religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1999 / RUGSĖJIS - SEPTEMBER / VOL. L, NO. 8
|
253 |
Juozas Vaišnys SJ |
|
|
256 |
Karolis Ceplys |
|
|
257 |
Liucija Kryževičienė |
|
|
258 |
Nijolė Sabonytė |
|
|
261 |
Aldona Gricienė |
|
|
264 |
Algirdas Paliokas SJ |
|
|
269 |
Romualdas Kriaučiūnas |
|
|
271 |
Antanas Marčiulaitis |
|
|
273 |
Agnietė Jankauskienė |
|
|
276 |
Indraja Šulcaitė |
|
|
277 |
Stanislovas Giedra |
|
|
280 |
Chiara Lubich |
|
|
291 |
Daiva Mattis | |
|
283 |
Red. |
|
|
284 |
Aldona M. Jurkutė |
|
|
286 |
Red. |
|
|
287 |
Juoz. M. |
Šis numeris iliustruotas dail. A. Pečiūrienės kompiuterinių piešinių nuotraukomis.
Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės- Ričardo Spitrio. Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Periodicals postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.
Juozas Vaišnys SJ
Kai rugsėjo mėnesį atsidaro mokyklų durys, tuoj linksmu klegesiu prisipildo koridoriai. Čia jaunuoliai ateina rimtai ruoštis gyvenimui, ne tik klausydami pamokų ir skaitydami knygas, bet ir žaisdami, linksmindamiesi, sportuodami ir draugaudami vieni su kitais. Knyga jaunuoliui atveria naujus horizontus, mokytojas padeda pažinti nežinomus pasaulius, o draugai vienokiu ar kitokiu pavyzdžiu gali jį pakreipti gėrio ar blogio keliais.
Ir mokytojas daugiau pasieks savo pavyzdžiu negu žodžiu. Jo pašaukimas yra būti ne griežtu dresiruotoju, bet vyresniuoju draugu ir nuoširdžiu tėvu ar motina. Mokykla tiesia kelią mokinio ir tautos ateičiai. Nuo vienaip ar kitaip joje praleistų valandų priklausys mokinio, jo šeimos ir tautos ateitis. Tad mokykla ir mokytojas tikrai užsipelno didelio dėmesio, įvertinimo, meilės ir pagarbos.
Lelijos
Dail. Aldona Pečiūrienė.
Bet ne tik tie yra mokiniai ir mokytojai, kurie moko ir mokosi klasėse. Mes visi esame ir mokiniai, ir mokytojai. Kol žmogus gyvena šiame pasaulyje, jis nuolat iš kitų mokosi ir moko kitus. Mes mokomės ir mokome, visai nepagalvodami.
Karolis Ceplys
Aš nepažįstu nė vieno žmogaus, kuriam artimesni būtų “modernieji” kunigai. Paprašius paaiškinti, visi jie atsako, kad “moderniesiems” kunigams reikia modernios bažnyčios, o tokiai pastatyti būtini pinigai, kuriuos aukoja ir pilna, ir pustuštė kišenė.
Žiūrėk, užeini į moderniąją bažnyčią ir pasijunti kaip sporto salėje: nei čia jauku, nei čia šilta, nei malonu. Atrodo, kad nė Visagalio čia nėra.
Tokioje moderniojoje bažnyčioje, tarp keturių sienų, išsėdime kelias valandas, nes “modernusis” kunigas neskaito pamokslų, o kritikuoja tą ar aną visuomenės atstovą, kuris kažkur kažkada neteisingai pasielgė, o įsikarščiavęs net pradeda aiškinti, kad mūsų tol nepriims į Europos Sąjungą, kol valdžios vyrai taip elgsis.
Ir pabandyk nebeiškentęs vidury pamokslo persižegnojęs išeiti: kunigas tave tuoj apkaltins, kad tu priklausai tiems niekadėjams, dėl kurių Lietuvos ir nepriima į Europos Sąjungą. Kai kunigas baigia pamokslus, pasijunti kaip tėvynės priešas.
Jei kunigas pamato kokią bobutę, nelaiku laikančią rankose rožančių ir kalbančią poterius, vėl pasigirsta priekaištai, neslepiamas susierzinimas.
Manau, kad pinigus, skirtus moderniųjų bažnyčių statybai, geriau išdalinti vaikų namams ar ligoninių atnaujinimui, nes mums dar vienos, panašios į sporto salę, nereikia.
