religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1996 / GEGUŽĖ—MAY / VOL. XLVII, NO. 5

Šis numeris iliustruotas J. Grikienio nuotraukomis iš Pažaislio. Viršelio piešinys — dail. Gražinos Didelytės.
Skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (USPS 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except bimonthly July/August, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

Algirdas Paliokas SJ

     Buvo laikas, kai tu skraidei su pievų drugeliais, kai gaudei saulės zuikučius raibuliuojančiame vandenyje... Galvutę iškėlusi stebėjai medžių viršūnes ir švelniai jas glostančius debesėlius, lengvai plaukiančius mėlyna oro jūra. Niekas nepabėgdavo nuo tavo išplėstų, viskuo besidominčių akių žvilgsnio. Juk dar taip neseniai atsiradai toje grožybėmis nusėtoje žemėje. O gėlės, gėlės! Jos visada patraukdavo, tu džiaugeisi jomis ir džiuginai savo mamą. Dievo pasaulyje buvo taip gražu, kad atradimo džiaugsmai netilpdavo tavo mažoje širdelėje ir kiekvienąkart bėgdavai dalintis su savo mama. Kai su lėlėmis žaidei ir jas valgyt, apsirengti mokei, kai jas migdei ir lopšines dainavai, tu nežinojai ir nė nesapnavai, kad bus laikas, kada ir tu

Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas.     J. Grikienio nuotr.

būsi mama. O dabar tu nuo ryto iki vakaro žaidei, ir žaidimas buvo visas tavo gyvenimas.

     Atėjo laikas, kai raidės ir skaičiai įsiliejo į tavo gyvenimą, bet ir tada žaidimų nepamiršai, nors laiko tam buvo vis mažiau ir mažiau. Vėliau geografija jau ne sapne, o mintimi skraidino po pasaulį. Tuomet nepagalvojai, kad ne vienoje šalyje teks ir tau apsilankyti, kad savo akimis gėrėsies Dievo padovanota tai tautai kažkuo ypatinga gamta, kad matysi ir gal rankomis liesi tos tautos kūrybos šedevrus. Istorijoje datos ir datos, karai ir monarchijos, geri ir blogi veidai... O tau nė nedingtelėjo, kad tavo vaikas, tavo princas ar tu pati būsite įrašyti į istorijos knygą. Ir tavo pavardę jau kartos kiti.

Skaityti daugiau: LAIŠKAS MOTINAI

Kun. Lionginas Virbalas SJ

Sąmoningumas ir tradiciškumas

     Bažnyčios padėtis Lietuvoje ateistinės priespaudos metais buvo labai savita. Išoriškai ji lyg ir galėjo vykdyti savo misiją. Egzistavo parapijos, vyskupijos, buvo rengiami kunigai, nors ir minimaliai leidžiamos kai kurios liturgijai būtinos knygos. Tačiau griežtai suvaržytos veiklos sąlygomis jos balso visuomenė beveik negirdėjo. Šalia liturginių apeigų, Bažnyčia nedaug kuo galėjo padėti ugdyti savo narių tikėjimą. Todėl aišku, kad trūko tikėjimo sąmoningumo. Sąmoningumą suprantame kaip religijos pažinimą, Bažnyčios mokslo įsisąmoninimą. Tačiau tai tik viena klausimo pusė. Kun. St. Yla nurodo, jog yra svarbesnė pusė-giluminė: išmąstyti, susieti religinius elementus ir juos įveiksminti gyvenime.

     Gyvenimo sąlygos išties nebuvo palankios sąmoningumui ugdyti. Religinės literatūros stoka, vargingas, pogrindinis katekizavimas atsiliepė neigiamai. Taip pat tradiciniai tikėjimo sąmoningumo ugdytojai kunigai negalėjo įgyti tinkamo pasirengimo. Izoliacija nuo visuotinės Bažnyčios, atitolimas nuo teologinių aktualijų, menkas paskiausių Bažnyčios dokumentų pažinimas buvo didžiulė kliūtis pastoracijai. Dėl to dvasininkai ne visuomet drįso kelti aktualius tikėjimo ir moralės klausimus, kartais nesugebėjo į juos atsakyti. Tuo tarpu ateistinė propaganda viešosiomis bendravimo priemonėmis pasiekdavo visus be išimties. Dažnai ji buvo vulgari, iškraipanti tikrovę ar net pateikianti tik melą. Deja, Bažnyčia į ją galėjo atsiliepti tik kunigo žodžiu per pamaldas negausiems savo klausytojams. Katalikų inteligentija buvo beveik sunaikinta, visi katalikų laikraščiai uždaryti, tikintiesiems buvo trukdoma įgyti aukštąjį išsimokslinimą, dirbti kūrybinį darbą. Visa tai trukdė nuodugniau suvokti tikėjimą. Negausios krikščioniškosios minties naujovių kibirkštėlės neturėjo galimybės pasklisti ir pasilikdavo tik tarp bendraminčių. Vis dėlto aktyviausieji nenuleido rankų, stengėsi pagal išgales atsiliepti į opiausias Bažnyčios ir visuomenės problemas.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ TIKĖJIMAS ATEISTINĖS PRIESPAUDOS METAIS

KUN. C. C. MARTINDALE SJ

Stiprus pasisakymai prieš religijos iškrypimus

     Grįžkime prie to, kuo Viešpats Jėzus domėjosi į savo gyvenimo pabaigą. Tai yra žiaurūs pasmerkimai tų, kurie yra atsakingi už religijos iškrypimus. Jis būtų pasiuntęs jiems autoritetingų pasiuntinių, kuriuos jie persekios, nuplaks ir nužudys, kad kiekvieno teisingo žmogaus kraujas, pradedant Abelių, kris ant jų galvų. “Iškilmingai aš sakau jums, kad visa tai kris ant šios kartos”. Jėzus dejavo, kad jis taip brangino šį miestą, kad jis daug kartų norėjo surinkti po savo sparnais jo gyventojus, kaip višta savo viščiukus, bet jie nenorėjo. “Dabar šis miestas yra paliktas išnaikinimui”. Apaštalai, būdami kaimiečiai iš Galilėjos, stebėjosi šio miesto architektūra. Tačiau čia “neliks akmens ant akmens”. Jėzus ne kartą tai prisimena, tai yra plačiai evangelistų užrašyta.

Dešinioji presbiterijos paskliautė su balkonu Pažaislio bažnyčioje.      J. Grikienio nuotr.

     Visi tyrinėtojai sutinka, kad čia Jėzus kalba apie greitą Jeruzalės išgriovimą ir apie naują Mesijo atėjimą pasaulio pabaigoje. Daugelis nekatalikų mano, kad Jėzus čia turi galvoje betarpę pasaulio pabaigą. Yra sakinių, kurie skatina taip manyti. Tačiau kiti mano, kad evangelistai čia suaudė kartu konkrečius Jėzaus pareiškimus, pasakytus atskirai. Tai jie bus padarę dėl kai kurių žodžių panašumo. Tokia galimybė yra reali, nes evangelistai dėl tokio panašumo sugrupuoja pasakymus. Ši hipotezė remiasi pažiūra, kad Jėzus visada galvojo apie vieną ir tą patį įvykį įvairiomis progomis.

Skaityti daugiau: JĖZUS IŠ NAZARETO - KRIKŠČIONIJOS STEIGĖJAS (4)

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Mečislovas Pocevičius

     Mane atvežė į internatą. Dabar aš atsimenu tuos nuostabius vilkiukų žvilgsnius. Tie žvilgsniai apžiūrinėjo mane ir kiekvienas žinovo tonu stengėsi apibūdinti mane. Tada tie basagalviai berniukai ir tos nuostabios mergaitės, nesivaržydamos manęs nei suaugusių, garsiai aptarinėjo mano charakterio bruožus, kurie galėjo būti žinomi tik man vienam. Aš savo vaikišku proteliu supratau, kad sprendžiamas šią akimirką mano likimas. Kaip aš parodysiu save šią akimirką. Mergaičių smalsios akys žiūrėjo į mane. Mano rankose buvo maišelis, kuriame turėjau gėrybių. To pasaulio gyventojai retai kada paragaudavo tokių saldainių ar šokoladukų. Aš ištraukiau kelis saldainius ir pašaukiau mergaites. Jų akys sužvilgo, ir jos nedrąsiai priėjo. Aš atsimenu, kaip dabar, koks didelis džiaugsmas buvo mano širdyje. Berniukai, tai pastebėję, puolė prie manęs, nustumdami mergaites į šoną, stengdamiesi perrėkti vienas kitą: ir man duok! Bet čia sulaikė juos mano vaikiško rūstumo veido bruožai. Jie suprato, su kuo turi reikalą — nuleido galvas, vos neverkdami, ir prisipažino, kad jie dar tokių neragavo. Aš supratau, kad savo pasiekiau ir įsigijau tarp šių laukinukų autoritetą. Kažkokios jėgos varomas, aš padaviau berniukams savo maišelį ir pasakiau, kad pasidalintų. Bet kažkodėl šiuo savo poelgiu neįtikau apkūniai moteriškei; vėliau sužinojau, kad ji mūsų auklėtoja. Ji priekaištavo, kodėl aš atidaviau viską, ką turėjau, ir sau nieko nepasilikau. Mano džiaugsmas dingo tą pačią akimirką, ir man pasidarė gaila tų saldainių. Ta sėkla mano širdyje buvo pasodinta to žmogaus, kuris turėjo paruošti mane ir daugelį gyvenimui.

