religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1994 / BIRŽELIS — JUNE / VOL. XLV, NO. 6

Šis numeris iliustruotas Rolando Bartašiūno nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” metinės šventės. Viršelio piešinys — dail. Joanos Plikionytės-Bružienės..
Skyrių vinjetės — Rasos Sutkutės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos Apdaila — Teresės Bogutienės.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

     Bažnyčia birželio mėnesį skiria Jėzaus Širdies garbinimui. Tai nėra koks davatkiškas pamaldumas, bet prisiminimas tos heroiškos meilės, kai Kristus net savo gyvybę paaukojo už mus. Argi tai neverčia ir mūsų šiek tiek susimąstyti ir stengtis parodyti Jam daugiau meilės ir dėkingumo?

     Šį mėnesį švenčiame ir Tėvo dieną. Dažnai neįvertiname ir šio tylaus herojaus pastangų, kai jis nuo ryto iki vakaro dirba, atskirtas nuo šeimos džiaugsmų ir nuo vaikų krykštavimo, kad tik jie būtų sotūs ir laimingi.

     Mes, lietuviai, birželio mėnesį prisimename ir tuos savo tautos herojus, kurie paaukojo gyvybę už mūsų tėvynės laisvę. Pažvelgę į praeitį, matysime, kad mūsų tėvynė visuomet turėjo daug kovoti ir kentėti. Esame kankinių tauta. Ne be reikalo ir vienas mūsų tautos simbolių yra Rūpintojėlis. Supraskime, kad kančia žmogaus nežemina, bet grūdina ir kilnina. Tenebūna ji mums našta, slegianti prie Žemės, bet galingi sparnai, kuriais pakiltume nuo šios žemės rūpesčių ir vargų prie Amžinosios Saulės, paverčiančios kančią pergalės triumfu.

Jaunimo centras ir paminklas kovotojams už Lietuvos Laisvę. Jono Tamulaičio nuotr.

VYTAUTAS KASNIŪNAS

     Penkiasdešimtą kartą atsivėrė prieš akis šaltyje paskendę Sibiro vaizdai, iš ledynų sklindantys žmonių šauksmai ir ūžaujantis vėjas, sniegu dengiąs žmonių kapinynus.

     Penkiasdešimtą kartą subraižyti popieriaus lapai slysta nuo stalo ir sklaidosi ant grindų pradėtais, taisytais, pertaisytais, nebaigtais sakiniais. Ir taip išsėdi prie rašomojo stalo su plunksna rankose valandų valandas, lyg girdėdamas minčių judesius, kurios pranoksta dienas ir naktis, išvagodamos raukšles kaktoje ir veide, lyg kelią padrikusiomis sąvokomis — koks baisus žmogus — žvėris, baisiausias stalininio marksizmo žvėris.

     Daug ką iš mūsų angelai sargai išgelbėjo iš Sibiro tremties kelio, ištiesę pagalbos ranką. Tarp daugelio ir jūsų ir aš buvau jų tarpe. Tris kartus angelas atvėrė savo vartus. Kai reikėjo, jis ištiesė pagalbos ranką. Pergalingas buvo ir jo šviesa spindintis kardas, ir jo mostas, nurodydamas priešui kitą kelią, kad mane išgelbėtų nakties tamsoje.

     Penkiasdešimt kartų prieš akis popieriaus lapas, pieštukas ir sustingę pirštai, kažkur giliai gomuryje kliūva žodžiai, nekalba širdis, nejuda ir akys, jos lyg mirusios. Man reikia prisiminti ir pakartoti išsigelbėjimo padėkos žodžius, kai po ilgos nakties kelionės atsibudęs miške, bučiavau žolę ir su Tavim, Viešpatie, kalbėjau. Aš noriu dar kartą grįžti į auštantį rytmetį, į tą miško kelią, eitą kartu su angelu sargu. Beržo tošyje aš išrėžiau žodį “Myliu’,’ papuošiau kelio akmenėliais kryžiaus ženklą, reikia tik grąžinti to žodžio “Myliu” tono garsus, nuskambėjusiais mano gyvenimo simfonija. Kokios tyros pasiaukojimo širdies buvo tie, kurie ryžosi gelbėti mane ir kitus. Ir jiems dalis iš to žodžio “Myliu”.

Skaityti daugiau: GRANDINĖMIS SUKAUSTYTAS BIRŽELIS

 (Suaugusiųjų grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)

ALDONA KAMANTIENĖ

     "Tu pats išleidai įsakymus, Dieve, mes privalome tobulai jų laikytis" (Ps 119, 114)

     "Tikiu Dievą. Šis tvirtinimas yra pirmasis mūsų tikėjimo išpažinimas" (Kat. Baž. katekizmas, 199). Apreiškimas mums sako, kad yra tik vienas Dievas. "Išgirsk, o Izraeli, Viešpats yra mūsų vienintelis Dievas" (Dt 6,4). Tikėjimas į vieną Dievą veda mus i gręžimąsi į Jį. "Gręžkitės į mane, ir būsite išgelbėti... nes Dievas aš — kito nėra" (Iz 45, 22). "Mūsų tikėjimas Dievu skatina mus niekuo Dievo nepakeisti" (Kat. Baž. katekizmas, 229). Ir Jėzus daugeliu atvejų moko, kad Dievas yra vienintelis mūsų Viešpats ir kad Jį vieną turime mylėti visa savo būtimi (Mk 12, 29-30).

     Apmąstę mūsų tikėjimo tiesas, išreikštas šiose keliose eilutėse, suprasime, kad ir šio rašinio turinys bus apie pirmąjį Dievo įsakymą.

     Dešimt Dievo Įsakymų, kaip mes juos suprantame, buvo Dievo duoti Mozei ant Sinajaus kalno, įrėžti akmens lentelėse. “Tačiau daug anksčiau, dar prieš tai, įsakymai buvo įrėžti žmogaus širdyje, kiekvieno žmogaus sąžinės šventovėje” — kalbėjo popiežius Jonas Paulius II pasaulio jaunimui, pereitą vasarą susirinkusiam Colorado kalnų papėdėje.

Dalis dalyvių Jaunimo centro didžiojoje salėje

Rolando Bartašiuno nuotr.

     Žmogaus nesilaikymas pirmojo Dievo įsakymo “Neturėk kitų Dievų tik mane vieną” nusisukimas nuo tikrojo Dievo, savo kūrėjo, ypač aiškiai aprašomas Senojo Testamento knygose. Žydai nusisuka nuo savo Dievo. Dėl to jie kenčia vergiją. Jie verkia, kreipiasi į Dievą atsiprašinėdami. Jis jų pasigaili, išgelbsti nuo pavergėjų. Senajame Testamente matome lyg besikartojantį ciklą žmogaus nepaklusnumo ir Dievo meilės žmogui. Dievas pažada žydams, kad Jis juos išves iš Egipto nelaisvės, kad Jis jų neapleis. Nors kelyje jie patiria daug Dievo meilės ir gailestingumo, vis tiek jie Dievu nepasitiki. Jie burnoja Dievui ir Mozei: “Ar nebuvo Egipte pakankamai laidojimo vietų, kad mus čia atvedei į dykumą numirti” (Iš 14, 11-12). Dievas juos mana maitina (“Daviau jiems maisto iš dangaus” (Ps 105, 40), o jie dykumoje pasiduoda savo vaizduotei ir ilgisi kai kurių malonumų, kuriuos nelaisvėje turėjo. Jiems dar “trūko” žuvų, kurias valgė dovanai, svogūnų, česnakų, arbūzų, pupų... (Sk 11, 5). Iš meilės jiems Dievas nereaguoja bausmėmis į jų priekaištus ir nepasitenkinimus. Pakartotinai jiems prižada, kad Jis bus su jais ir jų neapleis. Per Mozę Jis žada, kad jie gaus iš Jo visko, ko jiems reikės. Nežiūrint Dievo gerumo, žydai vis tiek nusisuka nuo savojo tikrojo Dievo ir kūrėjo. Jie nusikala aukso veršį ir jį garbina, užuot buvę dėkingi savo Dievui už Jo gailestingumą (Iš 14, 11-12). Čia lyg ir norime išgirsti Dievą sakant: “Neapleidau jų dykumoje ir maitinau juos mana iš dangaus, nors mano duotas įsakymas, neturėk kitų dievų tik mane vieną, virto jų nuodėmingumo kulminaciniu tašku”.

Skaityti daugiau: “DIEVAS - AŠ, KITO NĖRA”

CHIARA LUBICH

     Šie komentarai spausdinami 84 kalbomis ir dialektais. Juos gauna 14 milijonų žmonių visame pasaulyje. Juos taip pat garsina radijas ir televizija savo programose. O mus visus, kurie stengiamės gyventi pagal Dievo žodį, tai skatina nepasiduoti sunkenybėms ir dar uoliau darbuotis, tuo būdu kovojant su blogiu ir jį mažinant visame pasaulyje. Tos statistikos visuomet reikalingos mums ir kitiems, kurie tokiu gyvenimu domisi, nes jos primena ir rodo, kad darbuojamės ne veltui

“O kas laikos jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą”(1 Jn 2,5).

     Tas tvirtinimas turi būti suprantamas aplinkybių šviesoje, kuri skatino apaštalą Joną rašyti tą pirmąjį laišką. Jis tada pasipriešino klaidatikiams, kurie, neigdami istorinio Jėzaus dieviškumą, teisino Jo žodžių nesilaikymą.

     Tame laiške Jonas iš naujo tvirtina, kad krikščionis, gyvendamas pagal Jo žodžius, dalyvauja tikrame Dievo gyvenime. “Laikymasis Jo žodžių” nėra vienintelė sąlyga turėti amžinąjį gyvenimą tik ateity. Tie žodžiai jau dabar ruošia mumyse Dievo gyvenimą, ir tai jau yra pradžia amžinojo gyvenimo.

     Nėra jokios abejonės, kad apaštalas nori mums pasakyti, jog autentiškas krikščionio gyvenimas ir tikra Dievo meilė reiškiasi ne tiek gražiomis kalbomis ir spėliojimais, bet konkrečiu veikimu, vykdant įsakymą “kurį nuo pradžios esate gavę” (1 Jn 2,7).

Skaityti daugiau: KAS MYLI DIEVĄ, LAIKOSI JO ŽODŽIŲ

Visuotinis Katalikų Bažnyčios Katekizmas yra pagaliau paruoštas. Žinoma, Lietuvoje jis yra labai laukiamas. Tai yra, laukiama, kada pasirodys Katekizmo vertimas lietuvių kalba.

Kun. dr. Kęstutis Trimakas

     Tokį visuotinį Katekizmą paruošti prašė Vyskupų Sinodas 1985 m. Į jo paruošimą įdėta daug darbo. Jį ruošė komisija, sudaryta iš ganytojų-vyskupų, su talkininkų pagalba. Medžiaga buvo peržiūrėta daug kartų kitos komisijos. Buvo atsiklausta viso pasaulio vyskupų. Galutinis tekstas buvo peržiūrėtas popiežiaus Jono Pauliaus II.

     Šis Katekizmas bus labai naudingas, kaip patikimas Bažnyčios tiesų lobynas. Ar tas Katekizmas visur entuziastingai sutinkamas? Deja, ne. Pasaulyje yra pasipylę daug kritikos. Labiausiai iš teologų Vakarų pasaulyje, tai yra iš tų, iš kurių kaip tik reikėtų tikėtis daugiausia pritarimo.

Meninę programą atlieka solistas Algimantas Barniškis. Akompanuoja prof. Anicetas Arminas.

Rolando Bartašiūno nuotr.

     Kodėl taip yra? Pirmiausiai tenka pastebėti, kad ne visi katalikai teologai yra prieš Katekizmą. Tačiau teigiamų balsų iš jų pusės dar labai mažai tesigirdi. O teologų neigiami balsai yra stiprūs ir nesiliaujantys. Kodėl? Todėl, kad šie garsieji balsai yra pripratę mokyti ir rašyti ne visai tai, kas derinasi su Bažnyčios mokslu ir su Katekizmu. O kai Bažnyčia ar ir Popiežius ką paskelbia, jie yra linkę arba nutylėti, arba ir pasakyti kitaip. II Vatikano visuotinis suvažiavimas buvo nubrėžęs aiškias gaires teologų vaidmeniui. Nemaža teologų jų nesilaiko. Išleistas Katekizmas yra Bažnyčios mokymo mastas.

Skaityti daugiau: PASIPRIEŠINIMAS BAŽNYČIOS KATEKIZMUI IR TRADICINĖMS TIESOMS

Suaugusiųjų grupėje I premiją laimėjęs straipsnis

DIJANA KANČIENĖ

     Yra mūsuose toks posakis: “Žino, kaip 10 Dievo įsakymų”. Taip. Dauguma iš tiesų žinom tuos dešimtį ir dar žinom, kad yra nuodėmė jų nesilaikyti. Ir dažniausiai tai viskas. Kasdieniniai rūpesčiai, gyvenimo verpetai užgožia, slopina, neleidžia labiau į juos įsigilinti, o ypač kai jaučiam, kad kažkas ne taip mūsų sielos reikaluose. Tada randam būdą save pateisinti, ir viskas tuo baigiasi. Bet nors vieną sykį pabandykim susimąstyti, kodėl Dievas mus “surakino” savo įstatymų pančiais, kodėl mes jų turim laikytis ir ką iš tiesų reiškia nors vienas iš jų.

Mecenatų vardu kalba Vaclovas Momkus

Rolando Bartašiūno nuotr.

     Visų pirma, kas yra Dievas? Man artimiausias Visagalio apibūdinimas toks — Dievas yra Meilė. Jis pats Meilė ir viską daro iš meilės ir su meile. Norėdamas mus matyti savo karalystėje, norėdamas, kad ir žemėje gyvendami mes būtume laimingi, Jis mūsų kely pastatė rodykles, kurių paisydami rastume amžiną džiaugsmą ir laimę. Tos rodyklės ir yra 10 Dievo įsakymų. Kiekvienas iš jų yra be galo svarbus ir reikšmingas, tad neužtenka visa žinoti, reikia įsigilinti, suprasti ir svarbiausia — laikytis. Dievo įsakymai yra pats tinkamiausias raktas į Dangaus karalystę. Dievas nori, kad mes tuo raktu pasinaudotume. Tačiau ar naudojamės?

Galime pasvajoti, kas būtų, jei išgirstume Viešpaties balsą ir paklustume visiems dešimčiai Jo įsakymų.

Skaityti daugiau: NEŽUDYK

JONAS LAURIŪNAS, SJ

12. PRIE ALTORIAUS

     Prancūzų poetas Pol Klodelis viename savo eilėraštyje apmąsto šv. Mišias ir meta žvilgsnį į žmones, kurių vienas “lyg įbedęs akis į knygutę, kits nežino, ką veikti su savo skrybėle, trečias stovi lyg sukaustytas, bet atrodo, kad nuobodžiauja, tačiau visi galvoja, kad kaip nors reikia išlaukti iki galo, ir jų žvilgsnis šliaužioja altoriumi, kur kunigas kažką krapštos ir nežinia, ką daro, o šis gi, paėmęs pateną ir taurę su vynu, norėtų juos visus, visą ta būrelį žmonių pakylėti”.

     Pasibaigus Žodžio liturgijai, kunigas eina prie altoriaus — prasideda AUKOS LITURGIJA, antroji šv. Mišių dalis, kurioje yra trys momentai: atnašavimas, perkeitimas ir susivienijimas.

Mišios Jėzuitų koplyčioje. Koncelebruoja kunigai: A. Paliokas, K. Trimakas ir J. Vaišnvs.

Rolando Bartašiūno nuotr.

     Nuo seno žmogus, suvokdamas, kad jis yra kilęs iš Dievo ir priklauso nuo JO, ir norėdamas išreikšti pagarbą Jam, aukodavo kažką iš sau priklausančių daiktų: grūdų saują, vyno ar aliejaus šlakelį, varpų ar vaisių glėbelį, ėriuką ar ožiuką. Be abejo, tose praktikose mes rasime prietarų, bet užtiksime ir tiesos grūdą, būtent: žmogus suvokė Dievo didybę ir poreikį paklusti Dievo įstatymui. Aukos esmė — ne tų atnašų materialinė vertė, bet žmogaus vidinis nusistatymas išreikšti pagarbą visatos Viešpačiui, atsiduoti Dievui.

Skaityti daugiau: ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

SAULĖNA KILIKEVIČIŪTĖ

    Kartą sapnavau sapną: sena sena moterėlė, sulinkusi nuo metų ir vargo naštos, šypsosi savo bendante burna, o iš širdies sklinda tokie žodžiai:

“Nepamiršk maldos... Pasimelsk už visus žmones, nes jie visi — Dievo kūriniai. Mylėk juos ir gerbk, juk mes susitiksime amžinybėje...”

     Senelės paveikslas staiga išnyko, o aš atsibudau ir niekaip negalėjau patikėti, kad toji močiutė buvo jau prieš daugelį metų mirusi Magdelė. Taip, tai iš tiesų buvo ji: nepaprastai geros akys, tyras žvilgsnis, sulinkę pečiai, raukšlėmis išvagotas veidas... Mano senoji geroji kaimynė, visų švelniai Magdele vadinama. “Ką galėjo reikšti jos žodžiai?” — galvojau. Ir staiga prieš mano akis iškilo beveik penkiolikos metų senumo vaizdai, atverdami mano širdies žaizdas, taip sunkiai ir skausmingai anuomet užgijusias...

     Buvau kokių dešimties metų, kai pirmąkart ją pamačiau. Dar ir dabar prisimenu, kaip stipriai prisiglaudžiau prie mamos ir kuždėjau: “Ragana... ragana... aš jos bijau...” Taip, toji moterėlė iš tikrųjų savo išvaizda buvo panaši į pasakose vaizduojamą raganą: sena, sulinkusi, su lazdele, juodai apsirėdžiusi. Tačiau savo šviesiu protu ir nepaprastai tyra širdimi ji sužavėjo mane ir tapo mano geriausia drauge.

Protokolą skaito vertinimo komisijos sekretorė Marija A. Jurkutė

Rolando Bartašiūno nuotr.

Skaityti daugiau: SAPNAS SUGRAŽINO PRAEITIN

KUN. V. VAŠKELIS

     “Mano Dievas ir mano viskas” - daug kartų šiuos žodžius kartodamas, nakties metu karštai meldėsi Asyžiaus Neturtėlis - šv. Pranciškus. Dievas jam buvo toji brangenybė, dėl kurios jis visko atsisakė. Tačiau visko atsisakymas, pagal “Kristaus Sekimo” autorių Tomą Kempietį, - tai visko gavimas: “Atiduok viską, kad gautum viską: nieko neieškok, nieko nereikalauk, tik būk stipriai prie manęs prisiglaudęs, ir mane turėsi. Tavo širdis bus laisva ir tamsumos išblaškytos” (37 sk.).

     Taigi šv. Pranciškų ir kitus šventuosius dvasios karžygiais padarė stiprus glaudimasis prie Jėzaus. Kai šv. Pranciškus mirė, savo amžininkų buvo pavadintas “antruoju Kristumi”. Šį pavadinimą pripažino ir pop. Pijus XI enciklikoje “Rite Expiatis” (1926 m.).

     Yra sakoma: šventųjų pavyzdžiai tepaskatina mus siekti šventumo. Kai skaitome šventųjų gyvenimų aprašymus, kai savo aplinkumoje matome ištvermingai siekiančius tobulumo, - tai vis Dievo duoti mums pavyzdžiai, kad sektume jais, pritaikytume jų dorybes savo gyvenimo taisymui. T. Kempietis moko: “Viską išnaudok savo dvasinei pažangai. Jei matai gerus pavyzdžius ar girdi apie juos kalbant, tuoj bandyk jais sekti” (Kr. Sek. 25 sk.).

Gali kas paklausti: “O kaip bendrauti su liūdinčiais ir nusivylusiais gyvenimu Žmonėmis?” Ogi, kaip moko šv. Paulius:

“Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais” (Rom 12, 15).

Skaityti daugiau: DUOTI - NE VIEN ŠYPSOTIS

 (Jaunimo grupėje I premiją laimėjęs rašinys)

Aurimas Šukys

     Žmogus gimsta klajokliu. Jis — kaip pienės pūkelis, vėjo pučiamas, gali apkeliauti visą pasaulį, pabuvoti kiekviename žemės kampelyje. Jo maištinga dvasia veržiasi eiti, ieškoti, klajoti, surasti, pažinti. Jei ne žmogaus kūnas, tai jis turbūt taptų visiškai nevaržomu klajūnu. Bet kodėl ši “žemės dulkė”, toks silpnas ir mažas padarėlis, yra tarsi užburtas amžinoms kelionėms per visą savo gyvenimą? Kokio pasaulio stebuklo, paslaptingo pažinimo jis ieško? O kiekvieną dieną pasirodo vis nauji ir nauji, kurie ilgainiui papildo šios klajoklių bendruomenės išėjusiųjų vietas. Vieni išeina, kiti ateina. Taip ir klajoja... Bet jie nėra tik tylios žemės valkatos, saulės šešėliai dykumų smėlynuose ar permirkę gniužulėliai sniego platybėse. Visi jie su savimi nešiojasi deganti žiburėlį, rodantį jiems kelią.

     Šios atskiros liepsnelės, sugėrusios savy klajoklio amžiną energiją, ir neleidžia žmonėms sustoti, neleidžia jiems tapti žemės akmenimis. Vieni jas kursto amžinų klausimų ir atsakymų virtinėmis, kiti kelionės vargais ir džiaugsmais, treti — ramiu tylėjimu. Tačiau dažnai atsitinka, kad žiburėlio apšviestas kelias neatitinka klajoklių sielose paslėptų harmonijos įstatymų: yra vienas Viešpats Kūrėjas, tavo pradžia ir tikslas; tu esi panašus į jį, todėl ir savo gyvenimu turi siekti Jo tobulumo; yra dar kiti šalia tavęs, lygiai tokie patys kaip ir tu, kuriuos turi mylėti ir visuomet savo kelionėje prisiminti.

Programos vedėja Nijolė Užubalienė Rolando Bartašiūno nuotr

Skaityti daugiau: VIDUJE ŠAUKIANČIOJO BALSAS

ATSIŲSTA PAMINĖTI

▼    Ladas Tulaba. NUO DUSIOS IKI TIBERIO. Atsiminimai, I ir II tomas. Vingiuotas autoriaus kelias biografiniuose atsiminimuose. Kiekvienas tomas maždaug po puspenkto šimto puslapių. Kaina — po 10 dol. Spaudė “Draugo” spaustuvė. Išleista Romoje 1993 m. Autorius čia atvirai rašo apie įvairius jo sutiktus asmenis, iškeldamas jų ne tik teigiamas, bet ir neigiamas ypatybes.

▼    Pranas Zundė. KAZYS BIZAUSKAS. Pirmoji knyga. 1893-1941 m. Lietuviškos knygos klubo leidinys 1993 m. Spaudė “Draugo” spaustuvė. 323 psl., kaina 12 dol.

▼    Vydūnas. MANO TĖVYNĖ. Išleido Akademinio Skautų Sąjūdžio Vydūno Fondas 1993 metais Čikagoje. Ši iliustruota 64 psl. knyga išleista autoriaus 125 metų gimimo sukakčiai paminėti. Ji yra Vydūno fondo dovana išeivijos lituanistinių mokyklų mokiniams.

Skaityti daugiau: Knygos

PIRMOJI ARTROSKOPINĖ PETIES SĄNARIO OPERACIJA

     Vilnietis chirurgas Vytautas Tutkus atliko pirmąją Lietuvoje artroskopinę peties sąnario operaciją.

     Panaudojant amerikiečio dovanotą modernią mikrochirurgijos techniką, uždarosios kelio operacijos Lietuvoje pradėtos daryti prieš trejus metus. Pirmoji uždaroji peties sąnario operacija kovo 24 dieną padaryta Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninės Plastinės mikrochirurgijos centre, kuriam vadovauja profesorius Kęstutis Vitkus.

     Sąnario artroskopijos pradininkas Lietuvoje, V. Tutkus pažymi, kad pacientai po uždarųjų operacijų, per kurias naudojamos miniatiūrinės televizijos kameros, atsistato kur kas greičiau nei po atvirųjų. (Lietuvos rytas).

PASAULIS PRIKLAUSO SKAITYTOJAMS

     Nuo 1967 metų balandžio 2-ąją visame pasaulyje minima Vaikų knygos diena. (Tai — H.K. Anderseno gimimo diena.) Šventės iniciatorė yra Tarptautinė vaikų knygos taryba (IBBY), kasmet ją remia vis kitas IBBY tautinis skyrius, koks nors garsus rašytojas parašo atvirą laišką pasaulio visuomenei, o dailininkas kuria plakatą. Šių metų šventės rėmėjai yra amerikiečiai, į vaikus bei suaugusius kreipiasi Ketrina Paterson. Jos knygą “Smarkuolė Gilė Hopkins”, išverstą R. Zagorskienės, 1989 m. išleido “Vyturys”; Vilniaus akademiniame teatre pagal šią apysaką pastatytas spektaklis. Šventės plakatą sukūrė Keiko Narahashi.

     Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko didelis renginys, skirtas šiai dienai. Jame paskelbti populiariausios Lietuvoje vaikiškos knygos konkurso rezultatai. Jų penketukas — A. Lindgren “Pepė II-gakojinė”, M. Tveno “Tomo Sojerio nuotykiai”, K. Majaus “Vinetu”, F. Zalteno “Bembis, Bembio vaikai” ir T. M. Rido “Raitelis be galvos”.

     Vaikų literatūros kritikų ir bibliotekininkų komisija geriausia 1993 metų knyga išrinko R. Skučaitės eilėraščių rinkinį “Lopšinė ešeriukui”, išleistą “Vyturio” leidykloje. Autorė apdovanota S. Marčiulionio įsteigta pinigine premija. (Tiesa)

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skaitvardžių vartojimo klaidos

     Labai dažnai daromos klaidos, kai su daugiskaitiniais daiktavardžiais vartojami ne dauginiai, bet paprastieji skaitvardžiai. Šios rūšies klaidos labai paplitusios tiek Lietuvoje, tiek čia, išeivijoje. Labai dažnai pasakoma ar parašoma: Aš ten buvau tris metus. Prieš du metus jis grįžo iš užsienio. Jau penki metai, kai iš jo negaunu jokios žinios.Tai didelės klaidos. Šiuos sakinius taip reikia pataisyti: Aš ten buvau trejus metus. Prieš dvejus metus jis grįžo iš užsienio. Jau penkeri metai, kai iš jo negaunu jokios žinios. Metaiyra daugiskaitinis daiktavardis, todėl su juo reikia vartoti dauginius skaitvardžius.

     Kas yra tie daugiskaitiniai daiktavardžiai? Tai tokie, kurie neturi vienaskaitos, o tik daugiskaitą. Jų lietuvių kalboje turime nemaža, pvz.: metai, durys, vartai, marškiniai, kelnės, žirklės, kailiniai, vestuvės, sutiktuvės, išleistuvės, mišiosir kt. O dauginiai skaitvardžiai yra šie: vieni (arba vieneri), dveji, treji, ketveri, penkeri, šešeri, septyneri, aštuoneri, devyneri.

     Keista, kad tik prie žodžio metaidaugelis kergia paprastus, o ne dauginius skaitvardžius, bet su kitais daugiskaitiniais daiktavardžiais paprastai visi taisyklingai vartoja dauginius skaitvardžius. Juk niekas nepasakys: Nusipirkau du marškinius ir tris kelnes.Visi pasakys: Nusipirkau dvejus marškinius ir trejas kelnes.Dėl ko su visais kitais daugiskaitiniais daiktavardžiais taisyklingai vartoja dauginius skaitvardžius, tik su metaisnėra įpratę jų vartoti? Gal dėl to, kad yra ir žodis metas, kuris vartojamas vienaskaitoje, pvz.: Jau metas keltis. Jau metas baigti darbą.

Metai yra dvylikos mėnesių laikotarpis. Metas reiškia tą pat, ką laikas. Tad šių dviejų žodžių reikšmė yra skirtinga.

Skaityti daugiau: Kalba

     Visi žino, kad medžių šaknys auga į apačią ir skverbiasi į dirvožemio gilumą. Tačiau ir ši taisyklė turi išimčių. Venesuelos džiunglėse aptikta net dvylika rūšių medžių, kurių šaknys medžių kamienais vejasi aukštyn. Tų vietovių dirvoje būna taip mažai mitybinių medžiagų, jog medžių šaknys buvo priverstos kalį, magnį, kalcį ir kitas mineralines medžiagas siurbti iš lietaus vandens, nutekančio medžio kamienu. Tyrinėtojai, norėdami patikrinti savo prielaidą, dirbtinai padidino mineralinių medžiagų koncentraciją, ir šaknys pradėjo augti sparčiau.

PLONIAUSIAS STIKLAS

     Vos 0,03 mm storio stiklą gamina Vokietijos firma “Desag”. Stiklą galima sulenkti kaip ploną kartoną. Toks stiklas naudojamas biosensorių, temperatūros daviklių, saulės baterijų, kompiuterių, displėjų ir kitos šiuolaikinės technikos gamybai, — rašo “Kultur Chronik”.

     Dar ir nūdien vienoje Lietuvos mokykloje mokytoja aiškina mokiniams apie žmogaus kilmę iš beždžionės. Vienas drąsesnis mokinys mandagiai taria:

     —    Atsiprašau, ponia mokytoja, mums nelabai įdomu jūsų geneologijos šaknys. Verčiau norėtume žinoti apie visos žmonijos pradžią — pirmuosius tėvus.

Publiką linksmina Vladas Vijeikis.

Rolando Bartašiūno nuotr.

     Keletas italų dirigentų, tarp jų Toscanini ir Mascagni, buvo pakviesti dalyvauti festivalyje, skirtame kompozitoriaus Verdi garbei. Mascagni sutiko diriguoti tik su sąlyga, kad jam būtų užmokėta daugiau negu dirigentui Toscanini.

     —    Mano honoraras turi būti didesnis, — sakė jis, - turiu aš gauti bent viena lyra daugiau.

     Direkcija sutiko. Festivaliui pasibaigus, Mascagni gavo vieną lyrą. Mat tame festivalyje Toscanini dirigavo nemokamai.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■    Balandžio pradžioje Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje lankėsi Vilniaus arkiv. A. J. Bačkis ir keletas kitų aukštų Bažnyčios hierarchų, kur susitiko su vidaus reikalų ministru R. Vaitiekūnu.

■    Vilniaus vyriausiu rabinu paskirtas rabinas Šmuelis Kanas Vilniaus žydų religinės bendruomenės sprendimu. Šias pareigas jis pradėjo eiti nuo sausio pabaigos.

■    Kun. Jonas Gasiūnas, buvęs Panevėžio vysk. K. Paltaroko sekretorius, kovo mėn. St. Petersburge, Fl, buvo pagerbtas 90 m. amžiaus ir 65 m. kunigystės sukakčių proga.

■    Lietuvos prezidentas A. Brazauskas sutiko būti “Baltų ainiai” globėju. Tuo jis pratęsė Lietuvos prezidento A. Smetonos neprikl. Lietuvos laikais pradėtą tradiciją globoti blaivybės sąjūdį.

■    Balandžio mėn. Lietuvoje lankėsi Anglijos Bažnyčios (anglikonų) Canterbury arkiv. dr. George Carey, lydimas dviejų vyskupų ir dviejų patarėjų. Vilniuje jis susitiko su liuteronų bažnyčios atstovu vysk. Jonu Kalvanu, Vilniaus arkiv. J. A. Bačkiu, pravoslavų arkiv. Chrizostomu, pašventino Britų ambasados patalpas. Pakeliui į Rygą arkiv. Carey aplankė Kryžių kalną.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

     Šios šventės ir konkursai buvo pradėta ruošti 1960 m., kai minėjome “Laiškų lietuviams” dešimtmetį. Šių metų šventė buvo gegužės 1 dieną. Ji buvo pradėta Mišiomis Jėzuitų koplyčioje. Po Mišių apie pustrečio šimto žmonių susirinko į didžiąją Jaunimo centro salę. Programos vedėja redakcijos narė Nijolė Užubalienė pasveikino susirinkusiuosius ir pakvietė redaktorių Juozą Vaišnį, SJ, pradėti konkurso premijų įteikimo iškilmes. Jis pranešė, kad šių metų konkurse buvo 103 dalyviai. Premijas laimėjo 33 asmenys (22 suaugusieji ir 11 jaunimo). Vertinimo komisiją sudarė: Juozas Masilionis (pirm.), Marija Aldona Jurkutė (sekr.) ir Nijolė Užubalienė (narė). Redaktorius pakvietė sekretorę perskaityti protokolą. Kas buvo laimėtojai, jau buvo pranešta praėjusiame numeryje.

     Beveik visi laimėtojai buvo iš Lietuvos, tik trys iš JAV ir vienas iš Italijos. Tad salėje galėjo dalyvauti tik Aldona Kamantienė, pirmosios premijos laimėtoja. Ji padėkojo už premiją ir palinkėjo, kad “Laiškai lietuviams” ir toliau būtų leidžiami Čikagoje, neiškeliant jų kitur, nes tai turbūt dabar vienintelis likęs išeivijoje religinės minties žurnalas.

Skaityti daugiau: 35-oji "Laiškų lietuviams" metinė šventė

36-asis “Laiškų lietuviams” konkursas

     Skelbiame naują konkursą suaugusiems ir jaunimui. Jaunimui priklausys tik viduriniųjų ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Konkurso taisyklės bus tos pačios kaip ir praėjusiuose konkursuose, tik dabar straipsniai turės būti parašyti mašinėle. Ranka rašytų į konkursą nepriimsime. Suaugusiųjų rašiniai turėtų būti maždaug 4-9 mašinėle rašytų puslapių, o jaunimo bent dviejų puslapių, bet pageidaujama ir ilgesnių.

     Siūlome tris temas: 1. Kelias į Lietuvos dvasinį prisikėlimą, 2. Šeima— meilės mokykla, 3. Kitus įveikti gali daug kas, save įveikti gali tik žmogus.

     Straipsniai pasirašomi slapyvardžiu, į atskirą vokelį įdedama tikroji autoriaus pavardė ir adresas. Ant vokelio užrašomas tik slapyvardis, vokelis įdedamas į voką su straipsniu. Konkursas baigsis 1995 m. vasario 16 d. Straipsnius siųsti šiuo adresu: “Laiškai lietuviams”, 2345 W. 56 th St., Chicago, II 60636, USA.

     Nuoširdžiai dėkojame “Laiškų lietuviams” rėmėjams 200 dol. aukojo kun. Gediminas Kijauskas, SJ.

Po 100 dol.aukojo: Ona Pranckevičiūtė, Ona ir Povilas Norvilai.

Po 35 dol.aukojo: O. Jankevičiūtė, A. ir A. Žemaitaičiai.

Po 25 dol.aukojo: L. Bildušas, A. Kulys.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas