(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)
Mečislovas Pocevičius
Mane atvežė į internatą. Dabar aš atsimenu tuos nuostabius vilkiukų žvilgsnius. Tie žvilgsniai apžiūrinėjo mane ir kiekvienas žinovo tonu stengėsi apibūdinti mane. Tada tie basagalviai berniukai ir tos nuostabios mergaitės, nesivaržydamos manęs nei suaugusių, garsiai aptarinėjo mano charakterio bruožus, kurie galėjo būti žinomi tik man vienam. Aš savo vaikišku proteliu supratau, kad sprendžiamas šią akimirką mano likimas. Kaip aš parodysiu save šią akimirką. Mergaičių smalsios akys žiūrėjo į mane. Mano rankose buvo maišelis, kuriame turėjau gėrybių. To pasaulio gyventojai retai kada paragaudavo tokių saldainių ar šokoladukų. Aš ištraukiau kelis saldainius ir pašaukiau mergaites. Jų akys sužvilgo, ir jos nedrąsiai priėjo. Aš atsimenu, kaip dabar, koks didelis džiaugsmas buvo mano širdyje. Berniukai, tai pastebėję, puolė prie manęs, nustumdami mergaites į šoną, stengdamiesi perrėkti vienas kitą: ir man duok! Bet čia sulaikė juos mano vaikiško rūstumo veido bruožai. Jie suprato, su kuo turi reikalą — nuleido galvas, vos neverkdami, ir prisipažino, kad jie dar tokių neragavo. Aš supratau, kad savo pasiekiau ir įsigijau tarp šių laukinukų autoritetą. Kažkokios jėgos varomas, aš padaviau berniukams savo maišelį ir pasakiau, kad pasidalintų. Bet kažkodėl šiuo savo poelgiu neįtikau apkūniai moteriškei; vėliau sužinojau, kad ji mūsų auklėtoja. Ji priekaištavo, kodėl aš atidaviau viską, ką turėjau, ir sau nieko nepasilikau. Mano džiaugsmas dingo tą pačią akimirką, ir man pasidarė gaila tų saldainių. Ta sėkla mano širdyje buvo pasodinta to žmogaus, kuris turėjo paruošti mane ir daugelį gyvenimui.
Pažaislio bažnyčios vidaus fragmentas. J. Grikienio nuotr.
Laikas bėgo, ir mano autoritetas stipriai augo tarp šių laukinukų. Mane visi gerbė ir prisibijojo, nes aš stengiausi būti visur pirmas, ir tas man visą laiką pavykdavo. Aš dabar puikiai tai supratau, kad tokiu keliu Viešpats ruošė mane labai atsakingam darbui, bet jis man buvo per sunkus, nes aš išmokau įveikti kitus, o pats savęs nepajėgiau.
Kai jau buvau penktoje klasėje, Viešpats atsiuntė man mokytoją.
Tą dieną aš žaidžiau su vaikais kieme. Pasirodė nemažas būrelis vaikų, —jie bėgo vienas už kitą greičiau ir šaukė man, kad atvažiavo mano mama. Man pasirodė labai keista, — juk aš puikiai žinojau, kad neturiu mamos.
Atėjęs pamačiau moterį, sėdinčią ant kėdės viduryje kambario, o aplink stovėjo vaikai, kurie smalsiai apžiūrinėjo. Aš, pamatęs šios moters akis, sustingau toje vietoje, kurioje stovėjau. Tokių akių aš dar nebuvau matęs. Jose buvo tiek skausmo ir kartu tiek meilės! Mano vaikiškos mintys dirbo taip įtemptai, kad kas dėjosi aplinkui nei mačiau, nei girdėjau. Supratau tik viena, kad tai ne mano motina. Turėčiau atsiminti, nes motinos užmiršti negalima.
Klausiau savęs: ko ji čia atvažiavo? Juk aš visai jos nepažįstu!? Aš negalėjau priimti tos (kaip dabar tikrai žinau, Dievo malonės), nes tai laikiau savęs pažeminimu prieš kitus vaikus. Juk jie buvo mano gyvenimas, o čia staiga išsiskyriau iš jų ir grėsė man pravardė “mamytės lepūnėlis”. Bet ne, tas negrėsė — per daug jau buvo didelis mano autoritetas tarp tų laukinukų.
Taip besvarstant, aš išgirdau labai neryškiai auklėtojos balsą: “Nors prieitum ir pabučiuotum”. Ir vėl sukilo mano vaikiškoj galvelėj — tai jau ne. Tai didžiausias pažeminimas mano didybės visų akyse. Bet aš įveikiau save, ir tai padariau tikrai su didžiausiu džiaugsmu.
Tai buvo mano pirmasis žingsnis įveikti patį save. Aš jau tada supratau, kaip sunku įveikti save, savo didybę, savo norus, savo kaprizus. Bet po šio gesto koks didelis džiaugsmas, kokia begalinė ramybė apsiautė mane. Tada taip pat toks džiaugsmas aplankė mane, nes aš, atsidūręs tos moters glėbyje, pasijutau tikrai saugiose rankose.
Ši moteris mane pasiėmė vasaros atostogoms pas save. Čia mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Man čia nereikėjo saugotis, kad bus įžeista mano garbė. Tos moters pastangomis aš išmokau maldų, sužinojau apie begalinę meilę man dangiškojo Tėvo. Sužinojau ir tai, kad mylintis žmogus ir bausti moka.
Kartą aš buvau pas moterį, kuri mane globojo, darbe. Man tada ji pasakė, kaip aš turiu elgtis, bet tuo momentu manyje prabudo laukinio vilkiuko kraujas. Aš pasakiau, kad man ji ne mama ir neturi teisės nurodinėti, kaip man elgtis. Man ji uždavė per veidą. Veido man neskaudėjo, bet skausmas buvo begalinis. Ji tai pastebėjo ir prašė manęs atleidimo. Manęs, kuriam turėjo visišką teisę užduoti ir paglostyti. Jos akys buvo pilnos ašarų, o aš per savo laukinę prigimtį nebegalėjau jai to atleisti. Man labai norėjosi jai atleisti, bet aš nepajėgiau įveikti savęs, tos išpuikusios didybės, kuri stipriai buvo mane surakinusi.
Aš supratau, kad padariau labai blogai, bet savęs įveikti vis vien nepajėgiau ir meldžiau savo vaikiška maldele Viešpaties, kad man nereiktų prisipažinti, kad aš esu kaltas, o mes kuo greičiau susitaikytume. Aš, nors ir vaikas būdamas, supratau, kaip sunku įveikti save, ir dabar tą patį žinau ir meldžiu Visagalį Viešpatį duoti man stiprybės.
Prabėgus vasaros atostogoms, man vėl reikėjo grįžti į internatą, kur visagalis viešpats buvo jėga ir smurtas. Juk ten viešpatavo džiunglių įstatymas. Kitaip ir negalėjo būti, nes tą mokymą matytų auklėtoja.
Mano globėja Marytė man įdėjo įvairiausių knygučių, katekizmų, rožinį, stalinį kryželį.
Jau pirmos dienos vakare aš pradėjau skaityti vaikams knygutes. Visi klausėsi labai įdėmiai ir grožėjosi knygučių gražiais paveikslėliais. Jau tada aš supratau, kad Viešpačiui tik reikia bet kokiu būdu ir per bet ką tarti savo žodį, kad žmogus pasikeistų, bet supratau, kad tuo pačiu žmogui, koks jis bebūtų — ar vaikas, ar suaugęs -— sunkiausias uždavinys, siekiant subrendimo, yra įveikti patį save.
Bet štai tuo vakaru ir pasibaigė mano skaitymas.
Tai sužinojus auklėtoja atėmė iš manęs visas knygeles, bet tai manęs visiškai nenuliūdino, nes aš daug ką galėjau vaikams papasakoti apie Viešpatį, apie Kristaus nukryžiavimą, apie nekalčiausią Mergelę Mariją, iš savo vaikiškos atminties, ką buvau sužinojęs iš knygučių ir iš globėjos. Daugelis vaikinukų, o dar daugiau mergaičių, stebėjosi mano žinojimu. Aš buvau vidutinių gabumų mokinukas. Ir todėl vaikus taip stebino mano išmoktų maldų kiekis atmintinai. Jie tada ir negalėjo suprasti, kad tų maldų, tų nuostabių vaikystės garbinimų ir šlovinimų Viešpatį Dievą nėra knygose.
Kai aš su jais šlovinau Viešpatį (dabar aš galiu tvirtai pasakyti), tomis minutėmis aš buvau nugalėtojas. Aš įveikdavau visus, bet tai galėdavo padaryti ir bet kas kitas, o svarbiausia — aš įveikdavau save. Tokiomis minutėmis aš užmiršdavau savo didybę ir jausdavausi toks mažas ir niekuo nesiskiriantis nuo savo draugų prieš mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Bet auklėtoja, pastebėjusi mano ir vaikinų pasikeitimą ir žinodama, kad visko kaltininkas esu aš, pradėjo mane įvairiais būdais erzinti. Agitbrigados pradėjo sakyti apie mane eilėraščius, statė vaidinimus, kaip aš lankau bažnytėlę ir ten klupau ant kelių prieš altorių ir kažką murmėdavau sau po nosim. Bet Viešpats neapleisdavo manęs ir mane stiprindavo įvairiausiais būdais, kad aš pajėgčiau sunkią valandą įveikti save. Tai atsiųsdavo man kokį berniuką, kuris padrąsindavo mane, kad aš nekreipčiau į tai dėmesio. Bet nesnausdavo ir juodosios jėgos, atsiųsdamos kokią mergaitę paerzinti mane. Tokiais atvejais ypatingai prabusdavo manyje didybės jausmas. Bet Viešpats, viską matydamas, atsiųsdavo man dar svaresnį padrąsinimą: pačią agitbrigados vadovę, kuri ir guosdama, ir atsiprašinėdama manęs, stengdavosi man, vaikui, išaiškinti, kad ji tai daro labai nenoriai, bet verčiama mūsų auklėtojos, ir ji jai atsakyti negalinti.
Ji stengėsi pasiteisinti prieš mane, o gal ir prieš save pačią, bet savęs vis tiek įveikti nepajėgė. Aš jos visiškai nekaltinu už tai, nes puikiai žinau, kokie buvo sunkūs laikai ir kaip komunistinė santvarka stengėsi paruošti pedagogus siekti komunistinės pažiūros, o ne taip, kaip mums liepė sąžinės jausmas, kaip nori Dievas. Ir aš esu labai dėkingas Dievui ir jai už jos parodytą man sielos švarumą.
Aš džiaugiuosi savo vaikišku gyvenimu. Nebebuvo tos tuštybės, nejaučiau, kad esu be tėvų, nes visa širdimi buvau pamilęs Dangiškąjį Tėvą ir Motiną — Nekalčiausią Mergelę Mariją.
Bet man to nepakako, ir aš, surinkęs vaikų, nuėjau į bažnytėlę. Tai tikrai labai graži bažnytėlė ir kiekvieno maldingo pakeleivio traukdavo akį. Virš vartų didingai stovėjo Angelų šauklių statulėlės, į kuriuos pažiūrėjęs negali maldingas pakeleivis praeiti pro šalį. Nes jie savo didybe kvieste kviečia užeiti į vidų. Štai ir aš su savo draugais nutariau užeiti į vidų. Kaip mes atėjome, nėjome iš karto į vidų, bet nuėjom už bažnytėlės, kur buvo Nekaltosios Mergelės atvaizdas. Mes suklaupėm ir pradėjome kalbėti maldą “Sveika, Marija”... Maldai įpusėjus, pasirodė pagyvenusi moteriškė su lazda ir iškėlus tą lazdą visu garsu šaukė ant mūsų: “Kam gėles skinate, valkatos!” Berniukai sužiuro ne į moteriškę su lazda, bet į mane, lyg klausdami, kodėl ji ant mūsų šaukia. “Juk tu sakei, kad visi žmonės labai geri, kurie lankosi bažnytėlėje”.
Aš nežinojau, ką jiems atsakyti, bet, norėdamas jiems įrodyti, kad žmonės yra geri, aš nuvedžiau juos į bažnytėlę. Mums vos tik įžengus į vidų, visi sužiuro į mus ir porai sekundžių viskas nuščiuvo. Gal žmones taip paveikė tas mūsų apsilankymo netikėtumas. Bet jiems atsitokėjus, jie mus išvarė iš bažnytėlės. Tada aš jų poelgio nesupratau ir maniau, kad mes esame atmesti, mes esame niekam nereikalingi. Dabar aš jų poelgį suprantu. Juk mus išvydami iš bažnytėlės, mums norėjo tik gero. Nes puikiai suprato, kad už tai mus stipriai nubaus mūsų internato administracija. Aš dabar dažnai paklausiu Viešpaties, kodėl man nebuvo duotas supratimas tada. Nes tai buvo pradžia mano nesėkmių.
Pažaislio bažnyčios fragmentas. J. Grikienio nuotr.
Man pradėjo prikaišioti draugai. Jų pasitikėjimas išblėso visiškai. Aš taip pat pradėjau viskuo abejoti, nes man daug kas darėsi nebeaišku. Mano globėja daugiau nebesirodė, ir aš likau vienas. Dabar aš žinau, kad mano globėjos daugiau nebeleido komunistinės valdžios atstovai manęs pasiimti iš internato. Bet tada aš to visiškai nesupratau. Man beliko pasirinkti, kaip pasielgti: ar likti vienam, visų smerkiamam, ar vėl atsikovoti autoritetą tarp vaikų. Aš pasirinkau lengviausią. Viešpatie, dabar aš labai gailiuosi dėl to lengvabūdiško pasirinkimo. Man tada be galo buvo sunku savo vaikiškais peteliais pakelti tokį krūvį.
Aš įveikiau basagalvių laukinukų būrį ir priverčiau vėl skaitytis su manimi. Bet jaučiau, kad man jau nebekelia tokio džiaugsmo, kaip jausdavau anksčiau. Ir jaučiau, kad aš kovoju pats su savimi, ir man trūksta jėgų įveikti save.
Palaipsniui aš vis rečiau atsimindavau Viešpatį. Pradėjau vogti, bėgti iš internato. Dažnai prašydavau Viešpaties pagalbos, bet tai jau buvo ne iš tikėjimo, o daugiau iš pripratimo. Toks gyvenimo būdas mane, šešiolikmetį jaunuolį, netrukus atvedė prie Veličionių nepilnamečių kolonijos vartų.
Pasirodo, kad čia dar aršesni džiunglių įstatymai. Internate užtekdavo žodžių, o čia reikėjo jėgos. Buvau priverstas primušti mažesnį, atimti iš silpnesnio, jei nenorėjai, kad pats būtum mušamas ir stumdomas.
Praėjus šiuos visus pragaro karščius, man nebebuvo jokio noro kažką pakeisti. Mano siela viskam prieštaravo, ką aš bedaryčiau. Kartais senam žmogui padėdavau pereiti gatvę, vaikui paduodavau saldainį, nes mano kišenėje jų būdavo dažnai. Nei iš šio, nei iš to, nupirkęs turguje gėlę, paduodavau visiškai nepažįstamai merginai. Iš tokio mano elgesio mano draugai šaipydavosi, ir aš stengiausi to nebedaryti jų akivaizdoje. Mano siela taip surambėjo, nes pamačiau, kad savęs įveikti neįmanoma. Aš pradėjau džiaugtis tuo, ką man pateikdavo pasaulis. Buvau visiškai tuo visu patenkintas ir galvojau, kad žmogui daugiau nieko ir nereikia. Žmogus turi laikytis džiunglių įstatymo ir per kitų ašaras turi kurti savo malonumus.
Toks mano gyvenimo supratimas mane privedė prie didžiausios nuodėmės, kurios pataisyti jau visiškai nebeįmanoma.
Mane už šią sunkią nuodėmę nuteisė keturiolikai su puse metų. Dabar aš esu įkalinimo įstaigoje, bet esu labai dėkingas Viešpačiui už tai, nes aš supratau jau nebe vaikišku protu, kas yra gyvenimo prasmė ir apskritai, kodėl žmogus turi gyventi šioje žemėje. Nes jis čia, žemėje, yra tik svečias. Mano atmintyje atgyja vaikystės atsiminimai. Aš supratau — jei nebūčiau laiku sulaikytas, būčiau visiškai pražuvęs. Nes mano žingsnis jau buvo žengtas į bedugnę, bet ačiū Viešpačiui, kad aš laiku prisiminiau savo tikrąjį Tėvą danguje — bekrisdamas į bedugnę. Jis davė man sparnus. Aš pradėjau kilti aukštyn, bet man taip sunku. Bet aš žinau: jei sustosiu, krisiu dar giliau. Prašau Viešpaties, kad neatimtų iš manęs tos vilties pasiekti tarpeklio kraštą, kad ramiai galėčiau pailsėti, o paskui jau skristi aukščiau.
Aš supratau, kas yra žmogus. Mes vadiname daug ką ne savais vardais. Mano gyvenimas ėjo džiunglių įstatymo rėmuose. Tai kokią aš teisę turiu save vadinti žmogumi? Viešpats, kurdamas žmogų, įdėjo savo darbą ir padarė jį panašų į savo paveikslą. Gyvuliams, dangui, žemei, augalams užteko žodžio pasakyto: “Tebūna tai”, ir tai buvo. O žmogus buvo kuriamas jo dieviškomis rankomis.
Dievas davė mums patiems valdyti ir kurti pasaulį, bet mes to visiškai nesuprantame ir stengiamės patys būti valdomi pasaulio. Mūsų protėviai mums paliko nuodėmę, ir mes paskendome į ją, užmiršdami Kristaus kančias ant kryžiaus. Nes žmogus tiek prisirišo prie pasaulio, kad jo diktuojamas gyvenimo būdas žmogui yra patrauklus ir lengvas, o mūsų Išganytojo, vienintelio teisingo Mokytojo, nurodytas kelias — pilnas akmenų ir erškėčių. Aš žinau, kaip yra sunku juo eiti, bet, mano brangieji, aš visiems jums linkiu stiprybės ir supratimo, nes mažiausias jūsų lengvabūdiškumas, pasirenkant savo gyvenimo kelią, jus gali atvesti į bedugnę. O supratus, kad tai buvo klaidingas pasirinkimas, yra kur kas sunkiau sugrįžti atgal, o, neduok Dieve, gal iš vis nebeįmanoma.
Man Viešpats buvo labai gailestingas. Pagal Jo norą aš buvau iš karto sulaikytas po nusikaltimo.
Daboklėje, gulėdamas ant narų, aš galvojau, kaip čia man išsisukus nuo savo padaryto nusikaltimo, kad už tai nebūčiau nubaustas, o jei ir nubaustas, tai kuo mažesne bausme. Bet tuo pačiu mano atmintyje iškilo visos smulkmenos mano nusikaltimo. Aš prisiminiau, kad, kai aš užsimojau savo ranka duoti į veidą tam nelaimingajam, mano ranką kažkas sustabdė ir mano širdyje pratrūko gailestis tam nelaimingam žmogui. Man pasidarė, taip besvarstant, labai graudu ir vis labiau ryškėjo mano vaikystės vaizdai. Prisiminiau tas maldas, kurias skirdavau Viešpačiui su didžiausia meile, kokias gali skirti tik vaikas. Mano vaikystės nesėkmės buvo tokios blankios prieš tuos pasisekimus, kuriuos aš gaudavau iš Viešpaties. Mano akys prisipildė ašarų, nes supratau, kad aš pasirinkau ne tai, kas man buvo skirta.
Bet štai pasigirdo šlamesys mano šone, ir aš prisiminiau, kad aš čia ne vienas. Manyje tuoj pat atbudo ir laukinuko kraujas. Tuoj pat iškilo mintis, ką gali pagalvoti apie mane tie, kurie dabar buvo su manimi ir taip pat laukėsi atpildo už savo nusikaltimus. Aš pažvelgiau i jų veidus ir supratau, kad jų veiduose nebuvo gailesčio ir atgailos už savo nuodėmingus nusikaltimus. Jie tik didžiavosi savo nusikaltimais ir pasakojo viens kitam, kokią klaidą padarė, kad buvo sulaikyti teisingumo atstovų, ir guodėsi tuo, kad išėję jau nebepadarys tokios klaidos.
Aš supratau, kad man taip pat reikia užmiršti visa tai, ką man kalbėjo mano Angelas sargas, ir pasiduoti juodajai įtakai, kad neišsiskirčiau iš kitų savo “silpnumu”.
Nors retkarčiais ir prisimindavau tą nelaimingąjį, kurį aš sumušiau, ir jis dėl to ligoninėje mirė, bet tai buvo tik akimirksnis. Nes į mano galvą buvo kemšama įvairiausio šlamšto. Aš galvojau, kaip man reikia apgauti tardytoją, kaip reiks įtikinamiau meluoti tardytojui, kad išteisinčiau save ir tokiu būdu nebūčiau nubaustas už savo didelį nusikaltimą. Bet man jau tada reikėjo gerai suprasti, kad niekas negali likti nenubaustas už savo nusikaltimus.
Tai aš taip pat buvau nubaustas didele bausme, ir man nepavyko savo nusikaltimo pagražinti savo melagingais pateisinimais.
Po šių visų įvykių mane jau vežė į įstaigą, kur aš turėjau praleisti keturiolika metų ir šešis mėnesius už savo padarytą nusikaltimą. Tokia bausmė man buvo paskirta Aukščiausiojo Lietuvos Teismo nuosprendžiu.
Kelyje į šią įstaigą mane apsėsdavo sunkios mintys. Aš gailėjausi viso to, ką praradau. Juk didesnę savo gyvenimo dalį aš dabar turėsiu praleisti nelaisvėje. Aš galvojau, kaip man reiks pabėgti iš šios įstaigos, į kurią dabar važiavau, norint išlaisvinti savo kūną iš šios kraupios nelaisvės. Bet tuo metu visiškai nežinojau, kad man pavyks kur kas didesnis dalykas. Tai ištrūkti iš nelaisvės savo siela, kuri taip ilgai buvo įkalinta mano nuodėmingame kūne.
Man įžengus į šią įstaigą, mane apėmė kraupus jausmas. Čia buvo mirtina tyla. Girdėjosi tik mūsų žingsniai — tų, kurie buvo atvežti kartu su manimi į šią įstaigą atlikti bausmę, ir kontrolierių mus lydinčių rūstūs įsakymai, bet jų balsas toks vaikiškas ir jų dirbtinis rūstumas atrodė toks juokingas.
Bet kai vėliau išaiškėjo, ta mirtina įstaigos tyla buvo labai apgaulinga, nes įstaigos gilumoje virte virė to pasaulio gyvenimas.
Čia buvo labai jau nepažįstamas, o tuo pačiu ir pažįstamas gyventojų gyvenimo stilius. Čia viskas skendo cigarečių dūmuose, narkotikuose, alkoholyje, azartiniuose kortų žaidimuose. Čia teismas išsiaiškinamas tik kūlokais, peiliais. Bet tuo pačiu čia buvo ir kita monetos pusė. Visiškai priešinga tam, ką aš ką tik paminėjau, bet jo, to kito gyvenimo, buvo čia tiek mažai, kad jį pastebėti buvo labai sunku. O to tamsaus gyvenimo čia buvo tiek daug, kad tą mažytę dalelę gėrio padaro visiškai nepastebimą.
Man Viešpats leido ir davė laiko susipažinti su šiuo pasaulio gyvenimu ir viską nuosekliai apmąstyti.
Aš mačiau, kokia nepakeliama įtampa reikalinga šio pasaulio žmogui. Pastovus smurtas, melas, apgaulės vertė būti labai budriam, atsargiam. Daugelis vaikinų, nebepakeldami tos sunkios įtampos, būna priversti pasinerti į narkotikus, alkoholį. Tokiu būdu jie stengdavosi pabėgti patys nuo savęs. Jų pagrindinis tikslas buvo nors tuo metu užsimiršti, nutolti nuo tos pragariškos tiesos.
Aš dažnai pajusdavau gailestį engiamiems vaikinams, kurie žudė patys save ir neretai užbaigdavo, nebegalėdami pakelti viso to, kas dėjosi šios įstaigos viduje, savižudybe.
Man pradėjo kilti klausimai, kodėl aš matau visa tai ir dėl to visko, kas čia darosi, kaltinu pats save, kodėl aš negaliu pasipriešinti šitos sraunios upės tėkmei? Juk aš esu stiprus ir gal man pavyktų plaukti prieš srovę. Juk visa tai, ką aš čia matau, man visiškai nepriimtina. Ir aš visiškai nenoriu plaukti pasroviui. Tai nuosekliai apsvarstau ir tvirtai nutariu pamėginti savo nelengvą plaukimą, bet, priėjęs upę, pamatau jos sraunumą, ir mano pasitikėjimo nebelikdavo nei lašo. Aš ir bijojau, ir norėjau pradėti šį savo plaukimą, bet tuo pažiūrėjimu ir pasibaigdavo. Nes aš buvau išmokęs įveikti kitus, o savęs taip ir neišmokau.
Tie mano bandymai pradėti plaukimą tęsėsi dar netrumpą laiko tarpą, bet visą laiką užsibaigdavo tik mano nusivylimu. Ir aš supratau, kad man niekada neįveikti šios sraunios upės ir visiškai bergždžios mano pastangos tai padaryti. Nes aš supratau, kad man reikia užmiršti šias savo svajones.
Bet Viešpats tai matė ir nutarė man padėti. Ačiū Viešpačiui už Jo begalinę pagalbą ir meilę man.
Netrukus iškyla mūsų įstaigoje Kristaus Karaliaus vardu pavadinta koplyčia. Aš, tai sužinojęs, pajutau nežmonišką traukimą nueiti į ją. Bet aš dairiausi į kitus vaikinus ir, sekdamas daugelio pavyzdžiu, priešinausi tam dideliam antgamtiškam traukimui.
Bet štai vėl iškyla mano viduje ginčas. Pajutau, kad aš esu ne vienas — manyje buvo antrasis “Aš”, kuris pradėjo man stipriai priekaištauti. Jis, tas vidinis “Aš”, sakydavo man: “Matai, koks tu stiprus, kiek tavyje daug jėgų ir ištvermės. Kaip nuostabiai tu gali atsispirti tam, kas tau miela. Ir netgi pats sakai, kad tai ir teisinga, ir tau pačiam reikalinga. Jei tau tai taip lengvai gaunas, nejaugi tu galvoji, kad tau sunkiau būtų nusigręžti nuo to, kas tau visiškai nepatinka, o sukelia tik pasišlykštėjimą?”
Po šių ginčų aš nutariau tvirtai — apsilankyti koplytėlėje, nes, mano manymu, mano vidinio “aš” argumentai buvo man visiškai įtikinantys, ir man tai labai patiko.
Kai aš buvau jau visai apsisprendęs kitą dieną aplankyti koplytėlę, iš vakaro prie manęs priėjo Vytautas Razma. Jis jau nemaža laiko lankėsi koplytėlėje. Pradėjome kalbėtis apie įstaigos tvarką, kiek čia daug smurto, nepasitikėjimo vienas kitu. Mano akys vis nuslysdavo į vaikinus. Aš labai nenorėjau, kad jie girdėtų mūsų pokalbį, bet jis lyg tyčia tęsė savo pokalbį dar garsiau, o gal man taip tik atrodė tuo metu, visiškai nekreipdamas dėmesio į aplinkinius. Aš stebėjausi juo ir galvojau, koks didelis vis dėlto tarp mūsų panašumas. Tik skyrėmės tuo, kad jis savo mintimis dalinosi garsiai, o aš jas svarstydavau savo širdyje, neišdrįsdamas niekam jų atskleisti, nes buvau tikras, kad būsiu nesuprastas. Bet jam kalbant, aš galvojau: “Vis dėlto koks aš neryžtingas, kodėl aš toks esu? Juk jis rado mane. Pažino mano sielos skausmą ir išgyvenimus. O kodėl aš negaliu elgtis taip, kaip jis?”
Bekalbant mūsų kalba nukrypo apie religijas, apie Dievą. Palaipsniui aš pajutau, kad aš visiškai nebejaučiu aplinkinių žmonių. Man atrodė, kad mes esame dviese. Aš jam daug ką pradėjau aiškinti apie Dievą. Jis buvo sužavėtas ir stebėjosi, kodėl aš, būdamas krikščionis, visiškai nesirūpinau savimi ir kitais. Jis buvo įsitikinęs, kad aš tikiu Dievą, bet kaip aš pasakiau, kad aš netikiu Dievu, jo veide atsirado liūdesio raukšlės, jo akys buvo pilnos nuostabos ir kažkokio keisto meilės spindesio. Jis manęs paklausė: “Tai iš kur tu tiek daug žinai apie Jį?” Aš jam trumpai papasakojau apie savo pirmą pažintį su Dievu ir kaip aš Juo nusivyliau dėl žmonių, kurie turėjo būti man tikri broliai.
Tada jis man pasiūlė nors retkarčiais ateiti į koplytėlę. Jis siūlė, kad pabendraučiau su kapelionu Jonu, su Birute Žemaityte. Truputį papasakojo apie šiuos nuostabius žmones. Pasakė, kad jie dažnai juos (vaikinus, lankančius koplytėlę) aplanko. Ir jis visiškai neabejojo, kad aš, susipažinęs su šiais žmonėmis, pakeisiu savo nuomonę apie žmones, tikinčius mūsų Viešpatį, mūsų Išgelbėtoją, kuris savo mirtimi ant kryžiaus išlaisvino mus nuo mūsų nuodėmių, Jėzų Kristų. Kad aš pajausiu jiems didelę meilę.
Kaip mes baigėme savo pokalbį, aš pastebėjau vaikinų pašaipius žvilgsnius, ir pasigirdo viena kita replika, bet tai buvo labai keista — aš nejaučiau jokio pažeminimo ir man visiškai nesinorėjo vaikinams atsikirsti. Mane tuo momentu buvo užvaldžiusi begalinė ramybė ir džiaugsmas. Pajutau, kad aš jau esu sraunioje upėje, į kurią ruošiaus šokti jau seniai, ir plaukiu prieš srovę. Aš buvau dėkingas Vytautui, kad jis mane į ją įstūmė, nes plaukti nebuvo man taip sunku, kaip aš galvojau, žiūrėdamas į upės sraunumą. Bet tuo pačiu supratau, kad ilgai plaukdamas, galiu pavargti ir nuskęsti.
Aš pradėjau vaikščioti į koplytėlę, bendrauti su kapelionu, su gydytoja Birute Žemaityte. Tai pilni gyvybės žmonės. Jie mokėdavo nuostabiai vaisingai teikti mums dieviškos stiprybės. Jie sugebėjo būti su mumis ir skausme, ir džiaugsme.
Štai dabar nuostabių žmonių dėka, su kuriais man teko susipažinti būnant čia, jų didelių jėgų pastangomis ir didžiausiu kantrumu, mokant mane, aš išmokau suvokti Dievą visa širdimi ir pažinti Jo didelį veikimą savyje ir savo artime.
Dabar jaučiu, kad aš galiu visiškai kontroliuoti savo norus ir be didžiausių sunkumų atsisakyti savo kūniškų kaprizų.
Man pasidarė visiškai aišku, kad žmogui įveikti patį save nėra paprasta. Ir puikiai žinau, kad mano kova su savimi dar nebaigta, ir man dar labai daug bus siunčiama Viešpaties išbandymų ir šėtono gundymų. Aš dabar esu tam tvirtai pasiruošęs, bet vis tiek neretai meldžiu Viešpatį, kad nebūtų per sunkūs tie išbandymai.
Nors man dar reikia šioje įstaigoje praleisti dešimtį metų, aš džiaugiuosi, kad būtent čia aš galiu pasitarnauti, veikdamas pagal Dievo valią. Juk čia tiek nelaimingų žmonių, kuriems reikalinga dvasinė ir materialinė pagalba. Materialiai aš labai mažai kuo galiu jiems padėti, nes pats esu vargšas ir labai dažnai pats jaučiu stoką, bet tiems vargšams ir geras žodis reikalingas, ir padrąsinimas sunkią valandą.
Viešpatie, išmokyk visus savo vaikus sugebėti įveikti save pačius, nes tai kilniausia žmogaus dorybė.
Pernai Lietuvoje buvo išgauta 114,5 tūkst. tonų naftos. Bendroji Švedijos ir Lietuvos įmonė “Genčių nafta” išgavo apie 80 tūkst. tonų, specialiosios paskirties Gardžių valstybinės naftos geologijos įmonė “Geonafta”-daugiau kaip 34,5 tūkst. tonų. Viena tona lietuviškos naftos pernai kainavo 398 litus.
Apie naftą Lietuvoje iki šio amžiaus vidurio nebuvo žinoma. Pirmieji pėdsakai aptikti 1949 m. Vilniuje, Rotundo gatvėje, išgręžtame 200 m gylio gręžinyje. Po 6 m. Šilutės rajone Stoniškių gręžinyje, beveik 2 kilometrų gylyje buvo aptikta degiųjų dujų. Naftos paieškos Lietuvoje prasidėjo 1958 m.-beveik po šimto metų, kai 1859-aisiais Edvinas Dreikas (iš Pensilvanijos, JAV), gręždamas šulinį, atsitiktinai rado naftos. Iki 1996 m. Lietuvos sausumos teritorijoje aptikta 19 naftos telkinių. Didžiausias (apie 1,3 milijono tonų)-Genčiuose (Kretingos raj.). Išgręžta 200 naftos paieškos ir žvalgybinių bei daugiau kaip 160 struktūrinių gręžinių. (Lietuvos rytas Nr .23)