Pažaislio bažnyčios vidaus fragmentas.     J. Grikienio nuotr.

     Laikas bėgo, ir mano autoritetas stipriai augo tarp šių laukinukų. Mane visi gerbė ir prisibijojo, nes aš stengiausi būti visur pirmas, ir tas man visą laiką pavykdavo. Aš dabar puikiai tai supratau, kad tokiu keliu Viešpats ruošė mane labai atsakingam darbui, bet jis man buvo per sunkus, nes aš išmokau įveikti kitus, o pats savęs nepajėgiau.

Skaityti daugiau: KITUS ĮVEIKTI GALI DAUG KAS, SAVE ĮVEIKTI GALI TIK ŽMOGUS

CHIARA LUBICH

"Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš, o kas geria vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą" (Jn 4,1 3-14).

     Jonas evangelistas pasakoja apie įvykį, kuriam sunku surasti apibūdinimą, kas paprastai atsitinka, kada kartais reikšmė neaiški to, ką Jėzus nori pasakyti. Skaityk tai, ką Jis sako, tada pamatysi, kad Jis kalba apie nežemišką asmenį: kad Jis yra pranašas, Jis žino vidinį žmonių gyvenimą; Jis yra Mesijas ir kalba apie išganymą, žadėdamas to vandens, kurį duoda dangus ir kuris yra “Dievo dovana”.

     Kai Jėzus atėjo į Sikaro miestą, tada Samarijoje buvo vidudienis. Po kelionės pavargęs, Jis atsisėdo prie šulinio. Kai moteriškė samarietė atėjo semtis vandens, Jėzus jai tarė: “Duok man gerti”. Kadangi žydai nebendravo su samariečiais, moteris nustebo, kad jis prašo samarietės duoti jam gerti. Tada Jėzus jai tarė: “Jei tu pažintumei Dievo dovaną ir kas yra tas, kurs tau sako: “Duok man gerti”, tu tikrai prašytumei Jo duoti tau gyvojo vandens, ir Jis tau to vandens duotų” (Jono 4,10).

     O moteriškė Jėzui tarė, kad Jis juk neturi kuo pasisemti, ir kad Jis tikrai ne didesnis už Jokūbą, kuris tą šulinį jiems paliko. Tada Jėzus vėl aiškiai jai pasakė tuos Jo paties žodžius: “Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas geria vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą”.

Skaityti daugiau: VANDUO, TRYKŠTANTIS Į AMŽINĄ GYVENIMĄ

Kun. Petras Linkevičius

     Tikėti Dievą — tai reiškia tikėti gėrį. O tai ne kas kita, kaip savo protu būti atviru tikrovei ir tam gėriui nusilenkti. O nusilenkti gėriui — tai reiškia pačiam pasidaryti gėriu. O pačiam pasidaryti gėriu — tai reiškia save atiduoti kitam, nes gėris plinta, kai jis išeina iš savęs ir save kitam perteikia. Žmoguje gėris yra ne kas kita kaip meilė. Nusilenkti gėriui giliausia prasme reiškia mylėti. Tai gali padaryti tik tas, kuris yra atisgręžęs į kitus. Jeigu meilė yra išėjimas iš savęs ir apsistojimas kitame, tai savaime ji niekur negali sustoti ir nurimti. Ji gali nurimti tik šitame Dievažmogio buvime, kurio reiškėjas ir nešėjas yra Kristus.

     Meilė Kristui yra Dievo pažinimo pagrindas ir sykiu pagrindas santykiui su Dievu. Su Jėzumi, su Kristumi prasideda naujoji būtis, prasideda krikščioniškumas. Vienas dalykas yra Dievą surasti protu, ir kitas dalykas yra Jį priimti širdimi ir Jį pamilti. Nemylinti būtybė su Dievu nesantykiauja. Meilės praradimas — tai praradimas santykio su Dievu.

     Žmoguje išsiskiria dvi priešingybės — meilė ir savęs meilė, arba savimeilė. Tai dvi jėgos, einančios priešingomis kryptimis. Meilė visados yra išsiveržimas iš savęs. Kas myli, tas save perkelia į kitą. Tai žvilgsnis tolyn nuo savęs, tai šauksmas, ieškąs atsiliepimo. Būdami sukurti pagal Viešpaties paveikslą, mes savaime linkstame į savo originalą.

Skaityti daugiau: EVANGELIJA, PERPINTA TIKĖJIMU, VILTIMI, MEILE

     Kazimieras Ambrasas SJ. TABORO KALNO ŠALIS. Išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija prel. Juozo Prunskio lėšomis 1995 m. Dailininkas Aloyzas Janulis. Nuotraukos autoriaus. Redaktorės — Jadvyga Kardelytė ir Liuda Sidarienė. Spaudė Adomo Jakšto spaustuvė, Girelės 22, 4230 Kaišiadorys. 104 psl., kaina sutartinė.

     1993 m. išsipildė autoriaus sena svajonė — aplankyti Šventąją Žemę. Jis ten praleido Velykas ir Didžiąją savaitę. Prisipažįsta, kad “įspūdis — nenusakomas, į kelias knygas nesudedamas. Visą gyvenimą apie tai gali rašyti. Juk čia Alyvų kalnas, Getsemanė, Betliejus, Nazaretas, Kana, Kafarnaumas, o kur dar Golgota, Kristaus kapas, visa Jeruzalė ir kitos brangios šventos vietos. Jei jau Vilnius — akmens knyga, tai ką sakyti apie šį miestą!

     Grįžęs Romon, negalėjau nurimti... Radijui pradėjau rašyti atskiromis temomis. Šį tą pasiųsdavau į Lietuvą spaudai... Temų netrūko, todėl rašyti vis nesilioviau, nors ne viską panaudojau. Jau Monrealyje šovė mintis pasiųsti rankraštį į JAV, į Putnamą, kasmet vykstančiam religiniam konkursui; čia jis laimėjo dr. prel. J. Prunskio premiją. Kadangi per tiek metų neturėjome jokios literatūros apie Šventąją Žemę, tai čia bandyta bent trumpai papasakoti, kas paties girdėta, išgyventa, nors nelabai drąsu rašyti apie šias nuostabias vietas”.

Skaityti daugiau: Knygos

Bernadeta Miliauskaitė-Harris

     Kardinolas Mindszenty apibūdino motiną kaip didingiausią Dievo kūrinį, nes joje prasideda ir vystosi amžina siela. Motinos pareigos nepasibaigia su vaiko pagimdymu. Prasideda auginimo, auklėjimo darbas. Motina yra pirmoji, kuri atskleidžia vaikui Dievo meilę ir jį išmoko, kaip apsaugoti sielą nuo nuodėmės ir laimėti amžinąjį džiaugsmą danguje. Lietuvės motinos pasiaukojimas išauklėti sąmoningus, tikinčius lietuvius yra gražiai išreikštas medžio skulptūroje “Vargo mokykla”. Atsisėdus prie ratelio, motina moko vaiką skaityti lietuviškai iš tų laikų uždraustos knygos. Kas būtų atsitikę, jei tos motinos būtų savo norus pastatę į pirmą vietą ir atsisakę vaikų auklėjimo? Nebūtų išlikus lietuvių kalba ar katalikų tikėjimas.

Didieji Pažaislio vartai.   J. Grikienio nuotr.

     Deja, šių laikų utilitarinėje kultūroje žmogus traktuojamas kaip daiktas. Paplitus galvosena, kad vaikų gimdymas ir auklėjimas trukdo tėvų laisvei. Popiežius Jonas Paulius II savo laiške, šeimoms rašytame 1994 metais, patvirtina, kad tikroji laisvė nėra leidimas savivaliauti bet atlikimas savo pareigų su meile.

Skaityti daugiau: Motina — Dievo talkininkė

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

Lietuviškas žodi, kur tu?

Nijolė Jankutė

“Gimtoji kalba žmogui duota kaip veidas. Jos pakeisti negalima.

Ją reikia nuolat prižiūrėti".

(Iš laikraščio “Kupiškėnų mintys”)

     Kada Lietuvoje dirbama, važinėjama, planuojama ne pagal tvarkaraštį ar dienotvarkę, bet pagal “grafiką”, kada jau valgomas “lančas”, nebe priešpiečiai, ir namuose nebėra prieškambarių, tik “holai”, norisi su Šekspyru atsidusti: “Kažkas genda Danijos (mes sakykim — Lietuvos) karalystėje...” O genda (tiksliau pasakius — gadinama) pats brangiausias Lietuvos ir visų lietuvių turtas — mūsų gražioji kalba.

Pažaislio bažnyčios fragmentai.       J. Grikienio nuotr.

     Būdama rašytoja ir labai vertindama lietuvišką žodį, noriu pasidalinti mintimis kalbos teršimo tema. Ši tema darosi vis aktualesnė ir populiaresnė užsienio lietuvių tarpe, o taip pat ir Lietuvoje.

     Nesakau, kad lietuvių kalba turėtų būti “nušvarinta” iki “tolimačio” vietoj televizijos, “tolikalbio” vietoj telefono ar “stenoraščio” vietoj stenografijos, nors, pvz., vokiškas “Fernseh”, “Fersnsprecher”, net “Rundfunk” arba angliškasis “shorthand” nepastato tų kalbų į senoviškų atsilikėlių eilę. Esu, be to, prieš grynutėlius “purvabrydžius”, vadinu juos kaliošais, nors šie abu žodžiai — tikri kalbos “kupranugariai”.

     Tų gremėzdiškų kalbos kupranugarių — svetimžodžių, barbarizmų — apstu dabartinėje Lietuvos spaudoje. Tai ištisa naujakalbė, atrodo, jau įleidusi šaknis, ir jaunesniosios kartos priimama už “tikrą pinigą”.

Skaityti daugiau: Kalba

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

VIENINTELĖ LIETUVĖ PELNIUSI TARPTAUTINĮ "ŠYPSENOS" ORDINĄ

     Lankantis menininkų Samulevičių namuose, jausdavausi tarsi muziejuje. Avikailio žaislai -skulptūrėlės pralinksmindavo visus, nes jie visai nepanašūs į pagamintus fabrikuose-kiekvienas turi savo charakterį. Vieni gudročiai, kiti vargani žiopliukai, išdidūs ir ramūs pesimistai, drąsuoliai ir bailiai.

     Kai rusų žurnalas “Rabotnica” išspausdino straipsnį apie Stasę Samulevičienę ir jos sukurtų žaislų nuotraukas, menininkė gavo kelis tūkstančius laiškų. Jie netilpdavo į pašto dėžutę. Dažname laiške buvo prašoma atsiųsti patikusį žaislą. Visus laiškus grupavo sūnus Raimundas, atskirai dėjo tuos, kuriuose nieko neprašoma. Tokių buvo nedaug. Jeigu kas rašė, jog sergantis vaikas žurnalą laiko prie lovelės, nes jam patiko žaislai, tokiems autorė išsiųsdavo ne tik žaislų, bet ir saldainių. Tautodailininkės namuose didžiausias turtas-žaislai ir daugybė knygų. Be sūnaus dramaturgo Raimundo, čia gyveno dar ir trečias menininkas - dailininkas Antanas Samuolis-Samulevičius (menininkės vyro brolis). Jo paveikslų reprodukcijos spausdinamos garbingiausiuose meno žurnaluose. S. Samulevičienė dėl to labai džiaugėsi ir iš paskutiniųjų stengėsi Jonavos r., Rauliu k. atstatyti dailininko A. Samuolio dirbtuvę-klėtelę. Jos svajonės išsipildė - dabar čia įkurtas muziejus. 1935 m. už savo kūrinius menininkė buvo apdovanota aukso medaliu. Už jį reikėjo pačiai sumokėti, todėl medalio ji ir neturėjo, o tik pažymėjimą apie šį apdovanojimą. “Šypsenos” ordinų tautodailininkė didžiavosi, nes tai garbingas tarptautinis apdovanojimas, įsteigtas Lenkijoje. Jį skiria vaikai suaugusiems už darbus, kurie priverčia nusišypsoti.

     Daugelį metų menininkė draugavo su Kauno Palemono mokyklos mokiniais ir mokytojais. Dešimt metų čia veikė menininkės darbų paroda. Mokiniai taip pamilo menininkę, kad iki šiol lankosi jos namuose. Tautodailininkei mirus, nešėjos karstą, dabar nuneša gėlių ant kapo. Ji kaip magnetas traukė žmones, spinduliavo savo širdies šiluma. (Lietuvos aidas Nr. 36).

Skaityti daugiau: Tėvynėje

—    Tamsta esi pavyzdinga žmona. Kai tik grįžta vyras, tai tuoj uždegi šviesą.

—    Turiu tai daryti, nes pereitą kartą mečiau į įį stiklinę ir pataikiau į veidrodį.

♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦

Nenorinti pastorėti ponia klausia daktarą, kaip išlaikyti mažą svorį.

—    Tam tikslui užtenka tik vieno svaro žirnių, — atsako daktaras.

—    Vienas svaras žirnių? Aš tuoj nutukčiau, jį suvalgius!

—    Ne, ponia. To svaro žirnių nereikia valgyti, bet paberti kambaryje ir paskui stengtis juos visus po vieną surankioti.

♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦

—    Petrai, jei tavo motina nusipirks batus už 80 dol., skrybėlę už 50 dol. ir kailinį paltą už 1000 dol. Kiek tai sudarys?

—    Didelį skandalą su mano tėvu, ponas mokytojau.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■    Lietuvos vyskupų konferencija vasario mėn. kreipėsi laišku į Lietuvos prezidentą ir Seimo pirmininką, kad nebūtų pakeistas tikybos dėstymo mokyklose statusas. Naujuoju projektu norima tikybos pamokas išstumti iš normalaus pamokų tvarkaraščio, o etikos pamokas visai panaikinti.

■    Vokietijos evangelikų ir katalikų Bažnyčios skundžiasi dėl nepaprastai sumažėjusio bažnyčių lankytojų skaičiaus. To priežastis gal ir tai, kad, jeigu asmuo pareiškia priklausąs kokiai nors tikinčiųjų bendruomenei, iš jo pajamų išskaitomi bažnyčioms išlaikyti mokesčiai. O tie mokesčiai kasmet didėja.

■    Estijoje veikia dvi Ortodoksų bažnyčios, iš kurių viena siekia kanoninės priklausomybės Konstantinopoliui, o kita, vadovaujama Kornilijaus, yra išsaugojusi 1940 m. įvestą priklausomybę Maskvos patriarchatui. Į tą ginčą bando įsikišti ir Rusijos prezidentas B. Jelcinas. Jaučiamas skilimas ir Lietuvos ortodoksų tarpe, nors tai arkiv. Chrizostomas, vyriausias Lietuvos vadovas, neigia. Formuojasi Maskvai ir Lietuvai palankios ortodoksų grupės. Arkiv. Chrizostomas yra vienas iš tų, kurie priklauso Lietuvai palankiųjų grupei. Savo laiku jis atvirai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę. Dėl to maskviniai ortodoksai yra nepatenkinti ir stengiasi jį nušalinti.

■    Vilniaus Antakalnio kapinės, kuriose palaidoti 1991 m. sausio 13 didvyriai, jau pritrūko laidojimui vietų ir netrukus bus plečiamos.

Skaityti daugiau: Trumpai

“Laiškams lietuviams”aukojo:

75 dol.kun. K. Gulbinas.

55 dol.L. Normantas.

35 dol.J. A. Pauliukevičius.

Po 25 dol.: V. Šoliūnas, B.Stangenberg, J. Skladaitis.

Po 20 dol.:V. Vygantas, P. Lukoševičius, R. Šatas.

Po 15 dol.:sesuo Veronika, B. Žemaitis.

Po 10 dol.:A. Paskočimas, A. Jamdolis, J. Jarašius, J. Paronis, kun. L. Kemešis, J. Grabošienė, J. Rumbutis, M. Žemaitis, A. Sekonis.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas