religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1994 / LAPKRITIS — NOVEMBER / VOL. XLV, NO. 11

Šis numeris iliustruotas iš Lietuvos atsiųstomis įvairių fotografų nuotraukomis, tema “Skausmas ir liūdesys”.
Viršelio piešinys — dail. Joanos Plikionytės-Bružienės.
Skyrių vinjetės — dail. Rasos Sutkutės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos

The Statement of Ownership, Management and Circulation.
LAIŠKAI LIETUVIAMS Letters - to Lithuanians - is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and ovvners are Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. The purpose function and non-profit status of this organization and the exempt status for Federal income tax purpose have not changed during the preceding 12 months. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, SJ. The managing editor is Mrs. Aleksandra Likander. The offices of editors, publishers and management are located at 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. In the preceding 12 months Laiškai Lietuviams averaged a press run of - 2,400. Totai distribution - 2,375 copies, mail subscription - 2,069, free distribution - 306. None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers; and - 25 copies are left-overs. Second class postage paid at Chicago, IL.

ALGIRDAS PALIOKAS, SJ

    Kristaus Karaliaus šventė. Neregimos karalystės, nematomo Karaliaus šventė. Kur šios karalystės erdvė? Kur jos sienos? Kokia jos evoliucija žmoguje ir žemės laike?

     Kartą “Jėzus kalbėjo miniai:” Matydami debesį, kylantį vakaruose, jūs tuoj pat sakote: “Ateina lietus” ir taip atsitinka. Pučiant pietų vėjui, jūs tvirtinate: “Bus karšta’,’ ir taip iš tiesų esti. Jūs mokate išaiškinti, ką reiškia žemės ir dangaus išvaizda, tai kodėl gi neišsiaiškinate šio laiko prasmės?” (Lk 12, 54-56).

     Buvo Senojo Testamento laikas, dabar yra poatpirkiminis laikas. Tai du iš esmės skirtingi laikai. Jų sandaroje - Kristus. Dievo karalystė gimė tada, kai Izraelis matė, girdėjo ir net paliesti galėjo Dievo Sūnų. Jos sėkleles apaštalai ir daug daug misionierių nešė į kitas šalis ir tautas. Dievo Karalystė skleidėsi erdvėje ir laike, augo kiekybiškai ir kokybiškai. Pildosi Kristaus pranašystė: “Kada būsiu pakeltas nuo žemės, visa patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 32).

“Nepriklausomybės ir vilties žygis — skautai žygiuoja.

Algirdo Kairio nuotr.

     O kur esame mes, XX-to amž. pabaigos vaikai? Krikštu tapome Dievo tautos, Dievo Karalystės piliečiai. Bet tai anaiptol dar ne viskas. Tai tik pasėtoji sėkla, kuri kartais krenta ir tarp erškėčių, ir ant uolos. Gyvenimo kelionės metu mes bendraujame su giminėmis, kaimynais ir šiaip pažįstamais. Tik niekas nežino, ar Dievo žodis gyvas jų sielos dirvoje, ar ūgtelėjęs nenudžiūvo, o gal iš vis nebuvo nė prigijęs. Toje karalystėje, kurioje visada Kristus yra Karalius, ten nuėję mes ieškosime tų, kuriuos pažinome ir, deja, ne visus rasime. Vieni jų apsivalę ateis, o kitų nematysime niekada. Ir neduok, Dieve, jei ten nesulauktume nors vieno iš savo namiškių.

Skaityti daugiau: PARADOKSŲ KARALIUS

 (Ketvirtojo Pradžios knygos skyriaus analizė)

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

     Kaino ir Abelio istorija, aprašyta ketvirtaine Pradžios knygos skyriuje, yra esminė priešingybė tam, kas aprašyta pirmuosiuose trijuose tos pačios knygos skyriuose. Ten yra aprašyta ne tik žmonijos sukūrimas, bet ir jos konflikto su Dievu pradžia. O ketvirtajame skyriuje pasirodo žmonės, kurie yra veiksmingai nusiteikę atstatyti žmonijos santykius su Dievu, nes jie jau aukoja Dievui, išreikšdami savo norą su juo santykiauti.

