daug vargo su kirčiavimu. Vis dėlto, jeigu mes drįstame vadintis lietuviais, tai išdrįskime surasti šiek tiek laiko pasimokyti savo gimtosios kalbos. Savo kalbos taisyklingumu negali per daug pasigirti nei mūsų tautiečiai, gyvenantieji Lietuvoje, nei už jos ribų. Būtų naivu manyti, kad kalbos leidiniai ar kalbos skyriai laikraščiuose bei žurnaluose tuoj visus išmokys taisyklingos kalbos, ypač dėl to, kad daugelis įsitikinę, jog jie labai gerai kalba lietuviškai, todėl nėra jokio reikalo šiuo klausimu ką nors skaityti ar studijuoti. Vis dėlto jau ne pirmą kartą ryžtamės dar paminėti kai kurias klaidas, daromas ne tik eilinių piliečių, bet ir žmonių mūsų valstybės žmonių, viešų kalbėtojų, radijo diktorių. Viešai ir plačiai skleidžiamas žodis turi būti taisyklingas, neprieštaraujantis kalbos kultūrai.
Jau daugiau kaip prieš 10 metų grįžusi iš Lietuvos viena mano studentė tuoj atbėgo pasiskųsti, kad ten lietuviai nemoka savo kalbos, pvz., beveik niekas nevartoja dauginių skaitvardžių su daugiskaitiniais daiktavardžiais. Iškart nenorėjau tuo tikėti, bet dabar turėjau pakankamai progų įsitikinti. Tikrai daugiau kaip pusė visų mūsų tautiečių sako du (=dveji), trys (=treji) metai.
Jau daug kartų rašėme, kad reikia sakyti ne klausimai, o klausimai; ne spausdinti, o spausdinti; ne spaustuvė, o spaustuvė, bet, nuėjus į kokią lietuvišką spaustuvę, išgirsti, kad beveik visi ten “spausdina spaustuvėje”.
Prieš keletą metų esame rašę apie kai kurių priešdėlinių veiksmažodžių kirčiavimą, nes žinojome, kad beveik visi mūsų radijo diktoriai juos netaisyklingai kirčiuoja, tai čia dar kartą apie tai parašysime, nurodydami taisyklę, į kurią atkreipus dėmesį, suprasime, kad jų kirčiavimas labai lengvas.
Norėdami žinoti, kaip šiuos priešdėlinius veiksmažodžius kirčiuoti, turime atsiminti, kokia yra jų priegaidė bendratyje: tvirtapradė ar tvirtaga-lė. Jeigu bus tvirtapradė, tai kirtis visuomet bus šaknyje, niekad nekris ant priešdėlio: paskélbti, paskélbia, paskélbė, paskélbtas. Jeigu bendratyje bus tvirtagalė priegaidė (riestinis kirtis), tai esamajame laike ir pasiliks šaknyje, bet būtajame atšoks į priešdėlį: papuõšti, papuõšia, pàpuošė, pàpuoštas.
Pateiksime kai kurių tokių veiksmažodžių lentelę:
Veiksmažodžiai, bendratyje turintieji tvirtapradę priegaidę - dešinį kirtį, kuris visose formose pasilieka pastovus:
pabrė́žti-pabrė́žia-pabrė́žė-pabrė́žtas
pasiékti-pasiékia-pasiékė-pasiéktas
paskélbti-paskélbia-paskélbė-paskélbtas
nuplė́šti-nuplė́šia-nuplė́šė-nuplė́štas
išvéngti-išvéngia-išvéngė-išvéngtas
Taip pat ir sangrąžinėse šių veiksmažodžių formose kirtis nekrinta ant sangrąžos dalelytės si, bet pasilieka šaknyje:
užsibrė́žti-užsibrė́žia-užsibrė́žė-užsibrė́žtas
susisiékti-susisiékia-susisiékė-susisiéktas
pasiskélbti-pasiskélbia-pasiskélbė-pasiskélbtas
nusiplė́šti-nusiplė́šia-nusiplė́šė-nusiplė́štas
Veiksmažodžiai, bendratyje turintieji tvirtagalę priegaidę — riestinį kirtį, esamajame laike išlaiko kirtį šaknyje o būtajame laike atkelia kirtį į priešdėlį:
pabaĩgti-pabaĩgia-pàbaigė-pàbaigtas
nubaũsti-nubaũdžia-nùbaudė-nùbaustas
papuõšti-papuõšia-pàpuošė-pàpuoštas
paruõšti-paruõšia-pàruošė-pàruoštas
nušviẽsti-nušviẽčia-nùšvietė-nùšviestas
praleñkti-praleñkia-pràlenkė-pràlenktas
užžiẽbti-užžiẽbia-ùžžiebė-ùžžiebtas
Lygiai tokia pat taisyklė galioja ir sangrąžinėms šios rūšies veiksmažodžių formoms. Būtajame laike kirtis krinta ant sangrąžos dalelytės si:
užsigeĩsti-užsigeĩdžia-užsìgeidė-užsìgeistas
atsiliẽpti-atsiliẽpia-atsìliepė-atsìlieptas
susiruosti-susiruošia-susìruošė-susìruoštas
pasikeĩsti-pasikeĩčia-pasìkeitė-pasìkeistas
pasipuõšti-pasipuõšia-pasìpuošė-pasìpuoštas
susituõkti-susituõkia-susìtuokė-susìtuoktas
Taigi, kaip matome, priešdėliniuose veiksmažodžiuose kirtis ant priešdėlio dedamas gana retai - tik būtajame laike tų veiksmažodžių, kurie bendratyje turi tvirtagalę priegaidę — riestinį kirtį. Visur kitur kirtis pasilieka šaknyje.