religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1993 / VASARIS — FEBRUARY / VOL. XLIV, NO. 2
|
37 |
Vytautas Kasniūnas |
|
|
40 |
Algirdas Paliokas, SJ |
|
|
42 |
Alfredas Guščius |
|
|
44 |
Chiara Lubich |
|
|
45 |
Rita Vinciūnienė |
|
|
51 |
Liet. Kat. Baž. inf. centras |
|
|
57 |
K.J. Ambrasas, SJ |
|
|
59 |
Juozas Prunskis |
|
|
61 |
Liet. Kat. Baž. inf. centras |
|
|
63 |
Red. |
|
|
65 |
Gediminas Vakaris |
|
|
69 |
Juozas Vaišnys, SJ |
|
|
70 |
Red. |
|
|
71 |
Red. |
|
|
72 |
Juoz. Pr. |
Šis numeris iliustruotas Juozo Polio nuotraukomis iš Vilniaus universiteto. Viršelis ir skyrių vinjetės — dail. Rasos Sutkutės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Apdaila — Teresės Bogutienės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
Vytautas Kasniūnas
Tarp vaikystės gražių prisiminimų ryški Vasario Šešioliktoji, kurios, kartais pusnynais papuoštos, spinduliuose, kalendami nuo šalčio dantimis, augom, brendom, meldėmės bažnyčioje, klausydavom savanorių kalbų... Gal kentėm, sušalusias kojas trypdami, šaltis gnaibė žandus ir ausis, bet tie Tėvynės meilės lašeliai su himno žodžiais slėpėsi giliai giliai sieloje, sukosi vaikystės slėpiningame rate...
* * *
Penkiasdešimt metų gyvenome mirties, kelyje. Atėjūnai iš rytų siuste siuto ant mūsų visų, kankino gimtąją kalbą ir maldą, plėšė Tėvynės meilę iš lūpų ir širdies, ateizmu klojo gyvenimo kelią, vinimis kalė į galvą svetimus žodžius, kad tik tu, Vasario Šešioliktoji, mirties pančiais apraizgyta, liktum giltinės žabangose amžiams sunaikinta.
* * *
Išsaugojo Vasario Šešioliktoji mumyse įdiegtus Tėvynės meilės lašelius — atšalusius trispalve apgaubė, sušalusius himno žodžiais atgaivino, išvadvo mirties pančiais apraizgytus, į raudonos giltinės žabangas pakliuvusius.
Vieną iš universiteto senųjų rūmų langų puošia dailininko A. Surgailio vitražas “Universiteto fakultetai”. Juozo Polio nuotr.
Skaityti daugiau: VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI - MEILĖS, VILTIES, TIKĖJIMO SPINDULIUOSE
ALGIRDAS PALIOKAS, SJ
Nuotykis
Po keturių valandų anglų kalbos užsiėmimų koledže laukiau autobusų sustojime. Lengvai dulkia lietus, bet man nešalta. Viduje ir karšta, ir slegia, tiesiog norėtųsi išnykti nuo žemės paviršiaus. Antro užsiėmimo įtampoje buvau viską pamiršęs, o dabar atgijęs pertraukos vaizdas tiesiog “varo iš proto”. Juk artimą įskaudinau, ir labai.
Pusę pusvalandinės pertraukos išbuvęs ore ir atsigavęs, vėl sėdau prie knygų. Kažkaip nesąmoningai vienu metu pakėliau galvą. Pirmoje eilėje dvi sėdinčios ispaniškai kalbėjosi su prieš jas stovinčia trečiąja. Pastaroji kažką gėrė iš mėlyno vienkartinio indelio. Trumpai akimirkai, matyt, mano akys stabtelėjo, neįprastos spalvos puodelį išvydusios, ir be sustojimo sukosi toliau, nusileido žemyn ir vėl “prilipo” prie piešiniais iliustruoto dialogo. Po kelių sekundžių išgirstu man kažką ispaniškai sakant. Išilgai pirmos eilės (aš sėdžiu antroje) eina su mėlynu indeliu ir man kažką ištiesia. Negalvodamas paimu ir sustingstu su taip ištiesta ranka ir šokolado plytele rankoje. Vidaus balsas sako: “Per didelis dalykas, kad galėtum priimti. O jei paimsi, tai kas bus toliau? Gali koks nors ryšys užsimegzti. Pavojinga!” Ir taip, nepritraukęs rankos prie savęs, greit jai grąžinu, nedrįsdamas į akis pažvelgti, nieko daugiau nenorėdamas matyti, vien savo knygą. Ji greit išėjo iš auditorijos. Ir nežinau, ar ji mano kurso, ar kito. Neprisimenu veido, drabužių — nieko.
Ką padariau? Matyt, ji pagavo žvilgsnio stabtelėjimą ties valgiu ir moteriškos širdies intuicija stumtelėjo tokiam poelgiui. Jeigu ji net svetimam tokia jautri, tai kaip ji turėjo išgyventi atstūmimą, pagalbos paniekinimą?
ALFREDAS GUŠČIUS
“Aš jums sakau — be kraujo praliejimo lietuvių tautos protas nepraskaidrės!” — tvirtino pusamžė moteriškė studentų piketo prie LDDP būstinės metu. Neturėjau laiko vėpsoti į bevėstantį jaunimo protestą, kadangi skubėjau su reikalais, todėl negalėjau atsikirsti ar padiskutuoti su energingąja “kraujo praliejimo” šalininke. Neišsakytos jai kontrmintys slegia širdį ir vis vien veržiasi į viešumą.
Kaip būčiau jai atsikirtęs? Greičiausiai taip:
1) negirdėjau, ar kraujas praskaidrina kieno nors protą, na, gal ir pasitaiko vienas kitas toksai unikumas, bet dažniausiai jo prasiveržimas veikia priešingai;
2) “proto praskaidrinimas” kraujo kaina visuomet susijęs su tautos gretų praretinimu;
3) kraujo arba keršto šaukimasis prieštarauja krikščioniškajai moralei — taigi, tamsta, šitaip teigdama, išsiduodi esanti bedievė, vadinasi, bolševike...
Kraštutinumai susieina — ir ultrapatriotai, ir ultrabolševikai statytini į vieną lygmenį. Nepaisant jų platformų skirtingumo, priemonės, pasirinktos kovai, ir tomis priemonėmis pasiekti rezultatai — panašūs. Ultrabolševikai (leninistai, stalinistai), smurtu, krauju stiprinę komunistinę ideologiją, vulgariais, žiauriais metodais vieniję liaudį, seniai jau rankioja savo “laimingos visuomenės” statybos nuolaužas. Ne vieningą tautą, o sukiužusią... geldą vieną negražią dieną išvystų ir tie ultratautiniai patriotai, kurie ne su meilės, teisingumo, doros vėliavomis, bet su keršto, smurto ir kraujo kalavijais išeitų į naujos, teisinės-demokratinės (ir europinės!) Lietuvos kūrybą.
CHIARA LUBICH
“Viešpats telenkia jūsų širdis į Dievo meilę ir Kristaus kantrybę” (2 Tęs 3,5).
Mes galėsime geriau suprasti šv. Pauliaus laiškų gilią mintį, sveikinimų ir raginimų prasmę, jei pagalvosime apie šio ypatingo laiško paskirtį.
Kai kurie Tesalonikos krikščionys, būdami paveikti klaidinančio aiškinimo to, ką apaštalas mokė, liovėsi dirbę, nes tikėjo, kad antrasis Kristaus atėjimas jau čia pat. Iš tikrųjų tie gandai apie antrąjį atėjimą neturėjo pagrindo, todėl apaštalas norėjo priminti tiems krikščionims, kaip reikia ruoštis pasitikti Viešpatį tada, kai jis tikrai ateis. Juk jie negali nenaudingai ir beprasmiškai laukti, verčiau turi gyventi esamą laiką, vykdydami Dievo valią, stengdamiesi stropiai atlikti savo darbą, aprūpindami save, taip pat padėdami ir savo artimui.
“Viešpats telenkia jūsų širdis į Dievo meilę...” Tais žodžiais apaštalas nurodo, kaip reikia gyventi esamą laiką naudingiausiai. Tai reiškia, kad turime leisti meilei mums vadovauti. Aišku, tai meilei, kuri ateina iš Dievo ir kuri mus įgalina jį mylėti.
Krikščionių gyvenimas reiškia, kad jie iš tikrųjų tiki, jog Dievas siunčia iš meilės viską, net bandymus ir skausmingus nutikimus. Užtai tą jo meilę turime matyti jo Žodyje, ji turi mums vadovauti visuose darbuose, kad juos galėtumėm atlikti visu uolumu. Tada jo meilės vadovaujami ir vienas kitą galėsime mylėti, ir skleisti tą jo meilę žmonių tarpe. O būdami tikri Kristaus sekėjai, ir pasauliui galėsime liudyti Dievo karalystę.
RITA VINCIŪNIENĖ
Mylėti reikia su saiku, — užgirdau šiandien. Saikas meilėje — taip svarbu! — įrodinėja man. Meilė ir saikas. Pasakyk apie tai romantiškai keturiolikmetei, virpančiai nuo kiekvieno jos bendraklasio pažvelgimo. Išskės akutes ir pagalvos: kokia kvaila tu, teta! Primink saiką aštuoniolikmečiui individualistui, visą dieviškai moterišką grožį reginčiame tik vienos — JOS — kaklo išlinkimuose. Gera tau kalbėti, kai viskas praeity! — sumurmės ir nusigręš. Na, ir besaikis tavo jausmas! — papriekaištauk keturiasdešimtmetei savo bičiulei, įsivaizduojančiai, jog tik dabar sutiko Jį, Tikrąjį ir Vienintelį. Ne. Mylintiems meilėje saiko geriau nepriminti.
Nors labai tvirtai žinau: kiekviena žemiška meilė praeina, nublanksta, kasdienybe tampa. Buvusi besaikė tada atsigręžia neapykantos mirksniais ir kerštauja kerštauja... Nes vis tai — besaikė meilė, rūsti neapykanta — tik žemiška. O dangiška?! O prisirišimas prie Tavęs, Viešpatie, meilė Tau, Jėzau Kristau, tobuliausias mūsų Vaizdiny, mūsų vilčių Nešėjau ir Įkūnytojau? Ar ir ji turi būti su saiku?!
Smuglevičiaus salė — seniausia universitete. Freskomis ir paveikslais ją dekoravo žymus lietuvių dailininkas, universiteto profesorius P. Smuglevičius (1745-1807). Dabar čia Mokslinės bibliotekos skaitykla.Juozo Polio nuotr.
Taip, pasauliui keisti šventuoliai, didžiumą savo laiko praleidžiantys su malda lūpose ir prie altorių. Beje, ar jų yra dabar, pas mus, apie mus? Nujaučiu, kad yra! Ir — atleisk, Viešpatie, man, begėdei didžiuoklei! — pati tokia noriu būti. Noriu kasdien dalyvauti pamaldose, būti su Tavim, Viešpatie, priimti Tave į savo širdį ir atsidusti: nepalik manęs, tobulasis mano Vaizdiny ir mano Viltie! Bet... aplinkiniai nužvelgia pašaipiais žvilgsniais: sudavatkėjai visai! be saiko jau! — ir... susiraitau sofos kamputy su knyga rankose: nebaisiu jau, ne... Noriu dažnai dažnai kelti akis į Dangų, kur Tu, Viešpatie, toks paslaptingas ir nematomas, bet esantis, noriu kalbėtis su Tavimi, bendrauti, melstis, noriu, kad rožančiaus karoliukai virpintų pirštus kasdien, kasdien. Bet... ausį pasiekia aplinkinių nuostaba: darbo nebe nusitveri, ar ką?! — ir... krinta rožančiaus vėrinėlis iš delno, sustingsta lūpos vidury Sveikamarijos.
Šiandien beveik kiekvienas laikraštis spausdina įvairiausių rūšių horoskopus. Gatvės pardavėjai, o neretai ir knygynai, siūlo knygas apie magiją ir pan. Jaučiamas dalies žmonių susidomėjimas dalykais, kuriuos įprasta vaidnti “okultiniais”.
Sąvoka
Žodžiu “okultizmas” žymima pasaulėžiūra, teigianti, kad neįprasti įvykiai ir procesai, kurių nepajėgia paaiškinti mūsų pažinimui prieinami dėsniai, yra anapusinio dvasių pasaulio poveikio padarinys. Ši pasaulėžiūra remiasi įsitikinimu, kad mūsų materialųjį šiapusinį pasaulį gaubia anapusinis dvasių pasaulis, sudarytas iš subtilios, pojūčiais neapčiuopiamos medžiagos. Okultizmo sekėjai tvirtina, jog su šiomis dvasiomis galima kontaktuoti bei tarpusavyje sąveikauti. Sugebėjimu bendrauti su anapusiniu pasauliu neva pasižymintys tam tikri asmenys, vadinami “laidininkais” arba “medijumais”. Neretai šie “tarpininkai” naudojasi šiam amatui būdingais “įrankiais”, pavyzdžiui, švytuoklėmis, stiklinėmis, kristalo rutuliukais, runomis, kortomis, rykštelėmis, kerėjimais, ritualinėmis formulėmis, magija ir daugeliu kitų dalykų. Šiandieninį okultizmą didžiąja dalimi sudaro spiritizmas, t.y. tikėjimas dvasių poveikio galia.
Senosios observatorijos frontono fragmentas. Virš trečiojo aukšto dorėninio orderio frizas su Zodiako ženklais.Juozo Polio nuotr.
Norėdami suteikti savo amatui moksliškumo įspūdį, daugelis okultistų tituluoja save “metafizikos daktarais” arba “parapsichologais”. Pastaruoju atveju būtina skirti okultistiškai suprantamą parapsichologiją ir parapsichologiją kaip universitetinės psichologijos periferinę discipliną, mėginančią moksliniais metodais tirti paranormalius reiškinius — aiškiaregystę (tiesiogiai nesamų objektų suvokimas, nesinaudojant įprastiniais juslinio suvokimo būdais), telepatiją (sąmonės turinių perdavimas paranormaliais informacijos perdavimo kanalais), perkogniciją (išankstinis ateities žinojimas), psichokinezę (objektų judinimas be žinomų fizinės energijos rūšių sąnaudų), materializacijos (objektų atsiradimą ir pranykimą) ir pan. Mėginimas paaiškinti išvardintus reiškinius natūraliomis priežastimis išpažįstantiems okultistams yra nepriimtinas.
K. J. AMBRASAS, S J
Mes ilgai buvome toli nuo vienas kito. Ne tik gatvėje, ne tik įstaigose ir mokykloje, susirinkimuose ir netgi šeimose. Mes nepaprastai ilgai buvome pratinami tolintis nuo vienas kito, tolti ir net būti priešingi vienas kitam, kad būtume skaldomi ir valdomi, nes po vieną lengviau palaužti, išskabyti, kaip nudžiūvusias medžio šakas pavasarį. Todėl turėtume dabar gerai pasižiūrėti į šalia savęs esančius: savo brolį, seserį, tėtę ir mamą, į draugus ir pažįstamus. O kiek visgi juose gera esama! Kaip jie kartais , o gal net per visą mūsų gyvenimą, greta būdami, tiek dėl mūsų aukojasi ir mums padeda, užjaučia ir mums gera linki. Tiktai mes, šalti ir abejingi, nepastebime. Neįvertiname, esame nedėkingi. Tad pasislinkime arčiau prie artimiausiųjų. Prie savųjų. Prie tų, kurie išties yra mūsų neišsenkamas gėrio, jautrumo, pagalbos šaltinis ir neišdžiūstanti versmė. Pasislinkime, kad iš jų pasimokytume gerumo arba kitų gerų bruožų. Pasislinkime arčiau prie tylos, kuri mus moko suprasti kasdienius ir didelius aplinkos įvykius, kurių taip apstu nūnai. Tik tyloje mes galime išgirsti tą Didįjį Balsą, kuris nuo pirmųjų žmonijos žingsnių į mus kalba žvaigždžių mirgėjimu, vėjo ošimu ir pirmosios snaigės lengvu skrydžiu...
Universiteto Didžiojo kiemo vaizdas iš viršaus.Juozo Polio nuotr.
Pasislinkime arčiau prie silpno ir bejėgio, kuris laukia mūsų dėmesio, mūsų nuoširdaus žodžio, mūsų laiko valandėlės, kad jis, negalios ir vargo prirakintas prie invalido vežimėlio ar aptrintos palaikės lovos, galėtų bent akimirką užmiršti savo skausmą ir klausydamas mūsų balso, būdamas tą trumpą laiko akimirką greta mūsų, užmirštų savo bėdas ir nuoskaudas, kurias į jo kūną ir sielą įspaudė negailestingas laikas ar negailestinga ranka, beširdis žodis ar nuožmus pikto žmogaus elgesys.
JUOZAS PRUNSKIS
Kai mokiausi Rokiškio gimnazijoje, moksleiviai turėjo paprotį įsigyti mažus albumėlius, į kuriuos prašydavo draugus įrašyti keletą sakinių atsiminimui. Giliai į širdį man įsmigo įrašas, kuris mane jau lydi daugiau kaip šešis dešimtmečius.
“Viskas praeis, pražus kaip sapnas,
Gyvenimo laimė ir skausmai,
Ateis mirtis ir šaltas kapas,
Pakvies ilsėtis amžinai... ”
Tai man buvo paskatinimas ieškoti gilesnės prasmės gyvenime, kad į tą šaltą kapą, į tą kelionę amžinybėn neišeičiau tuščiomis rankomis.
Tai verčia žmogų pagalvoti apie gyvenimo prasmę. Didieji žmonės mums gali būti pavyzdžiu, kaip savo gyvenimą įprasminti. Vienas iš kūrybingiausių Europos žmonių ir vienas iš talentingiausių rašytojų Levas Tolstojus, atsisakęs grafo prabangos, po nuodugnių mąstymų rašė: “Mano malda yra tokia: kas gyvena Dievo meilėje, Dievas gyvena jame. Jeigu mes mylime kitą žmogų, mumyse išsipildo Dievo meilė. Broliai, mylėkime vienas kitą, nes Dievas yra meilė”.
Šitokia idėja persiėmusiam žmogui net ir pati gamta darosi prasmingesnė. William Ward rašė: “Kiekvienas saulėtekis yra žinia iš Dievo ir kiekvienas saulėleidis yra jo parašas”.
Vienas iš įžymiųjų mūsų amžiaus mokslininkų Charles A. Coulson mums primena: “Mokslas išryškina Dievo veidą. Mokslas yra vienas iš didžiausių Dievo pagarbinimų, nes padeda suprasti, ką Dievas yra padaręs”.
ZENTA TENISONAITĖ
II. AUTOPORTRETAS
Kol nežinojau, kas esu,
ieškojau šviesos iliuzijų...
Žodžiai atbusdavo sapnuose
ir mano sieloje
suliepsnodavo ugnis, žibėdavo
liepsnelės. Šiandien man iš rankų
krinta žvaigždės ir mano pasaulis
— stiklo kalno pilis —
III AUTOPORTRETAS
Mano rankose vėsus pavasaris,
nėra gėlių, tik vėjo vargonų
varpai...
Šiandien mano žodžiai brangūs,
kaip vėlyvos vasaros valandos,
kada mano šešėlis traukiasi,
mano žodžiai auga kaip medžiai..
Ant drobės...
IV AUTOPORTRETAS
Kai aš netekau tavęs...
aš bijau...
Nes keistos naktys šiame
pasaulyje, tarytum
tūkstantis raudonų akių,
žiūri sapnuose nemirksėdamos
į mano rankas...
Kol aš kalbu apie naktį...
Kol aš nežinau, kas esu...
Satanizmas Vakaruose šiandien yra tapęs visuomeniniu reiškiniu, kuris pradeda kelti rūpestį visuomenei. Nerimą kelia didėjanti satanistinių idėjų įtaka jaunimui.
Doktrina
Šiandieninis satanizmas didžiąja dalimi remiasi anglo Aleister Crowley (1857-1947) doktrina. Suabsoliutinęs biologiškai suprantamą troškimą gyventi, Crowley teigė, jog šis troškimas turįs būti realizuotas per neribotą malonumą. Troškimas gyventi valdąs visatą ir esąs dieviškoji pirmapradė energija, sudaranti visos tikrovės pagrindą. Juo daugiau šios energijos žmogus patiria, juo labiau jis pasijunta esąs absoliučiu, netgi dievišku. Tada jis atsiduria anapus gėrio ir blogio ir, kaip suverenas, gali daryti viską, ką nori. Šitaip Crowtey suformuluoja pagrindinį satanizmo įstatymą: “Daryk viską, ką nori”.
Šio principo šėtoniškumą sudaro tai, kad žmogus raginamas užimti Dievo vietą bei beatodairiškai atmesti visa, kas priešinga jo paties valiai, — kitus žmones, institucijas, etiką ar religiją. Pats Crowley save laikė šėtono įsikūnijimu ir vadino “didžiuoju žvėrimi — 666” (Apr. 13). Tiesa, šėtoną jis įsivaizdavo esant ne tiek asmeniu, kiek minėta absoliučia energija, galinčia sutankėti ir virsti galingomis asmeniškomis dvasinėmis būtybėmis. Taigi Crowley doktriną galima vadinti satanistinių panteizmu, kuriame dieviškasis absoliutas suprantamas kaip begalinis, geidulingas, jokių ribų nepripažįstantis gyvenimo troškimas. Ši satanizmo atmaina skiriasi nuo ankstesnių jo formų, traktavusių šėtoną kaip Dievo sukurtą ir prieš Jį sukilusią dvasinę būtybę.
Crowley išvystyta magija, kurios ritualai pasižymi įvairiausiomis seksualumo formomis bei kruvinomis gyvūnų aukomis, siekia, kad magas nusilenktų absoliučiai satanistinei kosmoso energijai ir per tai išlaisvintų savo valią nuo bet kokių varžtų. Jo dėka žmogus galįs vis labiau patirti savo paties dieviškumą. Seksualumas Crowley sistemoje atlieka dvejopą vaidmenį: viena vertus, jis yra priemonė magiškoms galioms padidinti, kita vertus, jis drauge yra galutinis tikslas, dieviško-satanistinio gyvenimo aukščiausioji forma.
JĖZAUS GYVENIMAS IR JO MOKSLAS, Evangelijos žodžiais atpasakotas. Spaudai paruošė kun. Antanas Liuima, SJ. Išleido Lietuvių Katalikų Mokslo akademija (Piazza della Pilotta 4, Roma) 1992 m. Mažas formatas, 234 psl., kaina nepažymėta. Išleista prel. Juozo Prunskio fondo lėšomis.
Šis tekstas buvo paruoštas jau prieš 25 metus, bet išleistas tik dabar, atsiradus mecenatui. Kristaus gyvenimas ir mokslas yra aprašytas keturiose evangelijose. Ten, žinoma, yra daug pasikartojimų, o čia jis atpasakotas ištisai, išrankiojant tekstus iš visų keturių evangelijų ir išleidžiant pasikartojimus. Naudotasi arkiv. J. Skvirecko Naujojo Testamento vertimu su vienu kitu kalbos pataisymu.
Kun. dr. S. Gruodis, SJ. ATSIMINIMAI. Išleido Jadvyga ir Petras Gruodžiai 1992 m. Čikagoje. 96 psl., kaina nepažymėta.
Šie atsiminimai parašyti 1980 m. Balninkuose. Kun. S. Gruodis mirė 1990 m. lapkričio 1 d. Atsiminimai tikrai įdomūs ir įvairūs, kaip buvo įvairus ir kun. Gruodžio gyvenimas. Baigęs Voroneže lietuvišką gimnaziją, buvo pakviestas dėstyti lietuvių kalbą Ukmergės gimnazijoje, dalyvavo kovose su bolševikais, buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą 1920 metais.
Prel. J. Maironis, dėstęs moralinę teologiją Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universitete, savo įpėdiniu kaip tik numatė kun. S. Gruodį. Šioms pareigoms, žinoma, jis turėjo dar pasiruošti, tad išvyko į užsienį moralinės teologijos studijų ir ruošė tezę doktoratui. Jo disertacijos tema buvo “Negimusios gyvybės panaikinimas”. Profesoriaudamas Kaune, S. Gruodis susipažino su įvairiais lietuviais jėzuitais, ypač jam didelį įspūdį padarė Benediktas Andruška, SJ. Bet buvo įdomus jo nusistatymas jėzuitų atžvilgiu. Jis taip rašo: “Pasijutau vienas su savo bėdom. Ėmė varginti neramumai, skrupulingumas. Pradėjau nuoširdžiau melstis. Taip tęsėsi savaitė kita. Stoti į vienuolyną negalvojau, o jėzuitams jaučiau ypatingą antipatiją. Tačiau įvyko tai, ko aš nenorėjau.
Paruošė Gediminas Vakaris
Kaune atidaryta bažnytinių vėliavų paroda
Kauno Paveikslų galerijoje (Donelaičio 16) lapkričio mėnesį veikė dailininkės Margaritos Čepulienės (gim. 1936) sukurtų bažnytinių vėliavų paroda. Projektuoti ir siuvinėti bažnytines vėliavas autorė pradėjo 1989 metais. Pirmasis jos atliktas darbas — specialistų labai gerai įvertinta Alksnėnų bažnyčios vėliava. Šiuo metu dailininkė jau yra sukūrusi daugiau negu 20 vėliavų, kurių didžioji dalis priklauso Vilniaus arkikatedrai.
Arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio interviu Austrijos katalikų informacijos tarnybai
Austrijos katalikų žinių agentūra “Kath-press” praneša, kad Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis, duodamas interviu Austrijos katalikų informacijos tarnybai “idu”, kritikavo Rusijos prezidento Boriso Jelcino įsaką dėl kariuomenės išvedimo iš Baltijos šalių pristabdymo ir pareiškė, kad lietuvių tauta labai vienareikšmiškai pasisakė už Rusijos kareivių išvedimą. Arkivyskupas sakė tikįs, jog tarptautinė bendrija, ypač Europa, darysianti Rusijos vyriausybei spaudimą, kad kariuomenės išvedmas būtų tęsiamas.
Kalbėdamas apie rinkimus, arkivyskupas Bačkis pareiškė, jog jis nebijąs, kad Lietuva grįšianti į komunizmą. Komunistų pergalė rinkimuose nereiškianti komunizmo pasirinkimo. Tautoje vyraująs nepasitenkinimas vyriausybe, nes, reformas įgyvendinant nepakankamai sparčiai, pablogėjusi socialinė padėtis. Dabartinės problemos esančios objektyvus “perėjimo iš socialistinės sistemos į rinką padarinys”. Pasak arkivyskupo, žmonės ir toliau norintys reformų.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S J.
Ar teiktinas vartoti švietimietis?
“Kalbos praktikos patarimuos” (1985) pažymėta, kad šio naujadaro vietoje esą geriau vartoti švietimo darbuotojąar pedagogą, mokytoją(p. 300). Ir iš tikrųjų lietuvių kalbai, ypač tarmėms, nebūdinga darytis asmens pavadinimų pagal profesiją su priesaga -ietis.Su šia priesaga labiau linkstama kurtis asmens pavadinimų, rodančių jo kilimo ar gyvenamąją vietą (plg. kaimietis, miestietis, sodietis, suvalkietis, kaunietis, vilnietisir kt.). Todėl tinkamesnis švietimo sistemos darbininkui vadinti yra dvižodis junginys švietimo darbuotojas.
Tiesa, bendrinėje kalboje yra ir išimčių — žodžių, kurie reiškia ne asmens kilimo ar gyvenamąją vietą, o asmens priklausymą tam tikram kolektyvui (pvz., ansamblietis, tautietis).Tačiau dauginti tokių išimtinių darinių netikslinga. Beje, Jablonskis savo kalbos straipsniuose keitė pasaulietįį pasaulininką,nors pastarasis veikiausiai dėl savo ilgumo vartosenoje neprigijo. (Jonas Palionis)
Ar vartotinas pasakymas atidengti ugnį?
Pasakymas atidengti ugnįbuvo dažnai vartojamas sovietų spaudoje, pvz.: Žvalgai (...) atidengė ugnį(J. Macijauskas). Jis pateikiamas ir akademiniame “Lietuvių kalbos žodyne” (T. 2. P. 405) ir yra tikriausiai apredaguotas vertinys iš rusų otkryt’ ogon’vietoj lietuviškai kalbančių karininkų vartoto žargono atidaryti ugnį.
1983 m. išleisto Ch. Lemcheno “Rusų-lietuvių kalbų žodyno” (T. 2. P. 546) rusų pasakymo otkryt’ ogon’lietuviškas atitikmuo yra paleisti ugnįir pradėti šaudyti.Jis gerai derinasi prie kitų lietuviškų pasakymų: paleisti šūvį, paleisti kulką, paleisti strėlę, paleisti salvę.Pasakymas paleisti ugnįnesvetimas ir mūsų tarmėms, plg.: Naktį ugnį vieną paleido iš brauninko ans Darbėnai (LKŽ VII 282). Todėl rusų pasakymo otkryt’ ogon’geriausias lietuviškas atitikmuo būtų paleist ugnį.(Albertas Rosinas)
Dažai nuo nudegimo
Japonų kosmetologai siūlo naują kremą, padedantį apsisaugoti nuo ultravioletinių spindulių, kurių perteklius gali sukelti odos vėžį. Šio kremo pagrindą sudaro pigmentas, gautas iš rugių ir arbūzų sėklų. Pigmentas sugeria ultravioletinius spindulius, sukeliančius nudegimą, ir šių spindulių energiją paverčia šiluma, kuri išsisklaido odoje. Pigmentą galima įterpti į mikroninio dydžio kapsules. Toks kremas nekenksmingas žmonėms, kenčiantiems nuo alergijos arba turintiems ypač jautrią odą.
Užteršta jūra prie Sicilijos
Mes manome, kad Sicilijos krantus plauna Viduržemio jūra. Ekologai ir Žalieji sako, kad į Sicilijos salos krantus bangos plakasi kartu su polientileno pakietais nuo pieno, alaus ir kitų produktų. Vandens užterštumas pasiekė tokią kritinę ribą, kad valdžia nutarė uždrausti pardavinėti saloje maisto produktus ir viską, kur naudojamas polientilenas. Išimtis tik vaistams.
Vieną kartą žymus praėjusio šimtmečio Peterburgo astronomas profesorius Savičius pastebėjo savo paskaitoje išsipuošusį kilmingo bajoro sūnų. Jis dėvėjo prabangų jodinėjimo kostiumą.
— Aš esu jums didžiai dėkingas, — kreipėsi profesorius į studentą.
— Už ką? — nustebo studentas.
— Kad neatjojote į auditoriją raitas.
* * *
Prancūzų bakteriologas L. Pasteur savo laboratorijoje tyrinėjo raupų bakterijas. Visiškai nelauktai pas jį įėjo nepažįstamas žmogus ir pristatė sekundantą vieno didiko, kuriam pasirodė, jog mokslininkas jį įžeidęs. Didikas reikalavo dvikovos. Pasteur ramiai išklausė pasiuntinį ir pasakė:
— Jeigu mane šaukia į dvikovą, aš turiu teisę pasirinkti ginklą. Štai dvi stiklinės: vienoje raupų bakterijos, kitoje — vanduo. Jeigu žmogus, pasiuntęs jus, sutiks išgerti vieną iš šių pasirinktinai, aš išgersiu antrąją.
Dvikova, žinoma neįvyko.
* * *
Policininkas pagauna skubantį automobilistą, kuris sako policininkui:
— Tai ką, sakysi, kad aš važiuoju per greitai?
— Ne, — atsakė policininkas, — tamsta per lėtai skrendi.
■ Libijoje misijose dirbusių trijų nužudytų Švč. Kristaus kraujo seselių kūnai JAV diplomatinės tarnybos pastangomis pagaliau buvo atgauti ir gruodžio 13 d. palaidoti prie jų vienuolyno pietinėje Illinois dalyje, dalyvaujant šimtams žmonių. Dar dvi tos pat vienuolijos seselės, taip pat nužudytos Libijoje, vis dar nesurastos. Šių seselių šūkis yra: “Garbinti Dievą, tarnaujant vargšams".
■ Lietuvos kūdikiams, gimusiems su sutrikimais, katalikų mediciniškų misijų taryba organizuoja neurovystymosi terapijos programas.
■ Baltimorės vyskupas William H. Keeler išrinktas JAV vyskupų konferencijos prezi-
■ Septyni “dainuojantieji amerikiečiai kunigai” Bostone suruošė koncertą. Jų dainos buvo perpintos humoristiniais intarpiais. Susirinko daugiau kaip 500 dalyvių. Buvo surinkta 3.093 dol., kurie paskirti dr. M. Dunn ir 12 chirurgijos specialistų kelionei į Lietuvą 1993 metų pradžioje. Šie “dainuojantieji kunigai” keletą kartų per metus koncertuoja, pelną skirdami labdarai.
■ Krikščionių demokratų žurnalas “Tėvynės sargas” iš JAV perkeltas į Lietuvą.
Nuoširdžiai dėkojame “Laiškų lietuviams” rėmėjams:
1.000 dol. aukojo Lietuvių Fondas.
Po 85 dol. aukojo: I. Kairytė, V. Petkienė.
60 dol. aukojo E. Maximovitsch.
Po 50 dol. aukojo: M. Jasaitis, L. Kriaučeliūnas, A. Karaliūnienė.
Po 35 dol. aukojo: D. Balčiūnas, B. Čepaitienė, kun.V. Pavalkis.
25 dol. aukojo O. Norkus.
Po 20 dol. aukojo: S. Slavickas, P. Lukoševičius, R. Kriaučiūnas, A. Sutkuvienė.
Po 15 dol. aukojo: B. Morkūnas, M. Bumbulienė, A. Martišius, B. Kašinskas, J. Miečius, B. Pauliukonis, A. Aviža, A. Lauraitis, P. Murinas, G. Gražienė, J. Mikaila, V. Udrienė, A. Paulius, P. Žilinskas, S. Daržinskis, J. Siaurusaitis, A. Paulikas, J. Ardys, Msgr. L. Peck.