Dailininkė Aldona Stasiūnaitė-Pečiūrienė yra baigusi Vilniaus Dailės Instituto tekstilės fakultetą. Daug metų dirbo Vilniaus trikotažo įmonėje Vilija dizainere. Dailininkės sukurti trikotažo raštai ir modeliai turėjo didelį pasisekimą Lietuvoje ir užsienyje - apdovanoti parodų diplomais ir medaliais.
Nuo 1964 m. dalyvauja taikomosios dailės parodose Lietuvoje, eksponuoja batikas ir aplikacijas. Nuo 1976 m. yra Lietuvos Dailininkų sąjungos narė, o nuo 1987 m. aktyviai dalyvauja organizuojant Lietuvos dizainerių sąjungą ir yra jos narė. 1981, 1982, 1990 metais surengė personalines parodas Vilniuje.
Skaityti daugiau: Kompiuteriniai Aldonos Pečiūrienės piešiniai
(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)
Nijolė Sabonytė
“Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome”
(Žyd 11,1).
Tikinčiam žmogui tikėjimas šviečia kaip tas stulpas, kuris vedė išrinktąją tautą per dykumas: tamsus dieną ir šviečiantis naktį. Tikėjimo tikrumas priklauso ne nuo žmogaus sugebėjimo protauti ir aiškintis, o nuo Dievo Žodžio vertingumo. Mes tikime todėl, kad pats Dievas mums tai apreiškė. Tikėjimas yra dviguba Dievo dovana. Pirmiausia jis apsireiškė visiems žmonėms vieną kartą Jėzumi Kristumi. Paskui kiekvieno krikščionio širdyje, kaip asmeninė Dievo dovana kiekvienam iš mūsų.
“Bet ar atėjęs žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?” (Lk 18,8)
Tulpės
Viešpats tai pasakė apie tobulą tikėjimą. O toks žemėje retai tepasitaiko. Juk daugybė žmonių priklauso Bažnyčiai, o kas priklausytų, jeigu nebūtų jokio tikėjimo? O jei tikėjimas būtų tobulas, kas gi kalnų nenuverstų? Apaštalai juk viską paliko! Jie nebūtų nuėję su Kristumi, jeigu jų tikėjimas nebūtų buvęs tvirtas. Tačiau, jeigu jų tikėjimas būtų buvęs tobulas, neprašytų Viešpaties: “Sustiprink mūsų tikėjimą” (Lk 17,5).
Aldona Gricienė
Kur tu dabar? Gal braidai po stepes, vesdamas aukštos įtampos laidus... Gal kalbi su mergina, bandančia pavilioti svetimą vyrą... Kalbi nedaug, bet įtikinamai.
Kodėl būtent tais metais, kai baigei Politechnikos institutą, tave, žemaitį, ir kitus kurso draugus nubloškė į sovietų žemės platybes -Lietuvoje tik viršininkų vaikus paliko?
Laukti sunku. Nužydėjo kaštonai, nudūzgė bitėmis liepos, o iki tavo atostogų - dar mėnuo. Pagaliau! Sėdėjome Mickevičiaus slėny šalia dainiaus akmens.
- Ar norėsi vestuvių puotos? - paklausė mano išsvajotasis.
- Norėčiau. Pamergės - tautiniais drabužiais. Stalus pastatysime sode. (Gaila, kad į tavo tėviškę negalima įžengti - visa šeima Sibire). Paskui žaisime liaudies žaidimus.
Algirdas Paliokas SJ
Evangelijoje ne kartą sutinkame turto pasmerkimą ir neturto išaukštinimą. Žmonių kalboje šių dviejų terminų reikšmė ir vartosena yra aiški ir vienareikšmė. Evangelijoje jie apima visą žmogų, jo visą pasaulėžiūrą ir gyvenimą
Kaip žmogus priima šias evangelines tiesas? Pagalvojęs apie savo materialinius išteklius bei šiuolaikinio gyvenimo reikmes, jis tuojau sau atsako: “Tai ne man, tai nesuprantama ir neįvykdoma”. Neįgyvendinamus dalykus išstūmęs iš savo domės horizonto, jis daugiau prie šių dieviškos išminties teiginių nebesustoja. Jam nė į galvą neateina, kad paklausęs Kristaus, jis jau žemėje artės prie ramios ir laimingos, meile alsuojančios rojaus būsenos. Priešingai, žmogus niekada nepagalvoja-apie nelaimių, ligų įvairių praradimų, skausmingų išgyvenimų šaltinius, atsiveriančius neteisingai vertinant žemės gėrybes ir netinkamai jas panaudojant. Rojaus gundymui: “Jūs būsite kaip Dievas” (Pr. 3,5) pasiduoda veik visi žmonės. Juk žmogus nori gyventi saugiai, apstume, viskuo apsirūpinęs, nes tiki, kad tai neša laimę.
Magnolija
Tikinčiųjų rinktinei daliai minėtos Evangelijos vietos tampa neišrišama problema. Iš vienos pusės: Dievas traukia, norisi augti dvasingume, artėti prie Dievo ir vis tobuliau Jam tarnauti... Iš kitos pusės: tai dvelkia negalimybe, nes Dievo karalystė aptverta neturto siena. Nepalikai turto anoje pusėje, neįžengsi į ją. Nejaugi krikščionybės idealai tokie tolimi ir nepasiekiami kaip žvaigždės.
Romualdas Kriaučiūnas
Štai ką vadinamoji bostoniškė Lietuvių enciklopedija 1985 metais rašė apie kun. Juozą Zdebskį.
“Zdebskis Juozas (g. 1929 Naujienos k., Marijampolės vls.) kunigas. Baigęs Kauno kunigų seminariją, dirbo parapijose. Būdamas vikaru Prieniuose, 1971 buvo suimtas už vaikų katekizaciją ir išvežtas į Vilnių, kur ji nuteisė vieneriems metams bendrojo režimo stovyklom Bausmę 1971-72 atliko Pravieniškių koncentracijos lageryje. Kurį laiką neleido eiti kunigo pareigų. Valdžia vertė iškelti iš Vilkaviškio vyskupijos į Latvijos pasienį Kučiūnų klebonu, bet to įsakymo atsikratyta. 1975 vasario 25 buvo paskirtas Šlavantų klebonu. Buvo Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto narys, rašėsi po protestais dėl kunigų persekiojimo ir sufabrikuotų kaltinimų bei teismų. 1980 spalio pirmomis dienomis parapiečiai rado kleboną visą žaiz-duotą. Nuvežus į Kauno ligoninę, rasta visame kūne antrojo ir trečiojo laipsnio nudegimų. Saugumo policijos buvo pareikalauta, kad gydytojai pripažintų žaizdas, atsiradusias dėl venerinės ligos, bet ne dėl apdegimo. Kaip, kur, kieno jis buvo apdegintas, liko nežinoma. Žmonės tebeprisimena, kad visą savaitę apylinkėje sukiojosi mašina su trimis vyrais, sulaikinėjo žmones ir juos tikrino. Spėjama, tykojo pagauti bevažiuojantį kun. J. Zdebskį”.
Pasitraukdama iš Lietuvos KGB stengėsi sunaikint arba išvežti visus jos veiklą demaskuojančius dokumentus, tačiau kai kurių disidentų ir kunigų baudžiamosios bylos, taip pat ir LKB kronikos sekimo bylos išliko. Viena jų -kun. Juozo Zdebskio sekimo byla. Jos puslapiai papildo Bažnyčios kančių mozaiką bei pateikia naujų faktų apie kun. J. Zdebskio asmenybę.
Pasinaudodamas šiais archyvais, Vidas Spengla parašė Akiplėša - KGB Kova prieš Bažnyčią. Operatyvinio tyrimo byloje Akiplėšos slapyvardžiu įvardintas kun. Juozas Zdebskis.
Antanas Marčiulaitis
Ar galima įsivaizduoti gyvą medį be šaknų, žinant, kad jis ne kuo kitu, o šaknimis siurbia gyvybę į save iš žemės? Lygiai taip pat sunku įsivaizduoti žmogų be vilties. Ji yra nuostabiausia kiekvieno mūsų dvasinė savybė: suteikia pasitikėjimo savo jėgomis bei galimybėmis, neleidžia įsigalėti abejonėms; ji yra įvairiapusės veiklos skatintoja. Bet koks nusivylimas gali virsti tragedija, silpnavalį nustumti į pražūtį, į paties savęs susinaikinimą. Tik valingas žmogus gali atsispirti net ir didžiausioms gyvenime pasitaikančioms audroms.
Galima būtų įžvelgti dvi žmogiškųjų vilčių kategorijas: 1. žemesniąją, buitinę (viltis sulaukti geresnių laikų, pasveikti, praturtėti) ir 2. aukštesniąją, pačią esmingiausią (amžinojo gyvenimo, pripildyto begalinės laimės Dievo artumoje, viltis). Pastaroji viltis tikinčiajam yra didžiulė varomoji jėga, sudaranti galimybes tobulėti ir netgi šventėti. Tikintis žmogus pasitinka mirtį kaip natūralų perėjimą iš laikinos žemiškosios būties į amžinąja būtį. Štai į kur krypsta tikinčiojo viltis. Tik gilus tikėjimas, tik nuolankus išsakymas Dievui savo kančių ir negandų padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, praturtina sielą palaiminga ramybe ir viltimi. “Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties” (Rom 15, 13).
AGNIETĖ JANKAUSKIENE
- Sūnau, šiandien paskutinė tavo atostogų diena, einam palydėti vasaros prie Nemuno, o vakare - Bazilikoj pamaldos moksleivių intencija.
Palikę savo kuklų kamputį triukšmingos gatvės nuošaly, pamažu pražingsniavome Neries tiltą. Sustojom prie Santakos. Neris skuba į Nemuną - patiki jam savo vardą. Tai jųdviejų jungtuvės. Dešiniam Nemuno krante puikuojasi saulės nušviesti beržai, o Nemune - gulbių šeima. Abu su sūnumi gėrimės gamtovaizdžiu. Mintys ir širdys kyla virš jo - į patį grožio Kūrėją...
Paskutinė vasaros diena.
Bazilikoje - daug moksleivių, bet sūnaus klasiokų nepastebėjau. Grįžtant į namus, klausiu sūnų:
- Vytuk, nejau tavo klasėje nėra tikinčių mokinių?
- Mamyte, mano klasėje - tik du tikintys berniukai: Evaldas ir aš.
(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)
Indraja Šulcaitė
Kas yra jaunimas ? Ar jis visur vienodas ? Tikriausiai kiekvienoje šalyje jaunimas yra vis kitoks ir turi savo įpročius, bet yra daug ir bendrų pomėgių. Pavyzdžiui, dauguma jaunų žmonių domisi muzika, šokiais, sportiniais žaidimais, taip pat mėgsta keliauti. Visi šie ir kiti pomėgiai jungia jaunimą visam pasauly. Lietuvių ir išeivijos jaunimas ne išimtis.
Lietuvoje jaunimas nedaug kuo skiriasi nuo Amerikoje gyvenančių išeivių. Dabar Baltijos krašte gali rasti viską, ką ir Amerikoje - diskotekas, nemažai kino teatrų, begalę jaunimo kavinių ir restoranų bei rimtų šokių klubų. Nors vakarų paauglių įtaka stipriai veržiasi į Lietuvą, lietuvių jaunimas vis dar lieka ištikimas savo tautos tradicijoms. Visose lietuviškose šventėse, pavyzdžiui, Joninėse, Užgavėnėse ir t.t., dalyvauja daug paauglių, kurie gerai praleidžia laiką ir kartu palaiko papročius. Neatsilieka ir tie, kuriems patinka šokti ar dainuoti. Daugelį etnografinių ansamblių vis dar sudaro didžiuma jaunų lietuvių. Jie važinėja ne tik po Lietuvos miestus, miestelius ir įtraukia daugiau jaunimo į savo veiklą, bet ir po kitas pasaulio šalis, kur papasakoja apie mūsų kraštą ir jo nuostabias tradicijas. Amerikoje taip pat yra lietuviškų (jaunimo) ansamblių, kurie ne tik nepamiršta lietuvių kalbos, bet šoka ir dainuoja lietuviškas dainas bei šokius.
Skaityti daugiau: Dabartinio Lietuvos ir išeivijos jaunimo charakteristika
Stanislovas Giedra
Esu iš tų žmonių, kuriems Lietuva reiškia ne tik geografinę vietą žemėlapyje, bet kur kas daugiau. Ir jei man likimo būtų leista pasirinkti, aš nenorėčiau gyventi jokioje kitoje šalyje, nor ten būtų ir geresnės gamtinės sąlygos, ir daugiau išvystyti kultūros bei mokslo pasiekimai, ir palankesnė situacija bet kokiai veiklai. Didžiuojuos, kad Lietuva - mano tėvynė, kad aš esu dalelė jos, o ji - man yra viskas. Šito supratimo nesugebėjo ištrinti net baisūs dešimt Sibiro tremties metų. Visur ir visada neprarasdavau vilties ir tikėjimo savo tėviškės geresne ateitimi. Kitaip manant, ar būtume mes, tremtiniai, šaukęsi maldomis Dievo padėti mums ištverti nepakeliamus fizinius vargus ir iškęsti dvasines kančias? Juk galėjom paprasčiausiai susitaikyti su savo padėtimi ir išnykti, ištirpti svetimtaučių masėje. Šitaip pasielgus, tikriausiai būtų buvę lengviau egzistuoti, bet ne gyventi, kaip pridera doram žmogui. Kiekvienas tremtinys jautėsi esąs Lietuvos pilietis ir niekada netapatino savęs su svetimos santvarkos tvėrėjais. Nebetikėdami įvairių užsienio radijo stočių neištesėtais pažadais, supratom, kad išsivadavimas iš komunistinės vergijos priklauso tik nuo mūsų pačių ryžto ir pastangų.
Vasaros vakaras.
Iškentę tremtį, lagerius, netekę geriausių savo tautos sūnų ir dukrų, žuvusių partizaninėje kovoje, platinom uždraustą spaudą, nepriklausomybės dienai - Vasario 16 - paminėti aukščiausiuose statiniuose iškeldavom trispalves tautines vėliavas, slapčiomis statėm kryžius kalne prie Šiaulių, vis tikėdami, kad raudonasis maras bus nugalėtas. Tą viltį mums teikė mūsų didinga praeities istorija, mūsų šviesios asmenybės: Simanas Daukantas, Motiejus Valančius, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius ir daugelis daugelis kitų. Iš jų visų sėmėmės ištvermės ir patirties, o paguodą suteikdavo šventa bažnyčia ir malda.
CHIARA LUBICH
“Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį”.
(Mt 13, 45-46)
Tame trumpame palyginime Jėzus kreipė savo klausytojų dėmesį į to palyginimo žodžių prasmę. Juk kiekvienas žinojo perlų vertę, taip pat ir aukso, kurie buvo laikomi labiausiai vertingais reikmenimis ir kurių norėtų kiekvienas.
Priedui Šventraštis kalba apie išmintį, kuri moko, kaip pažinti Dievą, kuris negali būti vertinamas kaip brangakmenis (Išm 7,9).
O tame palyginime paaiškėja išimtinis, nelauktas ir nuostabus įvykis: pirklys pamatė perlą turbūt turguje, jo patyrusios akys galėjo pastebėti didelę vertę, iš to jis galėjo gauti didžiulį pelną. Todėl po tikslaus apskaičiavimo, jis nusprendė, kad verta parduoti viską, ką jis turėjo, ir pirkti tą perlą. Kas galėtų jo vietoje taip padaryti?
Tai yra išmintinga to palyginimo prasmė: susitikime su Jėzumi jau yra Dievo Karalystė su mumis - tai yra tasai perlas, vienintelė galimybė, kuria mes turime pasinaudoti, įsipareigodami panaudoti visą savo veiklą ir viską, ką turime.
(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)
Daiva Mattis
Kiekvienas žmogus yra ypatingas ir jo gyvenimas skiriasi nuo visų kitų žmonių gyvenimų šiame pasaulyje. Žmonės įvertina ir priima svarbius ir nesvarbius atsitikimus skirtingai. Bet tik patys žmonės gali nuspręsti, kaip priimti ir įvertinti įvykius savo gyvenime. Gal dėl šitų priežasčių žmonės gyvenime kartais nesielgia taip pat. Tuo būdu galima suprasti, kodėl ne visi praranda ar atranda tikėjimą savo gyvenime tokiu pačiu būdu. Žmogus gali prarasti tikėjimą, nes nelaimė atsitinka, bažnyčios mokymai ir nuosprendžiai nesutinka su jų nuomone ir taip pat dėl kitų priežasčių. Taip pat tikėjimas gali būti atrandamas, atsitikus stebuklui, padarius gerą darbą ar panašiai.
Nepažintos erdvės.
Mažas vaikas, verkdamas bažnyčioje prie savo senelio, tėvelio, ar draugo karsto, aiškiai ko gero nesupranta, kodėl Dievas leido jo artimui ar mylimam draugui mirti. Galvoja, kodėl negalėjo būti koks kitas žmogus. Bet vaikai nėra vieninteliai, kurie praranda tikėjimą dėl atsitikusios nelaimės. Vyresnio amžiaus žmonės taip pat dažnai kaltina Dievą dėl artimųjų mirties arba dėl ligos. Kad draugas ar šeimos narys nemirtų, kunigai ir kiti žmonės ragina paprašyti Dievą malonių. Maldos kartais yra apie ką nors labai svarbaus, kaip mirtis, liga, arba kokia kita nelaimė, ar net apie ką nors kas visai nekeičia gyvenimo. Kai net mažiausios ir nereikšmingos maldos nėra išgirstos, po truputį tikėjimas pradeda blėsti. Mano supratimu, jaunimui dažnai yra sunku suprasti, kodėl jų maldos nėra išklausytos. Šiuolaikinis jaunimas taip pat nemato Dievo savo gyvenime, palyginus su jaunimu prieš šimtą metų. Tada bažnyčia buvo didelė ir svarbi gyvenimo dalis. Bažnyčia buvo švietimo ir stebuklų vieta ir buvo laikoma labai svarbi ir šventa. Bet šiais laikais bažnyčia, ir todėl Dievas, nėra taip glaudžiai susiję su kitomis gyvenimo dalimis. Todėl dabartiniais laikais matyti Dievą ir jo veikimą gyvenime yra sunku, ir dažnai reikia laiko, kurio žmonės neturi.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ
Perrašykite šiuos sakinius, ištaisydami visas klaidas.
1. Tėvas prašė motinos dukterei pačiai leisti apsispręsti su kuo ji turinti apsivesti.
2. Skambutis visus šaukė pietums kuriuos labai skaniai pateikė šeimininkė.
3. Jau trečias metas jis lankė šią mokyklą kurioje visos pamokos pravedamos lietuvių kalboje.
4. Buvo patiektas planas kuris turėtų būti įvygdytas trijų metų bėgyje.
5. Čiurlionies ansamblis aną metą atvykęs į Chicagą puikiai išpildė mano mėgiamiausią kurinį parašytą kompozitoriaus Šimkaus.
6. Dviejų metų bėgyje manau ką nors parašyti Mūsų Vyties žurnalui jeigu redaktorius sutiks mano straipsnį patalpinti savo leidinyje.
7. Vakar labai smarkiai šalant jis vaikščiojo lauke lengvai apsirengęs už tai labai sušalo ir to pasėkoje apsirgo plaučių uždegimu.
Paruošė Aldona M. Jurkutė
Paskutinio skambučio dieną abiturientai žadino mokytojus
Utenos Aukštakalnio vidurinėje mokykloje prieš dešimtmetį gimusią tradiciją paskutinio skambučio dieną žadinti mokytojus dabar pasigavo kone visos miesto mokyklos.
Šiemet Dauniškio vidurinės mokyklos abiturientai dar prieš trečią valandą ryto sugužėjo pas Tauragnuose gyvenantį mokyklos direktorių Joną Tilvytį. Direktorius iš saldaus miego buvo žadinamas trimitu, triūba, kastanjetėmis, būgnu ir kitais triukšmingais instrumentais. Šimtas abiturientų tol skandavo “Kelkitės, kelkitės, jau laikas”, kol direktorius su žmona išėjo į kiemą. Čia visi kartu dainavo, ėjo rateliu, fotografavosi.
Direktorius turėjo visų akivaizdoje daryti mankštą - 20 pritūpimų ir 5 atsispaudimus. "Šiek, tiek nusiderėjau, juokėsi direktorius. Žadinti direktoriaus žmonos buvo atvykę ir 3-iosios vidurinės, kur ji dėsto, abiturientai.
Išradingai papuoštomis mašinomis Dauniškio vidurinės mokyklos abiturientai grįžo į Uteną ir kėlė iš miego visus savo mokytojus. Tai truko apie trejetą valandų. O vidurdienį paskutinio skambučio šventė vyko mokykloje. Joje dalyvavo ne tik mokytojai ir abiturientai, bet ir jų tėvai bei artimieji. (Lietuvos aidas, Nr. 99)
Trylika mokyklų taps gimnazijomis
Švietimo ir mokslo ministerijos kolegija trylikai šalies vidurinių mokyklų nutarė suteikti gimnazijų statusą.
Humanitarinio profilio gimnazijomis taps Palangos 1-oji, Skuodo Pranciškaus Žadeikio,
Utenos 1-oji bei trys Vilniaus miesto vidurinės mokyklos: Solomėjos Nėries, Užupio ir Žvėryno.
Realinio profilio gimnazijų statusas buvo suteiktas Šiaulių Didždvario, Vilniaus Adomo Mickevičiaus, Antano Vienuolio bei Žirmūnų vidurinės mokyklos.
Humanitarinio ir realinio profilio gimnazijose mokysis Kazlų Rūdos Kazio Griniaus, Vilniaus Jėzuitų bei Karoliniškių vidurinių mokyklų moksleiviai.
Pirmosiomis gimnazijos klasėmis taps Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, Pakruojo “Atžalyno” bei Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus vidurinių mokyklų devintosios klasės. Trečiaisiais šių gimnazijos klasių darbo metais jas numatoma patikrinti ir iki 2001 metų kovo 1 dienos pateikti išvadas dėl gimnazijos statuso suteikimo. (Lietuvos aidas, Nr. 109)
Berniukas, aplankęs kaimynus ir parėjęs namo, tėvams sako:
- Atrodo, kad mūsų kaimynai labai neturtingi-
- Dėl ko tu taip manai?
- Ogi kai jų vaikas prarijo centą, visi labai susijaudino.
*
Motina sako sūnui:
- Aš tau draudžiu žaisti su kaimynų berniuku! Jis blogai išauklėtas.
- O aš ar gerai išauklėtas?
- Suprantama.
- O, tai jis gali žaisti su manimi.
■ Kun. Domininkas Valentis, gimęs italų šeimoje New Yorke, augęs lietuvių parapijoje New Yorke ir gerai išmokęs lietuvių k., prieš 10 m. dėstęs Vytauto Didžiojo universitete Kaune, kovo 9 d. popiežiškame Biblijos institute apgynė disertacija ir gavo Biblijos mokslų daktaro laipsnį. Kurį laiką buvo vysk. A. Deksnio sekretoriumi.
Erdvių verpetai.
■ Šv. Sosto ir Estijos sutartis, nustatanti Estijoje veikiančios Katalikų Bažnyčios juridinį statusą ir teises, įsigaliojo kovo 12 d.
■ 1999 m. visų Lietuvos vyskupijų centruose - Vilniuje, Kaune, Telšiuose, Marijampolėje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Kaišiadoryse vyksta konferencijų ciklas apie krikščionybę bei jubiliejinių metų tradiciją, istoriją ir liturgiją.
■ Atsižvelgdamas į Kalkutos arkiv. H. Sebas-tian D’Souza ir daugelio kitų aukštų dvasininkų prašymus, pop. Jonas Paulius II leido pradėti Kalkutos Motinos Teresės beatifikacijos diecezinį procesą, tuo būdu suteikdamas dispensą normai, pagal kurią turi praeiti 5 metai nuo Dievo tarno mirties, kad šis procesas galėtų prasidėti.
■ Balandžio II d. paminėta Šv. Juozapo Darbininko parap. klebono ir Klaipėdos universiteto Katechetikos katedros vedėjo kun. dr. Algio Baniulio SJ kunigystės 25 m. sukaktis. Šv. Mišias drauge su jubiliatu koncelebravo Kauno arkiv. metropolitas S. Tamkevičius ir Telšių vyks. A. Vaičius.
Nuoširdžiai dėkojame musų rėmėjams
200 dol. aukojo kun. Gediminas Kijauskas SJ.
80 dol aukojo L.S. Krutuliai.
Po 60 dol aukojo: A. Bikulčienė, A. Lesevičius, S. Kazlas, S. Prialgauskas.
Po 50 dol. aukojo: L. Normantas, R. Griškelis, I. Kriaučeliūnas. A.B. Vascega.
Po 40 dol. aukojo: M. Andrušienė, Z. Didžbalienė.
35 dol. aukojo A. Pažiūra.