     Iš kur toks esminis pasikeitimas? Kai pirmieji žmonės buvo apsisprendę eiti savo keliu, nepriklausomai nuo Dievo, čia du jų vaikai, užuot nusikreipę nuo Dievo, imasi jam aukoti. Tai didelis skirtumas, į kurį negalima nekreipti dėmesio. Iš kur yra toks svarbus pasikeitimas, neturime atsakymo. Abu broliai aukoja Dievui. Ir tai daro kartu. Tiesa, jų veikla virsta tarpusavio konfliktu, pasireiškusiu net brolio nužudymu, tačiau ši tragedija neturi užtemdyti pagrindinio šios veiklos teologinio turinio.

     Dėl ko kilo tas brolių konfliktas? Dėl to, kad jie išsiaiškino, jog jų vieno auka yra negera, nėra Dievui priimtina. Tai paaiškėjo tuo būdu, kad Kaino aukos dūmai nekilo j dangų. Nekilo dėl to, kad jis aukojo ne tikrus grūdus, o tik javų atlaikas. Šis religinės pagarbos Dievui skirtumas buvo perkeltas į asmeninį konfliktą, ir nepriimtinos aukos aukotojas nužudo priimtinos aukos aukotoją. Į tai būtų galima žiūrėti kaip į religinių kovų pradžią. Tačiau šio konflikto pagrindas yra kartu ir ekonominis bei kultūrinis. Žudikas yra pažangios ūkinės sistemos, būtent žemdirbininkiškos auginimo kultūros atstovas, o nužudytasis — senesnės gyvulių augintojų kultūros atstovas.

Skaityti daugiau: KAINO IR ABELIO AUKOS

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Jolanta Podleskytė

     Sapnavau Šatrijos Raganą, apsivilkusią balta ilga suknele su baltu skėčiu rankose, kuris vėliau pavirto į didelę baltą gėlę. Stovėjo ji prie jūros ir žvelgė į tolį — ten, kur paskutiniai saulės spinduliai slėpėsi už horizonto, ir tyliai kartojo:

     — Žemėje nieko daugiau nėra, — tik meilė ...

Baltos snaigės, it “gulbių pūkai” lėtai besisukdamos minkštai tūpdavo ant bangų keteros ir ten tyliai ištirpdavo, tarytum atiduodavo save begalybei ... Staigus vėjo gūsis staiga pagriebė snaigių būrį, įtraukė į savo verpetą ir ... netikėtai jos suplasnojo baltais sparnais, sukdamos ratus apie Šatrijos Raganos galvą ...

     Baltos gėlės, baltos snaigės — tai rašytojos sielos muzikos akordai, kurie tarytum ataidi iš anapus, ir sapno vizija lyg ir įsikūnija L. Gutausko eilėraštyje:

     Diena pasviro kaip gėlė į tamsą,
     Sutvisko sniegenų sparnai,
     Tu sningant tyliai grojai Bramsą,
     Žiema — kaip rožės ir sapnai.
     Atrodė — visa, ką paliesi pirštais,
     Pavirs nežemišku sniegu,
     Gražu, sakiau, kad žolės miršta,
     Užmiega vaikišku miegu.
     Diena — šviesi gėlė į tamsą,
     Ir krito snaigės iš skliautų,
     Tu sningant tyliai grojai Bramsą
     Nesugrąžinamu metu.

     Žiema — nesugrąžinamas metas mūsų sielai, kai ji jau sudėjusi visus ginklus ir pasiekusi vienokį ar kitokį uostą. Praskriejo pavasaris, prabėgo vasara, baigėsi ir dabar Šatrijos Raganai žiema — “kaip rožės ir sapnai” nes grožis — tai dalis Absoliuto. Ne vienas iš Marijos Pečkauskaitės vaizduojamųjų asmenų skęsta gamtos grožyje ir savo gražiausius jausmus išreiškia menu. Menas jiems būtinas dalykas. “Kaip kūnas oro, taip mano siela troškta grožio, reikalauja dailės. Bet iš visų jos šakų tiktai viena man dabar tėra prieinama — literatūra. Tat kaip bitė iš žiedų medų, taip aš čiulpiu iš jos gėrį. Svaiginuosi poezijos burtais, gyvenu kartu su jos herojais ir užmirštu viską, viską ...” — sako mamatė. Ji be galo myli ir muziką, ir gamtą. Gėlės jai — “žemės šypsena iš džiaugsmo, kad ją Dievas sutvėrė ir didiems dalykams paskyrė. Žiūrint į ją, ima šypsotis ir žmogaus siela. O nuo tos šypsenos, kaip ledas nuo saulės, nyksta visa, kas sieloje pikta ir bjauru. Gėlių kvapas jai atrodo kalba, kuria jos pasakoja apie tokias grožybes, kokių niekados nėra mačiusios žmonių akys, apie tokius balsus, kokių niekados nėra girdėjusios žmonių ausys ir apie tokią laimę, kokios niekados nėra patyrusios žmonių širdys.

Skaityti daugiau: AMŽINYBĖS POŽIŪRIU

STASĖ DZENUŠKAITĖ

“Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų

(Jn 1, 17)

    Įsidėkite šiuos mano žodžius į savo širdis ir sielas, prisiriškite juos kaip ženklą prie rankos ir pritvirtinkite juos kaip žymę sau ant kaktos. Mokykite jų savo vaikus, kalbėdami apie juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi, ir kai keliesi. Užrašyk juos ant savo namų durų staktų ir ant savo vartų, kad jūsų dienos ir dienos jūsų vaikų būtų padaugintos krašte, kurį Viešpats prisiekė jūsų protėviams duoti, kolei dangaus skliautas yra virš žemės” (Įst 11, 18-21), — tai įsakmiai ragino Mozė laikytis Dešimt Dievo Įsakymų ne tik savo bendraamžius — Sandoros bendrijos narius, bet ir mus, stovinčius ant 3-iojo krikščioniškojo tūkstantmečio slenksčio, o taip pat ir mūsų vaikus ir vaikų vaikus ... “kolei dangaus skliautas yra virš žemės”.

    O kaip laikomės Dekalogo mes, blaškyti savos istorijos vėtrų ir dar tebeblaškomi šiandien? Ar visi mes mokėme Dievo Įsakymų vaikus tuos 50 nelaisvės metų? Ar kalbėjome jiems apie juos, eidami visais keliais, keldami ir guldami? Ar ant daugelio mūsų namų durų staktų ir ant kiemo vartų išrašyti Įsakymai? Kiek iš mūsų tų, kurie juos įsidėjo į savo širdis ir sielas, kurie jais gyvena?

Snieguolės Michelkevičiutės nuotr.

Skausmas ir liūdesys nežiūri amžiaus.

    Kartais nakties valandą, kai kasdienos šurmulys nurimsta, sudreba širdis: ar mūsų tautos gyvenimas sovietmečiu nebuvo, Viešpatie, ištisas Tavo šventų Įsakymų laužymas? Garbinom vietinius dievus, šokom aplink skardinį veršį (kad būtų buvęs bent auksinis?!), nepaisėm šventų dienų, vogėm, melavom, paleistuvavom, svetimavom mintimis, žodžiais ir darbais. Trypėm tėvą-motiną savyje, pamynę jų tikėjimą, jų papročius, jų viltį. Ir dažnai tokio gyvenimo pagal piktojo užmačias nelaikėm net nuodėme. Priešingai: Dievo atsižadėjimą vadinom mokslingumu, paleistuvavimą — laisva meile, vogimą — mokėjimą gyventi, tėvo - motinos negerbimą — atsisakymu prietarų, Tėvynės niekinimą — internacionalizmu, melą — diplomatija.

Skaityti daugiau: PAMILKIME TIESA

JONAS LAURIŪNAS, SJ

16. Aukos viršukalnėje (II)

    Afrikoje, Kenijoje, yra aukšti kalnai, j kuriuos kopdami, savo jėgas bando sportininkai. Jie apsirūpina deguonimi, specialia apranga. Vienas Kenijos gyventojas metė drąsų iššūkį prityrusiems alpinistams ir kalnų nugalėtojams. Basas, lengvai apsirengęs, be specialios aprangos jis įkopė į vieną sunkiausiai prieinamų Kenijoje Neliono kalno viršūnę, kurios aukštis siekia 5100 metrų. Įkopti į šią viršūnę, žinovų nuomone, svajoja daugelis alpinistų profesionalų, kurie nedrįsta šturmuoti jos be palydovų ir specialios aprangos. Žurnalistai klausė šaunųjį alpinistą, kas jį paskatino į tokį rizikingą žygį. Norėjęs pasimelsti Dievui, kuris esą gyvenąs šio kalno viršūnėje (Tiesa, 1979, 201).

    Suartėti su Dievu, susitikti su Juo, būti Jo artimybėje — tai visų laikų svajonė. Mums ši galimybė yra duota — nereikia kopti kažkur į kalno viršūnę kaip darė anas Kenijos gyventojas. 1979 m. vienas jaunas kalinys rašė namiškiams iš Vilniaus kalėjimo: “Šiandien Mišių metu buvau kartu su visais savo mintimis. Jaučiu tą bendrumą, ir tampa daug lengviau. Apvyniojęs degtukus siūlu, pasidariau kryžiuką ir dabar nešioju ant kaklo, nes manąjį paėmė. Mikalojui dabar baigiasi Mišios” (gruodžio 13). Štai kur mes susitinkam su Dievu. Šią galimybę mums suteikė Kristus. Tai vyksta tada, kai kunigas Bažnyčios įgaliojimu, jos vardu ir jos nustatytu būdu taria žodžius, kuriuos Kristus ištarė Paskutinės vakarienės metu.

Skaityti daugiau: ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

SAULENA KILIKEVIČIUTĖ

    Žvelgiu į sutemų apglėbtą dangų: štai įsižiebė nauja žvaigždelė, o kažkur toli nukrito kita, galbūt tik mano vienos pastebėta, liūdnų minčių palydėta. Niekaip negaliu šią naktį užmigti, nors taip svaiginančiai ramiai nuteikia žvaigždėtas dangus, mėnesienoje paskendę sodai, tyliai už lango giedanti lakštingala ...

    Guliu atmerktomis akimis, žvilgsniu lydėdama krentančią mažą žvaigždutę, o ausyse vis tebeskamba Ritos ištarti prisipažinimo žodžiai: “Aš nužudžiau savo kūdikį. Negimusį, visiškai bejėgį kūdikį...” Man tie žodžiai įsmigo giliai širdin, jaučiau, jog baimės, siaubo ir netikėjimo jausmų mišinys, staiga pavirtęs į begaliniai aštrų skausmą, skverbiasi į mano kūną, apraizgo širdį, kyla vis aukštyn aukštyn, pasiekia smegenis ... Tegalėjau ištarti: “Nužudei?!” ir mane apgaubė tamsa ... Kai, truputį atsipeikėjau, pajutau šiltą Ritos ranką, švelniai ir labai atsargiai glostančią mano galvą ... Jos karštos ašaros riedėjo per skruostus, kaklą, sudrėkindamos baltą it sniegas suknelės apykaklę, paliesdamos ir mano veidą. Išgirdau tylų, liūdesio ir nuolankumo kupiną “Atleisk” ...

Sugrįžimas.    Alberto Svenčionio nuotr.

    Staiga supratau, jog aš privalau padėti šiai merginai, mano draugei, privalau ją išklausyti, paguosti, padrąsinti. Nusišypsojau, paėmiau jos karštą drebančią ranką, priglaudžiau sau prie skruosto ir paprašiau: “Papasakok man viską. Pasidalink šia nelaime kartu su manimi”. Mačiau, kaip ji akimirką apstulbo, matyt, nesitikėdama tokios atomazgos, užsidengė rankomis veidą ir kokią minutę tylėjo. Man ta minutė atrodė lyg amžinybė. Jaučiau, jog virpu nuo įtampos ir laukimo, tačiau širdis reikalaute reikalavo: “Išklausyk ir padėk, juk ji pasirinko būtent tave”.

Skaityti daugiau: NUODĖMĖS Kaina

CHIARA LUBICH

"Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius" (Jn 6, 68).

     Tais žodžiais Petras atsakė Jėzui, po Jo kalbos Kaparnaumo sinagogoje (Jn 6, 22-59), kurioje Jėzus paskelbė, kad Jis yra gyvenimo duona, nužengianti iš dangaus. Tais žodžiais Jėzus užsiminė apie Eucharistijos Sakramentą, kurį Jis duos Bažnyčiai, tai yra Jo kūnas ir kraujas, kuris turės būti paaukotas ant kryžiaus už pasaulio gyvenimą (6, 51). Tokia Jo kalba labai suerzino tuos, kurie jos klausėsi, o ir pasidalinimas pasklido taip pat tarp kai kurių jo mokinių, kurių daugelis jį paliko.

     Tada Jėzus kreipėsi į artimiausius savo apaštalus ir juos paklausė: “Ar ir jūs norite mane palikti?” Petras atsakė savo ir savo draugų vardu, pareikšdamas savo tikėjimą ir visišką atsidavimą Jėzui. “Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius”.

     Mus labiausiai domina Jėzaus klausimas, į kurį Petras ir davė tą atsakymą.

     Jėzus žinojo, kad Jis buvo nesuprastas ir pasaulio atmestas. Nepaisant to, Jis neslėpė ir nenutylėjo savo asmens tapatybės. Jis pakartotinai liudijo, kad yra Dievo Sūnus, kurį Tėvas siuntė gelbėti pasaulį. Jis nepaneigė jokio žodžio, kurį buvo gavęs iš Tėvo, net ir to, kuris reiškė Jo apleidimą. Tai žinodamas ir vykdymas, Jis leido savo artimiesiems draugams patiems apsispręsti: būti su Juo ar prieš Jį.

Skaityti daugiau: PAS KĄ MES EISIME

 (Lyriniai pamąstymai Medininkuos apsilankius)

JANINA STRIMAITIENĖ

     Vingiuotas kelias, bėgantis tarp gojų, pamiškių pievelių, palaipsniui vis kylantis žaliais kalneliais, atveda į garsiąją Juozapinės aukštumą. Žvelgi į mėlynas padūmavusių miškų juostas ir nematai tolokai likusio Vilniaus televizijos bokšto. Keista — stovi daug žemiau. Atvažiavai ir netiki, kad esi aukštumoje — tas palaipsniškas kilimas kalneliais apgaulingas.

     Kaip čia gražu! Stoviu prie Medininkų pilies griuvėsių ir giostau akimis vienintelio kuoro likučius. Iš 13-jo amžiaus glūdumos žvelgia į mane nebylūs akmenys, milžiniškas pilies vidaus kiemas, nebylūs vartai. Beveik 2 ha pilies kiemo, o visa teritorija su apsauginių griovių sistema — 6,5 ha.

     Sakoma, kad Medininkų pilis savo originaliu planu primena romėnų karo stovyklą, o istoriniai šaltiniai pateikia žinių, kad čia gyvendavęs karalaitis Kazimieras, kuris vėliau buvo paskelbtas šventuoju. Taigi iš tiesų

     Lauko akmenys ir plytos
     Gilią praeitį mums mena,
     Kuoras griūvantis, sulytas
     Žarija širdy rusena.
     Gal nuo medžio šitas vardas -
     Daug medinių būta sienų.
     Tai senovė čia aptverta
     Ryžto įkvepia kiekvieną,

Skaityti daugiau: TA ATMINTIS ŠVENTA

Ramunė Pakalnytė

     “Štai aš beldžiu prie durų sustojęs,
     ir klausaus, ar yra ten širdžių,
     kad nuplautų man ilstančias kojas -

     Aš nenoriu jėga įsiveržti,
     nors kraitelė pilna dovanų,
     trukdo man net voratinklio varžtai -
     Meilės vedamas aš ateinu.

     Betgi Meilei atsakymo reikia -
     kas už ją savo meilę man duos?!
     ji dosni taip beribiai, besaikiai -
     jos žiedų nepakanda ruduo.

     Ar subtilių suprasim šį mostą?!
     Kas tyliausią beldimą išgirs?
     Mūsų dienos be Meilės nunoksta,
     ir apsiaučia vienatvė slogi.

     Gal mes nuginėm Meilę nuo durų -
     neatvėrėm širdies šilumos?!
     Ir išėjom į tolumą niūrią ...
     O tuščiom kaip surtįžti namo?!

Skaityti daugiau: EILĖRAŠČIAI

 (Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

IEVA C1CĖNAITĖ

     Ant Sinajaus kalno Dievas nurodė Mozei dešimtį įsakymų. Mozė visus įsakymus surašė ant akmeninės plokštės, o tai rodo jų svarbą, nes akmuo — patvarumo ir ilgaamžiškumo simbolis. Visi įsakymai yra vienodai svarbūs. Nei vieno ju negalima pamiršti ir nesilaikyti. Įsakymas nurodo gyvenimo situacijų ribas, kurių katalikui nevalia peržengti. Juose galima rasti atsakymus į įvairius, situacijose iškilusius klausimus. Tie atsakymai bus visada teisingi, nes pats Kūrėjas tarytum juos padiktuoja. Įsakymus Dievas yra tiesiog įrašęs į žmogaus prigimtį ir sąžinę. Pirmieji trys įsakymai rodo mūsų pareigas Dievui, o kiti — žmonėms. Visus įsakymus apibendrija didysis įsakymas. Jis vadinamas meilės įsakymu ir yra pagrindinis.

“Nepriklausomybės ir vilties žygis”.  Algirdo Kairio nuolr.

     Pirmasis įsakymas : Neturėk kitų Dievų, o tik mane vieną. Šį įsakymą žmogus vykdo tada, kai tiki Dievą ir pagal tikėjimą tvarko gyvenimą. Tuo pačiu metu negalima tarnauti Dievui ir velniui, o kai netarnauji Dievui, tai nejučiomis pradedi nukrypti nuo tiesaus kelio ir tampi tamsiųjų jėgų valdomas. Net senovėje žmogus tikėjo esant kažkokią aukštesniąją esybę ir ją garbino, tačiau jo tikėjimas nebuvo tobulas, nes jis nežinojo, ką tiki ir kas yra visa ko valdytojas, todėl pradėjo garbinti stabus ir juos tikėti. Tačiau pagoniški dievai nebuvo tikri ir teisingi. Jų garbinimas veikiau priminė piktųjų jėgų garbinimą. Priėmus krikštą, buvo pradėtas garbinti tikrasis Dievas ir pamažu, nykstant pagonybei, pamiršti stabai. Tai rodo, kad žmogus visą laiką kuo nors tiki, bet visi krikščionys turi tikėti ir tiki Dievą, esantį trijuose asmenyse. Dievą garbina malda, todėl, galimas dalykas, nusidedame pirmajam įsakymui, apleisdami maldą. Malda — bendravimo su Kūrėju būdas.

     Antrasis įsakymas: Netark Dievo vardo be reikalo. Dievo vardo vartojimas netinkamose vietose ir be reikalo parodo Jam nepagarbą, todėl Dievo, Jėzaus, Marijos ir šventųjų vardus turime minėti pagarbiai, su meile. Negalima melagingai prisiekinėti Dievo vardu, nevykdyti šventų pažadų ar juos laužyti, kai jie yra sutvirtinti Viešpaties vardu.

Skaityti daugiau: Dešimt Dievo Įsakymų

♥ Živilė Bilaišytė. DETALIŲ REIKŠMĖ. 1994 m. išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 7338 S. Sacramento Ave., Chicago, IL 60629. Tiražas — 600 egz. Spaudė M. Morkūno spaustuvė. Kieti viršeliai, 108 psl., kaina 10 dol.

     Tai Živilės Bilaišytės eilėraščiai, spausdinti “Aiduose”, “Drauge”, bet daugiausia “Metmenyse”. Ką Živilė nespėjo užbaigti savo gyvenime, tai, jai iškeliavus į amžinybę, dabar atliko jos motina Danutė Bilaišienė. Knygoje yra lyg keturios skirtingos dalys: I. Detalių reikšmė — pačios autorės atrinkti eilėraščiai; II Palikimas — Danutės Bilaišienės parinkti Živilės eilėraščiai; III Apie žmogų ir save — du Vytauto Kavolio pasiūlyti autorės straipsniai apie Algimantą Mackų: 1. Prisiminimai apie Mackų ir 2. Ieškant prasmės: kalba, istorinis palikimas ir tikrovė (spausdinti “Metmenyse” 1981 ir 1986 m.); IV Vytauto Kavolio straipsnis Apie atsakomybės nuodėmes — tai suglaustas, bet daug pasakantis žvilgsnis į Živilės Bilaišytės trumpo gyvenimo brandžią kūrybą.

♥ Bronius Juodelis. KELIONĖ Į NEŽINIĄ. Antrojo pasaulio karo ir pokario prisiminimai. “Lietuvos aido” leidinys, Vilnius 1993. Redaktorius Juozas Glinskis. Dailininkas Kostas Katkus. Tiražas 5000 egz. Kieti viršeliai, 190 psl., kaina sutartinė. JAV knygą galima užsisakyti, siunčiant 6 dol. čekį šiuo adresu: Bronius Juodelis, 239 Brookside Lane, Willowbrook, IL 60514.

     Nors panašių prisiminimų iš to mūsų istorijos skaudaus periodo jau yra ir daugiau išleista, bet manome, kad ši autoriaus knygelė bus vertingas įnešas į tą kraupią mūsų tautos istorijos dalį, kurią prisiminti, žinoma, nėra malonu, bet jos nuslėpti nuo pasaulio nebūtų tikslu.

     Nors šie prisiminimai daugeliu atžvilgių yra gal panašūs į kitų aprašytus ir išleistus, tačiau kiekvieno nuo komunistinio teroro bėgančio odisėja vis dėlto yra skirtinga, tad ir šioje knygoje skaitytojas ras labai įdomių, jaudinančių įvykių aprašymo. Kai kurie epizodai atrodys lyg romanas ir, pradėjus skaityti, vis bus įdomu, kas bus toliau.

Skaityti daugiau: KNYGOS

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

NATŪRALUS PRIEAUGLIS, INFLIACIJA, PENSIJOS

     Mažėja gyventojų ne tik Lietuvoje, bet ir panašaus likimo valstybėse — Latvijoje ir Estijoje. Per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje gimė 22.160 naujagimių, mirė 24.477 žmonės. Taigi sumažėjo 2.300 gyventojų. Kaimyninėse šalyse šie skaičiai dar ryškesni: Latvijoje gyventojų sumažėjo 9.900, Estijoje — 3.500. Į šiuos skaičius neįeina migracijos duomenys.

     Statistikos departamento duomenimis, per metus (nuo 1993 iki 1994 m. birželio (infliacija Lietuvoje siekė 61,3 proc., Latvijoje 37,7, Estijoje — 49,9. Ir šių metų birželio mėnesį infliacija Lietuvoje didžiausia, lyginant su Latvija ir Estija (atitinkamai 2,1; 2,0 ir 0,7 proc.).

     Priskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis birželio mėnesį, perskaičiuojant JAV doleriais, buvo 90,80, Latvijoje — 140,45. Tačiau ir maisto produktų kainos Latvijoje aukštesnės. Vidutinė senovės pensija ir Lietuvoje, ir Estijoje panaši — 28,61 ir 26,24 dol., o Latvijoje gerokai didesnė ir birželio mėn. siekė 48,29 JAV dol.

     Oficialus nedarbo lygis Lietuvoje mažiausias — 3,2 proc. (Latvijoje — 6,4), bet šie skaičiai vargu ar atspindi realią padėtį. Pagaliau ir oficialiąja statistika nelabai pasitikime. (XXI amžius, Nr. 60).

PASAULIO GALIŪNAS

     Klaipėdoje vykusiame konkurse “Pasaulio galiūnas - 94” nugalėtoju tapo ir aukso diržą pelnė lietuvis jūreivis Raimundas Zenkevičius. Antroji vieta atiteko Islandijos stipruoliui, pernykščiam aukso diržo savininkui H. Arnasonui, trečiasis pasaulio stipruolis — taip pat klaipėdietis S. Mečius. (Apžvalga, Nr. 31)

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ

Kaip dėkojame

     Dėkingumas yra kilnumo apraiška. Jis puošia žmonių santykius, elgesį: pakelia aukščiau žemiškų gėrybių, kuriomis naudojamės tik su kitų prisidėjimu. Vadinasi, už tai turime būti dėkingi. Jungtinėse Amerikos Valstijose yra oficiali šventė -Padėkos diena (Thanksgiving Day). Bet dėkingumo reikia ne tik šventėse, o kasdien. Taigi ir išmokyti jo būtina iš mažens.

     Kiekviena tauta savaip reiškia padėką. Yra oficialus, familiarus ir nuoširdus dėkingumas. Lietuviai padėką nusako jaustukais ačiūir dėkui,vokiečiai - danke,anglai - thank you,prancūzai -merci,rusai - spasibo,lenkai - driękuje,latviai -paldies.Beje, rusų kalbos spasiboyra kilęs iš spasi Bog- Dieve, globok (saugok). Panašios kilmės latvių paldies- iš palidz Dievs- padėk, Dieve.

     Ypatingai nuoširdi padėka reiškiama žodžių junginiais. Vokiečiai sako viel Dank- (pažodžiui -daug dėkoju, daug padėkos), besten Dank(geriausia padėka), danke schoen(dėkoju gražiai), prancūzai - grand merei(didelis dėkui), merci beaucoup(dėkui daug, daug dėkoju), rusai irgi taip pat bolšoje spasibo(didelis dėkui), italai -mille grazie(tūkstantį kartų dėkoju), anglai -many thanks(daug dėkoju), thank you very much (ačiū jums labai daug).

Skaityti daugiau: Kalba

TĖVO PALIKIMAS

Skaistė Brazauskaitė

Kalėjimų ir lagerių vainiką
Pasviręs Viešpatin, savim nešei
Ir, ąžuolo šakom apglėbęs rytą,
Tą laisvės alkį Meile malšinai.

Kasdieniam atnašui brandinęs grūdą.
Pagirdei želmenį vynu - Krauju,
Tavo stiprybė- iš Gyvybės madžio -
Šiandien rieškučiom varpas jau skini.

O virpanti styga gležnos Būties,
Nežemiškais garsais tu atsiliepk!
Esmi Svečiuos, - nėra juk Nebūties,
Pakilk, širdie, ir Himnu suskambėk!

Ar tu apraudi savąjį trapumą?
Gal negandas tiek vakar, tiek šiendien?
Nelauk stebuklo, brolyje parimus -
Pašauk į Šventę, laukiant Ateities.

—    Matau, kad su mano vaistais tu pagerėjai, — sako gydytojas pacientui.

—    Taip, daktare. Užtat, kad tiksliai laikiausi nurodymų, kurie buvo parašyti etiketėje: “Laikyk šį buteliuką gerai uždarytą”. Aš jo nė kartą neatidariau.

♥   ♥  ♥

Viename Anglijos miestelyje pyragaičių parduotuvės savininkas iškabino tokį skelbimą:

—    Pirkite mūsų pyragaičius. Svaras — šeši pensai. Mokėti brangiau reikštų leisti save apiplėšti!

Kitoje gatvės pusėje buvo kita parduotuvė. Rytojaus dieną jos savininkas iškabino tokį skelbimą:

—    Pirkite mūsų pyragaičius po devynis pensus. Mokėti pigiau reikštų leisti save nuodyti!

♥   ♥  ♥

14 metų berniukas prašė reporterių nieko nerašyti apie tai, kad jis išgelbėjo skęstantį draugą.

—    Jeigu mano mokytojai tai sužinos, — samprotavo jis, — jie man tuoj lieps parašyti apie tai rašinėlį.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

►    Gegužės pradžioje katalikų jaunimo organizacijos “Actio Catholica Patria” kvietimu Lietuvoje viešėjo Koelno arkivyskupijos referentas sektų pasaulėžiūrų klausimais teologas Warner Hobsch. Savo pranešimuose šis ekspertas analizavo sektas bei naujus religinius judėjimus, jų kilmę bei veiklos būdus.

► Kun. Leonardas Andriekus, OFM, liepos 15 d. sulaukė 80 m. Sukakties proga Mažvydo bibliotekoje buvo surengta jo kūrybos paroda.

► “Psalmos” choras, kuriame dalyvauja 14 dainininkų ir kuriam vadovauja muz. Modestas Pitrė-nas, liepos mėn. koncertavo Lincoln Center Plaza, Niujorke, taip pat Apreiškimo lietuvių parapijoje tame pačiame Niujorke.

► Lietuvių Katalikų mokslo akademijos suvažiavimas, antrasis po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, įvyko 1994 m. birželio 5-15 d. Kaune.

►    Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacija birželio mėn. atšventė 120 m. sukaktį. Šios kongregacijos seserys, kurių dabar yra 120, didžiausią dėmesį skiria tikybos dėstymui mokyklose.

► Kun Justinas Vaškys, OFM, teologijos mokslus studijavęs Kaune ir Austrijos Schwarzwalde, buvęs Kretingos pranciškonų gimnazijos rektorius, pranciškonų įkūrėjas Amerikoje ir pirmasis provincijolas, daugelio žurnalų redaktorius, mirė 1994 m. rugpjūčio 7 d. Putname, Matulaičio slaugymo namuose.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

36-asis “Laiškų lietuviams” konkursas

    Skelbiame straipsnio konkursą suaugusiems ir jaunimui. Jaunimui priklausys tik viduriniųjų ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Jaunimas būtinai prie straipsnio turi pažymėti, kad jis skiriamas jaunimo grupei. Konkurso taisyklės bus maždaug tos pačios kaip ir praėjusiuose konkursuose, tik straipsniai turės būti parašyti būtinai mašinėle su pakankamais tarpais tarp eilučių. Ranka rašytų į konkursą nepriimsime. Suaugusiųjų rašiniai turės būti maždaug 4-9 puslapių, o jaunimo — bent 2 puslapių, bet pageidaujame ir ilgesnių. Premijų skaičių ir didumą nustatys vertinimo komisija.

    Siūlomos pasirinkti trys temos: 1. Kelias j Lietuvos dvasinį prisikėlimą; 2. Šeima — meilės mokykla; 3. Kitus įveikti gali daug kas, save įveikti gali tik žmogus.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas